Tag Archives: užkalnis

Kodėl niekada nebus geresnės autolaidos nei “Top Gear”

Tai ne šiaip laidos logas, o stiprus prekinis ženklas, nenustebčiau kad jį kada pamatysime ir kokiam pasauliniam brandų TOP500

Suprantu, kad galbūt atrodys primityvu jog savo (automobiliniame) bloge pašlovinsiu visiems automėgėjams ir taip puikiai žinomą TV laidą, tačiau anksčiau ar vėliau visvien būtų reikėję apie ją parašyti. Be to, tikiuosi, kad mano blogą skaito ir normalūs žmonės (ne autoligoniai), o kažkam iš jų, galbūt (stebuklingu būdu) ši laida iki šiol yra nežinoma, ir mano šventa pareiga yra apie ją informuoti.

Taigi, ponios ir ponai, kaip jau supratote šis įrašas bus pašvęstas “Top Gear” ir jei jums kilo klausimų dėl pavadinimo tai iš kart bandau paaiškinti. Pirmiausia, tokia laida galėjo atsirasti tik Anglijoje. Kodėl? Na, be abejo, todėl, kad jų kalba plačiai naudojama. Tačiau tai ne toks jau reikšmingas dalykas – ispaniškai ar rusiškai kalbančių turbūt yra ne mažiau. Esminis ir lemiamas faktorius čia aišku yra britiški “BBC” medios standartai, kurie kaip kažkada kažkur rašė ar sakė dėdė Užkalnis, yra “sunkiai įsivaizduojamas kosmosas” (ar kažkaip panašiai). Na o, trečioji, ne mažiau svarbesnė dedamoji, yra angliškas humoras, joks vokietis ar prancūzas tikrai nemokėtų taip pasijuokti iš savęs ir kitų (na ir kas, kad laidoje tie juokeliai dažniausiai surežisuoti). Taigi, bombinį trijų dalių kokteilį jau turime, tačiau kad jis taptų neprilygstamo skonio reikėjo dar vieno komponento – laidos kūrėjų pasiryžimo daryti viską kitaip negu iki šiol. “Top Gear”, šiaip jau, yra senoka laida – buvo pradėta rodyti dar 1977 m. ir originaliame formate pratempė iki 2001 m. Aš nė vienos iš tų senų serijų nesu matęs ir net nesiruošiu žiūrėti – niekuo jos manęs nenustebins. Taip, aš domiuosi automobiliais, bet nesu tiek durnas, kad suprasčiau jog automobilių tema gerai (populiariai) laidai yra nelabai tinkama. Čia panašiai kaip su kokia žvejyba – koks ta sritimi nesidomintis žiūrovas norės tokią žiūrėti (jau nekalbant apie moteris). Taigi 2002 m. jie pagaliau suprato, kad žiūrovų, kurie ruošiasi pirkti mašiną ir dėl to žiūri “Top Gear” yra nykstamai mažai, žiūrovų, kurie domisi automobiliais kiekis yra didesnis, tačiau toli gražu ne kritinis, o štai gerų emocijų ir pramogos nori beveik visi. Tiesa, pirmose 2002 m. laidose dar buvo nuobodžios naujų automobilių rinkos apžvalgos (keistis juk taip sunku), tačiau jos labai greitai pradingo. Chebra sumojo, kad dėl to nedidelio kiekio žiūrovų-pirkėjų neverta vargintis, jiems yra skirti visokie “What Car?” ar “Auto Bild” žurnalai ir taškas.

Taip, palaipsniui, užgimė formatas, kuris tapo visų kitų autolaidų galvos skausmu – nors persiplėšk vis tiek geriau nesugalvosi. Čia nerasime bukų kokios nors “C” klasės automobilių testų, kurių pabaigoje paaiškėja, kad laimėjo “Opel Astra”, nes pas ją 5l didesnė bagažinė nei pas konkurentus. Čia bandomos tik įdomios mašinos, dažniausiai superkarai, o ir jų bandymai nenuobodūs – visokios AG ir s iki 100 km/h tikrai nespėja užknisti. Beveik kiekvienoje laidoje laukia ir improvizuotos lenktynės, kurios yra puikus pavyzdys kaip iš nieko galima sukurti šou. Labai teigiama yra “celebrity lap” dalis, kurioje kalbinamos visokios įžymybės – tik reikia gerai kirsti angliškai, ir, pageidautina, žinoti vietines britų žvaigždes, nes jos sudaro daugiau nei pusę dalyvių. Tačiau kitų pavardės maloniai stebina (tai juk, vis dėl to, autolaida) – aktoriai Tom Cruise, Cameron Diaz (tuštučiai man jie tokie pasirodė, bet čia įrašiau dėl to, kad plačiausiai žinomi – buvo krūva mažiau žinomų, bet įdomesnių), rokeriai Alice Cooper, Brian Johnson (“AC/DC” vokalas) ir būrys buvusių ir esamų “F1” lenktynininkų.

Kas dar? Na, šiokie tokie (greičiausiai planuoti) skandalėliai, mistinis Stigas ir retos, bet tiesiog nerealios “special” serijos, kuriose herojai keliauja po visokias Bolivijas, ir kurios tikrai turėtų patikti moterims (šimtą kartų geriau nei kokio “Travel channel” reportažai).

Tiesa, jei jau paminėjau herojus, tai trumpai ir apie juos. Jeremy Clarkson, James May ir Richard Hammond – visi turi savas roles laidoje ir visi Britanijoje yra gerai žinomi ir gerbiami dėdės, be “Top Gear” dar vedantys visokias kitokias laidas, užsiimantys nesąmonėm ir rašantys knygas (ekonomiką jie perpratę gerai). O žiūrint laidą ilgiau pasireiškia ir tęstinis efektas – herojus kiek “pažįstant” jie tampa tik juokingesni.

Be abejo, kad ir kokie šaunūs ir charizmatiški jie bebūtų visi mes žinom, kad trijulė tėra tik gerai veikiančios armijos fronto linija – tokio lygio laida be keliasdešimties profesionalų (suskaičiavau 54 pavardes naujausios laidos pabaigoje) būtų neįmanoma. Profesionalumas ypač prasiveržia filmavime, pažiūrėję bent vieną iš geresnių “Top Gear” klipukų kitų laidų autoriai turbūt raunasi plaukus – iki mėnulio, jiems, kaip sakant, arčiau nei iki tokio vaizdelio. O čia juk užburtas ratas – “Top Gear” peraugo laidos autofrykams rėmus, taigi ir biudžetą gali turėti visai kitokį nei kitos panašios programos, ir tas matosi kiekvienoje sekundėje (dėl lėšų pereikvojimo jie nuo “BBC” vadų lyg nekart ir per kepurę yra gavę).

Paniurėliai visada ras ką pakritikuoti – nerimta, jie kaip vaikai laužo mašinas, neobjektyvu ir pan. Atsakyti galiu paprastai – norite “objektyvumo” žiūrėkite tokias laidas, kur bus testai ir laimės minėtoji “Opel Astra”. Nerimta? Taip, norite rimtai – žiūrėkite žinias ar dar kažką, o čia yra žiauriai kokybiška pramoga automobilių tematika. Laužo (ir sprogdina) mašinas? Na laužo, kartais ir man baisu žiūrėti, bet beveik visada būna labai juokinga (vėl grįžkim prie “pramogos” apibrėžimo, o ir programų giduose laida apibūdinama kaip “entertaiment”). Neobjektyvu, nusišneka? Tai, kad nelabai, nes po visom savo scenos kaukėm dėdės yra tikri autoprofai ir dažnai savo šmaikščiais teiginiais pasako daug daugiau nei gali apibūdinti kažkokie skaičiai ar lentelės.

Taigi, pavartosiu gal ir nelabai tinkančius palyginimus, bet kaip Muhammad Ali ar Michael Jordan tapo didesniais už savo sporto šakas, taip ir “Top Gear” išaugo savo žanrą ir tapo ne laida, o reiškiniu. Ir svarbiausia – tai mano visiškai subjektyvus pojūtis, bet aš jį tikrai jaučiu. Kad ir šiam sezone – pažiūrėjau pirmas dvi laidas, galvoju išsisėmė jau vyrukai su savo surežisuotais bajeriais, ir lyg nesąmoningai nurašiau mintyse tą laidą (visi geri dalykai juk kažkada baigiasi, pagalvojau). Tačiau naujausias s17e03 epizodas vėl gražino viską į vietas – jie vis dar tokie patys geri kaip anksčiau (tiesa, pusę nuopelnų už epizodą atiduodu Sebastian Vettel – jis ne tik fantastiškas vairuotojas, bet ir šmaikštus pašnekovas). Taigi, “Top Gear” tai tarsi rinkos ekonomikos fenomenas – jie atkuria save po trumpalaikių krizių ir būna dar geresni. Aišku iš tokio fenomenalaus reiškinio reikia daryti pinigus ir jie čia nesnaudžia – pardavinėjamos laidos franšizės (jau lyg šešiose šalyse yra savos versijos, darė ir rusai), leidžiami žurnalai, suvenyrai ir t.t.

O tiems kas dar nematė nė vienos serijos dabar yra pats laikas užkibti – kaip tik rodomas 17 sezonas (per metus būna du sezonai po ~8 serijas, vasarą ir žiemą). Taigi, neblūdinėkite torentuose be tikslo!

Štai jie, apgavikai...

P. S. Kokie jie bebūtų krūti aš jaučiuosi apgautas. Jau kokius keturis metus esu waiting liste bilietams į filmavimą (nors skelbiama kad waiting listas apie 2 m.), esu užsiregistravęs ir antrą kartą prieš kokius du metus, bet širdis jaučia kad liksiu be nieko…

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Open Season 3

Draugas gerai pastebėjo – “jei jau rašai apie mašinas, tai nieko neatsitiks, jei parašysi ir apie motociklus”. Išties nieko neatsitiks. Netgi priešingai, motociklai man kuo toliau tuo labiau patinka ir ruošiausi parašyti jau senokai. Šis sezonas (atidarytas prieš kokį mėnesį) man yra trečiasis ir važiuodamas motociklu aš vis maloniai atrandu kažką naujo.

Mano patirtis su motociklais savotiška. Taip jau atsitiko, kad iki 2009 metų nebuvau net sėdėjęs ant jokios pyrdos. Net visokie miniakai ir deltos mane taipogi kažkaip stebuklingai aplenkė. Taigi gavosi tokia keista situacija, kad automobiliai, kuriais domiuosi nuo mažų dienų, man buvo pažįstami ir artimi, o motociklas ir motociklininkai buvo visiškai nepažįstama tolima ir egzotiška teritorija. Taip, neatradus šio paralelinio pasaulio, ir būtų slinkę mano dienos jei tais lemtingais 2009-taisiais su tuo pačiu draugu nebūtume išėję išgert alaus. Po keleto bokalų sutarėm, kad reikia pirkti motociklus, o po kelių dienų nusprendėm, kad jei šį kartą “sutarę” nieko nepadarysim (daugelis juk žino kaip baigiasi visi didžiuliai planavimai prie alaus) tai būsim paskutiniai menkystos.

Ir visai neužilgo mano garaže jau stovėjo puikus daiktas pradedančiajam – “Honda CBF600”. Tada kilo natūralus klausimas ką man su ja daryti, nes važiuoti kaip ir nemokėjau. Tiesa, dėdės-ekspertai* iš garažų masyvo nuramino – “jei moki važiuot dviračiu tai mokėsi ir su šituo”. Taigi, teko pasiimti motociklininko atostogų ir šlifuoti vairavimo įgūdžius garažų labirintuose, neapsieinant, aišku, be kasdieninių motociklo prezentacijų dėdėms su paaiškinimais kad čia tikrai viskas “kaip mašinoj” – ir 4 cilindrai, ir vandeninis aušinimas ir t.t. Tiesa, dėdes tekdavo skaudžiai nuvilti su kuro sąnaudomis. Beveik iš visų girdėdavau firminį lietuvišką (Užkalnis TM) “neapsimoka”, kai pareikšdavau, kad “Honda” šimtui km ima ne “tris litrus”, o visus šešis.

Paskui, aišku, dar teko pasidarbuoti gaunant “A” raidelę teisėms ir aš oficialiai tapau motociklininku. Kuo man patinka motociklas? Tuo, kad tu čia iš tikrųjų vairuoji. Automobilyje juk jautiesi kaip akvariume: sėdi už stiklo, turi kokią nori temperatūrą ir gali užsiimti beveik bet kuo – valgyti, gerti, rūkyti ar net žiūrėti TV (taip taip, yra ir tokių draiverių).

Toks inkubatorius aišku gerai jei reikia atvažiuoti švariam ir nesuprakaitavusiam į darbą ar nuvežti vaikus į mokyklą, tačiau sutikite, kad su tikra kelione ir nuotykiais tai neturi nieko bendro. Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet su motociklu net ir pats nuobodžiausias maršrutas gali būti nuotykiu jau nekalbant apie vaizdingus kelius, kurių ir mūsų šalelėje yra ne tiek mažai kaip atrodo. “Success is a journey, not a destination” – skelbia kažkurio motyvatoriaus frazė ir važiavimui motociklu tai galioja visu 100%. Na taip, visokie sportiniai automobiliai gali suteikti panašų pojūtį, tačiau važiavimas motociklu skiriasi visa savo esybe. Automobilyje, jei tai ne koks “McLaren F1” ar “Renault Twizy” (geras sugretinimas!) jūs sėdite šone – tai aišku pliusas, nes galima šalia savęs pasodinti blondinę, tačiau tai net iš tolo neprilygsta sėdėjimui ant motociklo, kur jūs esate viso ko centras – sėdite apžergęs variklį ir greitėdami užgulate benzino baką (blondinę juk galima pasodinti ir už savęs).

Be to, jums reiktų išleisti nemažai pinigų automobiliui, kuris pasiektų šimtinę per 4-5s, o toks pagreitis visiškai normalus bet kokiam vidutiniam motociklui (net ir mano pasiekia gal per kokias 4,5 s). Be to, yra labai smagu po truputį tobulinti savo meistriškumą įveikinėjant posūkius. Tik nesupraskite neteisingai, aš čia kalbu apie atsakingą vairavimą, o ne apie skraidymą ant vieno rato mieste 150 km/h greičiu.

Visi kas kada nors vairavo motociklą tikrai supras mano šį motociklinės euforijos kupiną įrašą, o tiems, kurie dar nė karto to nedarėte ir esate panašioj situacijoj kaip aš buvau 2009 m. pateikiu trijų filmukų sąrašą. Jie turėtų išsklaidyti abejones ir dar kartą priminti apie motociklo vairavimo malonumus.

1. Laukiniai šernai. Filmas atitinka visus Holivudo pramoginių filmų plačiai auditorijai kanonus – yra paprastas, nuspėjamas ir visiškai atitolęs nuo tikrovės. Tačiau motociklai, gražūs vaizdai ir žinomi aktoriai gali daug ir filmo tikrai nepavadinčiau prastu. Juk reikia gerai suvokti paskirtį prieš ką nors vertinant – jei norisi lengvos teigiamos pramogos tai būtent tokio ir reikia.

2. Viena savaitė. Vizualus įrodymas, kad Kanada yra labai graži šalis. Filme puikiai išlaikytas balansas tarp rimtumo ir pramogos, o jei Kanados vaizdai jumyse motociklininko nepažadins tai galimybė keliaujant kalnuose sutikti merginą, kuri norės ne tik laužą pakūrenti, tikrai privers viską apmąstyti iš naujo.

3. Motociklininko dienoraštis. Filmą mačiau tik šiam pasirodžius (2004 m.), tačiau įspūdžiai dar gyvi. “Dienoraščio” su kitais dviem mano paminėtais filmais net neišeina lyginti, šis per daug rimtas ir didelis, ir jį drąsiai galima klasifikuoti kaip “epinį” (juk ir iš nuotraukos čia kaip “Titanikas”). Optimizmo kūrinyje gal ir mažoka, bet taip, matyt, norėta parodyti pagrindinio herojaus paveikslą, o jis gi pats Che Guevara. Šiaip filmas toks beveik “must see” sakyčiau, ir ne tik motofanams.

Kas dar iš motofolkloro? Na, kad yra knyga “Dzenas ir motociklo priežiūros menas“. Motociklizmo čia nedaug, viršų ima filosofija, o knyga pas mane iki pusės perskaityta jau guli kelis metus. Gal kada reikės ir pabaigti.

 

* – ta garažo masyvų fauna verta atskiro tyrimo. Daugelio šių dėdžių gyvenimo svajonė buvo nuosavas garažas “Žiguliams” ir jie iki šiol šį turtą labai brangina ir puoselėja. Be to, yra puikūs visų sričių ekspertai ir visada gali duoti patarimą.

P.S. Jei žinot kokių filmų į temą tai prašau nesidrovėkit ir parašykit į komentarus.

Tagged , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar