Savo abejones dėl viską išgelbėsiančios automobilių elektrifikacijos esu išreiškęs pirmame savo įraše. Nuomonės, iš esmės, nepakeičiau ir galėčiau išvardinti daugybę priežasčių kodėl elektra nėra panacėja. Tačiau jos pivalumus išnaudoti reikia, tik apie tai kiek vėliau.
Yra viena markė, kuri man visada patiko novatoriškumu, tai “Renault”. Taip, tamsių dėmių savo autoistorijoje ji turi (apie jas Grumlinas, manau, galėtų pasakoti ilgai), nes kaip dalinai valstybinė kompanija ji galbūt buvo per daug subsidijuojama ir kartais leisdavo sau negražiai paplagijuoti (R4 yra 2CV kopija). O kur dar WW2 laikų Louis Renault biznis su naciais, už kurį jis gavo pasėdėti kalėjime…
Tačiau nepaisant visko kompanija mėgsta eksperimentuoti ir tas man patinka. Šį kartą nesigilinsiu į technines jų inovacijas, o trumpai apžvelgiu įsimintinesnės išvazdos jų modelius:
Gal ir nešokiruojančio, bet subalansuoto dizaino, lyg kaip ir pirmasis hečbekas (nors dėl to galima ginčytis) – nesenai prasisuko presrelyzas apie jo jubiliejų.
Man gražūs tik pirmieji, originalūs 1972 m. dviejų durų variantai, vėliau jis stipriai išbjaurėjo. Ko vertas vien prancūziškas avantiūrizmas prastumti mašiną amerikiečiams seksovu pavadinimu “Le car”.
Taip, tai ne “Renault” idėja, bet jiems pliusas už tai kad priėmė “Matra” po savo sparnu. “Peugeot” nepriėmė ir ilgai verkė (sorry, kad nuotrauka vidaus, juk apsiskelbiau, kad renku modelius pagal išorę).
Renault Twingo
Pirmoji karta buvo bomba. Kitokia negu visi ir žymiai erdvesnė nei atrodytų. O kur dar begalinis limituotų serijų skaičius. Naujas ne toks dailus, bet užtat reklamuojamas vykusiai – 1, 2, 3, 4 (paskutinį net uždraudė).
Įrodymas, kad ir “kablukas” gali būti nenuobodus, reklamos irgi geros, o topų topas yra mano su sūnumi herojų Wallace&Gromit limituota versija (naująjį “Kangoo II” reklamavo Simpsonai).
Funktionalus ir erdvus kupė. Ar taip gali būti? Taip. Superinis komfortas ir matomumas keturiems keleiviams. Kaip kažkas rašė – “vienintelis koncepcinis automobilis, kuris buvo gamintas serijomis”.
Renault Vel Satis
Ne šedevras, tačiau galantiškas.
Kas kitas iš gamintojų išdrįstų savo bene geriausiai perkamam modeliui uždėti tokį gražų užpakalį?
Sutinku, eksperimentai tiek išvaizdoje, tiek techninėje dalyje dažnai privesdavo ir prie kokybės problemų. Turbūt juodžiausias kokybinis periodas buvo 2001-2005 m. modeliuose ir tai stipriai pagadino “Renault” vardą daugelio akyse. Pas mus tas šleifas vilksis dar ilgiau, nes 2001-2005 m. automobiliai, mūsų masteliais, galima sakyti, beveik nauji.
Kaip ten bebūtų kompanija kokybines bėdas išsprendė ir tai jau pradeda matytis visokiose ataskaitose, kuriose “Renault” tradiciškai vilkdavosi dugne. Bėda, tik ta, kad kai jie neformaliai paskelbė, kad lygiuosis į “Toyota”, maniau, kad jie turėjo omenyje tik kokybę, o ne išvaizdą… Po 2002 m. išleistos “Megane II” nieko įdomesnio prancūzai taip ir nepagamino. Nuo to laiko modeliai vis labiau vienodėjo ir pilkėjo. Kad ir naujasis “Latitude”, taip, jis negrynakraujis “Renault”, o “Samsung” kūrinys, tačiau paženklinus jį “Toyota” ženklu amerikiečiai net nesumotų kad perka ne “Camry”.
Sutinku, komerciniu požiūriu eksperimentavimas su dizainu ir technologijomis dažnai nepasiteisina, bet man “Renault” asociuojasi būtent su inovacijomis ir paskutiniu metu man jų trūksta. Taip, puikusis “Renault Sport” padalinys dirba iš peties, bet aš kalbu apie tikras inovacijas, kurios supurtytų nusistovėjusią tvarką.
Apie plačius “Renault Nissan” užmojus pirmauti elektromobilių fronte čia nerašysiu, tačiau vienas tų užmojų vaisius mane tikrai veža (tikiuosi, kad kažkada veš ir iš tikrųjų).
Automobilio bėda yra tame, kad jis perdaug universalus. Juk žinome seną patarlę, kad universalus daiktas geras niekad nebūna. Juk realiai su visais automobiliais važinėjančiais Vilniuje jūs galite sėkmingai nuvažiuoti pvz. iki Viduržemio jūros. Taip, su vienais tą pavyktų padaryti komfortiškiau, greičiau ir kitaip “-iau”, bet tikslą pasiektų visi. O juk ilgų ir trumpų atstumų tokios transporto priemonės, kaip laivai ar lėktuvai, skiriasi stipriai. Suprantu, difersifikuoti automobilį bus sunku. Daugelis šeimų juk turi tik vieną, taigi, jis turi būti kiek įmanoma universalesnis.
Tačiau, imu, kad ir savo pavyzdį. Iki darbo man 5 km. Darbo reikalais važinėju su darbe esančiu automobiliu. Į darbą važiuoju ir grįžtu vienas (žmona turi įprastą automobilį, kuriuo veža vaiką ir laisvalaikiu keliaujam kartu). Taip, “SLC” kiekvieną mano kelionę į darbą pavers kaifu, tačiau, žiūrint, kad ir iš banalios ekonominės pusės man labiau tikrų “Smart” (beje, jis man labai patinka). Bėda, kad “Smart” toks, sakyčiau irgi kompromisas. Jis visai ne inovatyvus – pagamintas įprastais automobilių pramonei būdais su visomis iš to išplaukiančiomis pasėmėmis – sunkus ir ne toks jau ekonomiškas kaip galėtų būti. Šioje klasėje reikia kažko kito. Nu tipo “Segway” su 4 ratais ir kėbulu, kad neaplytų. Juk elektra lengvame mikroautomobilyje atsiskleidžia visu gražumu, čia tikrai galima gauti nerealų naudingumo koeficientą ir keliauti už centus tiesiogine prasme (kalbu apie išlaidas energijai, o ne mašinai).
Taigi. Supratę, kad po automobilių pasaulio geležinio žmogaus priežiūra savo esamoje modelių gamoje revoliucijų nepadarys, “Renault” inžinieriai ėmėsi unikalaus projekto, sakyčiau, elektrinės kėdės. Pati idėja ne originali (linkas labai geras, tai juk “Top Gear”!), tačiau elektrifikuota masinėje gamyboje kaip ir nebuvo. O “Renault Twizy” bus visiškai serijinis produktas – marketingistai jau ėmėsi ir tyzinės komunikacijos.
Taip, čia tik kėdė su kiautu, bet juk aš ir kalbu apie keliones mieste. Jei jau jis tiktų man Lietuvoje, tai įsivaizduokit Paryžiaus ar Romos gyventoją su jų senamiesčių gatvelėmis. Mieste važinėji su tokiu, o jei norisi palakstyti serpantinais, savaitgaliui išsinuomoji “Lotus” ar “BMW Z4”. Reikia kelionės su chebra į užsienį – nuomoji “Espace” arba “Multivan”.
Taip, problema yra. Tai saugumas. Tačiau, jei vis daugiau megamiestų gyventojų važinės su tokias elektriniais kibirais ji išsispręs. Juokas juokais, bet manau, kad kvailai nuskambėjęs Prancūzų projektas uždrausti džipams įvažiuoti į Paryžių greitai bus prisimintas. Jau dabar jis vienaip ar kitaip egzistuoja CO2 mokesčio formoje, o ir iš tiesų, ko važiuoti su džipu į Paryžių? Su kokiu “Hummer” ten strigtum pirmame senamiesčio posūkyje.
Taigi, laukti liko ne ilgai, o ta proga ir Kalėdinis sveikinimas Jums!
Gerų švenčių!
P.S. Mano alternatyvus sveikinimas feisbuko draugams čia http://www.youtube.com/watch?v=RajWTn_9SU4
Dabar jau viskas, iki pirmadienio atsijungiu.
Gerų visiems švenčių!
Renault buvo tobuliausia mašina, kurią turėjau (aišku, pagal kombinaciją kaina-kokybė-charakteristikos). Tiksliau – Renault 19, antros kartos. Pavydėtinai manevringa, išoriškai didumo, kaip koks golfas, o viduje erdvės – beveik, kaip koks pasatas.
Gal ta mano renuškė ir nebaisiai traukdavo, važiuojant didesniu greičiu (buvo su bene silpniausiu varikliu), netgi drebėdavo, o ir triukšmo viduje būdavo nemažai, bet mieste visokie BMW ir Golfukų savininkai – pacukėliai, bandantys spurtuoti sankryžose, nusivildavo, likę užpakalyje: iki ~40 km/h tiesiog keistas trauklumas buvo. Aiškiai konstruota būtent miestui.
Ir kas keisčiausia, netgi žiemą per kamščius teėsdavo 5,5l/100km, o vasarą užmiestyje, jei nelakstant greičiau, kaip ant 100 km/h, tai kokius 4,5l/100km tepasiekdavo. Hibridai gali pavydėt 🙂
Nuo to laiko apie tuos, kas peikia prancūziškas mašinas, turiu nuomonę, kurią tiksliausiai įvardino vienas pažįstamas automechanikas: tie, kas nevertina prancūziškų, idealią mašiną įsivaizduoja, kaip Žigulį su priklijuotu VolksWagen ženklu.
Didžiausias šokas būdavo kai iš Golf II persėsdavai į R19, realiai tai juk tos pačios klasės mašinos, bet R19 buvo toks minkštas, kad į VW nenorėdavai net pažiūrėti.
Taip, R19 dėl minkštumo greituose posūkiuose stovėdavo ne kaip, bet normaliame važiavime jis buvo visa galva pranašesnis.
Geri buvo laikai tie 1980-1990 m., tada modeliai tikrai skirdavosi stipriai tiek išvaizda, tiek komfortu, tiek dinamika. Dabar viskas labai jau suvienodėję.
Ghrmz. O visgi gal ir dabartiniai skiriasi kažkiek? Tarkim, atotrūkis tarp hibridų ir nehibridų – jau yra, o kažkuriuo metu jis dar labiau padidės.
Nors taip, visgi optimizavimas pagal visus parametrus pas visus gamintojus – daro savo. Gaunasi labai optimalios ir labai panašios mašinos, nes galų gale techniniai sprendimai tiesiog suvienodėja.
Vienodėja tikrai.
Hibridai galbūt vienintelis unikumas, o aptartame “Golf” segmente tik “Auris” ir yra hibridinis (Europoje).
Nieko nepadarysi – tai juk masiniai produktai, tai nėr čia ko norėt viražų.
Reiškia, kiek išvaizda panašėja, tiek ir viduriai… Nu nieko, masiškai išplis hibridai, tai gal tada ir atsiras naujų cirkų.
Prisiminiau garo mašinas – jos išties turi aukštesnį NK potencialą, nei bet kuris vidaus degimo variklis, bet tos, kurios greitai reaguojančios – brangios. Bet hibriduose greita variklio reakcija praranda prasmę. Taigi, gal atsiras naujos kartos garomobilių? 🙂
Esu rašęs, kad samokslo teorijomis nesižaviu, tačiau garomobilis išties pavojingas nusistovėjusiai industrijai.
Nafta juk čia reiškia labai daug, o biodegalai visų problemų neišspręs. Elektrinė nepriklausomybė irgi tik miražas, tą energiją juk reikia iš kažkur paimti (sutinku atomas ar atsinaujinanti čia gelbėja, bet elektra irgi linkusi tik brangti, nes didėja poreikis), o ir pats automobilis savininkui stebuklingai pigus nebus niekad, nes akumuliatorių net ir kinai pigiai nepardavinės, o kur dar utilizavimas…
Garas šiuo atveju per daug nevaldomas – juk būtų galima visiškai padėti ant visų energetinių konglomeratų. Manau yra galingų jėgų, kurie to visai nenori.
Nors, išsivaduojant iš visų sąmokslų, turbūt, priežastis, kaip tamsta ir rašėte – brangus kol kas būtų toks daiktas ir (galbūt) nepatogus naudoti.
Garo variklis brangus arba nepatogus tol, kol jis greitai reaguojantis arba nebrangus.
Kai greitai reaguojantis, viskas susiveda į šilumos apykaitos sistemas, turinčias dirbti itin aukštose temperatūrose (virš 1000 laipsnių) – tada atsiremiama į labai brangias kobaltines detales.
Kai nebrangus – klausimas tiesiog per kiek laiko jis įšyla. Nebrangiose konstrukcijose, kur nėra garo katilo, o kaitinama tik tiek vandens, kad garu užpildyt vieną cilindrą – pradinis kaitinimas man rodos, tetrunka keletą minučių. Tad, sakyčiau, viskas kaip ir paruošta.
Dar galim pridėti, kad kaip stūmoklinis variklis, garo mašina yra kompaktiška – viena degimo kamera kaitina garą visiems cilindrams, o kiekvienas stūmoklio judesys žemyn yra darbinis. Ir ekologiškas – kadangi slėgiai degimo kameroje nekintantys, gaunamas stabilus degimas, atitinkamai – artimas nuliui angliavandenilių, azoto oksidų ir anglies monoksido išmetimas, kuras sudega 100 procentų.
Papildomai, be garo variklių, yra labai artimi Stirlingo varikliai, kur vietoj vandens naudojami freonai ar panašios medžiagos, uždaram cikle (modernesni garo varikliai – iš esmės, irgi Stirlingo varikliai). Bent jau dėl Stirlingo variklių – kiek atsimenu, prieš porą dešimtmečių buvo bandoma juos pritaikyti JAV kariniuose sunkvežimiuose, būtent dėl kuro universalumo – degint galima belenką, pradedant mazutu ir baigiant šienu, šakomis, džiovintu mėšlu ar dar kuo nors – svarbu, kad tik degtų.
Jo, ta nuoroda, kur Jeremis įsiropščia į tą blusą nereali! Kas kartą kai žiūriu ima juokas.
O gatvėje tas daiktas atrodo kaip iš monstrų biuro monstriukas toks vienaakis 😉 Faina mašina.