Tag Archives: Top Gear

Kodėl niekada nebus geresnės autolaidos nei “Top Gear”

Tai ne šiaip laidos logas, o stiprus prekinis ženklas, nenustebčiau kad jį kada pamatysime ir kokiam pasauliniam brandų TOP500

Suprantu, kad galbūt atrodys primityvu jog savo (automobiliniame) bloge pašlovinsiu visiems automėgėjams ir taip puikiai žinomą TV laidą, tačiau anksčiau ar vėliau visvien būtų reikėję apie ją parašyti. Be to, tikiuosi, kad mano blogą skaito ir normalūs žmonės (ne autoligoniai), o kažkam iš jų, galbūt (stebuklingu būdu) ši laida iki šiol yra nežinoma, ir mano šventa pareiga yra apie ją informuoti.

Taigi, ponios ir ponai, kaip jau supratote šis įrašas bus pašvęstas “Top Gear” ir jei jums kilo klausimų dėl pavadinimo tai iš kart bandau paaiškinti. Pirmiausia, tokia laida galėjo atsirasti tik Anglijoje. Kodėl? Na, be abejo, todėl, kad jų kalba plačiai naudojama. Tačiau tai ne toks jau reikšmingas dalykas – ispaniškai ar rusiškai kalbančių turbūt yra ne mažiau. Esminis ir lemiamas faktorius čia aišku yra britiški “BBC” medios standartai, kurie kaip kažkada kažkur rašė ar sakė dėdė Užkalnis, yra “sunkiai įsivaizduojamas kosmosas” (ar kažkaip panašiai). Na o, trečioji, ne mažiau svarbesnė dedamoji, yra angliškas humoras, joks vokietis ar prancūzas tikrai nemokėtų taip pasijuokti iš savęs ir kitų (na ir kas, kad laidoje tie juokeliai dažniausiai surežisuoti). Taigi, bombinį trijų dalių kokteilį jau turime, tačiau kad jis taptų neprilygstamo skonio reikėjo dar vieno komponento – laidos kūrėjų pasiryžimo daryti viską kitaip negu iki šiol. “Top Gear”, šiaip jau, yra senoka laida – buvo pradėta rodyti dar 1977 m. ir originaliame formate pratempė iki 2001 m. Aš nė vienos iš tų senų serijų nesu matęs ir net nesiruošiu žiūrėti – niekuo jos manęs nenustebins. Taip, aš domiuosi automobiliais, bet nesu tiek durnas, kad suprasčiau jog automobilių tema gerai (populiariai) laidai yra nelabai tinkama. Čia panašiai kaip su kokia žvejyba – koks ta sritimi nesidomintis žiūrovas norės tokią žiūrėti (jau nekalbant apie moteris). Taigi 2002 m. jie pagaliau suprato, kad žiūrovų, kurie ruošiasi pirkti mašiną ir dėl to žiūri “Top Gear” yra nykstamai mažai, žiūrovų, kurie domisi automobiliais kiekis yra didesnis, tačiau toli gražu ne kritinis, o štai gerų emocijų ir pramogos nori beveik visi. Tiesa, pirmose 2002 m. laidose dar buvo nuobodžios naujų automobilių rinkos apžvalgos (keistis juk taip sunku), tačiau jos labai greitai pradingo. Chebra sumojo, kad dėl to nedidelio kiekio žiūrovų-pirkėjų neverta vargintis, jiems yra skirti visokie “What Car?” ar “Auto Bild” žurnalai ir taškas.

Taip, palaipsniui, užgimė formatas, kuris tapo visų kitų autolaidų galvos skausmu – nors persiplėšk vis tiek geriau nesugalvosi. Čia nerasime bukų kokios nors “C” klasės automobilių testų, kurių pabaigoje paaiškėja, kad laimėjo “Opel Astra”, nes pas ją 5l didesnė bagažinė nei pas konkurentus. Čia bandomos tik įdomios mašinos, dažniausiai superkarai, o ir jų bandymai nenuobodūs – visokios AG ir s iki 100 km/h tikrai nespėja užknisti. Beveik kiekvienoje laidoje laukia ir improvizuotos lenktynės, kurios yra puikus pavyzdys kaip iš nieko galima sukurti šou. Labai teigiama yra “celebrity lap” dalis, kurioje kalbinamos visokios įžymybės – tik reikia gerai kirsti angliškai, ir, pageidautina, žinoti vietines britų žvaigždes, nes jos sudaro daugiau nei pusę dalyvių. Tačiau kitų pavardės maloniai stebina (tai juk, vis dėl to, autolaida) – aktoriai Tom Cruise, Cameron Diaz (tuštučiai man jie tokie pasirodė, bet čia įrašiau dėl to, kad plačiausiai žinomi – buvo krūva mažiau žinomų, bet įdomesnių), rokeriai Alice Cooper, Brian Johnson (“AC/DC” vokalas) ir būrys buvusių ir esamų “F1” lenktynininkų.

Kas dar? Na, šiokie tokie (greičiausiai planuoti) skandalėliai, mistinis Stigas ir retos, bet tiesiog nerealios “special” serijos, kuriose herojai keliauja po visokias Bolivijas, ir kurios tikrai turėtų patikti moterims (šimtą kartų geriau nei kokio “Travel channel” reportažai).

Tiesa, jei jau paminėjau herojus, tai trumpai ir apie juos. Jeremy Clarkson, James May ir Richard Hammond – visi turi savas roles laidoje ir visi Britanijoje yra gerai žinomi ir gerbiami dėdės, be “Top Gear” dar vedantys visokias kitokias laidas, užsiimantys nesąmonėm ir rašantys knygas (ekonomiką jie perpratę gerai). O žiūrint laidą ilgiau pasireiškia ir tęstinis efektas – herojus kiek “pažįstant” jie tampa tik juokingesni.

Be abejo, kad ir kokie šaunūs ir charizmatiški jie bebūtų visi mes žinom, kad trijulė tėra tik gerai veikiančios armijos fronto linija – tokio lygio laida be keliasdešimties profesionalų (suskaičiavau 54 pavardes naujausios laidos pabaigoje) būtų neįmanoma. Profesionalumas ypač prasiveržia filmavime, pažiūrėję bent vieną iš geresnių “Top Gear” klipukų kitų laidų autoriai turbūt raunasi plaukus – iki mėnulio, jiems, kaip sakant, arčiau nei iki tokio vaizdelio. O čia juk užburtas ratas – “Top Gear” peraugo laidos autofrykams rėmus, taigi ir biudžetą gali turėti visai kitokį nei kitos panašios programos, ir tas matosi kiekvienoje sekundėje (dėl lėšų pereikvojimo jie nuo “BBC” vadų lyg nekart ir per kepurę yra gavę).

Paniurėliai visada ras ką pakritikuoti – nerimta, jie kaip vaikai laužo mašinas, neobjektyvu ir pan. Atsakyti galiu paprastai – norite “objektyvumo” žiūrėkite tokias laidas, kur bus testai ir laimės minėtoji “Opel Astra”. Nerimta? Taip, norite rimtai – žiūrėkite žinias ar dar kažką, o čia yra žiauriai kokybiška pramoga automobilių tematika. Laužo (ir sprogdina) mašinas? Na laužo, kartais ir man baisu žiūrėti, bet beveik visada būna labai juokinga (vėl grįžkim prie “pramogos” apibrėžimo, o ir programų giduose laida apibūdinama kaip “entertaiment”). Neobjektyvu, nusišneka? Tai, kad nelabai, nes po visom savo scenos kaukėm dėdės yra tikri autoprofai ir dažnai savo šmaikščiais teiginiais pasako daug daugiau nei gali apibūdinti kažkokie skaičiai ar lentelės.

Taigi, pavartosiu gal ir nelabai tinkančius palyginimus, bet kaip Muhammad Ali ar Michael Jordan tapo didesniais už savo sporto šakas, taip ir “Top Gear” išaugo savo žanrą ir tapo ne laida, o reiškiniu. Ir svarbiausia – tai mano visiškai subjektyvus pojūtis, bet aš jį tikrai jaučiu. Kad ir šiam sezone – pažiūrėjau pirmas dvi laidas, galvoju išsisėmė jau vyrukai su savo surežisuotais bajeriais, ir lyg nesąmoningai nurašiau mintyse tą laidą (visi geri dalykai juk kažkada baigiasi, pagalvojau). Tačiau naujausias s17e03 epizodas vėl gražino viską į vietas – jie vis dar tokie patys geri kaip anksčiau (tiesa, pusę nuopelnų už epizodą atiduodu Sebastian Vettel – jis ne tik fantastiškas vairuotojas, bet ir šmaikštus pašnekovas). Taigi, “Top Gear” tai tarsi rinkos ekonomikos fenomenas – jie atkuria save po trumpalaikių krizių ir būna dar geresni. Aišku iš tokio fenomenalaus reiškinio reikia daryti pinigus ir jie čia nesnaudžia – pardavinėjamos laidos franšizės (jau lyg šešiose šalyse yra savos versijos, darė ir rusai), leidžiami žurnalai, suvenyrai ir t.t.

O tiems kas dar nematė nė vienos serijos dabar yra pats laikas užkibti – kaip tik rodomas 17 sezonas (per metus būna du sezonai po ~8 serijas, vasarą ir žiemą). Taigi, neblūdinėkite torentuose be tikslo!

Štai jie, apgavikai...

P. S. Kokie jie bebūtų krūti aš jaučiuosi apgautas. Jau kokius keturis metus esu waiting liste bilietams į filmavimą (nors skelbiama kad waiting listas apie 2 m.), esu užsiregistravęs ir antrą kartą prieš kokius du metus, bet širdis jaučia kad liksiu be nieko…

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

I’v got the pOwer

Man patinka “karštos“ įprastų automobilių versijos. Ir aš čia ne apie „BMW M“, „Audi S“ ar „Mercedes-Benz AMG“ serijas. Nesupraskite neteisingai, šios serijos tiesiog fenomenalios, tačiau jos nebus šio rašinio tema. Jos tokios tobulos, kad vien apie „BMW 1 serijos M Coupe“, net jo gyvo nematęs, galėčiau parašyti romaną. O kur dar visa „M3“, „M5“ epopėja ir „Audi“ bei „Merc“ perfomance mašinos… Taigi, šiuos, kai kuriomis savybėmis prie superkarų artėjančius, vokiečių milžinų modelius kol kas palieku ramybėj.

Geriausias visų laikų "hot hatch" (turbūt susigaudysite kurioje pusėje)

Kalbant apie stiprias įprastų automobilių versijas, man pirmiausia į galvą šauna „hot hatch“ ir, be abejo, žanro ikona – „VW Golf Mk1 GTi“ (geriausias iš kada nors sukurtų “hot hatch”), tačiau ir jie nebus šiandienos herojai. Vidutinėje („golfo“) klasėje yra vienas už kitą geresnių automobilių („Renault Megane RS“, „Seat Leon Cupra R“, „Ford Focus RS“ ir t.t.) ir juos lyginant reiktų rašyti bent jau magistro apimties darbą.

Mano šiandienos misija – “karštų” versijų paieška aukštesnėje vidutinėje klasėje arba tai, ką “Autotyrimai” vadina “DE1. Vidutiniai ir dideli automobiliai”. Nagrinėjami bus tik jų klasifikuoti “Įprastiniai modeliai”. Jų yra pakankamai, taigi “Netipinių ir didelių modelių”, bei “D2. Prestižinių vidutinių automobilių” (kur dominuoja “BMW”, “Audi”, “Merc”) nekabinsiu.

“Karšta” įprasto automobilio versija gera tuo, jog sugeba suderinti “normalaus” automobilio praktiškumą su sportiško kupė dinamika. O, išvis geriausia, kai “karšta” versija išoriškai nedaug skiriasi nuo paprastos – įsivaizduokit kaip puiku, kai su šeimyniniu universalu, užsidegus žaliai šviesai, panorėję galite duoti į kaulus kokiam nors baziniam “Porsche”.

Dar trumpai apie “DE1” klasės specifiką. Optimizmo čia nedaug, nes paskutiniu metu tai yra kaip ir nykstanti rūšis. Šį segmentą be gailesčio daužo visokie (dabar madingi) SUV, vienatūriai ar prestižinių gamintojų “biudžetiniai” modeliai. Realybė tokia, kad ši klasė Europoje, išskirtinai reprezentuojama tik kaip tarnybinis automobilis – jei esate vidutinis direktorius, jūsų didelė įmonė parūpins jums kokį “Mondeo” ar “Passat” (nes kompanijos politika arba pinigų limitas pagal pareigybę neleidžia pirkti “BMW”) ir tai bus vienintelis variantas kodėl jūs važinėsite su tokiu daiktu. Nes jei pirktumėte automobilį sau tai (už tuos pačius pinigus) rinktumėtės kuklesnį premiumą, o jei šeimai – masinių gamintojų SUV arba vienatūrį.

Logika, sako, kad “kompanijos automobilių” segmente bus sunku rasti “karštų” versijų – pažiūrėkime kaip ten yra iš tikrųjų. Tiesa, prieš vertinant, reikia nusistatyti kriterijus. Jei jau kalbam apie “karštumą”, tai be abejo pirmoje vietoje yra dinamika. Aišku, idealu būtų pamatuoti ir visų dalyvių kokios nors trasos įveikimo laiką – bet tą gali padaryti tik koks “Top Gear”. Man belieka “karštumą” apibrėžti paprastai – tarkime, kad įsibėgėjimas iki šimtinės per kokias ~6,5s jau bus gerai, nes tų kurie bėgėjasi per 7,5-8,5s “karštais” jau nepavadinsi – “šiltais” ir greitais taip, bet ne daugiau. Na, ir kokie bent jau 250AG, nes su mažesne kaimene didelį sunkų sedaną iki šimtinės neįginsi.

Prieš jums ką nors pagalvojant, galiu ir pats pasakyti, kad toks vertinimas kvailas ir bukas, nes niekingi sekundžių ir AG skirtumai iš tiesų nelabai ką pasako apie automobilio valdymo jausmą. Visa sekunde lėtesnis automobilis dėl tūkstančio ypatybių gali būti žymiai maloniau vairuojamas, o AG perteklius tik priekiu vedamose “karštose” versijose reikalą daugiau gadina nei padeda. Bet, kaip pradžioj rašiau, tyrimo tikslas yra surasti didelį a la šeimyninį sedaną/universalą, kuriuo su visa savo šeima, sankryžoje,  galėtumėte duoti kruopų kokiam “Porsche Boxster”.

Taigi, žiūrim ką turim.

1. ”Citroen C5”

Iškilęs aukščiau automobilio apibrėžimo "DS" neatrodo sportiškas, bet, kaip nekeista, ralyje pavarydavo visai neblogai

“Citroen” šioje klasėje niekada negarsėjo sportiškumu, tai ant jų ir nepikta. Vienintelė Citro siekiamybė yra komfortas (anksčiau dar buvo svarbu, kad sėdynės į lovą išsitestų – prancūzai).  Senesniajame “C5” dar buvo legendinis prancūzų 3.0 V6 benzinas, o naujame modelyje V6 yra tik dyzelis – 3.0 HDi. Taip, jis, pakankamai galingas (240AG) ir, kaip dyzelis, užtikrina visai gerą įsibėgėjimą (7,9 s iki 100 km/h, ir dar su automatinė dėže), tačiau realiai tinka tik Vokietijos autobanams – vingiuotuose keliukuose aš su žmonos “Clio 1.2” turbūt nedaug nuo jo atsilikčiau. O ir kaina “C5” kandžiojasi – 127.000 Lt kiek daugoka net ir už didelį automobilį su V6 dyzeliu. “Audi A4” su silpnesniu, bet padoriu 2,7TDI kainuoja vos 6.000 Lt daugiau.

2. ”Ford Mondeo”

O va ant fordo mielai pavarysiu. Jei “Citroen” istoriškai nėra “karštų” versijų specai, tai “Ford” iš masinių gamintojų čia nusipelnę turbūt labiausiai. Vien iš “Escort” sportinių variantų būtų galima sudaryti žinyną, o “Mondeo” pirmatakas “Sierra” turėjo ne tik kosminį tam laikmečiui dizainą, bet ir kiečiausias tarp savo konkurentų sportines “Cosworth” versijas, kurios dabar yra vertos krūvos pinigų. Žinant šiuos faktus dabartinis “Mondeo 2.0 EcoBoost SCTi 240AG” atrodo silpnai… Tiesa, įkainuotas jis protingai, galima tilpti ir iki 100.000 Lt, bet iki “Cosworth” žavesio jam toli toli…

3. “Honda Accord” palieku ramybėj. Čia tikrai nerasiu nieko “karšto”.

4. “Mazda 6”

Skraidanti mazdūlka

Situacija, deja, panaši. Ankstesnės fazės (2002-2008 m.) šešiukė man nepatiko dėl neleistinos šiai klasei garso izoliacijos (tiesa, vėlesnėse modifikacijoje situacija lygtai pagerėjo), tačiau modelis Lietuvoje pasiekė stulbinamus pardavimus, kuriems aišku pasitarnavo ir netradicinės reklamos, pvz. “išbandyk Honda Accord iki tada ir tada, kad įsitikintum jog Mazda6 geresnė” arba spausdintinė reklama, kurioje skaičius “6” buvo padarytas iš stilizuotų kitų markių ženklų – supinti 6 “Audi” žiedai ar “Mercedes” žvaigždė su 6 briaunom.

Tačiau gėris tame, kad 2005-2007 metais buvo gaminta kamikadzinė versija “Mazda 6 MPS” (JAV žinoma kaip “Mazdaspeed 6”), kuri pasiekdavo iki 274AG (tiuningistai turbūt išspausdavo ir gerokai daugiau), ir šimtinę, gamintojo duomenimis imdavo per 6,2s, o žurnalistai, atseit, kažkaip sugebėjo padaryti ir 5,4s (neįrodyta ir nelabai tikiu, kad gamintojas būtų taip apsišovęs). Tačiau net ir tos 6,2s atrodo įspūdingai. Tik visa tai jau praeitis… Dabartinė “6” neturi jokios išskirtinės versijos…

5. “Peugeot 407”/“Peugeot 508”

Analogija su “Citroen” – yra tik V6 kruizinimui. O juk senukas “405” turėjo visai sportišką versiją “Mi16” ir tikrą kovinį “T16”. Pastarasis kinkė visus 200AG (220AG overboostą buvo galima aktyvuoti 45s) ir juo prancūzų policininkai gaudė niekadėjus greitkeliuose. Bet tai tik šlovinga istorija – šiuo metu jokios įdomesnės versijos nėra (“407 Coupe” čia nekišu, nes jis kito kėbulo tipo).

Kalnai ir "Peugeot 405T16". Ir kaip čia neprisiminti Pikes Peak (International Hill Climb) - "Peugeot" ten nusipelnę, kam bus įdomu tikrai susiras apie ką kalbu

6. “Renault Laguna”

“Laguna I” ir “Laguna II” turėjo 3.0 V6 benziną, tačiau kaip ir „PSA“ produktai, automobilis buvo be jokios sportiškumo dvasios. Tiesa, prieš gamybos pabaigą, dar išėjo įdomi “Laguna GT” versija su turbininiu 2.0 205AG – iki perfomance car jai buvo toli gražu, tačiau ji bent jau laikėsi posūkiuose (įprasta “Laguna II” posūkiuose važiavo prastai). Vėliau atsirado “Laguna III”, kuri turėjo evoliucionavusią “GT” versiją su visais 4 vairuojamais ratais. Automobilis buvo visai pusėtinas, ir kaip teigė „Renault“, dėl tų 4 vairuojamų ratų briedžio teste “GT” galėjo aplenkti netgi patį etaloną „Boxster S“.

Tačiau, dabartinėje gamoje „GT“ nebeliko, taigi tiek ir to „karštumo“ iš „Lagunos“… „Renault“ garbei reikia pasakyti, kad gamintojas turi unikalų „Renault Sport“ padalinį, kuris iš eilinių Twingo/Clio/Megane daro tikrus gatvių lenktynininkus ir juos „hot hatch“ mylėtojai anglai tiesiog dievina (nors šiaip ant „Renault“ varo). Tačiau tai jau kita tema, kaip ir astonmartiniška „Laguna Coupe“. Faktas tas, kad kol „Renault Sport“ nepaims Lagunos pas save, tol jokio sportiškumo iš jos ir nebus…

7. “Seat Exeo”

Tragiškas automobilis, o nuotrauka išvis be komentarų (labai puikiai atspindi "rimtą" VW grupės darbą ties šiuo modeliu). Blogiausias Lietuvos vestuvių fotografas taip nepadarytų... Tiesa, viskas būtų labai OK jei automobilis būtų žolės spalvos

Čia fotografas padirbėjo geriau, tik automobilio vieta turėjo būti vandenyje - baisus ir nevertas net sunkumų kamuojamo "Seat" ženklo tas "Exeo". O kaip gražiai "VW" suokė - "Seat" tai mūsų jausmo, širdies, stiliaus markė...

Iki šiol galvojau, kad Europoje baigę konvejerinį gyvenimą modeliai atgimsta tik Afrikoje ar Azijoje. “Seat” matyt laiko mus papuasais. Modelis gal ir paveldėjo gerąsias “A4” savybes, bet prie gamos nesiklijuoja visiškai – “Leon” ir “Ibiza” juk visai gražūs automobiliai ir šalia jų “Audi A4” dar su sudarkyta priekine ir galine dalimi atrodo kvailai.

Kas dėl “karštumo” – yra toks pusėtinas 2.0 TSI 211AG, kuris per 7,1 įgena “Seat A4 parodiją” iki 100 km/h, tačiau vadovaujantis mano pradžioje išvardintais kriterijais to neužtenka, kad skelbti jį “karštu”. Jei jau ėmė “Seat” lipdyti “A4”, tai galėjo ir “RS4” gamybos liniją perimti – būtų gamoje “Exeo RS” ir galėtų “Seat” konkuruoti su “Ferrari”.

8. “Toyota Avensis”. Naivu ieškoti karščio pas negyvėlį, tai ir nebandau.

9. “VW Passat”

Ir kaip čia neprisiminti piechiškų (kas skaito mano blogą terminą žino) ambicijų persmelkto “Passat W8”. Būtent šis, taip Lietuvoje mylimas, modelis, man ypač nepatinka, tačiau W8 viską keičia iš esmės. 8 cilindrai šioje klasėje tai tikrai kažkas tokio! Deja tai jau praeitis ir dabartinė “karšta” versija su 2.0 turbininiu 210AG jai nei iš tolo neprilygsta.

Tiesa, vienas geras “Passat” yra ir dabartinėje gamoje, tai modelio atmaina “Passat CC” su 3,6 300AG šešiuke. Iki šimtinės 5,6s – netgi šiurpiai greita kaip “Passato” giminei, o ir kaina padori – apie 135.000 Lt. Tikrai geriau pirkti tokį nei mano aprašytąjį “C5” už 127.000 Lt. Tačiau yra vienas “bet”. “CC” neturi šiai klasei būdingo praktiškumo (originaliai išvis buvo tik 4 sėdimų vietų, tik paskiau padarė 5), o ir dėl savo kainų lygio priskiriamas prie prestižinių, taigi iš šio konkurso jį turiu pašalinti.

10. “Subaru Legacy”

"Subaru Legacy 2.5GT" yra lengvas ir greitas - tokių savybių šioje klasėje neturi niekas

“Subaru” nuopelnais sportiškų versijų fronte nesuabejos niekas. Aišku, lyderė čia “Impreza” su visais tais “WRX STI” modeliais, tačiau ir “Legacy” su “2.5 GT” kietas. Deja, Europoje naujausia karšta “2.5GT tS” versija neparduodama ir dėl to labai gaila. Būtų tikrai rimta paraiška konkursui…

Išvada žiauri, bet teisinga – šiam segmente “karštų” mašinų nebeliko!? O gal ką pamiršome?

"Nepavysit manęs draugužiai..."

11. Nėra to blogo, kurio negalėtų pasiūlyti “Opel”, kuris neišeitų į gerą. Kai visi gamintojai šiame konkurse tyliai sulindo į kampus, Opelis išlenda su tikra bomba. “2.8i V6 24v Turbo 325AG OPC Power Insignia” duoda per veidą visiems šio konkurso dalyviams kaip reikalas (įsibėgėjimas iki 100 km/h per 6 s). Neišsiplėsiu čia aprašinėdamas visus Opelio techninius nuopelnus konstruojant “Insignia OPC”, bet jis turi viską ko reikia performance carui – visų vedamų ratų sistemą su blokuojamu galiniu diferencialu, “Brembo” stabdžius, sportišką važiuoklę su gudria “FlexRide” valdymo sistema, ir, savaime aišku,variklį, kurį gamintojas spaudos pranešime pasigirdamas vadina “High Tech V6 Turbo”.

Marketingistų karai - "Ford" savinasi šios pagerintos "MacPherson" pakabos autorystę ir iškilmingai vadina ją "RevoKnuckle", "Opel" tą patį vadina "HiPerStrut", O "Renault Sport" padalinys nevadina niekaip, nors naudoja seniausiai

Realiai tas “High Tech” apsiriboja tepalu aušinamais stūmokliais ir neva kažkuo ypatinga “32-bit Bosch-Motronic ME 9.6” variklio valdymo sistema. Bet, kaip ten bebūtų, “Insignia OPC” išties yra kažkiek haitek ir svarbiausia, kad man joje patinka viskas – ir nuostabi (myliu naują “Opel” dizaino kryptį) išorė, ir tvirtas vidus, ir aišku performancas.

Vidus kelia pasitikėjimą. Iki šiol žodžiai "pasitikėjimas" ir "Opel" nedažnai būdavo vartojami kartu

Su savo įsibėgėjimu ir 325AG ji be konkurencijos laimi mano konkursą. Congratulations “Opel”!

Kaina? Apie 150.000 Lt. Daug tai ar mažai spręskite patys. Sakyčiau, kiek daugokai už opelį, tačiau ne tiek ir daug už “Audi S4” parametrų automobilį.

O posto pavadinimas turėjo atrodyti taip:

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Kitos Kalėdos bus elektrinės!

Savo abejones dėl viską išgelbėsiančios automobilių elektrifikacijos esu išreiškęs pirmame savo įraše.  Nuomonės, iš esmės, nepakeičiau ir galėčiau išvardinti daugybę priežasčių kodėl elektra nėra panacėja. Tačiau jos pivalumus išnaudoti reikia, tik apie tai kiek vėliau.

Yra viena markė, kuri man visada patiko novatoriškumu, tai “Renault”. Taip, tamsių dėmių savo autoistorijoje ji turi (apie jas Grumlinas, manau, galėtų pasakoti ilgai), nes kaip dalinai valstybinė kompanija ji galbūt buvo per daug subsidijuojama ir kartais leisdavo sau negražiai paplagijuoti (R4 yra 2CV kopija). O kur dar WW2 laikų Louis Renault biznis su naciais, už kurį jis gavo pasėdėti kalėjime…

Tačiau nepaisant visko kompanija mėgsta eksperimentuoti ir tas man patinka. Šį kartą nesigilinsiu į technines jų inovacijas, o trumpai apžvelgiu įsimintinesnės išvazdos jų modelius:

Renault 16

Gal ir nešokiruojančio, bet subalansuoto dizaino, lyg kaip ir pirmasis hečbekas (nors dėl to galima ginčytis) – nesenai prasisuko presrelyzas apie jo jubiliejų.

Renault 5

Man gražūs tik pirmieji, originalūs 1972 m. dviejų durų variantai, vėliau jis stipriai išbjaurėjo. Ko vertas vien prancūziškas avantiūrizmas prastumti mašiną amerikiečiams seksovu pavadinimu “Le car”.

Renault Espace

Taip, tai ne “Renault” idėja, bet jiems pliusas už tai kad priėmė “Matra” po savo sparnu. “Peugeot” nepriėmė ir ilgai verkė (sorry, kad nuotrauka vidaus, juk apsiskelbiau, kad renku modelius pagal išorę).

Renault Twingo

Pirmoji karta buvo bomba. Kitokia negu visi ir žymiai erdvesnė nei atrodytų. O kur dar begalinis limituotų serijų skaičius. Naujas ne toks dailus, bet užtat reklamuojamas vykusiai – 1, 2, 3, 4 (paskutinį net uždraudė).

Renault Kangoo

Įrodymas, kad ir “kablukas” gali būti nenuobodus, reklamos irgi geros, o topų topas yra mano su sūnumi herojų Wallace&Gromit limituota versija (naująjį “Kangoo II” reklamavo Simpsonai).

Renault Avantime

Funktionalus ir erdvus kupė. Ar taip gali būti? Taip. Superinis komfortas ir matomumas keturiems keleiviams. Kaip kažkas rašė – “vienintelis koncepcinis automobilis, kuris buvo gamintas serijomis”.

Renault Vel Satis

Ne šedevras, tačiau galantiškas.

Renault Mégane II

Kas kitas iš gamintojų išdrįstų savo bene geriausiai perkamam modeliui uždėti tokį gražų užpakalį?

Sutinku, eksperimentai tiek išvaizdoje, tiek techninėje dalyje dažnai privesdavo ir prie kokybės problemų. Turbūt juodžiausias kokybinis periodas buvo 2001-2005 m. modeliuose ir tai stipriai pagadino “Renault” vardą daugelio akyse. Pas mus tas šleifas vilksis dar ilgiau, nes 2001-2005 m. automobiliai, mūsų masteliais, galima sakyti, beveik nauji.

Kaip ten bebūtų kompanija kokybines bėdas išsprendė ir tai jau pradeda matytis visokiose ataskaitose, kuriose “Renault” tradiciškai vilkdavosi dugne. Bėda, tik ta, kad kai jie neformaliai paskelbė, kad lygiuosis į “Toyota”, maniau, kad jie turėjo omenyje tik kokybę, o ne išvaizdą… Po 2002 m. išleistos “Megane II” nieko įdomesnio prancūzai taip ir nepagamino. Nuo to laiko modeliai vis labiau vienodėjo ir pilkėjo. Kad ir naujasis “Latitude”, taip, jis negrynakraujis “Renault”, o “Samsung” kūrinys, tačiau paženklinus jį “Toyota” ženklu amerikiečiai net nesumotų kad perka ne “Camry”.

Sutinku, komerciniu požiūriu eksperimentavimas su dizainu ir technologijomis dažnai nepasiteisina, bet man “Renault” asociuojasi būtent su inovacijomis ir paskutiniu metu man jų trūksta. Taip, puikusis “Renault Sport” padalinys dirba iš peties, bet aš kalbu apie tikras inovacijas, kurios supurtytų nusistovėjusią tvarką.

Apie plačius “Renault Nissan” užmojus pirmauti elektromobilių fronte čia nerašysiu, tačiau vienas tų užmojų vaisius mane tikrai veža (tikiuosi, kad kažkada veš ir iš tikrųjų).

Automobilio bėda yra tame, kad jis perdaug universalus. Juk žinome seną patarlę, kad universalus daiktas geras niekad nebūna. Juk realiai su visais automobiliais važinėjančiais Vilniuje jūs galite sėkmingai nuvažiuoti pvz. iki Viduržemio jūros. Taip, su vienais tą pavyktų padaryti komfortiškiau, greičiau ir kitaip “-iau”, bet tikslą pasiektų visi.  O juk ilgų ir trumpų atstumų tokios transporto priemonės, kaip laivai ar lėktuvai, skiriasi stipriai. Suprantu, difersifikuoti automobilį bus sunku. Daugelis šeimų juk turi tik vieną, taigi, jis turi būti kiek įmanoma universalesnis.

Tačiau, imu, kad ir savo pavyzdį. Iki darbo man 5 km. Darbo reikalais važinėju su darbe esančiu automobiliu. Į darbą važiuoju ir grįžtu vienas (žmona turi įprastą automobilį, kuriuo veža vaiką ir laisvalaikiu keliaujam kartu). Taip, “SLC” kiekvieną mano kelionę į darbą pavers kaifu, tačiau, žiūrint, kad ir iš banalios ekonominės pusės man labiau tikrų “Smart” (beje, jis man labai patinka). Bėda, kad “Smart” toks, sakyčiau irgi kompromisas. Jis visai ne inovatyvus – pagamintas įprastais automobilių pramonei būdais su visomis iš to išplaukiančiomis pasėmėmis – sunkus ir ne toks jau ekonomiškas kaip galėtų būti. Šioje klasėje reikia kažko kito. Nu tipo “Segway” su 4 ratais ir kėbulu, kad neaplytų. Juk elektra lengvame mikroautomobilyje atsiskleidžia visu gražumu, čia tikrai galima gauti nerealų naudingumo koeficientą ir keliauti už centus tiesiogine prasme (kalbu apie išlaidas energijai, o ne mašinai).

Taigi. Supratę, kad po automobilių pasaulio geležinio žmogaus priežiūra savo esamoje modelių gamoje revoliucijų nepadarys, “Renault” inžinieriai ėmėsi unikalaus projekto, sakyčiau, elektrinės kėdės. Pati idėja ne originali (linkas labai geras, tai juk “Top Gear”!), tačiau elektrifikuota masinėje gamyboje kaip ir nebuvo. O “Renault Twizy” bus visiškai serijinis produktas – marketingistai jau ėmėsi ir tyzinės komunikacijos.

Taip, čia tik kėdė su kiautu, bet juk aš ir kalbu apie keliones mieste. Jei jau jis tiktų man Lietuvoje, tai įsivaizduokit Paryžiaus ar Romos gyventoją su jų senamiesčių gatvelėmis. Mieste važinėji su tokiu, o jei norisi palakstyti serpantinais, savaitgaliui išsinuomoji “Lotus” ar “BMW Z4”. Reikia kelionės su chebra į užsienį – nuomoji “Espace” arba “Multivan”.

Taip, problema yra. Tai saugumas. Tačiau, jei vis daugiau megamiestų gyventojų važinės su tokias elektriniais kibirais ji išsispręs. Juokas juokais, bet manau, kad kvailai nuskambėjęs Prancūzų projektas uždrausti džipams įvažiuoti į Paryžių greitai bus prisimintas. Jau dabar jis vienaip ar kitaip egzistuoja CO2 mokesčio formoje, o ir iš tiesų, ko važiuoti su džipu į Paryžių? Su kokiu “Hummer” ten strigtum pirmame senamiesčio posūkyje.

Taigi, laukti liko ne ilgai, o ta proga ir Kalėdinis sveikinimas Jums!

Gerų švenčių!

Tagged , , , , , , , , , ,

Besvaigstant apie “E-Type”

Iki šiolei savo bloge nebuvau užkabinęs britų. O juk jie, kartu su vokiečiais, prancūzais ir italais yra automobilizmo pradininkai. Taip, šiai dienai savo autonepriklausomybę jie yra praradę (ir kažin ar kada susigrąžins), bet, negali sakyti, kad ir patys prie to neprisidėjo su savo neefektyvia gamyba ir apgailėtina daugelio modelių kokybe. Bet britų autoindustrija nebus šio įrašo tema, nes jos bėdos reikalauja gilesnės analizės.

Bandant įsivaizduoti britų automobilį-simbolį man į galvą ateina tik du pretendentai – “Jaguar E-Type” ir “Mini”. Apie “Mini” būtinai reikės kažkada parašyti, be to ir “BMW” iniciuojama markės evoliucija man visai patinka (bent jau kol kas). O apie “Jaguar” – trumpai šiandien. “E-Type” buvo netikėta markės sekmė, išleistas 1961 m., jis buvo nelabai brangus ir labai greitas – deklaruotas 150mph* maksimalus greitis tuo metu varė visus iš proto ir vertė pasitempti tokius grandus kaip “Ferrari” ar “Aston Martin”.

Dizainas irgi buvo stiprioji pusė, nors aš dėl jo taip nesvaigstu, kaip kiti. Man jis per daug neproporcingas – vizualiai atrodo, kad variklio daingtis užima 2/3 automobilio ilgio. Nors tai nėra blogai, nes sudaro vaizdą, kad “Jag” pačią paskutinę minutę pridėjo dar keletą dešimčių cm tik tam, kad specialiai Jums po kapotu įspraustų kuo didesnį variklį. Dar man “E-Type” kažkuo neakivaizdžiai primena antro pasaulinio karo laikų britiškus naikintuvus – nenustebčiau sužinojęs, kad prie jo dirbo kas nors iš aviacijos.

Deja, be visų pliusų “E-Type” turi vieną didžiulį “minusą” – į dabartinę pardavimo kainą yra įskaičiuojama didelė priemoka už britiško simbolio rolę. Populiariausių (mažiausiai vertinamų) komplektacijų kainos lengvai viršija 100 kLt, o retesnės kainuoja ir virš 100k £, neskaitant aliumininių, kurių buvo pagaminta tik 12 ir už kuriuos šaukia po milijoną £. Manau, tuo (žinant mano šios temos rėmus) apie “£-Type” galima ir pabaigti…

Bet. Nėra viskas taip blogai. Aristokratiškai atrodantis “XJS”, kuris yra tiesioginis “E-Type” įpėdinis, lyginant su pastaruoju, nekainuoja nieko. Ir nors “XJS” neturi tokios auros, kaip “E-Type” (ir niekad neturės) jis yra automobilis, reprezentuojantis “GT” erą, kuri tesėsi nuo 8 iki 10 dešimtmečio**, o šios eros mašinos jau pamažu tampa moderniąja klasika.

Nežinantiems - čia ne "XJS", neapsigaukit, čia "E-Type"

Turint kantrybės iš kokio JAV aukciono manau tikrai būtų galima nupirkti padorų “XJS” už mano jau minėtą sumą. Be to, šiame “Jag” Jūs galite turėti “V-12”, o tai jau kaip falo prailginimas kiekvienam vyrui visu 12 centimetrų (gaila, nerandu žodžių, kaip apibūdinti “V-12” reikšmę moterims).

Taigi, cituojant “Top Gear”, šio vakaro “Top Tip” yra toks: svaigsti apie “E-Type”?, – pirk “XJS”.

* – nors, kaip vėliau tyrė įvairūs žurnalistai, tas 150mph* buvo reklaminė antis ir nežinia kokiomis sąlygomis pirmieji “E-Type” tokį greitį galėjo pasiekti – realus buvo kažkur apie 140mph, tačiau net ir tie 140mph tiems laikams buvo kosminiai

** – pavyzdinis šios eros atstovas yra “Porsche 928”, kuris buvo gaminamas 1978-1995 ir tikrai susilauks savo aprašymo šioje temoje

O čia jau "XJS"

Nuotraukos: “Jaguar”.

Tagged , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar