Nors tikimybė, kad kažkas čia užklys yra 0,00023 proc., bet vistiek informuoju, kad bandysiu daugmaž panašiomis temomis rašyt į FB https://www.facebook.com/sumautapavara/.
Author Archives: Paulius
O Kalifornijoj saulėtas dangus
Jei jūs esate prisiekęs komunistas ir norite ką nors negero padaryti kapitalistiniams vampyrams, negailestingai siurbiantiems kraują iš sąžiningų darbo žmonių, tai visai neblogas variantas būtų Rugpjūčio mėn. nuvykti į Kaliforniją. Čia, Pebble Beach golfo laukuose, kasmet vyksta “Concours d’Elegance”, į kurį suvažiuoja daug gražių (ir labai brangių) mašinų ir, savaime aišku, susirenka gausybė turtingų tetų ir dėdžių.
Šie dėdės ir tetos čia renkasi dar nuo 1950 m., o renginys palaipsniui tapo bene rimčiausiu kasmet vykstančiu klasikinių mašinų sambūriu. Tą netruko pastebėti ir autogamintojai – pastaraisiais metais visokių prototipų ar mažaserijinių prabangių modelių premjerų čia gausu. Be to, kiekvienais metais kuris nors gamintojas gali nusipirkti renginį lydinčios markės vardą ir taip tapti dar labiau matomas – šiemet tokia garbė atiteko “Mercedes-Benz”.
Bet grįžkim prie klasikos. Ten kur aristokratiški dėdės, ten ir daug taisyklių. Automobiliai suskirstyti į 27 (!) grupes, be to, yra įvairūs apribojimai – tas pats automobilis renginyje antrą kartą gali dalyvauti ne anksčiau nei po dešimties metų, nebent jam būtų atlikta pilna restauracija arba pasikeistų savininkai.O savininkai čia labai svarbūs, realiai tai juk uždaras elito vakarėlis (tiesa, paspoksoti prieinamas ir paprastiems žemės gyventojams), taigi prie kiekvieno dalyvaujančio automobilio lygiomis teisėmis nurodoma ir savininko pavardė. O automobilių vardai irgi atitinkami – dauguma mašinų dar iš tų laikų kai kėbulus gamindavo atskiros ateljė ir tai būtinai atsispindėdavo pavadinime. Be to, ir kėbulo tipas dažnai būdavo sudėtinė dalis, taigi 5-6 žodžių pavadinimas tarp Pebble Beach eksponatų yra, galima sakyti, norma, na pvz. – 1931 m. “Packard 845 Deluxe Eight Waterhouse Convertible Victoria”. Be to, kiekvienas dalyvaujantis automobilis turi savo unikalią istoriją ir beveik visada būna vienetinis jei pagamintas prieš karą (tada juk kėbulai buvo gaminami tik pagal individualius užsakymus) arba vienas iš keliolikos jei pagamintas po karo (kai jau ir kėbulistai buvo perėję į “masinę” gamybą). “Normalių” serijinių, gamintų tūkstančiais, čia tik vienas kitas.
Dėka tokios pinigų koncentracijos, šiuose golfo laukuose galima pamatyti išties unikalių daiktų bei išgirsti visokių jau numirusių markių vardus (kurie kažkada buvo autoetalonai), kaip pvz. “Packard”, “Pierce Arrow” ar “Duesenberg”. O visose 27 klasėse yra renkami 3 laureatai, iš kurių nominuojamas vienas festivalio “Grand Prix”. Būtent tas “Grand Prix” man ir kelia šiek tiek įtarimų apie kitą medalio pusę, bet apie tai pabaigoje. O dabar trumpa vogtų ir nevogtų nuotraukų karuselė su mano komentarais.
Konkūrą reklamuojantys plakatai yra atskira tema, jei neklystu, tai šalia automobilių rinkimų yra renkamas ir geriausias plakatas, o čia galite pasigėrėti kasmetiniais laimėtojais.
Dar vienas plakatas.
Legendinis britų draiveris Stirling Moss su mersiuku iš pirmo piešinio. Moss, deja, taip ir nelaimėjo “F-1” čempionato, bet yra pasižymėjęs kaip rekordininkas. Jis dalyvaudavo visose įmanomose lenktynėse (net po kelias į dieną, be to visiškai skirtingo tipo) ir kaip sako anglai – jei kurių lenktynių Stirlingas ir nelaimėdavo tai tik dėl to, kad nespėdavo į jas atvažiuoti iš kitų. Vikipedija skelbia, kad per karjerą jis dalyvavo daugiau nei 500 lenktynių iš kurių laimėjo beveik 200 (nuotrauka iš supercars.net).
Turbūt geriausiai viso festivalio dvasią atspindinti nuotrauka su krūva “Ferrari 250 GTO”. Kokie 15 milijonų $. Kiekvienas.
Toks, sakyčiau, beveik tipinis festivalio dalyvis (vairuotojas irgi) – 1936 m. “Duesenberg SJN Rollston Convertible Coupe”. Markė jau senai pamiršta, nors kažkada buvo ne menkesnis statuso simbolis kaip koks “Rolls-Royce” (nuotrauka iš supercars.net).
Tiesiog graži 20 a. pradžios mersiukų nuotrauka. To meto plokšti statūs radiatoriai buvo išties tinkami ženklinimui.
Įstabiai dailus 1957 m. “Ferrari 250 GT Coupé Speciale” – jų buvo pagaminta tik 2 vnt. (nuotraukos iš supercars.net).
Renginio metu vyksta ir aukcionai – šiame Sheryl Crow parduoda ar perka 1959 m. “Mercedes-Benz 190 SL”. Automobilis, galima sakyti, paprastas Pebble Beach masteliais. Beje, vieną “190 SL” dažnai galima pamatyti ir Lietuvos sąskrydžiuose.
O čia kitas selebritis Jay Leno. Amerikoje jis yra krūtas kažkokio vakarinio TV show vedėjas, o be to TV show dar yra žinomas kaip visiškas petrolhedas.
Taip senovėje atrodė britvos. 1956 m. “MV Agusta 500 CC Grand Prix”.
O čia vienas iš dviejų mano herojų. 1953 m. “Fiat 8V Supersonic” su 2,0 V8 varikliu. Jų pagaminta tik 15 ir be milijono $ tokio nenupirksite… Milijonas už “Fiat” – skamba neblogai (nuotraukos iš supercars.net).
O čia kitas mano herojus, taipogi nepaprastas paprastos markės modelis – 1934 m. “Ford Model 40 Special Speedster”. Henry Ford sūnaus Edsel užsakymu sukurtas ir pagamintas vienetinis egzempliorius. Automobilis buvo dingęs iš akiračio 40 metų ir tik po kruopščios restauracijos vėl pasirodė viešumoje. O su Edsel Ford yra susiję ir daugiau įdomių nutikimų – apie vieną iš jų rašiau kažkada “Istorijose” (pasižadu kažkada iškasti straipsnį iš archyvo ir patalpinti čia).
O dabar apie tai kas blogai. Bėda tame, kad ten kur susiduria daug pasakiškai turtingų žmonių automatiškai atsiranda grėsmė beskonybei. Ir automobilis, kuris šiemet laimėjo, puikiai tą įrodo. Taip, gal jis ir superunikalus bei išskirtinis, bet būtų užtekę jį apdovanoti savo klasėje. Juo labiau keista, kad naujieji rusai lyg ir nedalyvauja vertinant dalyvius. Norisi tikėti, kad tai tik laikina išimtis, nes ligšioliniai laimėtojai buvo “teisingi”. Taigi, jūsų teismui festivalio “Grand Prix”, kičo šedevras, 1934 m. “Voisin C-25 Aerodyne” (interjeras išvis be komentarų – trūksta tik keturių skylių vaire pirštams įkišti).
P.S. Nuotraukas išrinkau chaotiškai – čia pateko tik tie aparatai, kurie man duotuoju momentu pasirodė verčiausi. Konkūre dalyvauja daug mašinų, taigi visų įdėti neįmanoma (būtų labai jau didelė nuotraukų vagystė). Be to, neįdėjau tų, kurios buvo paminėtos bloge anksčiau. Labai išsamus fotoreportažas yra čia. Na ir liko neaptartos naujos mašinos/prototipai, nes jos, mano nuomone, šiam renginiui tik kenkia.
Išliks tik jie ir tarakonai
Buvau žadėjęs atgaivinti temą, o pažadus reikia tesėti. Šioje temoje papuoliau į savotišką aklavietę – kai prisiskaitai apie tokias kolekcijas tampa sunku blaiviai mąstyti ir pradeda atrodyti, kad už tuos varguoliškus 5000 Eur gali nupirkti dėmesio vertą eksponatą tik 1:18 mastelyje… Na, bet sveikas protas palaipsniui grįžta ir mano misija vėl ima atrodyti prasminga. Kas tai per misija? Tiems kas dar neskaitė šios temos, primenu – siekiu pristatyti jums įdomius klasikinius automobilius (> 25 m. amžiaus), kuriuos už maždaug 5000 Eur galima nupirkti patenkinamoje būklėje. Esu šventai įsitikinęs, kad normalios šalies (kuria Lietuva tampa, nors ir labai pamažu) keliuose turi būti matomas kiekis klasikinių mašinų ir nesutinku kad jos yra tik turtuolių privilegija – taip, jie gali sau leisti turėti visokius “Bugatti Atlantic” (šiaip čia sarkazmas, nes toli gražu ne kiekvienas turtuolis gali turėti tokį – paskutinis sandėris siekė 72 mln. Lt), bet jūsų turimas, mylimas ir prižiūrimas vabalas savaitgalio kelionėje suteiks ne ką mažiau džiaugsmo.
Kas mane žavi senuose automobiliuose net tiksliai negaliu įvardinti. Be abejonės, pirmiausia tai išvaizda, kuri, lyginant su šiuolaikinėmis mašinomis net ir multimilijoninio tiražo vabalą paverčia Mikelandželo “Dovydu”. Bet yra ir kiti dalykai – interjeras su to laikotarpio madingomis ar naujai išrastomis medžiagomis (net ir plastikas ten atrodo dvasingai), kurios visos turi savo kvapą (niekaip negaliu pamiršti “Volvo PV544”test draivo ir jo medžiaginio salono – jis kvepėjo taip pat kaip bulvių maišai pas močiutę kaime). O kur dar visi saviti garsai – džerškėjimai, traškėjimai, dundėjimai. Na, ir aišku svarbiausia – vairavimas. Jis ne mažiau tikras nei visa kita – vairuoti senesnį automobilį yra įgūdžių reikalaujantis užsiėmimas ir tai paverčia jūsų kelionę dar spalvingesne.
Amerikietiški prailginti bamperiai ir kitokie žibintai šį automobilį tik pagražino. Ko negalėčiau pasakyti apie visus kitus Amerikai pritaikytus europiečius.
Čia vienas iš keleto kaliforniečių parduodamų per Ebay. Taip, jis kainuoja ne 5000 $ ar Eur, tačiau jo būklė tokia, kad galima tiesiai į gamyklos muziejų Štutgarte statyti. Ir kaip jie ten Kalifornijoje tas mašinas taip išsaugo?
Taigi, po tokios ilgokos įžangos reikia jau ir šiandienos herojų įvardinti. Šiandien, sakyčiau, bus tikras hitas lietuviams. Juk visi žinome, kad lietuvio svajonė yra dyzelinis gerai sukomplektuotas džipas su automatine greičių dėže, kurį galėtų pataisyti kiekvieno garažo meistras. Na, nešokinėkite dar iš džiaugsmo, tokių aparatų senovėje nelabai buvo tai vieną savybę – džipą – leidžiu sau pakeisti į man mylimą kupė. Taigi, ponios ir ponai, tik įsivaizduokite (žinau, kaip banalu yra vartoti Ostapo frazes, bet čia tiesiog savaime peršasi “vy tolko predstavtie sebie”) – nuostabaus kėbulo, puikiausiai sukomplektuotas, klasikinis dyzelinis automatinis kupė už 5000 Eur! Na, o tokį apibūdinimą, kiek man žinoma, atitinka tik vienas automobilis pasaulyje. Tai “Mercedes-Benz 300 CD”. Bet apie viską iš pradžių.
Gamyklinėje brošiūroje oda taip neatrodė kaip šioje 30 metų mašinoje. Ir tai jokia ne išimtis - pas daugumą "300 CD" odiniai salonai yra stulbinamai išsilaikę.
1976 m. “Mercedes-Benz” pristato “W123” seriją, kuri ilgainiui taps masinio automobilio etalonu visiems laikams. Taip gerai suprojektuoto ir pagaminto automobilio pasaulis dar buvo nematęs ir turbūt jau niekada nematys. Europoje nuvažiavę n šimtų tūkstančių kilometrų jie yra vis dar labai paklausi prekė Afrikoje, kur net ir prižiūrimi visiškų atgrubnagių, toliau suka kilometrus. Mūsų taksistams ši (ir vėlesnė “W124”) serija irgi turbūt visiems laikams liks automobilizmo viršūne, o tą patį “W123” (mūsų galvočių pakrikštytą “agurku”) vis dar galima pamatyti taksi stotelėse ir galėčiau lažintis kad kas trečias iš jų jau bus perkopęs milijoną km.
Bent jau vizualiai galinės vietos atrodo labai patogios.
Ne mažiau legendų yra prikurta ir apie šių automobilių 3.0 dyzelinius variklius – 100.000 km tokiam varikliui tik “apkatkė”, o tvarkingai prižiūrimi egzemplioriai be jokių rimtesnių variklio remontų pasiekdavo 500.000 km! Geri dyzeliai tapo dar viena priežastimi “W123” sėkmei už Atlanto – ten tuomet siausdavo visokios naftos krizės, taigi dyzelinis mersedesas buvo top pirkinys. Tokia situacija leido atsirasti ir labai unikaliam “Mercedes-Benz” variantui. “W123” buvo gaminamas trijų kėbulo modifikacijų – universalo, sedano ir kupė. Europoje kupė buvo siejama su prabanga ir sportiškumu, taigi apie dyzelinį variantą gamintojui net nekilo minčių (pirmasis dyzelinis “MB” kupė pas mus atsirado tik po 2000 m.), o štai Amerikoje dėl naftos krizės teko išleisti dvidurį dyzelį ir koks fantastiškas tai buvo automobilis!
Štai tąsai "amžinasis variklis".
Amerikoje tai buvo brangiausias dyzelinis automobilis tais 1977 m., tačiau jis buvo vertas kiekvieno dolerio. Vokiečiai teisingai nusprendė tiekti į JAV tik geriausiai sukomplektuotas kupė versijas ir dėka to kiekvienas iš iki 1981 m. pagamintų 7502 vnt. “Mercedes-Benz 300CD” yra išskirtinis. Odinis salonas, elektra valdomi visi langai, klimato kontrolė, autopilotas, liukas – nelabai ko trūksta net ir pagal šiuolaikinius komforto standartus. Na taip, 85AG atmosferinis dyzelis nebuvo tai ko iš tikrųjų nusipelnė šis automobilis – 20s iki šimtinės ir 150 km/h maksimalus greitis nebuvo labai džiuginantys parametrai. Nustebinti galėjo nebent nedidelės tokio kalibro mašinai kuro sąnaudos – 8-10 l dyzelio šimtui km net ir siaučiant naftos badui amerikiečiui buvo pigu, be to su 80l kuro baku buvo galima nuvažiuoti beveik dvigubai toliau nei su analogišku benzininiu automobiliu.
O štai ir artėjame prie tikslo. 1981 m. pasirodė turbininė 121AG (125AG nuo 1982.10) versija, kuri šimtinę pasiekdavo per 14s ir galėjo skrieti visais 170 km/h. Negrėsminga, tačiau tai buvo patenkinami duomenys to metu benzininių automobilių fone ir superiniai kaip dyzeliui. “Mercedes-Benz 300 CD Turbodiesel” arba “300 CDT” (vadinama ir taip, ir taip, nors oficialus pavadinimas lyg ir be “T” raidės) iki 1985 m. buvo pagaminta 8007 vnt. ir ji yra mano herojinė versija šiandien. Penkiolika tūkstančių (abi versijos) tai nedidelis kiekis, tačiau pakankamas, kad vyktu reguliari apyvarta – aukcionuose ar ebayuje pastoviai yra bent keletas automobilių. Kainos? Labai norint būtų įmanoma sutilpti ir į mano biudžetą – pusėtino stovio tokie automobiliai ten kainuoja apie 5000$, tačiau jūsų dar laukia transportavimas ir muitas, kurie kainą pakels dar bent pusę tiek. Na ir dar visos lietuviškos nesąmonės su šviesos prietaisų sertifikavimu ir t.t. (oi norėčiau aš išgerti alaus su kuo nors iš susisiekimo ministerijos – gal prašviesėtų jiems galvelės po mano argumentų). Be abejo, taupantys visada gali pirkti daužtą automobilį iš draudimo aukcionų ir tai nėra blogiausias variantas – “agurkų” pas mus dar pakanka, taigi reikiamas detales surasti nebūtų jokių problemų, o ir suremontuoti, kaip minėjau, tokią mašiną gali daugelis. Išties, neįtikėtinai racionali klasika. Na, o turintys atliekamus 10.000-15.000 $ gali nusipirkti “ledinį” beveik naujo (tiesiogine to žodžio prasme) stovio “300 CD” iš Kalifornijos (dauguma jų ten ir nusėdę). Nesakau, kad tai maži pinigai, tačiau naujas “E220 CDI Coupe” kainuoja nuo 150.000 Lt. Taip, visiškai kvaila jį lyginti su 30 m. senumo proseneliu, bet juk moralinė satisfakcija (atmetus pasipuikavimo faktorių) būtų panaši vairuojant tiek vieną, tiek kitą. Be to, “E220” per penkis metus praras mažiausiai 100.000 Lt vertės, o “300 CD” pabrangs ne mažiau nei infliacija. Praverčiau šiandien ebayų – yra taip išlaikytų “300 CD”, kad gali pamanyti jog tuos 30 m. jie praleido garaže užkonservuoti. Padėtį kiek paaiškina kėbulo tipas – jei universalai ar sedanai per tą laiką būna mėtyti ir vėtyti, tai kupė paprastai perkamas ne “drožimui” – dėl to jų ir ridos būna mažesnės, ir stovis geresnis.
Ir kaipgi tais laikais be stoglangio?
Be abejo, savo simpatijas atiduodu turbodyzeliniam modeliui, bet nespjaučiau ir į paprastą, tokioje palaimoje tas 20s iki šimtinės reikalo negadintų. Taigi, tautiečiai nesnauskite, dyzeliniai kupė yra rečiausi iš visos “W123” serijos ir kai “W123” taps tikra klasika (kas jau pamažu vyksta), būtent jie ir bus vertingiausi iš visų. Be to, šį automobilį puikiausiai galima naudoti kaip kasdieninį, kas irgi nėra būdinga oldtaimeriams. Nenorintys užsiimti visa ta perturbacija su įvežimu iš JAV gali pasiieškoti “300 CD” ir Europoje – per tuos 30 metų bent keli šimtai čia tikrai sugrįžo, o vieną pernai mačiau net ir autopliuse. Taip, trokštantys sutilpti į dar mažesnį biudžetą, visada gali ieškoti ir benzininio europiečio – tačiau jie retai būna gerai sukomplektuoti (o jų neodiniai salonai per tuos 30 metų pavargsta) ir dėl to praranda didelę dalį savo žavesio. O ir padorų benziną už protingą kainą ne taip lengva surasti. Taigi, jei užsimanėt “W123” kupė geriau ieškokit dyzelio – juk turėti vieną iš 7502 ar 8007 tai kažkas tokio!
O šis vaizdelis turėtų galutinai jus užburti.
P.S. Prie ko čia tie tarakonai? Skaičiau kažkada tokią britišką knygelę, kurioje buvo gerai parašyta apie “W123” kokybę – “po atominio karo išliks tik jie ir tarakonai”.
“NK” rekomenduoja
Bloginu tikrai ne dėl tokių dalykų, bet jie visada pradžiugina ir motyvuoja. Na, ir įpareigoja. Taigi, bėgu rašyti kažką įdomaus, nes kol kas šis mėnuo labai jau neproduktyvus…
Nauja mados tendencija?
Vasara. Nors jau ir atšalo, galvelė vis vien dar vasariškai tuščia. Taigi ir bloge nieko rimtesnio nesukurpiu. Šiandien tik trumpas pastebėjimas, kuris turi šansų tapti tendencija. Jokia čia ne paslaptis kad automobiliuose, kaip ir visoje kitoje pramonėje, egzistuoja mados. Esu minėjęs rudą spalvą ir aliuminio spalvos intarpus vaire, kuriais dabar užsikrėtė visi. O išvydus atnaujinto “Twingo” nuotraukas kilo įtarimas apie naują virusą. Kol kas simptomai pasireiškė tik keturiems, bet kas gali paneigti, kad šiemetiniame Frankfurte* nepamatysim dar keleto?
"Škoda Yeti" - turbūt pirmasis iš šių keturių gavo tokius pakeltus apvalius žibintus (dienos šviesos ir priešrūkiniai kartu)
"Fiat Panda Cross" - čia tos lempelės ne tokios didelės, tačiau labai jau išryškintos apvado pagalba
"Nissan Juke" - stilius kitoks, bet bendras vaizdas panašus. Tik čia tie apvalūs žibintai ne priešrūkiniai (jie apačioje), o "normalūs"
O čia atnaujintas "Renault Twingo", kuris oficialiai bus pristatytas Frankfurte. "Renault" ir "Nissan" yra bendras koncernas, taigi, be "Juke" įtakos čia turbūt neapsieita
* – tiems kas nelabai susijęs su automobiliais: tai didžiausia ir prestižiškiausia autoparoda pasaulyje. Vyksta kas du metus (šiemet vyks 09.15-09.25) ir vokiečių gamintojai joje varžosi kaip niekad. Šiemet “Audi” pastatys netgi trasą! Aš ten dar nebuvau ir šiemet (eilinį kartą) nepavyks nuvažiuoti. Bet kažkada – būtinai.
Kaip ir išankstinė “Cars 2” apžvalga (2/2)
Taigi, žadėtasis veikėjų sąrašas (in alphabetical order). Bus ne visi, keliolika mažiau įdomių praleidau.
“Acer” (“AMC Pacer”) ir “Grem” (“AMC Gremlin”) – esu rašęs apie juos “Istorijose” tai labai neišsiplėsiu. Abu, kaip Amerikai, labai kitoniški ir abu savaip žavūs – “Pacer” netgi visai gražaus dizaino ir tikrai vertas kolekcininkų dėmesio. Jei jums 13 metų tai aišku visai nesenai būsite matę tokį (čia pagrindinė Rebecca Black konkurentė).
“Chauncy Fares” ir “Topper Deckington III” – na šiti lietuviams jau turbūt labiau pažįstami nei Gedimino pilies bokštas.
“David Hobbscap” – kas gi kitas jei ne penkiasdešimtmetį ką tik atšventęs “Jaguar E-Type”. Aišku, paminėtas ir pas mane.
“Fillmore” – irgi jau apdainuotas (1,2).
“Finn McMissile” – lyg ir neturintis realaus automobilinio atitikmens herojus. Pamatęs nuotrauką pirmąkart, iš pirmo žvilgsnio pagalvojau, kad čia “Volvo P1800” su keistais ūsais. Nepaisant visos savo galybės “Pixar” turbūt nesugebėjo susitarti su “Aston Martin” – čia juk turėjo būti James Bond “DB5”!
“Sgt. Highgear” – na turbūt irgi niekam nieko aiškinti nereikia. Automobilis, be abejo, “karališkasis” “Land Rover Defender”.
“Kingpin Nobunaga” – primena, kad Japonija “šiek tiek” kitokia nei kitos šalys ir automobiliai čia kitokie.
“Lewis Hamilton”. Na Liuisui matyt buvo kokie 5 metai, kai jis pirmą kartą pamatė “Cars”, taigi vaikinas pats įsiprašė į “Cars 2”. Siluetas lyg ir “McLaren MP4-12C” (marketingo skyrių, atsakingą už pavadinimų kūrybą jie turbūt atleido…). Galbūt Liuisas filmui paskolino ne tik vardą, bet ir balsą? Aišku, mūsų kinuose to nesužinosime.
“Lightning McQueen” – kokia jo rolė filme turbūt žinote, o šiaip jis neturintis realaus analogo, tačiau simbolizuojantis amerikietišką “Nascar” fenomeną (mes to niekada nesuprasim). “Karalius” iš pirmojo “Cars” irgi iš ten pat.
“Lizzie” – taip, čia “Ford T” – pirmas masinis automobilis ir dėl to ne kartą paminėtas pas mane.
“Luigi” – 1957 m. “Fiat 500”. Jie su “Mini” turbūt yra gražiausi mažyliai ever.
O “Cars 2” pasirodys ir “Luigi” giminės – “Mama Topolino” (lyg ir kažkokios kėbulų atelje gaminta “Fiat 500” versija) ir “Uncle Topolino” (“Fiat 500” pirmtakas). Vis dar neatsisakau minties kada nors turėti 1957 m. “500”. Personažas filme buvo puikiai įgarsintas Andriaus Žebrausko (tikiuosi, kad antroje dalyje jis irgi bus) – frazės “Ar tu pažįsti daug Ferrari?” ir “Luidži domina tik Ferrari” jau tapo ne mažiau kultinės nei “a gdie kampot?”. Be abejo, neapsieisim ir be “Guido” (jis – tai kažkoks improvizuotas keltuvas).
“Mack” – amerikietiška greitkelių svajonė įkvėpta “Freightliner”.
“Mater” – “bruolis šaunuolis” mūsų variante, neturintis realaus analogo, tačiau įkvėptas automobilių iš to pačio įrašo.
“Max Schnell” – “Mercedes CLS” ir tiek.
“Miles Axlerod” – gal kokteilis iš šito ir šito? (Čia buvęs “LEGO” dizaineris pasidarbavo automobilių fronte).
“Professor Z” – o čia gi pokarinė vokiečių “motokaliaska” “Zundapp Janus” (labiau vienodą priekinę ir galinę dalį turbūt galime rasti tik pas traukinius).
Na ir kaip gi apsieiti be karališkosios šeimos. Karalienės šaržas ypač vykęs, taip, kaip “Fiat 500 Topolino” turėjo akivaizdžiai nematomą, bet visiškai jaučiamą analogiją su Mickey Mouse, taip šitas tiesiog ant kaktos turi užrašą – “Elizabeth II”. Princas – “Bentley Continental GT”.
“Sally” – “Porsche 911”, 2002 m. metų modelio.
“Sarge” – mano mylimas “Willys MB”.
“Tomber” – interpretacija “Reliant Robin” tema?
Na štai kaip ir viskas, kaip minėjau, liko ir neaptartų herojų, tačiau dėl to tik smagiau bus nueiti į kino teatrą. Taigi, laukiam Rugpjūčio 3 (5) d.!
Kaip ir išankstinė “Cars 2” apžvalga (1/2)
Na štai pagaliau galėsiu parašyti ir apie kiną. Na taip, gal ne apie visai tokį, kokį įsivaizduojate, tačiau vis vien apie kiną. Animacija man patiko nuo vaikystės (na, turbūt, nelabai nustebinau), o juk “tais laikais” ir su ja buvo nelengva. Ačiū dievuliui, kad imperija jau skaičiavo paskutines savo dienas, ko pasekoje ir laisvės buvo daugiau ir sienos buvo kiauresnės – “vidiakas” mūsų namuose atsirado dar man net nepradėjus eiti į mokyklą.
Galbūt man pasisekė, kad vaikystę sąžiningai praleidau su “Tom&Jerry”, ta epopėja įdėjo į mano galvelę savotišką animacijos kokybės suvokimą – taip gerai nupieštos ir stebuklingai su muzika susinchronizuotos serijos turbūt po to laiko ir nebuvo. Tiesa, tai galioja tik originaliems 114 epizodams, sukurtiems iki 1957 m., vėlesni jokios meninės vertės neturėjo – buvo daromas elementarus biznis eksploatuojant žinomus vardus. O tie “originalieji” mane padarė labai kritišku žiūrovu – rasdavau kur prisikabinti ir prie SSRS interpretacijos “Tom&Jerry” tema “Nu Pogodi!”, o sugriuvus sienoms nelabai galėjau žiūrėti visokių generinių multikų, kurios rodydavo vokiečių televizijos ar koks “Cartoon Network”. Tiesa, dar nepaminėjau pilnametražės animacijos – kokybiškų jos pavyzdžių “Disney”, be abejo, patiekė, tačiau net ir ne visi iš jų prilygo “Tom&Jerry”.
Dabar laikmetis ne mažiau įdomus – turiu sūnų, su kuriuo galiu pasižiūrėti visus filmukus vaikams (yra juk animacija ir ne tik jiems, ir daug didesniame mastelyje nei daugelis įsivaizduoja), o, be to,vyksta visos animacijos kompiuterizacija (matoma ir nematoma), taigi standartai perrašomi iš naujo. Na, tiksliau, jų perrašymas prasidėjo jau prieš 25 metus ir pasibaigė prieš 16 metų su “Toy Story”. Be abejo, aš kalbu apie “Pixar” ir šia kompanija aš vis nenustoju žavėtis. Jie buvo pirmieji ir pakėlė kertelę taip aukštai, kad tik jiems patiems iki šio ji ir tebėra pasiekiama. Pas juos viskas visada aukščiausiame lygyje – ir scenarijus, ir muzika, ir, aišku, pati animacija. Dėl to aš labai pykstu ant žmonių, kurie sako, kad pvz. koks “Ice Age” yra labai geras animacinis filmas. Kad vietom juokingas sutinku, bet juoką sukelti galima ir kitaip, o štai daugiau to “gerumo” aš ten neįžvelgiu nei per kur. Iš vis, mane nervina, kad kai “Pixar” sukūrė pirmuosius kompiuterinės animacijos filmus, visi pamatė, kad publika tai perka ir puolė štampuoti bileką.
Dievas ir Velnias slypi detalėse ir "Pixar" tą tikrai žino
Kad ir tas pats “Ice Age” yra baisesnės optimizacijos pavyzdys nei “Ryanair”. Viskas ten buvo sugalvota tobulai (iš verslo, o ne animacinės pusės) – iš pradžių kinų auditorijas vos ne metus laiko tyzino pusėtinas traileris, kuriam biznieriai skyrė turbūt daugiau nei pusę filmo biudžeto, o paskui pasirodė ir filmas, kurio animacija irgi buvo “suoptimizuota” – pagrindiniai herojai atrodė dar pusė velnio, tačiau antraplaniai veidai (ypač žmonių) ir aplinka buvo tiesiog tragiški. Aš su savo “Asus EEE”, iš kurio dabar rašau, turbūt geresnę aplinką nupieščiau – ji juk parinkta labai gudriai – balta, balta kur dairais. Nepaisant visko, chebra suprato, kad “Mėslitos” variantas praeis – pasižiūrėję “Pixar” kūrinių, žmonės eis ir į šitą, 90% gerai pažvengs ir visiems sakys kad čia dvigubai geriau nei koks “Toy Story”, o tie 10% tokių kaip aš kritinės masės nesudarys. Nors šiaip tie “mėslitiniai” biznieriai tik patys sau atrodo protingi (panašiai kaip lietuviškos užeigos šiame Rokiškio įraše) – jie žiūri kaip kuo pigiau pagaminti, gerai išreklamuoti, ir skaičiuoti pelniuką iš parodymų kinuose (na vėliau, dar DVD ar TV). O “Pixar” čia visai kitame lygmenyje – jie sudeda visą savo talentą ir meilę (ir aišku pinigus) į filmą ir iš parodymo pajamų turbūt filmo net neatperka, tačiau gerbėjų būna tiek, kad vėliau visokie žaidimai, žaislai, suvenyrai (“Cars” modeliukai čia būtų atskira tema – jų yra šimtai ir prisiekę fanai renka visus), teminiai atrakcionai parkuose ir pan. generuoja riebias pajamas praktiškai neribotą laiką (autoparodose pamatyti “Cars” herojus jau irgi ne stebuklas).
Tų menkaverčių “suoptimizuotų” filmelių, neturinčių jokios išliekamosios vertės pilna – visokius “Open Season” ar “Madagascar” irgi priskirčiau prie tokių. Kiek geriau padirbėjo tik kokio “Šreko” kūrėjai ar piešėjai iš “Disney”, pastarieji vis primena, kad tai kas sukurta kompiuteriu nebūtinai turi taip atrodyti – šitas tikrai geras.
O “Pixar” nuo to laiko išleido galybę puikių filmų ir niekada nesirinko lengvų kelių. Tą patį “Toy Story” jie kūrė net 4 metus (čia superilgas terminas Holivudui), ir su juros periodo kompiuteriais sugebėjo padaryti tai, kas ir dabar visai gerai žiūrisi. Kiekvienas jų filmas buvo tarsi savotiška maža revoliucija kompiuterinės animacijos fronte – pvz. “Monsters, Inc.” pagrindinis herojus turėjo tokius plaukus, kad tuometiniams kompiuterastams turbūt stojosi jų pačių plaukai, galvojant kaip visa tai reikės įgyvendinti. “Finding Nemo” irgi nubrėžė naujus standartus – tyvuliuojantis vanduo juk tuometinėje kompiuterinėje animacijoje buvo tabu. Vėliau sekę “The Incredibles”, “Ratatouille”, “WALL-E” ar “Up” irgi unikalūs – visi su sava, stipria, istorija, užburiančia muzika ir, aišku, vaizdais.
Aš nebuvau Japonijoje, bet esu įsitikinęs, kad jų didmiesčių atmosferą "Pixar" atkurs tobulai
Tas “Pixar” “sąžiningumas” prieš žiūrovą būtent ir pasireiškia filmų išbaigtumu. Pas juos ne tik herojai, bet ir aplinka visada nušlifuota iki deimantinio blizgesio. Be to, turėdami didelį ligšiolinių darbų bagažą, jie visuomet į naujus kūrinius įpina užuominų iš ankstesniųjų – dievas ir velnias slypi detalėse ir jie tai tikrai žino. Na, o jei jūs jau klausiamai žvilgčiojate į posto pavadinimą tai nusiraminkite. Su pavadinimu viskas OK, tačiau reikėjo įžangos (na ir kas kad ji bus pagrindinė įrašo dalis) prisikasant iki “Cars 2”. Tie kas matėte pirmąjį “Cars” (jei turite vaikų visai nenustebsiu kad būsite prasukę jį mažiausiai šimtą kartų – čia ne perkeltine prasme) turbūt taip pat spirgate kaip ir aš ir keikiate “Forum Cinemas” vadus, kurie nukėlė filmo premjerą iš liepos vidurio į rugpjūčio pradžią.
Ir turiu jus galbūt kiek nuvilti – apie pirmąjį “Cars” čia nerašysiu, o ir antrąjį apžvelgsiu tik glaustai. Kad filmas pačiam “Pixar” reiškia daug byloja ir faktas, kad tai tik antrasis jų pratęsimas po “Toy Story” trilogijos. Džiugu, kad šį kartą veiksmas rutuliosis ne tik JAV, bet ir Europoje bei Japonijoje – žinant kaip “Pixar” dirba su aplinkos kūrimu tai mūsų akelėms gresia tiesiog supervizualumu (be abejonės, bus ir dabar madinga 3D versija).
Pasikeitimų bus ir scenarijuje – pirmasis buvo toks labiau “pasakiškas”, o šis (kiek supratau iš trailerių) bus tikras “bajavykas”. Gal dėl to, kad vaikai mėgę pirmąjį “Cars” jau paaugo, o gal ir dėl to, kad pasakos jau neveža (“Disney” jų formato vis dar bando laikytis, bet vis mažiau sėkmingai). O gal ir dėl to, kad pritraukti suaugusiųjų dėmesį, nors šioje vietoje “Pixar” irgi unikalūs – suaugusius jie paima būtent kokybe, o ne juokeliais, kurių nesupranta vaikai. Kad ir “WALL-E” ar “Up”, jie kiekvieną vaiką žavės savo animacija, o kiekvieną suaugusį – aptarinėjamų temų gilumu ir aktualumu.
Taigi, laukiam. Išankstinis seansas lygtais Rugpjūčio 3 d. – jau liko nedaug. O po kelių dienų aprašysiu ir “Cars 2” herojus.
Čia tipinis vaizdelis iš šiuolaikinio filmuko vaikams
P.S. Neįsiklijavo į įrašą ir liko neaptarta:
1. Lėlinė animacija – štai šitie man niekuo nenusileidžia “Pixar”, o humoras išvis epinis.
2. “Elitinio”, “nekomercinio” (terminai būtinai kabutėse) kino animaciniai pavyzdžiai. Esu matęs šitą – paliko labai gerą įspūdį, sakyčiau įrodymas, kad vienas pieštukas gali nugalėti “Disney” animatorių armiją. Liko neaptartas ir anime žanras – aš dar jo, galima sakyti, neatradau.
3. Tie kas jau niekaip nebegali sulaukti Rugpjūčio 3 d. gal kaip nors pratemps laiką su šitais.
Kodėl niekada nebus geresnės autolaidos nei “Top Gear”
Tai ne šiaip laidos logas, o stiprus prekinis ženklas, nenustebčiau kad jį kada pamatysime ir kokiam pasauliniam brandų TOP500
Suprantu, kad galbūt atrodys primityvu jog savo (automobiliniame) bloge pašlovinsiu visiems automėgėjams ir taip puikiai žinomą TV laidą, tačiau anksčiau ar vėliau visvien būtų reikėję apie ją parašyti. Be to, tikiuosi, kad mano blogą skaito ir normalūs žmonės (ne autoligoniai), o kažkam iš jų, galbūt (stebuklingu būdu) ši laida iki šiol yra nežinoma, ir mano šventa pareiga yra apie ją informuoti.
Taigi, ponios ir ponai, kaip jau supratote šis įrašas bus pašvęstas “Top Gear” ir jei jums kilo klausimų dėl pavadinimo tai iš kart bandau paaiškinti. Pirmiausia, tokia laida galėjo atsirasti tik Anglijoje. Kodėl? Na, be abejo, todėl, kad jų kalba plačiai naudojama. Tačiau tai ne toks jau reikšmingas dalykas – ispaniškai ar rusiškai kalbančių turbūt yra ne mažiau. Esminis ir lemiamas faktorius čia aišku yra britiški “BBC” medios standartai, kurie kaip kažkada kažkur rašė ar sakė dėdė Užkalnis, yra “sunkiai įsivaizduojamas kosmosas” (ar kažkaip panašiai). Na o, trečioji, ne mažiau svarbesnė dedamoji, yra angliškas humoras, joks vokietis ar prancūzas tikrai nemokėtų taip pasijuokti iš savęs ir kitų (na ir kas, kad laidoje tie juokeliai dažniausiai surežisuoti). Taigi, bombinį trijų dalių kokteilį jau turime, tačiau kad jis taptų neprilygstamo skonio reikėjo dar vieno komponento – laidos kūrėjų pasiryžimo daryti viską kitaip negu iki šiol. “Top Gear”, šiaip jau, yra senoka laida – buvo pradėta rodyti dar 1977 m. ir originaliame formate pratempė iki 2001 m. Aš nė vienos iš tų senų serijų nesu matęs ir net nesiruošiu žiūrėti – niekuo jos manęs nenustebins. Taip, aš domiuosi automobiliais, bet nesu tiek durnas, kad suprasčiau jog automobilių tema gerai (populiariai) laidai yra nelabai tinkama. Čia panašiai kaip su kokia žvejyba – koks ta sritimi nesidomintis žiūrovas norės tokią žiūrėti (jau nekalbant apie moteris). Taigi 2002 m. jie pagaliau suprato, kad žiūrovų, kurie ruošiasi pirkti mašiną ir dėl to žiūri “Top Gear” yra nykstamai mažai, žiūrovų, kurie domisi automobiliais kiekis yra didesnis, tačiau toli gražu ne kritinis, o štai gerų emocijų ir pramogos nori beveik visi. Tiesa, pirmose 2002 m. laidose dar buvo nuobodžios naujų automobilių rinkos apžvalgos (keistis juk taip sunku), tačiau jos labai greitai pradingo. Chebra sumojo, kad dėl to nedidelio kiekio žiūrovų-pirkėjų neverta vargintis, jiems yra skirti visokie “What Car?” ar “Auto Bild” žurnalai ir taškas.
Taip, palaipsniui, užgimė formatas, kuris tapo visų kitų autolaidų galvos skausmu – nors persiplėšk vis tiek geriau nesugalvosi. Čia nerasime bukų kokios nors “C” klasės automobilių testų, kurių pabaigoje paaiškėja, kad laimėjo “Opel Astra”, nes pas ją 5l didesnė bagažinė nei pas konkurentus. Čia bandomos tik įdomios mašinos, dažniausiai superkarai, o ir jų bandymai nenuobodūs – visokios AG ir s iki 100 km/h tikrai nespėja užknisti. Beveik kiekvienoje laidoje laukia ir improvizuotos lenktynės, kurios yra puikus pavyzdys kaip iš nieko galima sukurti šou. Labai teigiama yra “celebrity lap” dalis, kurioje kalbinamos visokios įžymybės – tik reikia gerai kirsti angliškai, ir, pageidautina, žinoti vietines britų žvaigždes, nes jos sudaro daugiau nei pusę dalyvių. Tačiau kitų pavardės maloniai stebina (tai juk, vis dėl to, autolaida) – aktoriai Tom Cruise, Cameron Diaz (tuštučiai man jie tokie pasirodė, bet čia įrašiau dėl to, kad plačiausiai žinomi – buvo krūva mažiau žinomų, bet įdomesnių), rokeriai Alice Cooper, Brian Johnson (“AC/DC” vokalas) ir būrys buvusių ir esamų “F1” lenktynininkų.
Kas dar? Na, šiokie tokie (greičiausiai planuoti) skandalėliai, mistinis Stigas ir retos, bet tiesiog nerealios “special” serijos, kuriose herojai keliauja po visokias Bolivijas, ir kurios tikrai turėtų patikti moterims (šimtą kartų geriau nei kokio “Travel channel” reportažai).
Tiesa, jei jau paminėjau herojus, tai trumpai ir apie juos. Jeremy Clarkson, James May ir Richard Hammond – visi turi savas roles laidoje ir visi Britanijoje yra gerai žinomi ir gerbiami dėdės, be “Top Gear” dar vedantys visokias kitokias laidas, užsiimantys nesąmonėm ir rašantys knygas (ekonomiką jie perpratę gerai). O žiūrint laidą ilgiau pasireiškia ir tęstinis efektas – herojus kiek “pažįstant” jie tampa tik juokingesni.
Be abejo, kad ir kokie šaunūs ir charizmatiški jie bebūtų visi mes žinom, kad trijulė tėra tik gerai veikiančios armijos fronto linija – tokio lygio laida be keliasdešimties profesionalų (suskaičiavau 54 pavardes naujausios laidos pabaigoje) būtų neįmanoma. Profesionalumas ypač prasiveržia filmavime, pažiūrėję bent vieną iš geresnių “Top Gear” klipukų kitų laidų autoriai turbūt raunasi plaukus – iki mėnulio, jiems, kaip sakant, arčiau nei iki tokio vaizdelio. O čia juk užburtas ratas – “Top Gear” peraugo laidos autofrykams rėmus, taigi ir biudžetą gali turėti visai kitokį nei kitos panašios programos, ir tas matosi kiekvienoje sekundėje (dėl lėšų pereikvojimo jie nuo “BBC” vadų lyg nekart ir per kepurę yra gavę).
Paniurėliai visada ras ką pakritikuoti – nerimta, jie kaip vaikai laužo mašinas, neobjektyvu ir pan. Atsakyti galiu paprastai – norite “objektyvumo” žiūrėkite tokias laidas, kur bus testai ir laimės minėtoji “Opel Astra”. Nerimta? Taip, norite rimtai – žiūrėkite žinias ar dar kažką, o čia yra žiauriai kokybiška pramoga automobilių tematika. Laužo (ir sprogdina) mašinas? Na laužo, kartais ir man baisu žiūrėti, bet beveik visada būna labai juokinga (vėl grįžkim prie “pramogos” apibrėžimo, o ir programų giduose laida apibūdinama kaip “entertaiment”). Neobjektyvu, nusišneka? Tai, kad nelabai, nes po visom savo scenos kaukėm dėdės yra tikri autoprofai ir dažnai savo šmaikščiais teiginiais pasako daug daugiau nei gali apibūdinti kažkokie skaičiai ar lentelės.
Taigi, pavartosiu gal ir nelabai tinkančius palyginimus, bet kaip Muhammad Ali ar Michael Jordan tapo didesniais už savo sporto šakas, taip ir “Top Gear” išaugo savo žanrą ir tapo ne laida, o reiškiniu. Ir svarbiausia – tai mano visiškai subjektyvus pojūtis, bet aš jį tikrai jaučiu. Kad ir šiam sezone – pažiūrėjau pirmas dvi laidas, galvoju išsisėmė jau vyrukai su savo surežisuotais bajeriais, ir lyg nesąmoningai nurašiau mintyse tą laidą (visi geri dalykai juk kažkada baigiasi, pagalvojau). Tačiau naujausias s17e03 epizodas vėl gražino viską į vietas – jie vis dar tokie patys geri kaip anksčiau (tiesa, pusę nuopelnų už epizodą atiduodu Sebastian Vettel – jis ne tik fantastiškas vairuotojas, bet ir šmaikštus pašnekovas). Taigi, “Top Gear” tai tarsi rinkos ekonomikos fenomenas – jie atkuria save po trumpalaikių krizių ir būna dar geresni. Aišku iš tokio fenomenalaus reiškinio reikia daryti pinigus ir jie čia nesnaudžia – pardavinėjamos laidos franšizės (jau lyg šešiose šalyse yra savos versijos, darė ir rusai), leidžiami žurnalai, suvenyrai ir t.t.
O tiems kas dar nematė nė vienos serijos dabar yra pats laikas užkibti – kaip tik rodomas 17 sezonas (per metus būna du sezonai po ~8 serijas, vasarą ir žiemą). Taigi, neblūdinėkite torentuose be tikslo!
Štai jie, apgavikai...
P. S. Kokie jie bebūtų krūti aš jaučiuosi apgautas. Jau kokius keturis metus esu waiting liste bilietams į filmavimą (nors skelbiama kad waiting listas apie 2 m.), esu užsiregistravęs ir antrą kartą prieš kokius du metus, bet širdis jaučia kad liksiu be nieko…
Biurokratai užknisa
Iš anksto perspėju – tai nebus joks išsamus tyrimas su krūvos medžiagos analize ir visokiais hipotezių įrodymais. Kaip jau ne kartą esu rašęs, blogo formatas tuo ir geras, kad gali rašyti tai kas šauna į galvą ir, be abejo, būti visiškai subjektyvus (ir neišsamus). Savo šiandienine rašliava bandysiu lengvai užkabinti negerą dalyką, kuris jau tampa tendencija ir dėl to ima užknisti. Taigi, šiandieninė tema yra automobilių ekonomija ir ekologija, kuri, kalbant apie naujus automobilius, šiuo metu yra bene svarbesnė už visokias arklio galias, dizainą ar kokybę. Visiškai nenoriu pasakyti, kad ekonomija ir ekologija yra blogi dalykai. Normalių šalių siekis mažinti išmetamą į aplinką CO2 yra labai sveikintinas ir automobiliuose jis yra labai stipriai realizuojamas. Gal net, sakyčiau, per stipriai. Daugumoje ES šalių su CO2 išmetimu yra susieti automobilio registracijos, kelių ar kitokie mokesčiai ir tai atrodytų labai protinga jei ne vienas “bet”.
Štai pvz. Anglijoje automobiliai išmetantys iki 130 g./km CO2 nemoka jokio metinio mokesčio, o išmetantys nuo 151 g/km iki 165 g/km moka papildomus 165 svarus kasmet, nekalbant aišku apie dar didesnius teršėjus. Panašios sistemos galioja ir kitose “išsivysčiusiose” ES šalyse, o mes irgi neilgai būsim “atsilikeliai” – nuo 2016 m. visos ES narės privalės taikyti apmokestinimą pagal CO2. Ir kas čia blogo? Ogi visiškai nieko. Jei jau pasaulio žalieji taip nutarė tai tebūnie. Be to, žinant, kad CO2 išmetimo ir kuro sąnaudų priklausomybė yra beveik linijinė viskas išvis atrodo idealu: jei saugai mūsų planetą ir važinėji su kokiu “Prius” – nemoki nieko, o jei kas dieną į darbą važiuoji su “Hummer” – turi papildomai susimokėti. Lyg ir viskas socialiai teisinga ir t.t. Tačiau, grįžtu prie to “bet”. Kadangi CO2 įtakoja automobilio turėjimo kaštus, natūralu, kad visi gamintojai siekia gaminti kuo mažiau CO2 išmetančius automobilius (ir mažiau degalų vartojančius). Ir, tame aišku, nėra nieko blogo, kol nepradedi kapstyti giliau. O va su sąnaudų (ir CO2) matavimu ir prasideda niuansai. Kaip žinia, kuro sąnaudos automobilyje yra labai abstraktus dalykas. Vien sąnaudos “užmiestyje”, net esant fiksuotam greičiui gali būti labai stipriai įtakojamos įvairių faktorių – oro temperatūros, kelio dangos, kelio aukštingumo, vėjo ir pan. O dar didesnė mįslė yra sąnaudos “mieste”. Mieste tai kokiam? Londone per kamštį ar Rokiškyje, kur yra 3 šviesoforai (niekaip nesiekiu diskriminuoti Rokiškio – šviesoforų ten turbūt yra daugiau, o taip parašiau tik tam, kad palyginimas būtų įtikinamesnis).
Be abejo, kad išvengti tokių interpretacijų šie testai yra reglamentuoti ir viskas lyg turėtų būti OK. Tačiau kas galėtų paneigti, kad gamintojai kurdami variklius/variklių valdymo programas nesistengia jų adaptuoti būtent tokiam testui, o realios kuro sąnaudos (ir CO2 išmetimas) lieka kažkur nuošaly. Skamba kaip sąmokslo teorija? Tik tol, kol pagalvoji kad tokia adaptacija gali padėti įgauti lemiamą pranašumą prieš konkurentus ir įgalinti parduoti pvz. papildomus 50.000 automobilių Europoje per metus. Visas tas gamintojų gudravimas turi ir apibūdinimą – “cycle beating” – pagūglinus galima rasti ir daugiau info apie tai. O viso ko pasekoje, gaunasi tokia situacija, kad vartotojas nusipirkęs superduperekonomišką mažuliuką “Fiat 500” staiga supranta, kad jis srebia daugiau nei “BMW 530d”.
Yra niuansų ir su oro kondicionieriumi – niekur neradau ar testuojant jis turi būti įjungtas ar ne. O visokių hibridų testai kelia dar didesnius klausimus – juk jei hibridas testą pradeda pilnai įkrautu akumuliatoriumi tai jo sąnaudos bus tikrai mažesnės nei akumuliatoriui esant tuščiam. Arba elektromobilių nulinis CO2 traktavimas. Taip CO2 jie patys neišmeta, bet kas žino kaip ta elektra pagaminta? Kažkur net buvo tyrimas, kad elektrą gaminant iš iškastinio kuro CO2 išmetama panašiai kiek jo išmestų ekonomiškas dyzelinis automobilis.
Ką aš siūlau? Ogi labai paprastą ir genialų sprendimą. Tik, deja, sunkiai realybėje įgyvendinamą. Jei jau CO2 išmetimas priklauso nuo sudeginto kuro kiekio, tai kodėl to mokesčio tiesiog neįskaičiuoti į kuro kainą. Kiek sudeginai kuro, tiek ir sumokėjai. Nes dabar gaunasi kad jei turi kokį baisiai ekologišką automobilį (su mažu CO2 išmetimu) gali su juo nuvažiuoti nors ir kelis šimtus km kas dieną – vistiek CO2 mokesčio nemokėsi. O štai jei turi kokį “Ferrari” ir su juo nuvažiuoji vos 1000 km į metus vis vien turi mokėti 1000 eurų ar svarų siekiantį metinį CO2 mokestį… Bėda tik tame, kad kuro kainos Europoje taip apaugintos visokiais akcizais, kad tokio metodo jos jau nebepakeltų.
O mums, išvis, tas apmokestinimas dar nė motais, bet, kaip minėjau, laukti jau liko nebeilgai. O kas dėl realių sąnaudų, tai pvz. Britanijoje yra visai nebloga iniciatyva – galite ir savo bolidus pasitikrinti (tik susiraskit MPG konverterį).
Nepaisant visko, šio daikto labiau norėčiau nei "530d"
