Category Archives: Senienos

O Kalifornijoj saulėtas dangus

Jei jūs esate prisiekęs komunistas ir norite ką nors negero padaryti kapitalistiniams vampyrams, negailestingai siurbiantiems kraują iš sąžiningų darbo žmonių, tai visai neblogas variantas būtų Rugpjūčio mėn. nuvykti į Kaliforniją. Čia, Pebble Beach golfo laukuose, kasmet vyksta “Concours d’Elegance”, į kurį suvažiuoja daug gražių (ir labai brangių) mašinų ir, savaime aišku, susirenka gausybė turtingų tetų ir dėdžių.

Šie dėdės ir tetos čia renkasi dar nuo 1950 m., o renginys palaipsniui tapo bene rimčiausiu kasmet vykstančiu klasikinių mašinų sambūriu. Tą netruko pastebėti ir autogamintojai – pastaraisiais metais visokių prototipų ar mažaserijinių prabangių modelių premjerų čia gausu. Be to, kiekvienais metais kuris nors gamintojas gali nusipirkti renginį lydinčios markės vardą ir taip tapti dar labiau matomas – šiemet tokia garbė atiteko “Mercedes-Benz”.

Bet grįžkim prie klasikos. Ten kur aristokratiški dėdės, ten ir daug taisyklių. Automobiliai suskirstyti į 27 (!) grupes, be to, yra įvairūs apribojimai – tas pats automobilis renginyje antrą kartą gali dalyvauti ne anksčiau nei po dešimties metų, nebent jam būtų atlikta pilna restauracija arba pasikeistų savininkai.O savininkai čia labai svarbūs, realiai tai juk uždaras elito vakarėlis (tiesa, paspoksoti prieinamas ir paprastiems žemės gyventojams), taigi prie kiekvieno dalyvaujančio automobilio lygiomis teisėmis nurodoma ir savininko pavardė. O automobilių vardai irgi atitinkami – dauguma mašinų dar iš tų laikų kai kėbulus gamindavo atskiros ateljė ir tai būtinai atsispindėdavo pavadinime. Be to, ir kėbulo tipas dažnai būdavo sudėtinė dalis, taigi 5-6 žodžių pavadinimas tarp Pebble Beach eksponatų yra, galima sakyti, norma, na pvz. – 1931 m. “Packard 845 Deluxe Eight Waterhouse Convertible Victoria”. Be to, kiekvienas dalyvaujantis automobilis turi savo unikalią istoriją ir beveik visada būna vienetinis jei pagamintas prieš karą (tada juk kėbulai buvo gaminami tik pagal individualius užsakymus) arba vienas iš keliolikos jei pagamintas po karo (kai jau ir kėbulistai buvo perėję į “masinę” gamybą). “Normalių” serijinių, gamintų tūkstančiais, čia tik vienas kitas.

Dėka tokios pinigų koncentracijos, šiuose golfo laukuose galima pamatyti išties unikalių daiktų bei išgirsti visokių jau numirusių markių vardus (kurie kažkada buvo autoetalonai), kaip pvz. “Packard”, “Pierce Arrow” ar “Duesenberg”. O visose 27 klasėse yra renkami 3 laureatai, iš kurių nominuojamas vienas festivalio “Grand Prix”. Būtent tas “Grand Prix” man ir kelia šiek tiek įtarimų apie kitą medalio pusę, bet apie tai pabaigoje. O dabar trumpa vogtų ir nevogtų nuotraukų karuselė su mano komentarais.

Konkūrą reklamuojantys plakatai yra atskira tema, jei neklystu, tai šalia automobilių rinkimų yra renkamas ir geriausias plakatas, o čia galite pasigėrėti kasmetiniais laimėtojais.

Dar vienas plakatas.

Legendinis britų draiveris Stirling Moss su mersiuku iš pirmo piešinio. Moss, deja, taip ir nelaimėjo “F-1” čempionato, bet yra pasižymėjęs kaip rekordininkas. Jis dalyvaudavo visose įmanomose lenktynėse (net po kelias į dieną, be to visiškai skirtingo tipo) ir kaip sako anglai – jei kurių lenktynių Stirlingas ir nelaimėdavo tai tik dėl to, kad nespėdavo į jas atvažiuoti iš kitų. Vikipedija skelbia, kad per karjerą jis dalyvavo daugiau nei 500 lenktynių iš kurių laimėjo beveik 200 (nuotrauka iš supercars.net).

Turbūt geriausiai viso festivalio dvasią atspindinti nuotrauka su krūva “Ferrari 250 GTO”. Kokie 15 milijonų $. Kiekvienas.

Toks, sakyčiau, beveik tipinis festivalio dalyvis (vairuotojas irgi) – 1936 m. “Duesenberg SJN Rollston Convertible Coupe”. Markė jau senai pamiršta, nors kažkada buvo ne menkesnis statuso simbolis kaip koks “Rolls-Royce” (nuotrauka iš supercars.net).

Tiesiog graži 20 a. pradžios mersiukų nuotrauka. To meto plokšti statūs radiatoriai buvo išties tinkami ženklinimui.

Įstabiai dailus 1957 m. “Ferrari 250 GT Coupé Speciale” – jų buvo pagaminta tik 2 vnt. (nuotraukos iš supercars.net).

Renginio metu vyksta ir aukcionai – šiame Sheryl Crow parduoda ar perka 1959 m. “Mercedes-Benz 190 SL”. Automobilis, galima sakyti, paprastas Pebble Beach masteliais. Beje, vieną “190 SL” dažnai galima pamatyti ir Lietuvos sąskrydžiuose.

O čia kitas selebritis Jay Leno. Amerikoje jis yra krūtas kažkokio vakarinio TV show vedėjas, o be to TV show dar yra žinomas kaip visiškas petrolhedas.

Taip senovėje atrodė britvos. 1956 m. “MV Agusta 500 CC Grand Prix”.

O čia vienas iš dviejų mano herojų. 1953 m. “Fiat 8V Supersonic” su 2,0 V8 varikliu. Jų pagaminta tik 15 ir be milijono $ tokio nenupirksite… Milijonas už “Fiat” – skamba neblogai (nuotraukos iš supercars.net).

O čia kitas mano herojus, taipogi nepaprastas paprastos markės modelis – 1934 m. “Ford Model 40 Special Speedster”. Henry Ford sūnaus Edsel užsakymu sukurtas ir pagamintas vienetinis egzempliorius. Automobilis buvo dingęs iš akiračio 40 metų ir tik po kruopščios restauracijos vėl pasirodė viešumoje. O su Edsel Ford yra susiję ir daugiau įdomių nutikimų – apie vieną iš jų rašiau kažkada “Istorijose” (pasižadu kažkada iškasti straipsnį iš archyvo ir patalpinti čia).

O dabar apie tai kas blogai. Bėda tame, kad ten kur susiduria daug pasakiškai turtingų žmonių automatiškai atsiranda grėsmė beskonybei. Ir automobilis, kuris šiemet laimėjo, puikiai tą įrodo. Taip, gal jis ir superunikalus bei išskirtinis, bet būtų užtekę jį apdovanoti savo klasėje. Juo labiau keista, kad naujieji rusai lyg ir nedalyvauja vertinant dalyvius. Norisi tikėti, kad tai tik laikina išimtis, nes ligšioliniai laimėtojai buvo “teisingi”. Taigi, jūsų teismui festivalio “Grand Prix”, kičo šedevras, 1934 m. “Voisin C-25 Aerodyne” (interjeras išvis be komentarų – trūksta tik keturių skylių vaire pirštams įkišti).

P.S. Nuotraukas išrinkau chaotiškai – čia pateko tik tie aparatai, kurie man duotuoju momentu pasirodė verčiausi. Konkūre dalyvauja daug mašinų, taigi visų įdėti neįmanoma (būtų labai jau didelė nuotraukų vagystė). Be to, neįdėjau tų, kurios buvo paminėtos bloge anksčiau. Labai išsamus fotoreportažas yra čia. Na ir liko neaptartos naujos mašinos/prototipai, nes jos, mano nuomone, šiam renginiui tik kenkia.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Bauska laukia mūsų!

Šį savaitgalį su draugais motomanais išsiruošėm į kelionę po Latvijos apačią ir Lietuvos viršų. Įspūdžių daug ir jie labai teigiami, tačiau šiandien ne apie tai (nenoriu užknisti su tais motociklais), na tik keletas pastebėjimų:

– Lietuvoje keliai, lyginant su Latvija yra tiesiog super aukšto lygio. Pas braliukus teko važiuoti ir žvyrkeliu, nors GPS susidėjom kad jų vengtume – matyt ES pinigai jau senokai paimti tik asfaltas vis dar nespėtas pakloti…

– Lietuva, bet jau tame regione, atrodo keistai tuščia. Biržai, Rokiškis, o ypač Zarasai kaip po kokios epidemijos – miesteliai gražūs, o žmonių vienas kitas. Nors ten turbūt visada taip, ir nežinau ar čia gerai ar blogai

– Keliukas iki Stelmužės ąžuolo turėtų būti kiekvieno motociklininko “must do” sąraše. Tik jei turite šeimą prieš važiuojant dėl viso pikto apsidrauskite gyvybę.

– Norinčius pamatyti kas per daiktas yra motomanų kelionė kviečiu apsilankyti čia (tik gali tekti prisiregistruoti jei norėsite matyti nuotraukas, nors lyg yra linkas į albumą). Ponas Vanagas tikrai moka rašyti linksmai, o tai aš laikau dideliu talentu. Mes bandėm pakartoti kažką panašaus tik su gerokai mažesniu kiekiu kilometrų bei alaus. Na, bet užtat ir lietaus mažiau gavom.

O dabar apie tai ko mes važiavom į Latviją. Taip jau susiklostė, kad mūsų kaimynai yra truputėlį labiau autošalis nei mes. Taip, Lietuvoje mažomis serijomis buvo surinkinėjami autobusai ir sunkvežimai, be to turėjome Brunzos sportinius šedevrus, tačiau masine gamyba tai pavadinti sunku. O latvių RAF buvo nors ir smulki, bet vis tik žuvis SSRS autopramonėje. Autosporte jie irgi galva aukščiau – jei į ralius Lietuvoje atvažiuoja jų geriausieji, mūsiškiai dažniausiai gauna į kaulus (o ir savo ralio mašiną “OSCar” yra padarę). Be to, senų automobilių judėjimas ten dar Tarybų laikais buvo visai kitame lygmenyje – braliukai turėjo ir daugiau, ir įdomesnių eksponatų. Dėl to Rygos automuziejus yra bene vienintelis “normalus” tokio tipo muziejus Pabaltyje.  Ir jei į Rygą kelionė atrodo reikalaujanti pasiruošimo, tai į Bauską (nežinau kaip tiksliai lietuviškai, gal Bauskė) jūs galite nuvažiuoti tiesiog šiaip sau. Ten yra Rygos automuziejaus filialas ir, atvirai pasakius, ten nėra nieko gero. Nieko gero jei važiuoti specialiai (nebent esate didelis autofanas), tačiau jei važiuojate pakeliui arba dalyvaujate šitame, į Bauską užsukti tiesiog būtina. Be to, ten dirba geriausias gidas kokį man teko sutikti (iki šiol gailiuosi, kad nepaklausiau jo vardo) ir jo pasakojimai, iš pažiūros skurdžią, ekspoziciją pakelia į megamuziejaus lygį.

O čia glausta apžvalga su mano komentarais (dauguma faktų/minčių iš gido).

1928 m. “Fiat 503” fragmentas. Tai seniausias muziejaus automobilis ir lygtais dar net nerestauruotas (savininkas, jį atseit turi jau labai ilgą laiką ir skrupulingai prižiūri).

1938 m. “Adler 2EV”. Dailus to meto kūrinys su priekiniais varomaisiais ratais (naujovė tada) ir “Karmann” kėbulu.

1930 m. “Ford A” – antrasis masinis “Ford” automobilis po “T”. Spalva neoriginali ir šlykšti, bet įspūdį kiek pataiso mano jau apdainuota “rumble seat“.

1928 m. “Buick Six” (taipogi labai tiktų į mano prieš tai paskelbtą nuorodą apie kupė). Nuostabus ir visiškai autentiškas, važiuojantis (!) kabrioletas su mediniais ratlankiais (paskutiniai metai kai darė tokius). Savininkas net nežada daryti pilnos restauracijos ir aš tam labai pritariu – jei daiktui 80+ metų tai jis turi taip ir atrodyti. Beje, pirmoje nuotraukoje matosi ir mūsų herojinis gidas.

Angaro vaizdelis ir fantastiško stovio ZIM’as.

Labai retas ir man nematytas daiktas – 1961 m. “ZIL 111G”. Jei “ZIM”, nors ir buvo orientuotas partijai, realiai buvo naudojamas ir liaudies reikmėms (taksi, greitoji pagalba ir pan.), tai šitie buvo išskirtinai daromi tik politbiuro veikėjams. Viso “111” serijos pagaminta virš šimto ir visi kažkuo skyrėsi. Dizainas, be abejo, inspiruotas amerikiečių, o dydis užburiantis (nuotraukoje to nesijaučia). Pvz., padangos buvo naudojamos tik dviejų tipų mašinoms – šitam ir dar kažkokiam autobusui. O plieno storis turbūt ne ką mažesnis nei pas “T-34” – nors šarvuotų jų nebuvo, vyko “atšilimas”, taigi ir bijoti nebuvo ko.

“Moskvič-400/420A” – pirmasis sovietinis masinis automobilis ir turbūt masiškiausias kabrioletas (tiesa, labiau, kaip rusai vadina “kabriolimuzinas”, nes rėmas aplink langus yra). Kaip ir 1:1 trofėjinė “Opel Kadett” kopija, bet nevisai. Pasirodo “Opel” surinkimo linijos buvo trys ar keturios ir iš jų tik viena gamino 4 durų versijas – kitos dvidures. Rusai parsivežė pastarąją liniją, tačiau Stalinas liepė gaminti 4 durų mašinas, taigi teko pakeitimus daryti vietoje (dabar aišku kodėl tie galinių durų vyriai taip nesižiūri).

Rusiškas “Vilis” (paminėtas čia) 1951 m. “GAZ 67B”, superpreciziškai restauruotas 1954 m. “GAZ 51A” ir pirmasis rusiškas sunkvežimis (šis, raudonas patapęs gaisrine) 1936 m. “GAZ AA” (“polutarka”) – “Ford AA” licenzinė versija (oi gerą bizniuką darė tais laikais Henris Fordas). “GAZ 51A” priklauso kažkam iš latvių “OSCar” chebros (ambicijų jie turi, dabar daro elektrinę ralio mašiną su kuria važiuos 2012 Dakare!) ir puikiai patvirtina restauracijos apibrėžimą, kad restauracija tai automobilio atstatymas į būklę kai jis išriedėjo iš gamyklos arba geresnę. Restauracijoje, aišku, svarbiausia autentiškumas  – gidas dar paminėjo, kad savininkas labai pergyveno jog teks dėti posūkius (originale nebuvo).

Netikiu aš sovietine technika nors tu ką, bet gidas privertė į viską pažvelgti kiek kitaip. Jo mintis, kad SSRS autopramonėje kokius 20 metų po karo vyko unikalūs dalykai pasirodė įdomi (tik nežinia kaip tai paaiškinti, ar “atšilimu”, ar tuo, kad senus inžinierius iššaudė ir atėjo nauji, ar tiesiog taip gavosi) Juk, kad ir ta pati “Pobieda” buvo kaip ir ne kopija, ir lyg pirma masinė mašina pasaulyje su integruotais sparnais. Kitas unikalumo įrodymas šie 4X4 automobiliai: 1957 m. “GAZ M72” ir 1958 m. “Moskvič 410N” – vėl lyg pirmieji pasaulyje “4X4” su normaliu, lengvos mašinos, kėbulu. Taip išeina, kad rusai sukūrė SUV – gal dėl to taip mėgsta visokius “BMW X5”?

Čia “M72” vidus su nurodymais kokiais greičiais galima važiuoti įsijungus visus vedamuosius ratus.

Na ir aišku, kaip gi be “RAF Latvijos”. Tai juk buvo vienintelis padorus mikroautobusas visoje SSRS. O paprasti žmonės pretenduoti jį įsigyti galėjo tik turėdami penkis vaikus. Po SSRS kolapso lietuviai lyg bandė moderniai perdirbti (buvo kiek keičiamas dizainas, montuojami “devintuko” žibintai, durų rankenos ir pan.) ir pardavinėti Skandinavijoje ar Vokietijoje.

Apžvalgą baigiu, bet tai ne visa muziejaus ekspozicija –  dar keletas įdomybių Bauskoje tikrai yra. O čia paskutinės dvi kelionės nuotraukos iš Rokiškio bei Jūžintų. Jūžintuose laukė kiek pasitrynusi žvaigždė, o Rokiškyje – spindintis bareljefas.

 

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Kiaulės ir bažnyčia

1955 m. "Ford F-100" (nuotrauka iš "Ford")

Ką bendro turi kiaulės ir bažnyčia sužinosite kiek vėliau (liaudies patarlė čia ne prie ko). O šiandien vėl apie Ameriką. Amerikoje (turiu omenyje JAV) dar nebuvau ir dėl įvairių priežasčių kelionę tenais turbūt teks atidėti iki kokių 2030 m. – kaip mes visi žinome tuomet mūsų šalis bus sumaniausia ir pažangiausia, ko išdavoje kiekvienas lietuvis turės personalinį lėktuvą, kuriuo galės skraidyti kur panorėjęs (konsultantai tik paskutinę minutę įkalbėjo Kubilių to nerašyti puslapyje). Taigi visais JAV gerumais ir kitoniškumais tenka domėtis nuotoliniu būdu – tame tarpe ir jų autoniuansais.

Esu kiek kritiškas jų dabartinei automobilių gamybos kultūrai, tačiau pilnai suprantu, kad nemažai tos kritikos atsiranda žiūrint pro europietiškus akinius – čia juk benzinas kainuoja 5-6 lt, o gatvės miestuose siauros, taigi ir jų automobiliai atrodo keistoki. Tuo tarpu pabandžius pažvelgti iš laisvės statulos perspektyvos viskas stoja į savo vietas – valstijos didelės, taigi ir mašinų reikia atitinkamų.

O štai vienas faktas, kurį sužinojau ne taip jau ir senai tikrai nustebino (tiksliau privertė pasijusi kvailai – juk man atrodė, kad aš bent šį tą žinau apie jų autorinką). Ir kas gi jūsų nuomone yra geriausiai parduodamas automobilis Amerikoje 28 metus iš eilės? Koks nors didelis/vidutinis sedanas, minivenas ar SUV? Visiškai ne mielieji, tai pikapas (kitaip tariant mažas sunkvežimiukas) “FORD F-150”. Nesakau, aišku, kad didmiesčiuose ten kiekvienas važinėja su tokiu (nors ten jie tikrai ne išimtis), tačiau periferijoje tokio tipo automobiliai sudaro turbūt 90 proc. autoparko (kai Europoje jų galima sakyti nėra). Štai jums ir vidutinio amerikiečio supratimas apie automobilį.

O mano minėta “Ford” “F” serija JAV gyventojams reiškia gerokai daugiau nei vien tik automobilį pervežti kroviniams (paskirtis juk atrodytų yra tokia). Gaminama jau dvylikta “F” karta, jos ištakos mena dar 1948 m., o visų versijų jau pagaminta daugiau nei 34 mln.! (ir beveik visi parduoti JAV viduje, tol kol jūs skaitėte šias eilutes amerikiečiai jau turbūt nupirko kokius dvidešimt “F-series”). Dabartinė gama, kaip teigia “Ford”, susideda iš 60 skirtingų variantų (reikia juk įtikti kiekvienam), o paskutiniu metu leidžiamos ir visokios “Harley-Davidson” (6.2l V8 411AG!) ar “Lightning” limituotos versijos (pastaroji dalinosi varikliu su superkaru “Ford GT“) – su šiais sunkvežimukais turint kokį bazinį “Porsche Boxster” tiesiojoje geriau nelenktyniauti.

Ką jie turi bendro nežinau, gal kad į vieną telpa kitas? (nuotrauka iš "Ford")

Taigi, jau žinome kaip jankiai myli pikapus, tačiau “Ford F-sieries” ar kiti panašūs daiktai juk vis vien yra sunkvežimiai. Taip, juose gali būti įrangos daugiau nei kokiam “Mercedes C”, tačiau ką daryti tam, kuris nori grakštaus pikapo, ne sunkvežimio. O štai čia tenka keltis į Australiją ir jau galima prisiminti kiaules bei bažnyčią. Legenda byloja, kad dar 1932 m. Australijos “Ford” padalinys iš ūkininko žmonos gavo tokį laišką-paklausimą – “ar turite automobilį, kuriuo sekmadienį būtų galima važiuoti į bažnyčią, o pirmadienį vežti į turgų kiaules?”. Nepraėjus nei dviems metams “Ford” Australijoje pristatė pirmajį pasaulyje krovininį kupė. Taip taip, būtent krovininį kupė. Šiame bloge esu nekartą aukštinęs kupė kėbulo tipą ir galiu pasakyti kad krovininis kupė mane veža ne mažiau. Ilga bagažinė žiūrint iš šono sukuria tokį siurrealistinį ištampyto normalaus kupė vaizdą ir tai man patinka. Tiesa, apie australų kūrinius neišsiplėsiu, tegaliu paminėti, kad amerikiečių “General Motors” valdoma Australijos markė “Holden” turbūt vienintelė iki šiol dar gamina tokius daiktus. Grįžkime vėl į valstijas.

1957 m. "Ford Ranchero" (paimta iš oldcarmanualproject.com)

Čia pimas krovininis kupė buvo 1957 m. “Ford Ranchero”, o po dviejų metų prisijungė “Chevrolet El Camino” – ir kokie nuostabūs tai buvo kupė! “El Camino” turėjo kosminį “Impala” galą, o ir komfortu abu ne ką tenusileido įprastiems automobiliams. Ir kas pasakė kad kiaulių negalima vežti prabangiai (čia 1981 m. “El Camino” vidus)? Būtent tas sugebėjimas iš bet ko padaryti komfortą man ir patinka pas amerikiečius. Pažiūrėkite, kad ir į jų sunkvežimius (beje, ten sunkvežimių tiuningas visai įprastas dalykas) – juk visai kitaip atrodo fūristo karjera jei gali važinėti po prerijas (ir valgyti kilograminius hamburgerius) su tokiu:

"Freightliner Coronado" - Amerika visame gražume (nuotrauka iš "Freightliner")

Tiesa, “Ranchero” ir “El Camino” aštuntąjame dešimtmetyje savo dienas baigė. Matyt jie tapo per maži tipiniams pikapų pirkėjams – šie ėmė rinktis tik pilnaverčius “pick-up”. Būtų labai gražu įtraukti bent vieną iš jų į mano “5000Eur virtualų garažą”, tačiau tą padaryti jau per vėlu – geri egzemplioriai kainuoja daugiau. Turbūt kitaip ir būti negali – tai juk amerikietiškos “country” kultūros ikonos. O pabaigai dar keletas šių krovininių kupė nuotraukų ir mano favoritas iš “normalių” pikapų 1955-59 m. “Chevrolet Task Force”.

1958 m. "El Camino" (paimta iš "Chevrolet")

Ir jo "impališkas" galas (www.flickr.com/photos/locomotion)

1958 m. "Ranchero" galas - fotografuota Europoje! (commons.wikimedia.org/wikiFile/Ford_Ranchero_1958_backright_2006-04-08_U

1973 m. "El Camino Conquista" - speciali versija (www.flickr.com/photos/autohistorian)

Tiesiog 1957 m. "Task Force" (www.flickr.com/photos/exfordy)

P. S. Kad Europa mažai žino apie JAV autokultūrą įrodo ir ši nesena istorija (nors ir sunku įsivaizduoti kas tarp jų gali būti bendro ir kaip jie gali vienas kitam trukdyti – tiesa, italams vis dėl to teko nusileisti).

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Hanza dienos Kaune

“Ir Kaune galima gyventi”. Tikrai. Šiemetinės “Hanza dienos” tiesiog puikios ir aš esu maloniai nustebintas organizatorių užmojais ir profesionalumu. Tačiau neišsiplėsiu, apie šventę parašys visokie delfiai ir taipogi parašys (o gal jau ir parašė), kažką panašaus į tai –  “santakoje automobilių mėgėjų laukė senoviniai automobiliai ir visi technikos aistruoliai galėjo pasigėrėti šiais XX a. pradžios inžinerijos stebuklais”. Tokio didaktinio, robotinio (ar dar velniai žino kaip jį pavadinti) rašymo stiliaus stačiai nekenčiu ir man labai gaila kad mūsų žiniasklaida vis dar jam vergauja. O priežasčių turbūt reikėtų ieškoti dar mokykliniuose rašinėliuose (nors gal jie jau pasikeitę?). Bet ir ne nužmogėjimas rašiniuose mano šiandieninė tema.

Santakoje išties buvo keletas automobilių. Autokoloną organizavo “Urmo” (ar kaip jie patys save vadina – prekybos miestelis “Urmas”) chebra, o jie yra labai aktyvūs senienų mylėtojai – rengia visokius tarptautinius senturgius, senienų parodėles ir restauruoja visokias senas machinas, nuo “Ford T” iki garinių (!) traktorių. Taigi, eksponatams uždėję mažiausiai 50 metų amžiaus cenzą, jie sukvietė visus į skambiai pavadintą renginį “Hanza dienos 2011 Old Auto Show”. Jis nebuvo gausus, bet buvo visai įdomių dalykų. Taigi kviečiu peržvelgti nedidelę muiline darytą fotogaleriją su mano komentarais.

“Willys” buvo aprašytas visai nesenai, taigi nesikartosiu.  O štai egzempliorius iš dešinės ne mažiau įdomus.

Šį ir kitus serijos filmus galima mėgti arba ne, tačiau tais pasiūlos skurdo laikais jie daug reiškė ir tapo ryškia sovietinio folkloro dalimi. “Где этот чёртов инвалид?” frazės jėga buvo tokia, kad tikro automobilio pavadinimo Sovietų Sąjungoje turbūt nežinojo net ir dauguma “Za ruliom” prenumeratorių. “СМЗ С-3А” teoriškai buvo net ne automobilis, o “motokaliaska” arba kvadriciklas pagal šiuolaikinę klasifikaciją (šitas irgi toks pat). “Invalidkė” arba “Morgunovka”, iš tiesų, buvo skirta invalidams – pagal kažkokią procedūrą ją buvo galima gauti 5 metams panaudai (be pinigų). Skamba gražiai, tačiau “SMZ” buvo labai jau nevykęs transportas ir tie 5 metai turbūt buvo sugalvoti dėl to, kad ilgiau retas kuris egzempliorius ir atlaikydavo. Vieno cilindro “IŽ-49” motociklo variklis turėjo 8AG ir joms teko ne juokais darbuotis genant 500kg (su vairuotoju) svorį. Mažylis galėjo pasiekti 60 km/h greitį, tačiau reikėjo didžiulės drąsos bandant tai įgyvendinti – jo kėbulas buvo surinktas ypač prastai ir važiuojant pamesti duris buvo vienas juokas (dažnas naudotojas tvirtindavo “tiuninginius” kabliukus ant durų).

1959 m. “Cadillac Eldorado” (kupė) yra nuostabus automobilis. Ir jei jums įdomu kodėl amerikiečiai vis dėl to pirmi nuskrido į mėnulį (na, atmeskim visas sąmokslo teorijas, ir tarkim, kad jie ten buvo) tai atsakymas prieš akis – juos prie raketų pratino gerą dešimtmetį. Šis iš Baltarusijos įdomus dar ir tuo, kad turi retą opciją – “išneštą” atsarginį ratą. Automobilio ilgį su šiuo ratu sunku net įsivaizduoti, jis manau bus apie 6,3 m. Būtent šis modelis turėjo aukščiausius “ever” galinius sparnus – 1,07 m nuo žemės, vėliau, net pats gamintojas, matyt, suprato kad persistengė ir sekančiais metais juos 15 cm patrumpino. Tik vienas “bet”. Šios fazės (1959-1966) Kadilakai jau tampa savotiška naujųjų lietuvių mada – maždaug turiu namą, sodybą, jachtą ir reikia nusipirkti oldtimer, nes visi turi, tai jamsiu va tokį va “Eldorado” ir būsiu kietas. Tai mane biškį nervina, nes už tokius pinigus (jų paklausa didelė, tai ir kainos adekvačios) yra ir įdomesnių pasirinkimų. Na, bet čia toks pavydus pabambėjimas – tegul tik daugiau tokių mašinų ant mūsų žemelės būna!

O čia mano parodos favoritas – 1932 m. “DeSoto”. Atvirai pasakius nieko apie jį nežinau, bet sužavėjo fantastiška restauracija, spalva ir, aišku, baltos juostos ant ratų. Na ir šiaip toks, nors plėšti banko važiuok.

Geltonas “Ford T”?. Būna dar ir tokių? Na, spalva, greičiausiai, neoriginali, nes “T” dažė tik juodai (na OK, tai netiesa, bet geltonų lyg nebuvo…). “Dažykite kaip norit, bet kad būtų juoda” atseit sakė Henris Fordas, o juoda spalva kaip pagrindinė buvo parinkta dėl to, kad greičiausiai išdžiūdavo (“T” gi buvo pirmasis tikrai masinis automobilis ir laikas čia tiesiogine prasme reiškė pinigus).

Stabdis tai tas kur dešinėje? Čia ne anekdotas apie blondines, čia tikrai taip. Vidurinis pedalas yra atbulinės eigos. O kairįjį jau bent iš dalies galime pavadinti sankaba – priklausomai nuo rankinės svirties (iš kairės, primena rankinį stabdį) padėties juo galima įjungti neutralią, parkavimo ar vieną iš dviejų pavarų. O gazas? Jis ant vairo po dešine (sorry, nuotraukoje nelabai matosi), tik nesumaišykite su svirtimi kairėje vairo pusėje – ji ankstina arba vėlina degimą (o jo reguliavimą kaip papasakojo vairuotojas reikia “jausti širdimi”)! Va jums ir standartai pagal “Ford T”. Tiesa, kokie ten standartai, tuomet juk ir kelių normalių Amerikoj nebuvo (tai ir ratai pas “T” atitinkami). Kas dar? Na, jis, aišku užvedamas ranka ir sukant rankeną reikia ne tik saugoti ją (lūžusi ranka būdavo vos ne profesinė pirmųjų vairuotojų liga). Reikia dar nepamiršti kokioje pozicijoje yra ta rankinė svirtis, nes “T” jus paprasčiausiai pervažiuos (neretas atvejis pirmiesiems “Ford T” savininkams to meto Amerikoje).

1939 m. “BMW 327” – tikras vokiškos technikos grožis. Ta proga galime prisiminti ir Kauno auksarankių kūrinį (tik kuriems galams tas “Clarion”, ar koks ten, grotuvas?).

Turbūt tik anglai moka gaminti gražius autobusus. Organizatoriai užsiminė, kad keliauja dar du panašūs, bet dviaukščiai. Ir jie lyg važinės kažkokiais parodomaisiais maršrutais Kaune. Šaunu ir tiek.

Dar vienas Kadis. Čia sedanas “De Ville” (iš esmės tas pats “Eldorado” tik 4 durų). Tačiau modelis jau 1960 m. ir tie sparnai išties kiek mažesni.

O čia kito Kadilako savininko manifestas. Kai benzinas kainavo 4 litus bent jau buvo galima skaičiuoti kad kilometras kainuoja litą (aišku, čia tik išlaidos kurui), dabar net taip neišeina…

“Packard”. Aprašymas čia.

Na ir koks gi sąskrydis be “Zim”? Jų buvo bent du, gal vienas Berijos?

 

 

 

 

Tagged , , , , , , , , , , , , , , ,

Dar šiek tiek apie kupė magiją

Savo simpatijas kupė modeliams buvau išreiškęs viename pirmųjų blogo įrašų. Ir šiandien norėčiau dar kartą pašlovinti šį kėbulo tipą. Kuo jis man patinka? Gal nuskambės keistai, bet savo nepraktiškumu. Praktiškumas, apskritai, naikina daiktuose magiją. Ir aš visai pasiilgstu tų laikų kai automobilis buvo skirtas tik važiuoti, o ne valgyti, gerti, miegoti ar vežti dviračius. Todėl šiandien apie pačius pirmuosius kupė, kurie neturėjo visų šių nereikalingų savybių.

Tų, kas bent kiek domisi automobiliais aišku nenustebinsiu primindamas, kad nemažai kėbulų tipų pavadinimų (sedanas, kupė, kabrioletas ir t.t.) mena dar karietų laikus ir paieškoję kokiam googlės mapse gal net rastume vietas Anglijoje ar Prancūzijoje, kuriose ir buvo gaminamos tokių pavadinimų karietos. Visa tai aišku labai gražu ir galbūt net sudomintų merginas, kurioms nepatinka mašinos, bet patinka žirgai, tačiau bėda tame, kad tie pirmieji automobiliai ir buvo ne kas kita kaip karietos su varikliu vietoje arklio. Na, kad ir “Ford T”.

Deja, man karietos nepatinka, todėl manąjį automobilio apibrėžimą atitinka mašinos, pagamintos nuo ~1930 metų. Būtent nuo ketvirto dešimtmečio automobiliai jau pradėjo įgauti “normalias” proporcijas – nebebuvo siauri ir aukšti, ir jų forma jau spinduliavo kažkuo daugiau nei galėjo išreikšti arklių traukiamas vežimas. Keista tai, kad ta dizaino evoliucija kaip ir įvyko per didžiąją depresiją, nors gal ir logiška – automobilis tada, išskyrus kokį “Ford T”, buvo nemaža prabanga, o per krizes juk labiausiai nukenčia neturtingi (kaip kažkur skaičiau “visada nukenčia tie, kurie nukenčia visada”). Dar reikia paminėti, kad maždaug nuo to meto įvyko ir kitas esminis lūžis – uždari kėbulai pradėjo imti viršų prieš atvirus (sunku įsivaizduoti bet iki kokių 1920 m. 80 proc. visų automobilių buvo atviri).

Na ir aišku iš tų ikikarinių automobilių be konkurencijos galiu išskirti kupė modelius. Savo išvaizda jie man atrodo netgi sportiškesni nei daugelis šiuolaikinių kupė. Jų ratai buvo kampuose (tas optiškai žymiai “pastiprina” automobilį, o iš karietų paveldėti, bet jau žymiai aptakesni, sparnai tam “pastiprinimui” tik padeda), variklio skyrius buvo ilgas (kupė juk turi būti su dideliu varikliu), ir svarbiausia – erdvė žmonėms buvo centre (taip galutinai įtvirtindama idealiais proporcijas), o jos buvo tik tiek kiek reikia vairuotojui ir keleiviui (na ne visai taip, bet apie tai kiek vėliau). O kur dar tas fantastiškas kantelis viršuje priekinio stiklo – turbūt jis ir tie išnešti sparnai yra kaip simboliai skiriantys senovinių ir moderniųjų automobilių eras. O štai ir klasikinis mano aprašytojo kupė pavyzdys “1931 Packard Standard Eight”.

Paimta iš www.oldcarmanualproject.com

Tiesa, jis tuomet buvo panaši prabanga kaip dabar koks “Bentley Brooklands“, tačiau net ir kokius penkis kartus pigesnis “Ford Coupe” turėjo panašiai stiprią “kupė magiją” (čia turbūt Bonnie ir Clyde įamžina savo meilę).

Paimta iš "Ford" media

Tačiau tai dar ne viskas. Paskutinis dalykas, kuris priverčia tiesiog pamesti galvą dėl tuometinių kupė yra taip vadinamos “rumble seat” (amerikoniškai) arba “dickey seat” (anglosaksiškai) užverčiamos sėdynės gale, kurias būdavo galima užsakyti vietoj bagažinės (jei reikdavo bagažinės gelbėjo karietinė dėžė). Jos buvo tikrų tikriausias karietos palikimas (ten sėdėdavo tarnai), tačiau prie kupė dizaino labai tiko.

Paimta iš www.oldcarmanualproject.com

Ir nors jos buvo ankštos ir visai kitaip nepatogios, kai kas atrasdavo ir privalumų (1, 2). O kaip aksesuarą buvo galima nusipirkti net ir stogelį. Šios sėdynės buvo dviejų tipų – kai atsilošdavo tik atkaltė arba mažiau įspūdingos, tačiau tikrai patogesnės su išlendama sėdima dalimi (abu tipai čia – “1938 m. “Opel Super 6 Cabriolet” ir 1912 m. “Opel 512”; paimta iš autoreview.ru).

Savaime aišku, kad ilgai toks sprendimas tempti negalėjo – automobiliai greitėjo, taigi ten sėdėti jau darėsi ne tik nekomfortiška, bet ir katastrofiškai nesaugu (dabar juose vežti žmones galima tik per visokius senovinių automobilių paradus). Iki WW2 jos kaip savotiškas aristokratiškumo akcentas dar buvo montuojamos į prabangesnius kupė, kaip pvz. šie 1936 m. “Plymouth” (atkreipkite dėmesį ir į dizaino evoliuciją – sparnai jau interguoti, apvalaini, ne iš tolo neprimenantys karietos).

Paimta iš www.oldcarmanualproject.com

O po karo tik anglai dar ten kažką pažaidė ir kiek pavyko rasti informacijos 1949 m. “Triumph 2000 Roadster” buvo paskutinis modelis turėjęs tokias sėdynes (britai čia padirbėjo iš peties – atkreipkite dėmesį į apsauginius stiklus!).

Paimta iš www.flickr.com/photos/braintoad

O už kiek dabar galite turėti “rumble seat”? Na štai toks 1931 m. “Ford Model A” (tiesa, čia ne kupė, o roudsteris*, ir tų vietų nesimato, bet labai gerai jis išėjęs šioje nuotraukoje) per ebay Amerikoje nesenai buvo parduotas už 25.000 $. Ir čia turbūt pigiausia ką galima nupirkti su “rumble seat”, nes prabangesnių markių kainos būtų su 2-5 kartų daugikliu. Va jums ir tarnų vietos…

* – sorry, kad jį prisiminiau tik įrašo pabaigoje, juk jis yra kupė vyresnysis brolis – iš esmės tas pats kupė tik be stogo. O  kabrioletas? Na jis tas pats roudsteris tik su rimtesniu sudedamu stogu (pas roudsterį mažiukas) ir dažniausiai su dviem “normaliom” (sudedamos nesiskaito) sėdynių eilėm. Nors su tais terminais yra ir niuansų – dabar jie pavirtę beveik marketinginiais ir vadina visi viską kaip kas nori – štai Mersas skelbiasi, kad pirmas padarė “keturdurį kupė”, nors tokio termino kaip ir nėra… O čia mano jau aprašytas “Packard” su roudsterio kėbulu ir vaizdelis kaip atrodė automobilių pardavimo salonas prieš karą (kai kėbulus dar gamindavo atskirose dirbtuvėse).

Tagged , , , , , , , , , , ,

Viskas, ką jūs norėjote žinoti apie amerikietiškąją svajonę, bet nedrįsote paklausti

Apie šį terminą („american dream“) būtų galima diskutuoti ilgai (o ir mokslinių darbų turbūt yra prirašyta begalės). Nėra sutariama ir dėl aiškios frazės reikšmės – žmonės ją suvokia skirtingai, o patys amerikiečiai netgi bando įrodyti (taip ir patikėjau), kad tai visai nesusiję su materialinėmis gėrybėmis.

O man tikrai nereiktų mokslinio darbo apimties apibūdinant “amerikietiškąją svajonę”, nereiktų net jokių papildomų žodžių. Užtektų vos keleto lapų su piešiniais – iš bėdos net ir vieno piešinio. Ir toks apibūdinimas būtų taiklesnis už visus mokslinius tyrimus. Bet apie viską iš pradžių.

Savo bloge esu keletą kartų prisižadėjęs apie ką nors parašyti, bet taip ir neparašiau. Sąžinę griaužia dėl tokio neatsakingumo (blogas tai juk ne kokios politinės partijos programa), taigi skubu pažadus tęsėt.  Šį kart tesėsiu patį paskutinį pažadą parašyti apie pieštines automobilių reklamas. Na, tiksliau, apie vieno (na, ok, dviejų) autorių kūrinius – ir to visiškai užteks, nes autorius (-iai) reprezentuoja šį žanrą taip pat gerai kaip Picasso kubizmą.

Žanro dievas tėvas yra jau 90-uosius metus einantis Art Fitzpatrick. Kad šio jaunuolio laukia gera autopiešėjo karjera paaiškėjo dar prieš 70 metų, kai jis būdamas vos devyniolikos su kolega nupiešė “Darrin Packard” – ši patirtis (tikro automobilio, o ne tik reklamos piešimas) vėliau jam labai pravertė. WW2 metu, automobilių pramonė JAV buvo paskutinėje vietoje (išskyrus, aišku, karinius modelius), taigi Artui teko padirbėti kariniame jūrų laivyne – jis ten iliustravo kažkokias instrukcijas. O vėliau vėl grįžo prie mašinų – įsidarbino reklamų piešėju pas „General Motors“ ir iki didžiojo sprogimo buvo likę vos keletas metų.

Didysis reklamos sprogimas įvyko 1959 m., kai „Pontiac“ nusprendė supurtyti rinką naujaisiais „wide track“ automobiliais. „Wide track“ reiškė, kad visų šios linijos modelių tarpvėžė yra praplatinta 5 coliais (atitinkamai, panašiu dydžiu, praplatėjo ir pats automobilis) ir JAV tokia žinutė puikiai veikė (jų supratimu juk gerumas tiesiogiai priklauso nuo dydžio). Koks tas plotis? Nei daug, nei mažai – 80 colių arba 203 cm. Palyginimui, dabartinis S klasės „Mercedes“ turi 187 cm (norėčiau įdėti šypsenėlę, bet esu sau prisiekęs, kad panašių simbolių savo bloge nevartosiu). Nenuostabu, kad tuometiniai „Pontiac Bonneville“ ar „Catalina“ turėjo 172 cm pločio galinę sėdynę (o koks jūsų sofos sėdimosios dalies plotis?), o pačio automobilio ilgis siekė 5,6m (tas pats „Mercedes-Benz S600“ visu pusmetriu trumpesnis) – „think big“ kaip sakoma (nors tai dar ne rekordai, buvo ir šešiametrinių kadilakų).

Tačiau tuometinėje Amerikoje reklama jau buvo galingas ginklas (tą labai gražiai parodo ir „Mad Men“ – jis jau pasiekė ir mūsų televiziją!) ir vien tik skambios frazės „wide track“ nepakako. Reikėjo tai įvilkti į kažkokį „amerikietiškos svajonės“ rūbą ir ištransliuoti į spaudą. Va tuomet ir išmušė mūsų herojaus valanda. Art jau buvo užsirekomendavęs kaip geras dailininkas (piešė reklamas kitoms „GM“ markėms), taigi „wide track“ įvaizdis buvo patikėtas jam su švelnia užuomina, kad naujas lozungas reklamose turėtų matytis.

Tiesa, čia, jau atėjo laikas pristatyti ir kitą žanro ikoną Van Kaufman. Van buvo spėjęs padirbėti animatoriumi pas patį Walt Disney. Jie su Art Fitzpatrick buvo geri draugai ir kolegos darbe, o dėl didelės užsakymų gausos ėmė kiek specializuotis – Art piešdavo tik automobilį, o Van dirbdavo ties fonu. Nors to, ką piešė Van „fonu“ net negalima vadinti. Jo kuriama aplinka buvo ne mažesnės detalizacijos nei automobilio piešinys, o kartais, techniškai, turbūt, net ir sudėtingesnė. Kaip minėjau, darbo buvo daug, nes korifėjai piešė ne tik reklamas, bet ir modelių brošiūras (pabandykite įsivaizduoti ką tai reiškia iliustruoti brošiūrą su įvairių kampų automobilio vaizdais visokiose aplinkose, pavaizduoti skirtingas spalvas, įrangą, kėbulo tipų gausą ar interjero variantus), taigi dažnai ties ta pačia reklama kolegos dirbdavo net nesusitikę. Tik galutinius štrichus tekdavo sudėti kartu, nes ant automobilio kėbulo juk atsispindėdavo aplinka.

Taip ir gimė fantastiška, net 12 metų trukusi „Pontiac wide track“ pieštinių reklamų serija, kuri dabar vertinama kaip viena geriausių reklaminių kampanijų apskritai ir be konkurencijos geriausia pieštinė. Per 12 metų buvo nupiešti 285 „Pontiac“ vaizdeliai ir kiekvienas jų reklamščikams yra tarsi „Mona Liza“. Juo labiau, kad ir idėjiškai čia buvo padirbėta – „Pontiac“ puikavosi ne prie kokių makdonaldų, o įspūdingose Paryžiaus, Nicos ar Italijos vietose. Dailininkai specialiai važiuodavo į Europą fotografuoti gražių vaizdų, į kuriuos paskui įkomponuodavo automobilį. Ir nors idėja apie didelę amerikietišką geldą siaurame Venecijos skersgatvyje skamba prieštaringai, įgyvendinimas buvo super aukšto lygio ir reklama tikrai spinduliavo svajone – „žmonės nori matyti automobilius vietose, kurias jie trokšta aplankyti, o ne savo kieme“, sakė Art ir jis buvo šimtą kartų teisus.

Atsakau ir į klausimą. Jums šie automobiliai atrodo neproporcingai platūs? Man taip pat. Kaip minėjau, reklaminė idėja buvo „wide track“, taigi reikėjo tą parodyti. O ir pats Art kaip dalininkas puikiai apsigynė – „aš piešiu ne automobilį, o savo įspūdį apie automobilį, auditorija, taipogi viską mato savaip“. Nors nebuvo viskas taip paprasta. Kažkokie senato funkcionieriai, kovojantys prieš visokius dirbtinius padidinimus reklamose, spaudė „GM“, taigi „GM“ marketingo vadas ėmė spausti Art. Šis nepasimetė ir nufotografavo keletą nuotraukų, iš kurių 1:1 perpiešė automobilio proporcijas, ir, taipogi, perpiešė vieną iš savo darbų. Tada visus variantus atidavė marketingisto teismui. Šiam, deja, nepasisekė, nes net iš dviejų bandymų jis nesugebėjo parodyti, kurio eskizo proporcijos perpieštos iš piešinio – taip tyrimas ir baigėsi. Vėliau, viename iš interviu Art sakė, kad jo piešiniuose naudota perspektyva yra maždaug tai ką gautume 35mm objektyvu darytoje fotografijoje (nes šiaip naudojami ilgesni objektyvai). Kiek čia teisybės neaišku, bet man tas platumas akių nebado – tokia buvo idėja ir būtent taip ir turėjo atrodyti jos realizacija.

Dar teko skaityti, kad, neva, kažkam iš „GM“ bosų užkliuvo, kad reklamose yra per daug Europos – juk automobiliai tai amerikietiški. Tačiau ir šioje situacijoje viskas baigėsi panašiai. Amerikietiškumo saugotojui buvo pateikti keli pavyzdžiai ir liepta parodyti kur yra Europa, o šis matyt, atėjo nepasiruošęs ir išsirinko New York bei Chicago gatvių vaizdus…

Deja, viskas kas gerai kažkada baigiasi. 1959 m. „wide track“ įvedimo metais, pieštinė reklama buvo vienintelis kokybiškas būdas reklamuoti produktą – tuometinė fotografija buvo, švelniai tariant, nevizuali. Tačiau, technika tobulėjo ir jau po penketo metų reklamos kompanijų vadybininkai beldėsi į autogamintojų duris siūlydami fotografiją kaip ne ką prastesnį variantą, o be to, žymiai pigesnį (piešiniai, vis dėl to, kainavo). Kaštų taupymas bet kokioje įmonėje visuomet sulaukia dėmesio taigi ir „GM“ užlipo ant grėblio. Iš pradžių fotografiją naudojo pigesnių modelių promoucijai, brangesniuosius išskirtinai paliekant Fitzpatrick ir Kaufman rankoms. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje jau ir jie negalėjo nieko nustebinti, o gal ir reklamos mados pasikeitė – visiems reikėjo kažko realesnio. Taip 1971 m. baigėsi pieštinė „Pontiac“ era. Nors, kaip vėliau pasirodė, kokybiška fotografija buvo netgi brangesnė. Tiesa, draugai be darbo neliko, juos keleriems metams prisiviliojo „Opel“.

Būtų labai gražu jei „Pontiac“ dabar sugrįžtų su kokia pieštine brošiūra, manau, kad žmonių akys to pasiilgę ir labai šiltai priimtų tokias iliustracijas. Būtų juk galima išleisti kokį specialų brošiūros leidimą, kuris eitų lygiagrečiai šalia normalios. Tik, kad „Pontiac“ modeliai dabar labai baisūs… Na, bet yra kitos „GM“ markės, ten tikrai būtų galima kažką atrasti. Papiešti būtų galima duoti, kad ir tam pačiam Art, jis dar aktyviai dirba (tiesa, jau „ant“ kompiuterio), prieš penketą metų išleista jo pašto ženklų serija „America on the Move:50s Sporting Cars“ buvo tiesiog išgraibstyta. Art, kaip konsultantą samdė ir „Pixar“ kurdami savo autoanimacijos šedevrą „Cars“ (vasarą bus ir antra dalis, reiks būtinai apie ją parašyti – ups, vėl pažadas).

Ir pabaigai. Man piešinys reiškia labai daug. Netgi daugiau nei žodis. Į beveik bet kurį iš 700 (!) Art darbų galiu žiūrėti ilgai ir ten atrasti kažką naujo. Ir iki šiol nesuprantu kodėl automobilio piešinys negali būti laikomas menu, nes man tai tikrų tikriausias menas. Na ok, šiuolaikinis menas, ok, šlovinantis vartojimą, bet vis vien menas. Juk net pačio autoriaus vardas Art, jam tiesiog buvo lemta piešti automobilinį meną arba amerikietiškąją svajonę – vadinkit kaip norit.

 

P.S. o čia vaizdelis iš mano jau minėto „Mad Men“ – šiuo metu esu 4 sezono viduryje ir noriu kad jis nesibaigtų.

P.S.2. Pasimečiau atrinkinėdamas tas iliustracijas, buvau atrinkęs daug, bet čia jos netilpo, teko atrinkinėti dar kelis kartus ir liko tik maža dalis, taigi jei susidomėjote galite tęsti susipažinimą čia.

 

Tagged , , , , , , , , , , , , ,

Psalmė vinilui ir “B&O”

Taigi, ponios ir ponai, iškilmingai pranešu, kad žmogus, kuris visai nesenai gynė MP3, nusipirko plokštelių grotuvą. O šiuo įrašu pabandysiu paaiškinti kodėl tą padariau ir pasidžiaugti.

Vaikystėje ir paauglystėje muzikos klausymas man buvo svarbi gyvenimo dalis. Turbūt dar tik į pradines klases ėjau, kai kai tėvukas įtaisė kasetinę deką „Vilma“ su sensoriniais mygtukais (tuomet tai buvo kažkas tokio). Stiprintuvo tada dar neturėjau, taigi „Kabareto tarp girnų“ programą teko klausyti per ausines, tačiau ausinės buvo „Pioneer“, kas tuometinio sovietinės technikos skurdo fone, buvo galima sakyti hi-end. Vėliau, jau paauglystėje, pavyko susikomplektuoti šiokią tokią separate sistemėlę su „Philips“ CD grotuvu, „Denon“ kasetiniu grotuvu ir lygtais „Teac“ radijo imtuvu – atskiras radijo imtuvas tuomet, kai „M-1“ grojo teisingą muziką (o ne šūdą kaip dabar), buvo labai naudingas daiktas. Gaila tik, kad lemtingoji grandis, stiprintuvas, buvo „nekilmingas“ „Radiotechnika Y-101“ (nors gal ir nebuvo jis toks jau blogas kaip atrodė). Rinkinį vainikavo kolonėlės „Amfiton 35AC“ ir ši sistema visai padoriai grojo. Na, aišku, ir “Kabaretas tarp girnų“ buvo pakeistas į visokius „Queen“, „Pink Floyd“, „Guns&Roses”, “Nirvana” ir pan.

Vėliau reikalai ėmė tik blogėti. Paauglystė ėjo į pabaigą, taigi muzikos klausyti daug smagiau buvo su draugais bare, o ir MP3 standartas stipriai sumaišė kortas – nebuvom kvaili ir supratom, kad kokybe jis neblizga, tačiau patogumas tuomet nugalėjo – į du CD juk galėjau surašyti visą „Queen“ diskografiją ir tai buvo kažkas tokio. O dar vėliau, jau ir beprotiškas MP3 kaupimas (visi turbūt per tai perėjo) ėmė atrodyti beprasmis ir muzikos klausymas namie buvo galutinai apleistas. Sistemėlė buvo iškomplektuota, o ir tėvų namus atėjo laikas palikti.

Dabar, matyt jau senstu, nes pradedu daryti tai, ką patikdavo daryti vaikystėje – galvoju, gal būtų visai įdomu pradėti rinkti kolekcinius automobilių modeliukus (jie mane žavi detalumu, tik gaila kad tas detalumas tiek kainuoja), na ir, aišku, prisiminiau muziką. Kasetės ir CD jau buvo tiek atklausytos, kad antrą kartą bristi į tą pačią upę nenorėjau, o štai vinilas skleidė kažkokią nežinomybės magiją. Taip jau atsitiko, kad plokštelės visiškai mane aplenkė – namuose nebuvo nei patefono, nei jokios plokštelės, kurią bent jau būčiau galėjęs pačiupinėti (nors gal ir logiška, nes besibaigiant 9-ajam dešimtmečiui jos jau buvo laikomos beviltiška seniena).

Taigi, dabar, kai vėl užsimaniau muzikos, nusprendžiau, kad reikia taikyt į vinilą. Be to, man ir šiaip patinka visokios senienos. Tada prasidėjo paieškos. Nesu audiofilas, taigi atskiro plokštelių grotuvo variantą iškart atmečiau, jam juk reikės pirkti stiprintuvą, paskui prisireiks radijos ir t.t.. Nusprendžiau kad reikia ieškoti kažko „all in one“, bet, norėjau, kad tas kažkas dar kažkiek ir grotų („all in one“ ir geras garso atkūrimas juk nelabai dera). Na ir kitas dalykas – reikėjo, kad grotuvas būtų patogus naudoti (pageidautina su distanciniu) ir gerai atrodytų. Šiuos tris kriterijus puikiai atitiko paskutinių kartų „Bang&Olufsen Beocenter” grotuvai, kurie, šiuo metu ir kainuoja nedaug (ateity turėtų brangti, bet čia tik prielaida – labai dar jie nauji, kad būtų kažko daugiau verti).

Taip per visagalį „ebay“ pavyko nupirkti „Beocenter 7007“, kuris buvo originalioje dėžėje (!), su distanciniu, ir netgi su nauja „MMC 5“ adata – geresnio varianto ir būti negali. Deja, adata atvažiavo nulūžusi ir tai gerokai aptemdė mano džiaugsmą. O ir pretenzijų pardavėjas nepriėmė, nes manojo pirkinio „oficialus“ pristatymo adresas buvo Londonas, o iš jo dar laukė “neoficiali” ilga kelionė (tiksliau pasakius 2000 km kratymo) iki Lietuvėlės. Greičiausiai šios kelionės adatėlė ir neišlaikė, nors kažin ar buvo labai sąžiningai įpakuota… Kaip ten bebūtų tai buvo blogiausia kas galėjo atsitikti, nes net ir naudotos adatos kainuoja mažiausiai tiek, kiek aš mokėjau už visą centrą… Dvigubai nagus teko graužtis ir dėl to, kad adata pagal prekės aprašymą buvo nauja! Tiesa, turimą adatą pavyko sutaisyti, tačiau kiek gerai ji groja pasakyti sunku – tikiuosi, kad kai įsigysiu naują skirtumas bus. O naują greičiausiai reiks užsakyti pas dėdes iš Amerikos, kurie vieninteliai gamina „B&O” pakaitalus (pažiūrėkit, kad ir „biudžetinės“ “SMMC3” kainą – ir tai už 2cmX0,5cm daiktą…)

Mano modernaus vintažo kampelis (televizorius "Loewe Xelos", kolonėlės "B&O S30")

Šiuo metu su sutaisyta adata prasukinėju skolintą „The Beatles“ plokštelę bei ką tik įsigytus „Jerry Lee Lewis” ir „Chuck Berry” rinkinius. Ir ką galiu pasakyti? Tiesiog super! „The Beatles“ dar iš sovietinių laikų, išleista kažkur Balkanuose, tačiau, kaip nekeista skamba išraiškingai, o ir stereo efektas puikus (to visiškai nesitikėjau iš sovietinio leidimo), „Jerry Lee Lewis“ deja mono, bet skamba ne blogiau. Kiek nuvylė tik „Chuck Berry“, ji kaip ir stereo, bet tas stereo dirbtinis (1974 m. elektroninė variacija), o be to, ir pati plokštelė tikriausiai „suklausyta“ – skambesys galėtų būti ir gyvesnis, tačiau viską kompensuoja pavadinimas (“Motorvatin’”), “Kadilako” nuotrauka ir šis gabalas.

Iš „ebay“ dar keliauja dvigubi „Otis Redding“ ir „Eric Clapton“ rinkiniai, taigi tikrai bus su kuo įvertinti “B&O” galimybes. O ir šiaip plokštelės mane kažkuo užbūrė. Neteigsiu, kad jos skamba geriau už CD, tačiau skambesio tikrumo prasme, man jos atrodo pranašesnės. Juo labiau, kad man patinka 1960, 1970-ųjų kūriniai, ir manau, kad vinilas yra geriausias standartas norint išgirsti tų laikų muzikos autentiškumą. Traškesys? Jo labai nedaug ir jis tik prideda “tikrumo”, nors kaip teigiama audiofilų diskusijose gerose sistemose jį beveik pavyksta eliminuoti. Turint patefoną atsiranda ir dar vienas labai smagus hobis kolekcionuoti plokštelės. Jų juk prileista milijonai, o kainos, daugumos, protingos (nežiūrint į visokius kolekcionierių-spekuliantų burbulus). Svarbiausia, kad nusipirkęs plokštelę ir ją paėmęs į rankas aš jaučiuosi gerai – tartum iš tikrųjų įgijęs teisę klausyti šią muziką (ne taip, kaip parsipumpavus terabaitą MP3 iš torentų).

O pabaigai gykiškas mano sistemos video. Tik čia, mielieji, turiu jus nuvilti. Ką jūs girdėsite bus toli nuo to, ką girdžiu aš. Ir man labai gaila, kad šio tikro, analoginio skambesio, aš jums niekaip negaliu perduoti. Pirmiausia jį negrįžtamai sugadins mano visiškai tam reikalui netinkantis fotoaparatas, paskui garsą perkoduos „youtube“, o galutinį variantą dar kartą savaip skaitmeniškai interpretuos jūsų turima garso plokštė… Ko pasekoje, jūs girdėsite tą patį gabalą, bet ne tą patį skambesį. Tačiau primenu, kad patefonų ir plokštelių “ebay’uje” dar liko labai daug.

P.S.1 Garsą sugadino dar ir naminiai gyvūnai – namie gyvena du peliukai ir šuo.

P.S.2 Mano blogas šiuo metu kiek užlinkęs, neveikia meniu, atsiprašau už nepatogumus (tikiuos, kad greitai gerieji popo dėdės sutvarkys).

Tagged , , , , , , , , , , ,

Power, Beauty & Soul

Rašytojams patekusiems į kūrybinę krizę internete yra aibė patarimų, o pati situacija apibūdinama išsireiškimu “Writer’s block”. Išėjimui iš “Writer’s block” turbūt pagrindinis vaistas yra šis – “tiesiog sėsk ir rašyk”. Nesvarbu, kad atrodo jog neturi ką parašyti, rašyk bet ką kas šauna į galvą – išbraukysi ir pataisysi paskui. Taip, tai kvepia grafomanija, tačiau kas galėtų paneigti, kad tokiu prievartiniu būdų gimė daug reikšmingų kūrinių.

Nežinau ar aš esu rašytojas, bet tarkim, kad kažkas panašaus. Taigi savo neproduktyvumą sprendžiu taip pat – tiesiog sėdu ir rašau. Kas gausis nežinau. Taigi jei  šiame įraše ieškosit didelio nuoseklumo, perspėju, kad galite likti nusivylę.

Power, Beauty & Soul” – apie mano nemeilę šitam “Aston Martin” šūkiui galėjote perskaityti prieš porą savaičių. Juk atrodytų, kad šių savybių “Astonui” tikrai netrūksta, tačiau toks prievartinis deklaravimas priverčia susimastyti – gal firma pati abejoja savo produktu ir klientui apie mašinos gerumą būtinai turi priminti kiekvieną kartą šiam sėdus už vairo… Na, tarkim, tai tiesmuka, primityvi komunikacija, tik įdomu, ką jos kūrėjai sugalvotų pvz. tokiam amišų džiaugsmui kaip “Morgan Roadster”. Gal ”triukšmas, kratymas ir medinė (seniai mirusi) siela”?

Kaip ten bebūtų tokia marketingistų impotencija mane stačiai nervina. Štai pvz. “Jaguar” panašiam produktui “XK” pasirinko gerokai platesnės reikšmės žodį “Gorgeous” (1, 2, 3) ir, aišku, jiems užteko proto nerašyti jo prietaisų skydelyje. “Aston” šūkis man tiesiog kvailas ir tiek, čia tas pats kaip apie “O lia lia pupytes” parašyti “Papai, trumpi sijonai ir šviesūs plaukai” – juk visi tą ir taip žino.

O man išgirdus “Power, Beauty & Soul” kažkodėl kyla asociacija su “Wrangler”. Juk išties jis turi visas šias savybes. Jo galia išreiškiama ne arklio galiomis, bet pravažumu, jis turi gryną techninį grožį (kurio vis mažiau šiuolaikiniuose gaminiuose), o jo siela mena dar antrą pasaulinį karą!

Mano nuomone tik jis ir keletas atgimusių pony car (kaip šitas superponis) dar reprezentuoja tikras amerikietiško automobilizmo tradicijas. Dideli kupė ir sedanai dabar tapo kažkokie išsigimę, lyg ir bandantys atkartoti šlovingo chromo periodo didybę, bet pražūvantys stiliaus nebuvime ir šiuolaikinės kokybės normų ignoravime. Taip, 1960 m. laivai irgi balansavo ant kičo ribos, bet jų vertybės buvo aiškios – „JAV yra kiečiausia pasaulyje, mūsų keliai geriausi, todėl ir mūsų automobiliai ilgiausi, galingiausi, puošniausi ir mums dzin ką jūs apie tai galvojate“. Dėl to, tokie daiktai kaip šie, man visada liks amerikietiškos kultūros simboliais:

1959 m. "Chevrolet Impala" (www.flickr.com/photos/myoldpostcards)

www.flickr.com/photos/autohistorian (fragmentas iš 1962 m. "Ford Galaxie 500XL Sunliner" reklamos)

Superinė 1960 m. "Chrysler 300F" nuotrauka. Atsarginio rato profilis bagažinės dangtyje butaforinis (ratas buvo visai kitur). Kičas? Be abejonės taip visur, bet tik ne 60-tųjų Amerikoje (www.flickr.com/photos/myoldpostcards)

 

O dabar… Lyg ir bandoma atkartoti buvusią šlovę, bet pražūstama liūdnoje JAV gamintojams realybėje – pirkėjams dabar labiau reikia kokybės nei vien tik amerikietiškos svajonės įsikūnijimo. O kokybinė samprata Detroite savotiška – jų gaminių interjerai Europoje ar Japonijoje nepraeitų nei per kur – suleidimų precizika, medžiagos čia yra visai kitam lygmenyje. Taip ir gaunasi, kad didelius amerikietiškus sedanus ar kupė ten perka tik tie kas neturi pinigų.

"Chrysler 300" - "Milijonierių" dešra varguoliams...

Bet grįžkim prie  „Wrangler“ ir kuo jis man patinka. Patinka tuo, kad iš esmės pradėjo šią (visureigių) klasę. Jo WW2 laikų protėvis (o čia viena restauravimo istorija jei prastuminėjate laiką darbe) man yra turbūt gražiausia antro pasaulinio karo sausumos transporto priemonė. Nesu joks karo ekspertas, bet galvą dedu, kad jis buvo vienas iš svarbesnių dalykų, padėjusių laimėti karą Europoje.

"Willys MB" - čia kaip skulptūroje - atimi viską kas nereikalinga ir gaunasi šedevras (militaristinis) (www.flickr.comphotosjohnoram)

Iš esmės “Willys MB” inspiravo kitos bekelės legendos „LR Defender“ atsiradimą. O ateities kartų legenda “Toyota Land Cruiser” (kurios vertę tiesiogiai iliustruoja naudotų egzempliorių kainos antrinėje rinkoje) gimė sukryžiavus “Willys” ir “LR” – “Willys” davė pradžią viskam. Taigi, visus vėliau atsiradusius paprastus visureigius galime laikyti didesnėmis ar mažesnėmis interpretacijomis “Willys MB” tema (tame tarpe, ir mums gerai žinomas “viliukas” “UAZ-469, kurio protėvis turbūt ne ką ten ir skyrėsi nuo “Willys”).

Dabartinis “Wrangler”, aišku su “Willys” neturi beveik nieko bendro, tačiau dvasiškai man jis kažkuo primena WW2 herojų. Na, pažiūrėkit, kad ir į šią nuotrauką – trūksta tik patrankos ant stogo ir gali važiuot užimt Berlyno:

O baigiant šį chaotišką įrašą siūlau peržvelgti nedidelę „Wrangler“ galeriją su trumpais mano komentarais:

Formos grynumas su tinkamais akcentais (nedidelių užapvalintų durų vyriai, išnešti sparnai) sukuria tiesiog tobulo automobilio vaizdą, o kur dar fantastiškai taikliai parinkta spalva

Priekinės grotelės, lempos - tai juk tikrų tikriausias WW2 palikimas!

„Na, gal dar yra pasislėpęs kur nors koks nacis?“

Man penkerių durų automobilis atrodo netgi geriau už tridurį, ko nepasakytum pvz. apie „Defender“

Viduje, dėja, nieko iš WW2 laikų neliko...

Tai tiek šį nelabai saulėtą, bet pavasarišką rytą.

Tagged , , , , , , , , , ,

6.9 Paryžiuje

Esu žiauriai prieš visokius video, kuriuose dundukai, užsidėję kameras ant transporto priemonių, demonstruoja savo narsą miesto gatvėse. Linkų čia nepateiksiu, į Youtube įvedus bent kelis raktinius žodžius vaizdelių pasipils gausybė. Kiek pamenu, bent jau mano laikais (gerai skamba!), kai jutūbės dar nebuvo ir vaizdeliai keliaudavo tik įrašytų CD arba išmontuoto hardo pavidalu, kiečiausias buvo “Getaway in Stockholm”. Jis, iš tikrųjų, buvo visai neblogas, o apsukrūs kūrėjai aplink jį greitai sustatė versliuką, kurį suka iki dabar.

Taip, tokiuose vaizdeliuose adrenalino netrūksta ir daugelis iš jų fantastiškai prikausto dėmesį. Tačiau, kai tau jau virš trisdešimt, kai turi vaikų, ir žodis “atsakomybė” nėra tik eilinis žodis su neaiškia reikšme, imi į viską žiūrėti kitaip. Gatvėse tokioms nesąmonėms tikrai ne vieta, nes, gerokai per didelis rizikos procentas tenka (niekuo dėtiems) aplinkiniams. Tų “draiverių” fone, man net vairavimas lengvai išgėrus (kuriam šiaip esu labai kategoriškas) atrodo pateisinamas.

Tačiau gyvenime taip jau yra, kad skirstyti visko į juodą ar baltą neišeina. Štai šiandien su jumis noriu pasidalinti nerealia nuoroda. Tai dar gyvo prancūzų režisieriaus Claude Lelouch 1976 m. trumpametražis filmukas “C’était un rendez-vous” (“Tai buvo pasimatymas” ar kažkas panašaus). Nepaisant to, kad iš esmės, jis niekuo nesiskiria nuo kitų panašių bukagalviškų vaizdelių, jis yra stipriai kitoks. Jis buvo turbūt pirmas tokio tipo kūrinys ir dėl visų subtilybių jį galima vadinti menu (prancūzai moka balansuoti ant meno ir šlamšto ribos, ir jiems kažkaip pavyksta svarstykles persverti į pirmojo pusę). Ir panašu, kad tokios prabos turbūt nepasieks nei vienas panašus vaizdelis. Tų subtilybių, sukuriančių mistifikuotą aureolę, išties užtenka. Veiksmas vyko senai, režisierius (kuris pats ir vairavo automobilį), matyt, nebuvo kalbus, taigi filmas, ilgainiui apaugo visokiom legendom. Kalbama, kad po filmo pristatymo, jo kūrėjas, atseit, buvo uždarytas į areštinę (kuo aš visiškai nesistebiu), nesutariama ar filmas visiškai autentiškas, o visokie gykai/frykai net sukūrė forumą, kuriame analizuoja galimą automobilio greitį (kuris irgi apaugęs mitais). O kur dar diskusijos apie žinomas Paryžiaus vietas/pastatus, kurie matomi šiame klipe.

Kiek man pavyko išsiaiškinti (pagrinde šio puikaus puslapio pagalba), tai filmavimui buvo naudotas “Mercedes-Benz 450SEL 6.9“, o trasa dar kartą buvo apvažiuota su “Ferrari 275GTB“, kurio variklis būtent ir baubia filmo garso takelyje (“MB” garsas, matyt, pasirodė per tylus, taigi teko panaudoti “GTB” – dėl to garso nesutapimo turbūt ir kilo diskusijos apie filmo autentiškumą). Abu automobiliai daugiau nei įspūdingi. Net neįsivaizduoju iš kur juos ištraukė tas prancūzas – tai juk buvo (ir tebėra) vieni brangiausių ir rečiausių automobilių pasaulyje (“MB” savo unikalumu man netgi labiau imponuoja nei “Ferrari”). Tačiau, apie šiuos automobilius nerašysiu, tiek jau to. Ne tokia juk ir šio trumpo įrašo tema, taigi kviečiu surasti laisvas 10 min. ir patogiai įsitaisyti prieš ekraną.

Tagged , , , , , ,

HM

Visą mėnesį iš mano akiračio (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme) neišėjo “Range Rover”. Ir ne visų krūtuolių lietuvių mėgiamas “Range Rover Sport” (kuris tik visai nesenai gavo deramą interjerą), o didysis, tikrasis “reindžeris” – “Range Rover”.

"Aš nemirtingas"

Mėnuo – netrumpas laiko tarpas ir pats nesuprantu kodėl apie jį iki šiol neparašiau, nes juk automobilis, sutikit, įspūdingas. Nors dėl ko neparašiau žinau. Niekaip negaliu iškristalizuoti savo nuomonės apie šį daiktą ir tai mane jau ima nervinti. Juk šiaip žinau apie jį, kaip ir apie visą “Land Rover” istoriją, nemažai, ir apie visus “LR” modelius turiu aiškią nuomonę, na pvz.:

“Freelander” – iš nevykelio po truputį virsta pusėtinu, tačiau toliau progresuoti bus sunku, nes koją kiša neadekvati kaina – dėl to “frylas” ir lieka mėgiamas tik britų, o likusioje Europoje stipriai gauna į kaulus nuo visokių “X-Trail”, “CR-V”, “RAV4” ar “Tiguan”.

“Defender” – be kompromisų ir be konkurencijos. Absoliučiai archaiškas (na taip, 2007 m. modernizacija tą 1950 m. dvasią interjere beveik sunaikino), tačiau aš jį tiesiog dievinu. Sakyčiau, tai paskutinis tikras visureigis – paprastas, patikimas, pravažus ir, svarbiausia, neprigrūstas visokių nereikalingų gadžetų. O be to, labai gražus (techniniu grožiu su juo lyginasi nebent amerikietiškas WW2 “Vilis”). Patalpinu ir savo straipsnį publikuotą  “Istorijose”, tik jis negalutinės redakcijos tai iš anksto atsiprašau už gramatines ir stiliaus klaidas (nors ir išėjo turbūt neidealus…).

“Discovery 4” – įrodymas, kad norint didelio, komfortiško visureigio galima rinktis ne vien tik iš “Toyota Land Cruiser”. Su atnaujintu interjeru jis tikrai geras, o vidine erdvė žavi – septyniese čia galima susėsti be problemų. O kur dar fantastiškas naujas 3.0 245AG dyzelis (juokas juokais, bet nuo to laiko kai indai perėmė “LR ir “JAG” permainos tik teigiamos, o ir pardavimai sparčiai didėja).

“Range Rover Sport” – vienas geresnių penis enlargement pasiūlymų, kitas gal “X6”?.

“Range Rover Evoque” – aprašytas čia.

Tikroji "Range" vieta, nepaisant prabangos, yra čia

O va štai ties flagmanu “Range Rover” ir sustoju… Galiu parašyti koks nuostabus jo pravažumas (įdomu ar tikrai jo tokio reikia automobiliui už 400.000,- Lt, negi su juo važiuosi į medžioklę?) Arba, kad tai, kaip deklaruoja gamintojas “prabangiausias visureigis pasaulyje”. Sutinku, galbūt prabangiausias su tokiu pravažumu, tačiau su mažesnėmis bekelės galimybėmis panašiai prabangių yra, na kad ir kokie “Audi Q7 V12 TDI” ar “Merc GL 550”. Čia specialiai nepaminėjau kiborgo “G”. Jis netgi labiau unikalus negu “Range Rover”, tačiau jis vertas atskiro įrašo, taigi jį kol kas palikim ramybėj.

1970 m. "Range" vidus - praktiškas ir netgi šiek tiek prabangus

Žvelgiant iš laiko perspektyvos “Range Rover” istorija graži. Nesenai markei sukako 40 metų ir gamintojas tikrai turėjo kuo pasidžiaugti. Pirmasis 1970 m. “Range Rover” tapo tikra ikona. Jo dizainu vėliau gerėjosi daugelis, o įvairūs muziejai ar parodos netgi atrinkdavo jį kaip etaloninį XXa. pramoninio dizaino pavyzdį (pvz. buvo eksponuojamas Luvre). Paskirtis jo irgi buvo aiški, “Defender” (na tada jis dar vadinosi tik “Land Rover”) buvo primityvus ir dėl to labiausiai tiko tik ūkininkams, o “Range” jau turėjo kažką panašaus į interjerą ir rimtą 3.5 V8 po kapotu (tas variklis legendinis, apie jį reiks kažkada parašyti). Na, grubiai (labai grubiai!) tariant, “Range” buvo pagerinta “Defender” versija – lygiai tiek pat praktiška, tik patogesnė ir su varikliu. Aštuntajame, devintajame dešimtmečiuose toks derinys buvo labai geidžiamas ir automobilis ant konvejerio išgyveno neįtikėtinus 25 metus. Aišku, per tuos metus stipriai ir patobulėjo – gavo automatą, ABS, traukos kontrolę, oro pakabą, kitus dalykus ir ribotą “Vogue” versiją. Šis, originalusis, “RR” oldtimer rinkoje labai vertinamas ir kainų mobile.de geriau nė nežiūrėti, į mano temą padorūs egzemplioriai netelpa nei per kur… Antros serijos “Range Rover” (kodas “P38A”) buvo logiška tąsa tik dar labiau orientuota į prabangą ir tuo metu modelis konkurentų praktiškai neturėjo (“BMW”, 1994 m. nupirkę “Rover”, atseit labai stipriai mokėsi kaip gaminti SUV, kol išleido “X5”).

2011 m. - nu niekas nepasakys kad blogai

O ape trečiąjį (dabartinį), einantį nuo 2002 m., aš dabar ir bandau parašyti. Šiaip su juo viskas OK. Ir technologiškai jis pažangus (čia švelniai tariant – iš tikrųjų prifarširuotas tiek, kad sunku įsivaizduoti, tiesiog kibertroninis tankas). Ir “Range” dizaino tradicijos dar šiek tiek jaučiasi, bet kaip, po galais, man jį apibūdinti? Ieškodamas tinkamų išsireiškimų netgi pradedu kabinėtis prie limituotos (tik 700 vnt.) keturiasdešimtmečio proga išleistos “Autobiography Black 40th” serijos – priekis man primena “Freelander”, o galiniai žibintai kinietiškus gaminius. Ratlankiai ne į temą, o speciali raudona oda per mažai raudona…

Kibertroninio tanko distancinis pultas

Ir staiga. Eureka! (nors Archimedas, atseit, taip nesakė – įdomu kas ir kaip patikrino?). Taigi čia Her Majesty! Juk, šiaip, ji kaip ir būtų nereikalinga, bet tokios tradicijos. Ji yra stabilumo, tęstinumo garantas. Ji kilni, tauri ir ją visi myli. Na ir, savaime aišku, kad ji priklauso aukštuomenei. Ji tiesiog turi būti. Tas pats ir su “Range Rover”.

O čia linkų rinkinukas apie tai kaip karalienė nelegaliais numeriais papuoštu “Range Rover” važinėjosi Lietuvoje, ir kaip tas “Range Rover” buvo parduotas.

1. 2. 3.

Jei kam įdomu, tai karalienės naudotas “Range” visai nesenai lyg ir buvo parduotas dar kartą (nors faktą dar reiktų kažkaip patikrinti), tik va press realeso apie tai turbūt nebus. Nors tokia, kad ir visiškai bereikšmė, naujiena turbūt būtų kokį 100 kartų įdomesnė nei pvz. šitas (paimta random).

Tai tiek.

1970 m. klasika ir naujasis 2010/2011 m. "Autobiography 40th" (gyvai diskai atrodo silpniau)

Tagged , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar