Tag Archives: F-1

O Kalifornijoj saulėtas dangus

Jei jūs esate prisiekęs komunistas ir norite ką nors negero padaryti kapitalistiniams vampyrams, negailestingai siurbiantiems kraują iš sąžiningų darbo žmonių, tai visai neblogas variantas būtų Rugpjūčio mėn. nuvykti į Kaliforniją. Čia, Pebble Beach golfo laukuose, kasmet vyksta “Concours d’Elegance”, į kurį suvažiuoja daug gražių (ir labai brangių) mašinų ir, savaime aišku, susirenka gausybė turtingų tetų ir dėdžių.

Šie dėdės ir tetos čia renkasi dar nuo 1950 m., o renginys palaipsniui tapo bene rimčiausiu kasmet vykstančiu klasikinių mašinų sambūriu. Tą netruko pastebėti ir autogamintojai – pastaraisiais metais visokių prototipų ar mažaserijinių prabangių modelių premjerų čia gausu. Be to, kiekvienais metais kuris nors gamintojas gali nusipirkti renginį lydinčios markės vardą ir taip tapti dar labiau matomas – šiemet tokia garbė atiteko “Mercedes-Benz”.

Bet grįžkim prie klasikos. Ten kur aristokratiški dėdės, ten ir daug taisyklių. Automobiliai suskirstyti į 27 (!) grupes, be to, yra įvairūs apribojimai – tas pats automobilis renginyje antrą kartą gali dalyvauti ne anksčiau nei po dešimties metų, nebent jam būtų atlikta pilna restauracija arba pasikeistų savininkai.O savininkai čia labai svarbūs, realiai tai juk uždaras elito vakarėlis (tiesa, paspoksoti prieinamas ir paprastiems žemės gyventojams), taigi prie kiekvieno dalyvaujančio automobilio lygiomis teisėmis nurodoma ir savininko pavardė. O automobilių vardai irgi atitinkami – dauguma mašinų dar iš tų laikų kai kėbulus gamindavo atskiros ateljė ir tai būtinai atsispindėdavo pavadinime. Be to, ir kėbulo tipas dažnai būdavo sudėtinė dalis, taigi 5-6 žodžių pavadinimas tarp Pebble Beach eksponatų yra, galima sakyti, norma, na pvz. – 1931 m. “Packard 845 Deluxe Eight Waterhouse Convertible Victoria”. Be to, kiekvienas dalyvaujantis automobilis turi savo unikalią istoriją ir beveik visada būna vienetinis jei pagamintas prieš karą (tada juk kėbulai buvo gaminami tik pagal individualius užsakymus) arba vienas iš keliolikos jei pagamintas po karo (kai jau ir kėbulistai buvo perėję į “masinę” gamybą). “Normalių” serijinių, gamintų tūkstančiais, čia tik vienas kitas.

Dėka tokios pinigų koncentracijos, šiuose golfo laukuose galima pamatyti išties unikalių daiktų bei išgirsti visokių jau numirusių markių vardus (kurie kažkada buvo autoetalonai), kaip pvz. “Packard”, “Pierce Arrow” ar “Duesenberg”. O visose 27 klasėse yra renkami 3 laureatai, iš kurių nominuojamas vienas festivalio “Grand Prix”. Būtent tas “Grand Prix” man ir kelia šiek tiek įtarimų apie kitą medalio pusę, bet apie tai pabaigoje. O dabar trumpa vogtų ir nevogtų nuotraukų karuselė su mano komentarais.

Konkūrą reklamuojantys plakatai yra atskira tema, jei neklystu, tai šalia automobilių rinkimų yra renkamas ir geriausias plakatas, o čia galite pasigėrėti kasmetiniais laimėtojais.

Dar vienas plakatas.

Legendinis britų draiveris Stirling Moss su mersiuku iš pirmo piešinio. Moss, deja, taip ir nelaimėjo “F-1” čempionato, bet yra pasižymėjęs kaip rekordininkas. Jis dalyvaudavo visose įmanomose lenktynėse (net po kelias į dieną, be to visiškai skirtingo tipo) ir kaip sako anglai – jei kurių lenktynių Stirlingas ir nelaimėdavo tai tik dėl to, kad nespėdavo į jas atvažiuoti iš kitų. Vikipedija skelbia, kad per karjerą jis dalyvavo daugiau nei 500 lenktynių iš kurių laimėjo beveik 200 (nuotrauka iš supercars.net).

Turbūt geriausiai viso festivalio dvasią atspindinti nuotrauka su krūva “Ferrari 250 GTO”. Kokie 15 milijonų $. Kiekvienas.

Toks, sakyčiau, beveik tipinis festivalio dalyvis (vairuotojas irgi) – 1936 m. “Duesenberg SJN Rollston Convertible Coupe”. Markė jau senai pamiršta, nors kažkada buvo ne menkesnis statuso simbolis kaip koks “Rolls-Royce” (nuotrauka iš supercars.net).

Tiesiog graži 20 a. pradžios mersiukų nuotrauka. To meto plokšti statūs radiatoriai buvo išties tinkami ženklinimui.

Įstabiai dailus 1957 m. “Ferrari 250 GT Coupé Speciale” – jų buvo pagaminta tik 2 vnt. (nuotraukos iš supercars.net).

Renginio metu vyksta ir aukcionai – šiame Sheryl Crow parduoda ar perka 1959 m. “Mercedes-Benz 190 SL”. Automobilis, galima sakyti, paprastas Pebble Beach masteliais. Beje, vieną “190 SL” dažnai galima pamatyti ir Lietuvos sąskrydžiuose.

O čia kitas selebritis Jay Leno. Amerikoje jis yra krūtas kažkokio vakarinio TV show vedėjas, o be to TV show dar yra žinomas kaip visiškas petrolhedas.

Taip senovėje atrodė britvos. 1956 m. “MV Agusta 500 CC Grand Prix”.

O čia vienas iš dviejų mano herojų. 1953 m. “Fiat 8V Supersonic” su 2,0 V8 varikliu. Jų pagaminta tik 15 ir be milijono $ tokio nenupirksite… Milijonas už “Fiat” – skamba neblogai (nuotraukos iš supercars.net).

O čia kitas mano herojus, taipogi nepaprastas paprastos markės modelis – 1934 m. “Ford Model 40 Special Speedster”. Henry Ford sūnaus Edsel užsakymu sukurtas ir pagamintas vienetinis egzempliorius. Automobilis buvo dingęs iš akiračio 40 metų ir tik po kruopščios restauracijos vėl pasirodė viešumoje. O su Edsel Ford yra susiję ir daugiau įdomių nutikimų – apie vieną iš jų rašiau kažkada “Istorijose” (pasižadu kažkada iškasti straipsnį iš archyvo ir patalpinti čia).

O dabar apie tai kas blogai. Bėda tame, kad ten kur susiduria daug pasakiškai turtingų žmonių automatiškai atsiranda grėsmė beskonybei. Ir automobilis, kuris šiemet laimėjo, puikiai tą įrodo. Taip, gal jis ir superunikalus bei išskirtinis, bet būtų užtekę jį apdovanoti savo klasėje. Juo labiau keista, kad naujieji rusai lyg ir nedalyvauja vertinant dalyvius. Norisi tikėti, kad tai tik laikina išimtis, nes ligšioliniai laimėtojai buvo “teisingi”. Taigi, jūsų teismui festivalio “Grand Prix”, kičo šedevras, 1934 m. “Voisin C-25 Aerodyne” (interjeras išvis be komentarų – trūksta tik keturių skylių vaire pirštams įkišti).

P.S. Nuotraukas išrinkau chaotiškai – čia pateko tik tie aparatai, kurie man duotuoju momentu pasirodė verčiausi. Konkūre dalyvauja daug mašinų, taigi visų įdėti neįmanoma (būtų labai jau didelė nuotraukų vagystė). Be to, neįdėjau tų, kurios buvo paminėtos bloge anksčiau. Labai išsamus fotoreportažas yra čia. Na ir liko neaptartos naujos mašinos/prototipai, nes jos, mano nuomone, šiam renginiui tik kenkia.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

(Ne) didelė egzotika iš JAV

Pagaliau grįžtu į šią temą ir labai apsidžiaugsiu jei šiandieninis herojus jums nebus žinomas. Kuo jis ypatingas? Na, galiu pasakyti nemažai. Jis prastai sukonstruotas (pats gamintojas tai pripažino), nepatikimas, lėtas, nesaugus, nestabilus, vienu žodžiu tikras nevykėlis. Jis net gali jus nunuodyti (sugedus šildymo sistemai CO skverbiasi į saloną).

Vaizdelis iš 1962 m. pieštinės brošiūros, apie tuos piešinius būtinai dar parašysiu (paimta iš www.oldcarbrochures.com)

Bet man jis patinka. Patinka būtent tuo, kad buvo nepasisekęs – jo nebuvo pagaminta be proto daug, taigi gimtojoje Amerikoje jis nėra mirtinai atsibodęs kaip koks „vabalas“ (nors šokių tokių ryšių su juo turi), o Europoje jį išvis galime laikyti egzotika (Lietuvoje, mano žiniomis, nėra nei vieno). Ir svarbiausia,  su išvaizda, mano subjektyvia nuomone, jam net labai pasisekė.

Taigi, ladies and gentlemen, pristatau naują 5000Eur svajonių garažo dalyvį – „Chevrolet Corvair“. Jo istorija visai neblogai nušviesta mano mėgiamame forume (čia ir čia), na ir aišku čia, o man jis patinka tuo, kad kaip tų laikų amerikietis nebado akių savo dydžiu ir net iš tolo neatsiduoda kiču.

Trumpai apie istoriją. Šeštojo dešimtmečio pačioje pabaigoje, kai amerikiečiai jau ėmė pervargti nuo kosminių laivų gatvėse, Detroito gamintojai nusprendė, kad laikas ir jiems pradėti gaminti „mažus“ automobilis (poreikis jau buvo, o jį, praktiškai be išimčių, patenkindavo importas iš Europos – tas JAV gamintojų tikrai nedžiugino). Taip 1960 m. pardavime atsirado „Ford Falcon“, „Chrysler Valiant“ ir šiandienos žvaigždė „Chevrolet Corvair“. „Ford“ ir „Chrysler“ nuėjo logišku keliu pasirinkdami identišką didesniems modeliams konstrukciją – variklis priekyje, varomi ratai galiniai. Tai įgalino unifikuoti nemažai dalių, o ir naujas pritaikyti paprasčiau, ko pasekoje gamyba buvo pigesnė („Falcon“ vėliau tapo dideliu hitu, o dviejų durų modeliai turi net ir išliekamąją vertę). O „General Motors“ su „Chevrolet“ nusprendė paeksperimentuoti. Nusižiūrėję „vabalo“ konstrukciją („VW“ tuo metu JAV jau turėjo solidžius pardavimus), jų inžinieriai nusprendė, kad nedideliam automobiliui geriausia (oru aušinamo) variklio vieta yra gale, o ir sutaupyti gamyboje, atseit, bus galima, nes nereiks kardano ir kitokių dalykų. Tik taupymas čia gavosi panašus kaip dabartinėje „F-1“*, nes „Chevrolet“ automobilio su varikliu gale gaminusi dar nebuvo, taigi viską teko konstruoti iš naujo, o ir gamybos technologiją reikėjo stipriai pakeisti. O kur dar opozicinis šešių cilindrų oru aušinamas variklis, kurį reikėjo konstruoti nuo nulio ir kuris, dėl to,  gavosi nelabai pavykęs (leido tepalus ir srėbė kurą). Be to, labai spaudė laikas (konkurentai savo variantus jau buvo pristatę), taigi automobilis išėjo konstrukciškai neišbaigtas – 2.7 l 6 cilindrų variklis gale buvo ryškiai per sunkus, kas labai neigiamai veikė automobilio valdymą – esant per mažam galinių padangų slėgiui nulėkti nuo kelio, atseit, buvo labai paprasta. Aišku viską gadino ir primityvi galinė pakaba. O kur dar “GM” ekonomija – standarte nebuvo vos 15 žalių kainuojančio stabilizatoriaus, kuris būtų bent kiek pataisęs padėtį…

Ar tik man vienam senų mašinų vidūs atrodo tobuli? (paimta iš www.flickr.com/photos/myoldpostcards)

Bėdos po vieną nevaikšto. Būtent „Corvair“ užkliuvo jaunam teisininkui Ralph Nader, kuris savo knygoje „Unsafe at Any Speed“ visą skyrių dedikavo būtent jam. Knyga sukėlė didelį ažiotažą ir net inspiravo naujų, griežtai reglamentuojančių automobilių saugumą, įstatymų išleidimą JAV. 1965 m. „GM“ supratę, kad žaidžia su ugnimi, galinę pakabą pakeitė į pilnai nepriklausomą.

Išsodinus gangus nuotrauka būtu ideali. Ta chromuota juostele įforminta galinė dalis tiesiog fantastiška (autorius Berthold Werner, paimta iš commons.wikimedia.org)

Nepaisant visų bėdų “Corvair” nebuvo outsaideris prekyboje. Tik pasirodęs jis tapo vos ne geriausiai parduodamu „Chevrolet“ modeliu ir net laimėjo „Motor Trend“ žurnalo 1960 m. „Car of the Year“ apdovanojimą. Tačiau ilgainiui, pirkėjai praregėjo, ir savo pinigus mieliau išleisdavo „Ford“ ar „Chrysler“ salonuose. 1965 m. nemažas atnaujinimas (tiek dizaine, tiek geležyje) reikalą stipriai pagerino, žmonės vėl ėmė pirkti “Corvair”, tačiau vėl situacija susiklostė nedėkingai – pats “GM” įsivėlęs į kovą su Ralph Nader labai išpopuliarino jo knygą, o ji, kaip žinia, buvo labai nepalanki “Corvair”. O paskutinę vinį kalė “Ford”, jų 1964 m. pasirodęs “Mustang” daugeliui buvo patrauklesnis nei “Corvair” kupė ar kabrio versijos, taigi biudžetinis “Chevrolet” prarado paskutinį kozirį. Šiaip ne taip pratempęs dar keturis metus 1969 m. “Corvair” baigė savo karjerą ant konvejerio.

„Corvair“ pagrindu buvo gaminami 4 durų sedanai, 5 durų universalai, netgi mikroautobusas ir pikapas (!), tačiau, be jokių abejonių, mano favoritai yra dviejų durų kupė ir kabrioletas, kurių karštos „Monza“ versijos netgi buvo komplektuojamos su turbinine 150AG  to pačio (oru aušinamo) variklio versija.

Paimta iš commons.wikimedia.org, prierašas buvo toks " Vegavairbob (talk)Robert Spinello. Original uploader was Vegavairbob at en.wikipedia"

Kupė ir kabrioletai man tiesiog dieviškai gražūs, o maži jie tik to meto amerikietiškais masteliais, pagal mus 4,6 m ilgis apibrėžia jau net didesnį nei vidutinį automobilį. Man „Corvair“ patinka tuo, kad dėka gale esančio variklio, turi kiek kitokias proporcijas nei mašinos su varikliu priekyje – jis žemas (~1,3 m) ir dėl to kupė versijos atrodo labai sportiškai. Deja, kaip ir daugelis jūsų, apie jo grožį galiu spręsti tik iš nuotraukų – gyvo jo matęs nesu ir, bijau, kad artimiausiu metu nepamatysiu… Kaip minėjau, pas mus jis didelė egzotika. Nėra įprasta iš JAV vežti 1960 m. „mažas“ mašinas, visi plukdo to meto lainerius, taigi „Corvair“ mūsų žemyne yra labai retas. Dėl to ir kainos čia atitinkamos, mobile.de šiuo metu yra trys ir visi įkainoti virš 10.000 Eur… Tačiau, JAV jų dar nemažai (juk pagaminta visų versijų buvo 1,786,243 – iš jų kupė ir kabrio tikrai sudarė bent pusę), tiesa daugelis gali būti stipriai aprūdiję, bet šiltose valstijose galima rasti ir padorių egzempliorių. Kainos protingos – už 3.000$ išeina važiuojantis, o už kokius 5000$ manau galima rasti ir visai neblogą.

Išvada. Nuostabus ir nebrangus automobilis, be to labai retas Europoje. Minusai irgi riebūs – konstrukciškai nevykęs, taigi neturint nuosavo garažo su įranga ar gero kontakto su meistru, kuris galėtų padėti visais netradiciniais „Corvair“ reikalais, į šį daiktą geriau net nežiūrėti. Bet, kažką tokio jis tikrai turi. Kažką tokio, dėl ko būtu verta nors ir metų metus prakiurksoti garaže. Tik pažiūrėkite atidžiau ir įsivaizduokite save su tokiu važiuojantį vasarą į Nidą. Ir pasakykite ar jums dar rūpi tie visi netobulumai. Man tikrai ne.

Paimta iš www.flickr.com/photos/thomas-merton

* – prieš keletą metų, kai visos komandos, eilinį kartą pradėjo verkti dėl išlaidų, koncensusas priėjo prie „genialaus plano“ – pakeičiam 3.0 V10 variklius į 2.4 V8 ir taip „sumažinsim išlaidas varikliams visu 20 proc.“ Turbūt net nereikia rašyti, kad iš tokio taupymo „plano“ gavosi šnipštas…

 

Tagged , , , , , , , , ,

Red Bull X-mas (subalansuota F-1 fanams)

Nesu “F-1” fanas. Nors nesu ir visiškai abejingas. Taip jau atsitiko, kad šiuo sportu pradėjau domėtis po Senna mirties, nes pirmos matytos lenktynės buvo tą nelemtą 1994 m. gegužės 1 d…

Iki “Ferrari” eros dar aktyviai sekiau įvykius, tačiau vėliau, jau turint šeimą, nepavykdavo dažnai gauti “laisvų” sekmadienio popiečių “F-1” stebėjimui.

Na, negaliu nepasigirti, kad prieš kelis metus gyvai stebėjau Monaco GP ir tai turbūt bus įvykis, apie kurį pasakosiu savo vaikams ir anūkams. Po Monaco susidomėjimas kiek atgijo, o šiais metais mačiau kokius 4 GP ir visai patiko (ypač naujų trasų architektūra).

Kiti metai panašu kad bus ne mažiau įdomūs, nes konkurencija išliks didžiulė. Gal kiek skaudu, kad jėgą praranda gamyklinės komandos, bet jei tokios aukos reikėjo dėl įdomesnio reginio tai tebūnie.

Taip jau atsitiko, kad šiais metais pataikiau įsijungti TV ir per Vokietijos GP, kurio metu ir nuskambėjo žymioji šio sezono frazė (citata linko viduryje prie “Ferrari” bolido). Dėl to, šiandien suėmė toks nuoširdus juokas, kai pamačiau kokį Kalėdinį sveikinimą paruošė “Red Bull”.

Paimta iš čia (mano mėgstamas autonaujienų monitoringas).  Šiaip “F-1” lyg ir turi kažkokią tradiciją su tais Kalėdiniais sveikinimais, o šiais metais laimėjo būtent “Red Bull”.

Čempionams, aišku, visuomet lengviausia juokauti. 🙂

Tagged , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar