Category Archives: Dizainas

O Kalifornijoj saulėtas dangus

Jei jūs esate prisiekęs komunistas ir norite ką nors negero padaryti kapitalistiniams vampyrams, negailestingai siurbiantiems kraują iš sąžiningų darbo žmonių, tai visai neblogas variantas būtų Rugpjūčio mėn. nuvykti į Kaliforniją. Čia, Pebble Beach golfo laukuose, kasmet vyksta “Concours d’Elegance”, į kurį suvažiuoja daug gražių (ir labai brangių) mašinų ir, savaime aišku, susirenka gausybė turtingų tetų ir dėdžių.

Šie dėdės ir tetos čia renkasi dar nuo 1950 m., o renginys palaipsniui tapo bene rimčiausiu kasmet vykstančiu klasikinių mašinų sambūriu. Tą netruko pastebėti ir autogamintojai – pastaraisiais metais visokių prototipų ar mažaserijinių prabangių modelių premjerų čia gausu. Be to, kiekvienais metais kuris nors gamintojas gali nusipirkti renginį lydinčios markės vardą ir taip tapti dar labiau matomas – šiemet tokia garbė atiteko “Mercedes-Benz”.

Bet grįžkim prie klasikos. Ten kur aristokratiški dėdės, ten ir daug taisyklių. Automobiliai suskirstyti į 27 (!) grupes, be to, yra įvairūs apribojimai – tas pats automobilis renginyje antrą kartą gali dalyvauti ne anksčiau nei po dešimties metų, nebent jam būtų atlikta pilna restauracija arba pasikeistų savininkai.O savininkai čia labai svarbūs, realiai tai juk uždaras elito vakarėlis (tiesa, paspoksoti prieinamas ir paprastiems žemės gyventojams), taigi prie kiekvieno dalyvaujančio automobilio lygiomis teisėmis nurodoma ir savininko pavardė. O automobilių vardai irgi atitinkami – dauguma mašinų dar iš tų laikų kai kėbulus gamindavo atskiros ateljė ir tai būtinai atsispindėdavo pavadinime. Be to, ir kėbulo tipas dažnai būdavo sudėtinė dalis, taigi 5-6 žodžių pavadinimas tarp Pebble Beach eksponatų yra, galima sakyti, norma, na pvz. – 1931 m. “Packard 845 Deluxe Eight Waterhouse Convertible Victoria”. Be to, kiekvienas dalyvaujantis automobilis turi savo unikalią istoriją ir beveik visada būna vienetinis jei pagamintas prieš karą (tada juk kėbulai buvo gaminami tik pagal individualius užsakymus) arba vienas iš keliolikos jei pagamintas po karo (kai jau ir kėbulistai buvo perėję į “masinę” gamybą). “Normalių” serijinių, gamintų tūkstančiais, čia tik vienas kitas.

Dėka tokios pinigų koncentracijos, šiuose golfo laukuose galima pamatyti išties unikalių daiktų bei išgirsti visokių jau numirusių markių vardus (kurie kažkada buvo autoetalonai), kaip pvz. “Packard”, “Pierce Arrow” ar “Duesenberg”. O visose 27 klasėse yra renkami 3 laureatai, iš kurių nominuojamas vienas festivalio “Grand Prix”. Būtent tas “Grand Prix” man ir kelia šiek tiek įtarimų apie kitą medalio pusę, bet apie tai pabaigoje. O dabar trumpa vogtų ir nevogtų nuotraukų karuselė su mano komentarais.

Konkūrą reklamuojantys plakatai yra atskira tema, jei neklystu, tai šalia automobilių rinkimų yra renkamas ir geriausias plakatas, o čia galite pasigėrėti kasmetiniais laimėtojais.

Dar vienas plakatas.

Legendinis britų draiveris Stirling Moss su mersiuku iš pirmo piešinio. Moss, deja, taip ir nelaimėjo “F-1” čempionato, bet yra pasižymėjęs kaip rekordininkas. Jis dalyvaudavo visose įmanomose lenktynėse (net po kelias į dieną, be to visiškai skirtingo tipo) ir kaip sako anglai – jei kurių lenktynių Stirlingas ir nelaimėdavo tai tik dėl to, kad nespėdavo į jas atvažiuoti iš kitų. Vikipedija skelbia, kad per karjerą jis dalyvavo daugiau nei 500 lenktynių iš kurių laimėjo beveik 200 (nuotrauka iš supercars.net).

Turbūt geriausiai viso festivalio dvasią atspindinti nuotrauka su krūva “Ferrari 250 GTO”. Kokie 15 milijonų $. Kiekvienas.

Toks, sakyčiau, beveik tipinis festivalio dalyvis (vairuotojas irgi) – 1936 m. “Duesenberg SJN Rollston Convertible Coupe”. Markė jau senai pamiršta, nors kažkada buvo ne menkesnis statuso simbolis kaip koks “Rolls-Royce” (nuotrauka iš supercars.net).

Tiesiog graži 20 a. pradžios mersiukų nuotrauka. To meto plokšti statūs radiatoriai buvo išties tinkami ženklinimui.

Įstabiai dailus 1957 m. “Ferrari 250 GT Coupé Speciale” – jų buvo pagaminta tik 2 vnt. (nuotraukos iš supercars.net).

Renginio metu vyksta ir aukcionai – šiame Sheryl Crow parduoda ar perka 1959 m. “Mercedes-Benz 190 SL”. Automobilis, galima sakyti, paprastas Pebble Beach masteliais. Beje, vieną “190 SL” dažnai galima pamatyti ir Lietuvos sąskrydžiuose.

O čia kitas selebritis Jay Leno. Amerikoje jis yra krūtas kažkokio vakarinio TV show vedėjas, o be to TV show dar yra žinomas kaip visiškas petrolhedas.

Taip senovėje atrodė britvos. 1956 m. “MV Agusta 500 CC Grand Prix”.

O čia vienas iš dviejų mano herojų. 1953 m. “Fiat 8V Supersonic” su 2,0 V8 varikliu. Jų pagaminta tik 15 ir be milijono $ tokio nenupirksite… Milijonas už “Fiat” – skamba neblogai (nuotraukos iš supercars.net).

O čia kitas mano herojus, taipogi nepaprastas paprastos markės modelis – 1934 m. “Ford Model 40 Special Speedster”. Henry Ford sūnaus Edsel užsakymu sukurtas ir pagamintas vienetinis egzempliorius. Automobilis buvo dingęs iš akiračio 40 metų ir tik po kruopščios restauracijos vėl pasirodė viešumoje. O su Edsel Ford yra susiję ir daugiau įdomių nutikimų – apie vieną iš jų rašiau kažkada “Istorijose” (pasižadu kažkada iškasti straipsnį iš archyvo ir patalpinti čia).

O dabar apie tai kas blogai. Bėda tame, kad ten kur susiduria daug pasakiškai turtingų žmonių automatiškai atsiranda grėsmė beskonybei. Ir automobilis, kuris šiemet laimėjo, puikiai tą įrodo. Taip, gal jis ir superunikalus bei išskirtinis, bet būtų užtekę jį apdovanoti savo klasėje. Juo labiau keista, kad naujieji rusai lyg ir nedalyvauja vertinant dalyvius. Norisi tikėti, kad tai tik laikina išimtis, nes ligšioliniai laimėtojai buvo “teisingi”. Taigi, jūsų teismui festivalio “Grand Prix”, kičo šedevras, 1934 m. “Voisin C-25 Aerodyne” (interjeras išvis be komentarų – trūksta tik keturių skylių vaire pirštams įkišti).

P.S. Nuotraukas išrinkau chaotiškai – čia pateko tik tie aparatai, kurie man duotuoju momentu pasirodė verčiausi. Konkūre dalyvauja daug mašinų, taigi visų įdėti neįmanoma (būtų labai jau didelė nuotraukų vagystė). Be to, neįdėjau tų, kurios buvo paminėtos bloge anksčiau. Labai išsamus fotoreportažas yra čia. Na ir liko neaptartos naujos mašinos/prototipai, nes jos, mano nuomone, šiam renginiui tik kenkia.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Nauja mados tendencija?

Vasara. Nors jau ir atšalo, galvelė vis vien dar vasariškai tuščia. Taigi ir bloge nieko rimtesnio nesukurpiu. Šiandien tik trumpas pastebėjimas, kuris turi šansų tapti tendencija. Jokia čia ne paslaptis kad automobiliuose, kaip ir visoje kitoje pramonėje, egzistuoja mados. Esu minėjęs rudą spalvą ir aliuminio spalvos intarpus vaire, kuriais dabar užsikrėtė visi. O išvydus atnaujinto “Twingo” nuotraukas kilo įtarimas apie naują virusą. Kol kas simptomai pasireiškė tik keturiems, bet kas gali paneigti, kad šiemetiniame Frankfurte* nepamatysim dar keleto?

"Škoda Yeti" - turbūt pirmasis iš šių keturių gavo tokius pakeltus apvalius žibintus (dienos šviesos ir priešrūkiniai kartu)

 

"Fiat Panda Cross" - čia tos lempelės ne tokios didelės, tačiau labai jau išryškintos apvado pagalba

 

"Nissan Juke" - stilius kitoks, bet bendras vaizdas panašus. Tik čia tie apvalūs žibintai ne priešrūkiniai (jie apačioje), o "normalūs"

 

O čia atnaujintas "Renault Twingo", kuris oficialiai bus pristatytas Frankfurte. "Renault" ir "Nissan" yra bendras koncernas, taigi, be "Juke" įtakos čia turbūt neapsieita

 

* – tiems kas nelabai susijęs su automobiliais: tai didžiausia ir prestižiškiausia autoparoda pasaulyje. Vyksta kas du metus (šiemet vyks 09.15-09.25) ir vokiečių gamintojai joje varžosi kaip niekad. Šiemet “Audi” pastatys netgi trasą! Aš ten dar nebuvau ir šiemet (eilinį kartą) nepavyks nuvažiuoti. Bet kažkada – būtinai.

Tagged , , , , , ,

Dar šiek tiek apie kupė magiją

Savo simpatijas kupė modeliams buvau išreiškęs viename pirmųjų blogo įrašų. Ir šiandien norėčiau dar kartą pašlovinti šį kėbulo tipą. Kuo jis man patinka? Gal nuskambės keistai, bet savo nepraktiškumu. Praktiškumas, apskritai, naikina daiktuose magiją. Ir aš visai pasiilgstu tų laikų kai automobilis buvo skirtas tik važiuoti, o ne valgyti, gerti, miegoti ar vežti dviračius. Todėl šiandien apie pačius pirmuosius kupė, kurie neturėjo visų šių nereikalingų savybių.

Tų, kas bent kiek domisi automobiliais aišku nenustebinsiu primindamas, kad nemažai kėbulų tipų pavadinimų (sedanas, kupė, kabrioletas ir t.t.) mena dar karietų laikus ir paieškoję kokiam googlės mapse gal net rastume vietas Anglijoje ar Prancūzijoje, kuriose ir buvo gaminamos tokių pavadinimų karietos. Visa tai aišku labai gražu ir galbūt net sudomintų merginas, kurioms nepatinka mašinos, bet patinka žirgai, tačiau bėda tame, kad tie pirmieji automobiliai ir buvo ne kas kita kaip karietos su varikliu vietoje arklio. Na, kad ir “Ford T”.

Deja, man karietos nepatinka, todėl manąjį automobilio apibrėžimą atitinka mašinos, pagamintos nuo ~1930 metų. Būtent nuo ketvirto dešimtmečio automobiliai jau pradėjo įgauti “normalias” proporcijas – nebebuvo siauri ir aukšti, ir jų forma jau spinduliavo kažkuo daugiau nei galėjo išreikšti arklių traukiamas vežimas. Keista tai, kad ta dizaino evoliucija kaip ir įvyko per didžiąją depresiją, nors gal ir logiška – automobilis tada, išskyrus kokį “Ford T”, buvo nemaža prabanga, o per krizes juk labiausiai nukenčia neturtingi (kaip kažkur skaičiau “visada nukenčia tie, kurie nukenčia visada”). Dar reikia paminėti, kad maždaug nuo to meto įvyko ir kitas esminis lūžis – uždari kėbulai pradėjo imti viršų prieš atvirus (sunku įsivaizduoti bet iki kokių 1920 m. 80 proc. visų automobilių buvo atviri).

Na ir aišku iš tų ikikarinių automobilių be konkurencijos galiu išskirti kupė modelius. Savo išvaizda jie man atrodo netgi sportiškesni nei daugelis šiuolaikinių kupė. Jų ratai buvo kampuose (tas optiškai žymiai “pastiprina” automobilį, o iš karietų paveldėti, bet jau žymiai aptakesni, sparnai tam “pastiprinimui” tik padeda), variklio skyrius buvo ilgas (kupė juk turi būti su dideliu varikliu), ir svarbiausia – erdvė žmonėms buvo centre (taip galutinai įtvirtindama idealiais proporcijas), o jos buvo tik tiek kiek reikia vairuotojui ir keleiviui (na ne visai taip, bet apie tai kiek vėliau). O kur dar tas fantastiškas kantelis viršuje priekinio stiklo – turbūt jis ir tie išnešti sparnai yra kaip simboliai skiriantys senovinių ir moderniųjų automobilių eras. O štai ir klasikinis mano aprašytojo kupė pavyzdys “1931 Packard Standard Eight”.

Paimta iš www.oldcarmanualproject.com

Tiesa, jis tuomet buvo panaši prabanga kaip dabar koks “Bentley Brooklands“, tačiau net ir kokius penkis kartus pigesnis “Ford Coupe” turėjo panašiai stiprią “kupė magiją” (čia turbūt Bonnie ir Clyde įamžina savo meilę).

Paimta iš "Ford" media

Tačiau tai dar ne viskas. Paskutinis dalykas, kuris priverčia tiesiog pamesti galvą dėl tuometinių kupė yra taip vadinamos “rumble seat” (amerikoniškai) arba “dickey seat” (anglosaksiškai) užverčiamos sėdynės gale, kurias būdavo galima užsakyti vietoj bagažinės (jei reikdavo bagažinės gelbėjo karietinė dėžė). Jos buvo tikrų tikriausias karietos palikimas (ten sėdėdavo tarnai), tačiau prie kupė dizaino labai tiko.

Paimta iš www.oldcarmanualproject.com

Ir nors jos buvo ankštos ir visai kitaip nepatogios, kai kas atrasdavo ir privalumų (1, 2). O kaip aksesuarą buvo galima nusipirkti net ir stogelį. Šios sėdynės buvo dviejų tipų – kai atsilošdavo tik atkaltė arba mažiau įspūdingos, tačiau tikrai patogesnės su išlendama sėdima dalimi (abu tipai čia – “1938 m. “Opel Super 6 Cabriolet” ir 1912 m. “Opel 512”; paimta iš autoreview.ru).

Savaime aišku, kad ilgai toks sprendimas tempti negalėjo – automobiliai greitėjo, taigi ten sėdėti jau darėsi ne tik nekomfortiška, bet ir katastrofiškai nesaugu (dabar juose vežti žmones galima tik per visokius senovinių automobilių paradus). Iki WW2 jos kaip savotiškas aristokratiškumo akcentas dar buvo montuojamos į prabangesnius kupė, kaip pvz. šie 1936 m. “Plymouth” (atkreipkite dėmesį ir į dizaino evoliuciją – sparnai jau interguoti, apvalaini, ne iš tolo neprimenantys karietos).

Paimta iš www.oldcarmanualproject.com

O po karo tik anglai dar ten kažką pažaidė ir kiek pavyko rasti informacijos 1949 m. “Triumph 2000 Roadster” buvo paskutinis modelis turėjęs tokias sėdynes (britai čia padirbėjo iš peties – atkreipkite dėmesį į apsauginius stiklus!).

Paimta iš www.flickr.com/photos/braintoad

O už kiek dabar galite turėti “rumble seat”? Na štai toks 1931 m. “Ford Model A” (tiesa, čia ne kupė, o roudsteris*, ir tų vietų nesimato, bet labai gerai jis išėjęs šioje nuotraukoje) per ebay Amerikoje nesenai buvo parduotas už 25.000 $. Ir čia turbūt pigiausia ką galima nupirkti su “rumble seat”, nes prabangesnių markių kainos būtų su 2-5 kartų daugikliu. Va jums ir tarnų vietos…

* – sorry, kad jį prisiminiau tik įrašo pabaigoje, juk jis yra kupė vyresnysis brolis – iš esmės tas pats kupė tik be stogo. O  kabrioletas? Na jis tas pats roudsteris tik su rimtesniu sudedamu stogu (pas roudsterį mažiukas) ir dažniausiai su dviem “normaliom” (sudedamos nesiskaito) sėdynių eilėm. Nors su tais terminais yra ir niuansų – dabar jie pavirtę beveik marketinginiais ir vadina visi viską kaip kas nori – štai Mersas skelbiasi, kad pirmas padarė “keturdurį kupė”, nors tokio termino kaip ir nėra… O čia mano jau aprašytas “Packard” su roudsterio kėbulu ir vaizdelis kaip atrodė automobilių pardavimo salonas prieš karą (kai kėbulus dar gamindavo atskirose dirbtuvėse).

Tagged , , , , , , , , , , ,

Viskas, ką jūs norėjote žinoti apie amerikietiškąją svajonę, bet nedrįsote paklausti

Apie šį terminą („american dream“) būtų galima diskutuoti ilgai (o ir mokslinių darbų turbūt yra prirašyta begalės). Nėra sutariama ir dėl aiškios frazės reikšmės – žmonės ją suvokia skirtingai, o patys amerikiečiai netgi bando įrodyti (taip ir patikėjau), kad tai visai nesusiję su materialinėmis gėrybėmis.

O man tikrai nereiktų mokslinio darbo apimties apibūdinant “amerikietiškąją svajonę”, nereiktų net jokių papildomų žodžių. Užtektų vos keleto lapų su piešiniais – iš bėdos net ir vieno piešinio. Ir toks apibūdinimas būtų taiklesnis už visus mokslinius tyrimus. Bet apie viską iš pradžių.

Savo bloge esu keletą kartų prisižadėjęs apie ką nors parašyti, bet taip ir neparašiau. Sąžinę griaužia dėl tokio neatsakingumo (blogas tai juk ne kokios politinės partijos programa), taigi skubu pažadus tęsėt.  Šį kart tesėsiu patį paskutinį pažadą parašyti apie pieštines automobilių reklamas. Na, tiksliau, apie vieno (na, ok, dviejų) autorių kūrinius – ir to visiškai užteks, nes autorius (-iai) reprezentuoja šį žanrą taip pat gerai kaip Picasso kubizmą.

Žanro dievas tėvas yra jau 90-uosius metus einantis Art Fitzpatrick. Kad šio jaunuolio laukia gera autopiešėjo karjera paaiškėjo dar prieš 70 metų, kai jis būdamas vos devyniolikos su kolega nupiešė “Darrin Packard” – ši patirtis (tikro automobilio, o ne tik reklamos piešimas) vėliau jam labai pravertė. WW2 metu, automobilių pramonė JAV buvo paskutinėje vietoje (išskyrus, aišku, karinius modelius), taigi Artui teko padirbėti kariniame jūrų laivyne – jis ten iliustravo kažkokias instrukcijas. O vėliau vėl grįžo prie mašinų – įsidarbino reklamų piešėju pas „General Motors“ ir iki didžiojo sprogimo buvo likę vos keletas metų.

Didysis reklamos sprogimas įvyko 1959 m., kai „Pontiac“ nusprendė supurtyti rinką naujaisiais „wide track“ automobiliais. „Wide track“ reiškė, kad visų šios linijos modelių tarpvėžė yra praplatinta 5 coliais (atitinkamai, panašiu dydžiu, praplatėjo ir pats automobilis) ir JAV tokia žinutė puikiai veikė (jų supratimu juk gerumas tiesiogiai priklauso nuo dydžio). Koks tas plotis? Nei daug, nei mažai – 80 colių arba 203 cm. Palyginimui, dabartinis S klasės „Mercedes“ turi 187 cm (norėčiau įdėti šypsenėlę, bet esu sau prisiekęs, kad panašių simbolių savo bloge nevartosiu). Nenuostabu, kad tuometiniai „Pontiac Bonneville“ ar „Catalina“ turėjo 172 cm pločio galinę sėdynę (o koks jūsų sofos sėdimosios dalies plotis?), o pačio automobilio ilgis siekė 5,6m (tas pats „Mercedes-Benz S600“ visu pusmetriu trumpesnis) – „think big“ kaip sakoma (nors tai dar ne rekordai, buvo ir šešiametrinių kadilakų).

Tačiau tuometinėje Amerikoje reklama jau buvo galingas ginklas (tą labai gražiai parodo ir „Mad Men“ – jis jau pasiekė ir mūsų televiziją!) ir vien tik skambios frazės „wide track“ nepakako. Reikėjo tai įvilkti į kažkokį „amerikietiškos svajonės“ rūbą ir ištransliuoti į spaudą. Va tuomet ir išmušė mūsų herojaus valanda. Art jau buvo užsirekomendavęs kaip geras dailininkas (piešė reklamas kitoms „GM“ markėms), taigi „wide track“ įvaizdis buvo patikėtas jam su švelnia užuomina, kad naujas lozungas reklamose turėtų matytis.

Tiesa, čia, jau atėjo laikas pristatyti ir kitą žanro ikoną Van Kaufman. Van buvo spėjęs padirbėti animatoriumi pas patį Walt Disney. Jie su Art Fitzpatrick buvo geri draugai ir kolegos darbe, o dėl didelės užsakymų gausos ėmė kiek specializuotis – Art piešdavo tik automobilį, o Van dirbdavo ties fonu. Nors to, ką piešė Van „fonu“ net negalima vadinti. Jo kuriama aplinka buvo ne mažesnės detalizacijos nei automobilio piešinys, o kartais, techniškai, turbūt, net ir sudėtingesnė. Kaip minėjau, darbo buvo daug, nes korifėjai piešė ne tik reklamas, bet ir modelių brošiūras (pabandykite įsivaizduoti ką tai reiškia iliustruoti brošiūrą su įvairių kampų automobilio vaizdais visokiose aplinkose, pavaizduoti skirtingas spalvas, įrangą, kėbulo tipų gausą ar interjero variantus), taigi dažnai ties ta pačia reklama kolegos dirbdavo net nesusitikę. Tik galutinius štrichus tekdavo sudėti kartu, nes ant automobilio kėbulo juk atsispindėdavo aplinka.

Taip ir gimė fantastiška, net 12 metų trukusi „Pontiac wide track“ pieštinių reklamų serija, kuri dabar vertinama kaip viena geriausių reklaminių kampanijų apskritai ir be konkurencijos geriausia pieštinė. Per 12 metų buvo nupiešti 285 „Pontiac“ vaizdeliai ir kiekvienas jų reklamščikams yra tarsi „Mona Liza“. Juo labiau, kad ir idėjiškai čia buvo padirbėta – „Pontiac“ puikavosi ne prie kokių makdonaldų, o įspūdingose Paryžiaus, Nicos ar Italijos vietose. Dailininkai specialiai važiuodavo į Europą fotografuoti gražių vaizdų, į kuriuos paskui įkomponuodavo automobilį. Ir nors idėja apie didelę amerikietišką geldą siaurame Venecijos skersgatvyje skamba prieštaringai, įgyvendinimas buvo super aukšto lygio ir reklama tikrai spinduliavo svajone – „žmonės nori matyti automobilius vietose, kurias jie trokšta aplankyti, o ne savo kieme“, sakė Art ir jis buvo šimtą kartų teisus.

Atsakau ir į klausimą. Jums šie automobiliai atrodo neproporcingai platūs? Man taip pat. Kaip minėjau, reklaminė idėja buvo „wide track“, taigi reikėjo tą parodyti. O ir pats Art kaip dalininkas puikiai apsigynė – „aš piešiu ne automobilį, o savo įspūdį apie automobilį, auditorija, taipogi viską mato savaip“. Nors nebuvo viskas taip paprasta. Kažkokie senato funkcionieriai, kovojantys prieš visokius dirbtinius padidinimus reklamose, spaudė „GM“, taigi „GM“ marketingo vadas ėmė spausti Art. Šis nepasimetė ir nufotografavo keletą nuotraukų, iš kurių 1:1 perpiešė automobilio proporcijas, ir, taipogi, perpiešė vieną iš savo darbų. Tada visus variantus atidavė marketingisto teismui. Šiam, deja, nepasisekė, nes net iš dviejų bandymų jis nesugebėjo parodyti, kurio eskizo proporcijos perpieštos iš piešinio – taip tyrimas ir baigėsi. Vėliau, viename iš interviu Art sakė, kad jo piešiniuose naudota perspektyva yra maždaug tai ką gautume 35mm objektyvu darytoje fotografijoje (nes šiaip naudojami ilgesni objektyvai). Kiek čia teisybės neaišku, bet man tas platumas akių nebado – tokia buvo idėja ir būtent taip ir turėjo atrodyti jos realizacija.

Dar teko skaityti, kad, neva, kažkam iš „GM“ bosų užkliuvo, kad reklamose yra per daug Europos – juk automobiliai tai amerikietiški. Tačiau ir šioje situacijoje viskas baigėsi panašiai. Amerikietiškumo saugotojui buvo pateikti keli pavyzdžiai ir liepta parodyti kur yra Europa, o šis matyt, atėjo nepasiruošęs ir išsirinko New York bei Chicago gatvių vaizdus…

Deja, viskas kas gerai kažkada baigiasi. 1959 m. „wide track“ įvedimo metais, pieštinė reklama buvo vienintelis kokybiškas būdas reklamuoti produktą – tuometinė fotografija buvo, švelniai tariant, nevizuali. Tačiau, technika tobulėjo ir jau po penketo metų reklamos kompanijų vadybininkai beldėsi į autogamintojų duris siūlydami fotografiją kaip ne ką prastesnį variantą, o be to, žymiai pigesnį (piešiniai, vis dėl to, kainavo). Kaštų taupymas bet kokioje įmonėje visuomet sulaukia dėmesio taigi ir „GM“ užlipo ant grėblio. Iš pradžių fotografiją naudojo pigesnių modelių promoucijai, brangesniuosius išskirtinai paliekant Fitzpatrick ir Kaufman rankoms. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje jau ir jie negalėjo nieko nustebinti, o gal ir reklamos mados pasikeitė – visiems reikėjo kažko realesnio. Taip 1971 m. baigėsi pieštinė „Pontiac“ era. Nors, kaip vėliau pasirodė, kokybiška fotografija buvo netgi brangesnė. Tiesa, draugai be darbo neliko, juos keleriems metams prisiviliojo „Opel“.

Būtų labai gražu jei „Pontiac“ dabar sugrįžtų su kokia pieštine brošiūra, manau, kad žmonių akys to pasiilgę ir labai šiltai priimtų tokias iliustracijas. Būtų juk galima išleisti kokį specialų brošiūros leidimą, kuris eitų lygiagrečiai šalia normalios. Tik, kad „Pontiac“ modeliai dabar labai baisūs… Na, bet yra kitos „GM“ markės, ten tikrai būtų galima kažką atrasti. Papiešti būtų galima duoti, kad ir tam pačiam Art, jis dar aktyviai dirba (tiesa, jau „ant“ kompiuterio), prieš penketą metų išleista jo pašto ženklų serija „America on the Move:50s Sporting Cars“ buvo tiesiog išgraibstyta. Art, kaip konsultantą samdė ir „Pixar“ kurdami savo autoanimacijos šedevrą „Cars“ (vasarą bus ir antra dalis, reiks būtinai apie ją parašyti – ups, vėl pažadas).

Ir pabaigai. Man piešinys reiškia labai daug. Netgi daugiau nei žodis. Į beveik bet kurį iš 700 (!) Art darbų galiu žiūrėti ilgai ir ten atrasti kažką naujo. Ir iki šiol nesuprantu kodėl automobilio piešinys negali būti laikomas menu, nes man tai tikrų tikriausias menas. Na ok, šiuolaikinis menas, ok, šlovinantis vartojimą, bet vis vien menas. Juk net pačio autoriaus vardas Art, jam tiesiog buvo lemta piešti automobilinį meną arba amerikietiškąją svajonę – vadinkit kaip norit.

 

P.S. o čia vaizdelis iš mano jau minėto „Mad Men“ – šiuo metu esu 4 sezono viduryje ir noriu kad jis nesibaigtų.

P.S.2. Pasimečiau atrinkinėdamas tas iliustracijas, buvau atrinkęs daug, bet čia jos netilpo, teko atrinkinėti dar kelis kartus ir liko tik maža dalis, taigi jei susidomėjote galite tęsti susipažinimą čia.

 

Tagged , , , , , , , , , , , , ,

Power, Beauty & Soul

Rašytojams patekusiems į kūrybinę krizę internete yra aibė patarimų, o pati situacija apibūdinama išsireiškimu “Writer’s block”. Išėjimui iš “Writer’s block” turbūt pagrindinis vaistas yra šis – “tiesiog sėsk ir rašyk”. Nesvarbu, kad atrodo jog neturi ką parašyti, rašyk bet ką kas šauna į galvą – išbraukysi ir pataisysi paskui. Taip, tai kvepia grafomanija, tačiau kas galėtų paneigti, kad tokiu prievartiniu būdų gimė daug reikšmingų kūrinių.

Nežinau ar aš esu rašytojas, bet tarkim, kad kažkas panašaus. Taigi savo neproduktyvumą sprendžiu taip pat – tiesiog sėdu ir rašau. Kas gausis nežinau. Taigi jei  šiame įraše ieškosit didelio nuoseklumo, perspėju, kad galite likti nusivylę.

Power, Beauty & Soul” – apie mano nemeilę šitam “Aston Martin” šūkiui galėjote perskaityti prieš porą savaičių. Juk atrodytų, kad šių savybių “Astonui” tikrai netrūksta, tačiau toks prievartinis deklaravimas priverčia susimastyti – gal firma pati abejoja savo produktu ir klientui apie mašinos gerumą būtinai turi priminti kiekvieną kartą šiam sėdus už vairo… Na, tarkim, tai tiesmuka, primityvi komunikacija, tik įdomu, ką jos kūrėjai sugalvotų pvz. tokiam amišų džiaugsmui kaip “Morgan Roadster”. Gal ”triukšmas, kratymas ir medinė (seniai mirusi) siela”?

Kaip ten bebūtų tokia marketingistų impotencija mane stačiai nervina. Štai pvz. “Jaguar” panašiam produktui “XK” pasirinko gerokai platesnės reikšmės žodį “Gorgeous” (1, 2, 3) ir, aišku, jiems užteko proto nerašyti jo prietaisų skydelyje. “Aston” šūkis man tiesiog kvailas ir tiek, čia tas pats kaip apie “O lia lia pupytes” parašyti “Papai, trumpi sijonai ir šviesūs plaukai” – juk visi tą ir taip žino.

O man išgirdus “Power, Beauty & Soul” kažkodėl kyla asociacija su “Wrangler”. Juk išties jis turi visas šias savybes. Jo galia išreiškiama ne arklio galiomis, bet pravažumu, jis turi gryną techninį grožį (kurio vis mažiau šiuolaikiniuose gaminiuose), o jo siela mena dar antrą pasaulinį karą!

Mano nuomone tik jis ir keletas atgimusių pony car (kaip šitas superponis) dar reprezentuoja tikras amerikietiško automobilizmo tradicijas. Dideli kupė ir sedanai dabar tapo kažkokie išsigimę, lyg ir bandantys atkartoti šlovingo chromo periodo didybę, bet pražūvantys stiliaus nebuvime ir šiuolaikinės kokybės normų ignoravime. Taip, 1960 m. laivai irgi balansavo ant kičo ribos, bet jų vertybės buvo aiškios – „JAV yra kiečiausia pasaulyje, mūsų keliai geriausi, todėl ir mūsų automobiliai ilgiausi, galingiausi, puošniausi ir mums dzin ką jūs apie tai galvojate“. Dėl to, tokie daiktai kaip šie, man visada liks amerikietiškos kultūros simboliais:

1959 m. "Chevrolet Impala" (www.flickr.com/photos/myoldpostcards)

www.flickr.com/photos/autohistorian (fragmentas iš 1962 m. "Ford Galaxie 500XL Sunliner" reklamos)

Superinė 1960 m. "Chrysler 300F" nuotrauka. Atsarginio rato profilis bagažinės dangtyje butaforinis (ratas buvo visai kitur). Kičas? Be abejonės taip visur, bet tik ne 60-tųjų Amerikoje (www.flickr.com/photos/myoldpostcards)

 

O dabar… Lyg ir bandoma atkartoti buvusią šlovę, bet pražūstama liūdnoje JAV gamintojams realybėje – pirkėjams dabar labiau reikia kokybės nei vien tik amerikietiškos svajonės įsikūnijimo. O kokybinė samprata Detroite savotiška – jų gaminių interjerai Europoje ar Japonijoje nepraeitų nei per kur – suleidimų precizika, medžiagos čia yra visai kitam lygmenyje. Taip ir gaunasi, kad didelius amerikietiškus sedanus ar kupė ten perka tik tie kas neturi pinigų.

"Chrysler 300" - "Milijonierių" dešra varguoliams...

Bet grįžkim prie  „Wrangler“ ir kuo jis man patinka. Patinka tuo, kad iš esmės pradėjo šią (visureigių) klasę. Jo WW2 laikų protėvis (o čia viena restauravimo istorija jei prastuminėjate laiką darbe) man yra turbūt gražiausia antro pasaulinio karo sausumos transporto priemonė. Nesu joks karo ekspertas, bet galvą dedu, kad jis buvo vienas iš svarbesnių dalykų, padėjusių laimėti karą Europoje.

"Willys MB" - čia kaip skulptūroje - atimi viską kas nereikalinga ir gaunasi šedevras (militaristinis) (www.flickr.comphotosjohnoram)

Iš esmės “Willys MB” inspiravo kitos bekelės legendos „LR Defender“ atsiradimą. O ateities kartų legenda “Toyota Land Cruiser” (kurios vertę tiesiogiai iliustruoja naudotų egzempliorių kainos antrinėje rinkoje) gimė sukryžiavus “Willys” ir “LR” – “Willys” davė pradžią viskam. Taigi, visus vėliau atsiradusius paprastus visureigius galime laikyti didesnėmis ar mažesnėmis interpretacijomis “Willys MB” tema (tame tarpe, ir mums gerai žinomas “viliukas” “UAZ-469, kurio protėvis turbūt ne ką ten ir skyrėsi nuo “Willys”).

Dabartinis “Wrangler”, aišku su “Willys” neturi beveik nieko bendro, tačiau dvasiškai man jis kažkuo primena WW2 herojų. Na, pažiūrėkit, kad ir į šią nuotrauką – trūksta tik patrankos ant stogo ir gali važiuot užimt Berlyno:

O baigiant šį chaotišką įrašą siūlau peržvelgti nedidelę „Wrangler“ galeriją su trumpais mano komentarais:

Formos grynumas su tinkamais akcentais (nedidelių užapvalintų durų vyriai, išnešti sparnai) sukuria tiesiog tobulo automobilio vaizdą, o kur dar fantastiškai taikliai parinkta spalva

Priekinės grotelės, lempos - tai juk tikrų tikriausias WW2 palikimas!

„Na, gal dar yra pasislėpęs kur nors koks nacis?“

Man penkerių durų automobilis atrodo netgi geriau už tridurį, ko nepasakytum pvz. apie „Defender“

Viduje, dėja, nieko iš WW2 laikų neliko...

Tai tiek šį nelabai saulėtą, bet pavasarišką rytą.

Tagged , , , , , , , , , ,

Šių dienų apokalipsė

Norėjau įrašą pavadinti „Identiteto krizė“, bet pagalvojau, kad bus per švelnu ir neatspindės realios situacijos. Na tai mąsčiau pastiprinsiu – „Identiteto krizė. Totali“. Bet vis tiek per skysta. Čia ne krizė, čia tikra apokalipsė.

Apie Michael Jordan kažkada buvo pasakyta - "yra jis ir visi kiti". Kvaila adaptuoti šį pasakymą čia, bet išties - yra "DS" ir visi kiti...

Aš niekaip nesuprantu vieno. Lyginant su šiais laikais ankstesnieji autodizaineriai juk buvo, galima sakyti, surištomis rankomis. Vienintelė jų bendravimo forma su inžinieriais (kurie ruoš automobilį gamybai) tebuvo popieriaus lapas su brėžiniais. Be to, reikėjo stipriai taikytis ir prie tuometinių gamybos technologijų, kurios ribojo formų įvairovę (kalbu apie masinę gamybą). Tačiau visa tai nesutrukdė atsirasti tokiems šedevrams kaip 1955 m. „Citroen DS“.

Dabar dizaineriai turi viską – 3D programas, kuriuose galima modeliuoti ir virtualiai priliesti bet ką. Prototipų iš molio gaminti irgi nereikia, su 3D printeriais juos galima išspausdinti tuojau pat. Gamybos technologija taipogi leidžia beveik viską, o kur dar visokios naujovės (pvz. LED žibintai) leidžiančios iš esmės keisti nusistovėjusias formas. Tačiau, kuomet atrodo, jog vienintelė riba kūryboje yra žmogiškoji vaizduotė, būtent jos ir pritrūksta…

Sutinku, šiuolaikiniai dizaineriai turi stipriai taikytis prie marketingistų užmačių, o šiuolaikiniai inžinieriai turi vykdyti griežtą kompanijos direktorių taupymo politiką, tačiau tai vis tiek nepateisina situacijos, kai visi dabartiniai masiniai automobiliai (su nedidelėmis išimtimis) ne specialistui atrodo vienodi. Sutinku, tas vienodėjimas logiškas, vis daugiau modelių naudoja bendras platformas ir identiškas didžiųjų tiekėjų technologijas, o kur dar saugumo ir aptakumo reikalavimai, kurie niveliuoja mašinų išvaizdą. Tačiau, kad padaryti kažką originalaus galima įrodo, kad ir „Juke“. Kodėl jis man patinka? Todėl, kad atitinka maniškį gero dizaino supratimą – jei gali daikto dizainą atkartoti keliomis linijomis (ir visi atpažins) reiškia jis geras. „Juke“ priekio vaizdą galima nupiešti septyniais (išsiverstume ir su dviem) apskritimais, dviem trikampiais ir keliomis linijomis. Pas tą patį „Nissan“ galime rasti ir priešingą pavyzdį – tikrai nežinau kaip reiktų paprastai nupiešti naująją „Micra“ (o kokia gera buvo senoji…)

Tačiau yra kitas, dar blogesnis už tą vienodėjimą, dalykas. Tai plagiavimas. Apie kiniečių pasiekimus šioje srityje nerašysiu, jie „žvakių neverti“. Tačiau vienas, lyg ir rimtas gamintojas, paskutiniu metu ne juokais sunervino. Na įsivaizduokite. Ateinu aš dirbti dizaineriu į kokį pvz. „AvtoVAZ“, man direktoriai duoda užduoti sukurti naujos “Lados” dizainą, o aš jiems iškart sakau – “chebra, duokit man flamiką, tuoj papiešiu, tikrai žinau, kad Rusijoj toks dizainas eis” ir pavarau:

Turbūt visi įsivaizduojat galimą užsakovų reakciją. O tai kaip tada vertinti naująjį „Ford Focus Electric“? Dar tegul dizaineris pasako, kad jam taip gavosi netyčia ir jis „Astono“ nėra matęs gyvenime (primenu, kad „Aston Martin“ priklausė „Ford“). Vien dėl to panašumo man „Focus Electric“ atrodo nieko vertas, nors technologiškai jis lyg ir visai intelektualus. Užuojauta „Fordui“ dėl jų impotencijos…

Ar tik man vienam čia panašu?

Nors tam pačiam „Aston Martin“ akmenų irgi galiu primėtyti sočiai. Gamintojas, turintis savo istorijoje tokius daiktus kaip „DB4“ turėtų atsakingiau elgtis su savo modelių gama. Nes naujausias jų projektėlis „Cygnet“ („Toyota iQ“ klonas) juokina dar stipriau nei „Focus Electric“. O kur dar tas jų naujas šūkis „Power, Beauty & Soul” žibantis prietaisų skydelyje. Didesnio absurdo sugalvoti turbūt neįmanoma… Identiteto krizė. Totali.

Ką "Toyota" ir "Aston Martin" turi bendro? Nieko. Na, išskyrus bendrą automobilį (spuogą).

Tagged , , , , , , , ,

Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios

Šiuo rašinėliu trumpam užkabinsiu man labai įdomią temą – automobilių dizainą. Apie jį galėčiau kalbėti nesustodamas, nes patarlė „sutinka pagal išvaizdą, palydi pagal protą“ automobilių pasaulyje kiek kitokia – čia ir sutinka ir palydi pagal išvaizdą. Štai kodėl “BMW X6” niekada nebus geras automobilis. Jis atrodo baisiai ir niekam neįdomu, kad su kokiu M paketu techniškai jis yra kietas. Bet aš ne apie baisumus šį kartą (nors Helouvynas artėja ir siaubingi automobiliai būtų gera tema). Aš apie vieną dizaino potemę, kuri man pasirodė visai įdomi. Skubu pridurti, kad šis rašinėlis bus tik chaotiškas (ir visiškai paviršutiniškas) paklaidžiojimas po dieviškąją trejybę, nors tema tikrai įdomi ir būtų verta vietos dizaino studento baigiamajame darbe. Šį kartą kalbėsiu apie trejybę, trejetą, tris, tres, tre…

Visi žinom apie trejybės reikšmę krikščioniškame tikėjime, tačiau automobiliai šia prasme retai būna dieviški. Automobilius žmonės kuria panašius į save (visą vakarą galvojau kokių organų žmogus turi tris, bet likau be atsakymo), gal todėl čia mažai kur rasime trigubų akcentų. Taigi, mano šio vakaro tikslas, rasti ir aptarti automobilius, kurie turi ryškius trejybės bruožus savo išvaizdoje. Kaip minėjau, čia nepretenduoju į jokią gilesnę analizę, taigi bus tik keletas atsitiktinai prisimintų mašinų.

Tucker Torpedo

Tikrai ne vienintelis automobilis turėjęs tris priekinius žibintus, bet pirmasis, kurį iš tokių aš atsiminiau. Nuostabus kūrinys, gaila, taip ir nepriėjęs iki serijinės gamybos (apie „Tucker“ buvau parašęs straipsnį „Istorijose“, yra susuktas ir filmas – šiaip labai vidutinis Holivudo produktas, bet tiems, kas domisi mašinomis, patiks)

Ferrai 458 Italia

„Ferrari“ turi stebėtiną savybę. Kai jie pristato kokį nors vertą dėmesio modelį, atrodo, kad tai yra absoliuti dizaino viršūnė ir geriau padaryti tiesiog neįmanoma. Bet paskui, po kelerių metų, vėl pakelia kertelę į neregėtas aukštumas. Taimlainas (neskaitant jau klasikinių 1950-1960 m. modelių):

1975 m. „308“ – iš esmės tada užgimė modernioji „Ferrari“ forma, kuri prasilaikė visą XX a.

1984 m. „Testarossa“ – tuo metu jis buvo tobulas

1987 m. „F40“ – turbūt visų tuometinių berniukų plakatų žvaigždė (vėliau, paaugus, pakeista į šitą)

2002 m. „Enzo“ – tuo metu maniau, kad nieko geresnio „Ferrari“ jau nebepadarys

2009 m. „458 Italia“ – dabar jau tikrai manau, kad nieko geriau nepadarys. Duok Dieve, kad klysčiau. Įsivaizduoju, kaip raunasi plaukus visi „F430“ pirkėjai, kuris šalia „458“ atrodo kaip begemotas. Su „Italia“ sugrįžtu į temą, pas jį dieviškas trigubas išmetimas (ir galinis difuzorius lygtai 2×3)

Alfa Romeo

Nenuostabu, kad Italai dažniausiai naudoja trigubus elementus automobilių dizaine – Vatikanas taigi Italijoje! „Alfa Romeo“ šiuo atveju visiški lyderiai – charakteringa trikampė visų jų automobilių grotelių forma, o, be to, ir priekiniai žibintai ne viename modelyje yra 2X3 – „Brera“ , „159“ ir fantastiškas „SZ“

Nissan Juke

Geriausiai atrodantis mažas SUV. Apatinės angos trys!

Be abejo, būtų galima rasti dar daug automobilių su trigubais motyvais – tarkim 2X3 žibintais gale ar su trimis ratais (nors jie dažniausiai klasifikuojami kaip motociklai), bet šiandieninį Dieviškosios Trejybės titulą atiduodu “McLaren F1” – jis tikrai arčiausiai dangaus, nors jo trejybė ir ne išorėje (kas nežino, tikrai suras atsakymą).

Tai tiek apie Dievą šiandien.

Nuotraukų šaltiniai: “Tucker Club of America”, “Ferrari”, “Alfa Romeo”, “Nissan”, http://www.flickr.com/photos/robadob/195998261/

Tagged , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar