Tag Archives: ferrari

O Kalifornijoj saulėtas dangus

Jei jūs esate prisiekęs komunistas ir norite ką nors negero padaryti kapitalistiniams vampyrams, negailestingai siurbiantiems kraują iš sąžiningų darbo žmonių, tai visai neblogas variantas būtų Rugpjūčio mėn. nuvykti į Kaliforniją. Čia, Pebble Beach golfo laukuose, kasmet vyksta “Concours d’Elegance”, į kurį suvažiuoja daug gražių (ir labai brangių) mašinų ir, savaime aišku, susirenka gausybė turtingų tetų ir dėdžių.

Šie dėdės ir tetos čia renkasi dar nuo 1950 m., o renginys palaipsniui tapo bene rimčiausiu kasmet vykstančiu klasikinių mašinų sambūriu. Tą netruko pastebėti ir autogamintojai – pastaraisiais metais visokių prototipų ar mažaserijinių prabangių modelių premjerų čia gausu. Be to, kiekvienais metais kuris nors gamintojas gali nusipirkti renginį lydinčios markės vardą ir taip tapti dar labiau matomas – šiemet tokia garbė atiteko “Mercedes-Benz”.

Bet grįžkim prie klasikos. Ten kur aristokratiški dėdės, ten ir daug taisyklių. Automobiliai suskirstyti į 27 (!) grupes, be to, yra įvairūs apribojimai – tas pats automobilis renginyje antrą kartą gali dalyvauti ne anksčiau nei po dešimties metų, nebent jam būtų atlikta pilna restauracija arba pasikeistų savininkai.O savininkai čia labai svarbūs, realiai tai juk uždaras elito vakarėlis (tiesa, paspoksoti prieinamas ir paprastiems žemės gyventojams), taigi prie kiekvieno dalyvaujančio automobilio lygiomis teisėmis nurodoma ir savininko pavardė. O automobilių vardai irgi atitinkami – dauguma mašinų dar iš tų laikų kai kėbulus gamindavo atskiros ateljė ir tai būtinai atsispindėdavo pavadinime. Be to, ir kėbulo tipas dažnai būdavo sudėtinė dalis, taigi 5-6 žodžių pavadinimas tarp Pebble Beach eksponatų yra, galima sakyti, norma, na pvz. – 1931 m. “Packard 845 Deluxe Eight Waterhouse Convertible Victoria”. Be to, kiekvienas dalyvaujantis automobilis turi savo unikalią istoriją ir beveik visada būna vienetinis jei pagamintas prieš karą (tada juk kėbulai buvo gaminami tik pagal individualius užsakymus) arba vienas iš keliolikos jei pagamintas po karo (kai jau ir kėbulistai buvo perėję į “masinę” gamybą). “Normalių” serijinių, gamintų tūkstančiais, čia tik vienas kitas.

Dėka tokios pinigų koncentracijos, šiuose golfo laukuose galima pamatyti išties unikalių daiktų bei išgirsti visokių jau numirusių markių vardus (kurie kažkada buvo autoetalonai), kaip pvz. “Packard”, “Pierce Arrow” ar “Duesenberg”. O visose 27 klasėse yra renkami 3 laureatai, iš kurių nominuojamas vienas festivalio “Grand Prix”. Būtent tas “Grand Prix” man ir kelia šiek tiek įtarimų apie kitą medalio pusę, bet apie tai pabaigoje. O dabar trumpa vogtų ir nevogtų nuotraukų karuselė su mano komentarais.

Konkūrą reklamuojantys plakatai yra atskira tema, jei neklystu, tai šalia automobilių rinkimų yra renkamas ir geriausias plakatas, o čia galite pasigėrėti kasmetiniais laimėtojais.

Dar vienas plakatas.

Legendinis britų draiveris Stirling Moss su mersiuku iš pirmo piešinio. Moss, deja, taip ir nelaimėjo “F-1” čempionato, bet yra pasižymėjęs kaip rekordininkas. Jis dalyvaudavo visose įmanomose lenktynėse (net po kelias į dieną, be to visiškai skirtingo tipo) ir kaip sako anglai – jei kurių lenktynių Stirlingas ir nelaimėdavo tai tik dėl to, kad nespėdavo į jas atvažiuoti iš kitų. Vikipedija skelbia, kad per karjerą jis dalyvavo daugiau nei 500 lenktynių iš kurių laimėjo beveik 200 (nuotrauka iš supercars.net).

Turbūt geriausiai viso festivalio dvasią atspindinti nuotrauka su krūva “Ferrari 250 GTO”. Kokie 15 milijonų $. Kiekvienas.

Toks, sakyčiau, beveik tipinis festivalio dalyvis (vairuotojas irgi) – 1936 m. “Duesenberg SJN Rollston Convertible Coupe”. Markė jau senai pamiršta, nors kažkada buvo ne menkesnis statuso simbolis kaip koks “Rolls-Royce” (nuotrauka iš supercars.net).

Tiesiog graži 20 a. pradžios mersiukų nuotrauka. To meto plokšti statūs radiatoriai buvo išties tinkami ženklinimui.

Įstabiai dailus 1957 m. “Ferrari 250 GT Coupé Speciale” – jų buvo pagaminta tik 2 vnt. (nuotraukos iš supercars.net).

Renginio metu vyksta ir aukcionai – šiame Sheryl Crow parduoda ar perka 1959 m. “Mercedes-Benz 190 SL”. Automobilis, galima sakyti, paprastas Pebble Beach masteliais. Beje, vieną “190 SL” dažnai galima pamatyti ir Lietuvos sąskrydžiuose.

O čia kitas selebritis Jay Leno. Amerikoje jis yra krūtas kažkokio vakarinio TV show vedėjas, o be to TV show dar yra žinomas kaip visiškas petrolhedas.

Taip senovėje atrodė britvos. 1956 m. “MV Agusta 500 CC Grand Prix”.

O čia vienas iš dviejų mano herojų. 1953 m. “Fiat 8V Supersonic” su 2,0 V8 varikliu. Jų pagaminta tik 15 ir be milijono $ tokio nenupirksite… Milijonas už “Fiat” – skamba neblogai (nuotraukos iš supercars.net).

O čia kitas mano herojus, taipogi nepaprastas paprastos markės modelis – 1934 m. “Ford Model 40 Special Speedster”. Henry Ford sūnaus Edsel užsakymu sukurtas ir pagamintas vienetinis egzempliorius. Automobilis buvo dingęs iš akiračio 40 metų ir tik po kruopščios restauracijos vėl pasirodė viešumoje. O su Edsel Ford yra susiję ir daugiau įdomių nutikimų – apie vieną iš jų rašiau kažkada “Istorijose” (pasižadu kažkada iškasti straipsnį iš archyvo ir patalpinti čia).

O dabar apie tai kas blogai. Bėda tame, kad ten kur susiduria daug pasakiškai turtingų žmonių automatiškai atsiranda grėsmė beskonybei. Ir automobilis, kuris šiemet laimėjo, puikiai tą įrodo. Taip, gal jis ir superunikalus bei išskirtinis, bet būtų užtekę jį apdovanoti savo klasėje. Juo labiau keista, kad naujieji rusai lyg ir nedalyvauja vertinant dalyvius. Norisi tikėti, kad tai tik laikina išimtis, nes ligšioliniai laimėtojai buvo “teisingi”. Taigi, jūsų teismui festivalio “Grand Prix”, kičo šedevras, 1934 m. “Voisin C-25 Aerodyne” (interjeras išvis be komentarų – trūksta tik keturių skylių vaire pirštams įkišti).

P.S. Nuotraukas išrinkau chaotiškai – čia pateko tik tie aparatai, kurie man duotuoju momentu pasirodė verčiausi. Konkūre dalyvauja daug mašinų, taigi visų įdėti neįmanoma (būtų labai jau didelė nuotraukų vagystė). Be to, neįdėjau tų, kurios buvo paminėtos bloge anksčiau. Labai išsamus fotoreportažas yra čia. Na ir liko neaptartos naujos mašinos/prototipai, nes jos, mano nuomone, šiam renginiui tik kenkia.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Biurokratai užknisa

Iš anksto perspėju – tai nebus joks išsamus tyrimas su krūvos medžiagos analize ir visokiais hipotezių įrodymais. Kaip jau ne kartą esu rašęs, blogo formatas tuo ir geras, kad gali rašyti tai kas šauna į galvą ir, be abejo, būti visiškai subjektyvus (ir neišsamus). Savo šiandienine rašliava bandysiu lengvai užkabinti negerą dalyką, kuris jau tampa tendencija ir dėl to ima užknisti. Taigi, šiandieninė tema yra automobilių ekonomija ir ekologija, kuri, kalbant apie naujus automobilius, šiuo metu yra bene svarbesnė už visokias arklio galias, dizainą ar kokybę. Visiškai nenoriu pasakyti, kad ekonomija ir ekologija yra blogi dalykai. Normalių šalių siekis mažinti išmetamą į aplinką CO2 yra labai sveikintinas ir automobiliuose jis yra labai stipriai realizuojamas. Gal net, sakyčiau, per stipriai. Daugumoje ES šalių su CO2 išmetimu yra susieti automobilio registracijos, kelių ar kitokie mokesčiai ir tai atrodytų labai protinga jei ne vienas “bet”.

Štai pvz. Anglijoje automobiliai išmetantys iki 130 g./km CO2 nemoka jokio metinio mokesčio, o išmetantys nuo 151 g/km iki 165 g/km moka papildomus 165 svarus kasmet, nekalbant aišku apie dar didesnius teršėjus. Panašios sistemos galioja ir kitose “išsivysčiusiose” ES šalyse, o mes irgi neilgai būsim “atsilikeliai” – nuo 2016 m. visos ES narės privalės taikyti apmokestinimą pagal CO2. Ir kas čia blogo? Ogi visiškai nieko. Jei jau pasaulio žalieji taip nutarė tai tebūnie. Be to, žinant, kad CO2 išmetimo ir kuro sąnaudų priklausomybė yra beveik linijinė viskas išvis atrodo idealu: jei saugai mūsų planetą ir važinėji su kokiu “Prius” – nemoki nieko, o jei kas dieną į darbą važiuoji su “Hummer” – turi papildomai susimokėti. Lyg ir viskas socialiai teisinga ir t.t. Tačiau, grįžtu prie to “bet”. Kadangi CO2 įtakoja automobilio turėjimo kaštus, natūralu, kad visi gamintojai siekia gaminti kuo mažiau CO2 išmetančius automobilius (ir mažiau degalų vartojančius). Ir, tame aišku, nėra nieko blogo, kol nepradedi kapstyti giliau. O va su sąnaudų (ir CO2) matavimu ir prasideda niuansai. Kaip žinia, kuro sąnaudos automobilyje yra labai abstraktus dalykas. Vien sąnaudos “užmiestyje”, net esant fiksuotam greičiui gali būti labai stipriai įtakojamos įvairių faktorių – oro temperatūros, kelio dangos, kelio aukštingumo, vėjo ir pan. O dar didesnė mįslė yra sąnaudos “mieste”. Mieste tai kokiam? Londone per kamštį ar Rokiškyje, kur yra 3 šviesoforai (niekaip nesiekiu diskriminuoti Rokiškio – šviesoforų ten turbūt yra daugiau, o taip parašiau tik tam, kad palyginimas būtų įtikinamesnis).

Be abejo, kad  išvengti tokių interpretacijų šie testai yra reglamentuoti ir viskas lyg turėtų būti OK. Tačiau kas galėtų paneigti, kad gamintojai kurdami variklius/variklių valdymo programas nesistengia jų adaptuoti būtent tokiam testui, o realios kuro sąnaudos (ir CO2 išmetimas) lieka kažkur nuošaly. Skamba kaip sąmokslo teorija? Tik tol, kol pagalvoji kad tokia adaptacija gali padėti įgauti lemiamą pranašumą prieš konkurentus ir įgalinti parduoti pvz. papildomus 50.000 automobilių Europoje per metus. Visas tas gamintojų gudravimas turi ir apibūdinimą – “cycle beating” – pagūglinus galima rasti ir daugiau info apie tai. O viso ko pasekoje, gaunasi tokia situacija, kad vartotojas nusipirkęs superduperekonomišką mažuliuką “Fiat 500” staiga supranta, kad jis srebia daugiau nei “BMW 530d”.

Yra niuansų ir su oro kondicionieriumi – niekur neradau ar testuojant jis turi būti įjungtas ar ne. O visokių hibridų testai kelia dar didesnius klausimus – juk jei hibridas testą pradeda pilnai įkrautu akumuliatoriumi tai jo sąnaudos bus tikrai mažesnės nei akumuliatoriui esant tuščiam. Arba elektromobilių nulinis CO2 traktavimas. Taip CO2 jie patys neišmeta, bet kas žino kaip ta elektra pagaminta? Kažkur net buvo tyrimas, kad elektrą gaminant iš iškastinio kuro CO2 išmetama panašiai kiek jo išmestų ekonomiškas dyzelinis automobilis.

Ką aš siūlau? Ogi labai paprastą ir genialų sprendimą. Tik, deja, sunkiai realybėje įgyvendinamą. Jei jau CO2 išmetimas priklauso nuo sudeginto kuro kiekio, tai kodėl to mokesčio tiesiog neįskaičiuoti į kuro kainą. Kiek sudeginai kuro, tiek ir sumokėjai. Nes dabar gaunasi kad jei turi kokį baisiai ekologišką automobilį (su mažu CO2 išmetimu) gali su juo nuvažiuoti nors ir kelis šimtus km kas dieną – vistiek CO2 mokesčio nemokėsi. O štai jei turi kokį “Ferrari” ir su juo nuvažiuoji vos 1000 km į metus vis vien turi mokėti 1000  eurų ar svarų siekiantį metinį CO2 mokestį… Bėda tik tame, kad kuro kainos Europoje taip apaugintos visokiais akcizais, kad tokio metodo jos jau nebepakeltų.

O mums, išvis, tas apmokestinimas dar nė motais, bet, kaip minėjau, laukti jau liko nebeilgai. O kas dėl realių sąnaudų, tai pvz. Britanijoje yra visai nebloga iniciatyva – galite ir savo bolidus pasitikrinti (tik susiraskit MPG konverterį).

Nepaisant visko, šio daikto labiau norėčiau nei "530d"

Tagged , , , , , , , , ,

Tributas “Maserati Biturbo”

Man patinka anglų kalba, čia daug gerų žodžių, kuriais galima labai tinkamai apibūdinti įvairias situacijas. Mano bėda, dar ir ta, kad daug skaitau angliškai, taigi vis dažniau pirmas galvoje iššokantis žodis būna angliškas – ypač kalbant apie marketingą ar pardavimus. Gal tai ir blogai, bet nieko negaliu su savim padaryti, belieka tik mintyse prabalsuoti – “globaliZAcija” – “ZA!”*.

"Maserati 200S"

Taigi, tributas, man šiuo atveju, puikiai tinka ir nelabai randu lietuviško atitikmens, kuris apimtų visas, mano įsivaizduojamas, tributo reikšmes. Kaip, kad ir analizuojant visokius grafikus pirmiausia peršasi žodis trendas, o tik po to kryptis, tendencija ar pan. Ir, nors, modeliui apie kurį rašysiu tributo šiaip nelabai ir yra už ką atiduoti, aš bandysiu į jį pažvelgti kitaip.

Prekės ženklas automobilių pramonėje yra išskirtinai vertingas dalykas. Taip, visoje technikoje, jis svarbus, bet automobiliuose ypač. Juk jei aš paklausčiau ką jums sako koks “Samsung” (kuris iš namų elektronikos gamintojų reitinguojamas turbūt auksčiausiai), jūs kalbėtumėte apie tai, ką jie padarė prieš kelis metus ar daro dabar. O kuo žymūs buvo “Samsung” prieš 20 metų, nepaskaitęs internete, turbūt nepasakytų niekas. Su automobiliais (ypač prestižiniais) viskas atvirkščiai – “Mercedes” vien todėl ir papuola į pasaulinių brandų dešimtuką (vienintelis iš autogamintojų), kad turi tokią istoriją, kurios neturi niekas.

1954 m. "Maserati A6G/54 Zagato"

Nesupraskit neteisingai, nenuvertinu aš dabartinių “Mercedes” modelių, bet jų visi taip trokšta tikrai ne dėl techninių savybių, o dėl to, kad jie turi trikampę aureolę, kuri susiformavo dėka istorijos.

Dėl šios priežasties nauji automobilių brandai atsiranda išskirtinai retai, dažniausiai yra reanimuojami seni (turintys padorią istoriją), o nauji kuriami tik JAV rinkai, kurios vartotojus lengviau paįtakoti reklama (na kad ir dirbtinai sukurtas “Lexus”, kuris Europoje yra nykštukas, o JAV pagal pardavimus stovi šalia “MB”, “BMW” ar “Audi”). Prekės ženklas yra ir turtas ir įsipareigojimas kartu – premium gamintojams visada norisi (pasinaudojus savo ženkliuku) uždirbti lengvų pinigų prištampuojant gausybę prieinamų modelių. Bet tai daryti reikia neprarandant sveiko proto, nes gali nutikti kažkas panašaus kaip mano šiandieniniam herojui.

Plačiai žinomus automobilių gamintojus grubiai galima suskirstyti į tris rūšis – masinių, prestižinių ir egzotikos/avantgardo atstovus. Pirmajai priklausytų visokie “Ford”, “Toyota” ir panašūs, antrąja pasauliniu mastu valdo vokiečių trejetas, o trečiajai priskiriami vardai jau virpina širdį – “Maserati”, “Ferrari”, “Lamborghini”, “Bentley”, “Rolls-Royce”, Aston Martin” ir pan. Be abejo, visos šios markės yra savaip specifinės ir apie kiekvienos istorines peripetijas būtų galima diskutuoti be galo, bet “Maserati” tarp jų tenka ypatinga rolė. Ypatinga tuo, kad tai yra labiausiai prieinama markė iš visų mano išvardintų, ir būtent dėl to egzotinių mašinų dileriai (kurie dažnai po vienu stogu pardavinėja 3-4 brandus) ją laiko labai svarbia. Tai lyg įperkamas (sąlyginai, aišku) bilietas į automobilinio elito vakarėlį. Palyginimui – “Maserati GranTurismo Coupe” Anglijoje (žurnalo “What Car?” duomenimis) kainuoja 79.900 svarų, kai “Ferrari California” prasideda nuo 143.000, o “Lamborghini Gallardo” nuo 150.000. Žinant, kad kaina skiriasi dvigubai, “Maserati” atrodo lyg bargainas (tebūnie šiandien anglizmų diena), nes nemanau, kad “Maserati”  vardas sukelia dvigubai mažiau emocijų nei minėtieji du italai, be to “GranTurismo” atrodo ir važiuoja deramai.

Bet aš ne apie “GranTurismo”, kad ir koks gražus jis bebūtų. Aš apie modelį, kuris turbūt stipriai prisidėjo prie to, kad dabar “Maserati” yra pigiausias egzotinis brandas. Šiaip “Maserati” turi senesnę istoriją nei “Ferrari” ir yra išleidusi nemažai unikalių mašinų, tačiau firmos kelias gana vingiuotas – buvo ir “Citroen” era ir De Tomaso valdymas, prie kurio ir atsirado šio įrašo herojus – 1980 m. “Maserati Biturbo”.

Nebandysiu jo girti. Jis buvo per daug masinis (ir, vien dėl to, stipriai pagadino “Maserati”, kaip išskirtinio gamintojo įvaizdį), nepatikimas ir, turbūt ne be reikalo papuola į visokius blogiausių mašinų topus (nors apie jų rimtumą būtų galima stipriai pasiginčyti**).

"Maserati GranTurismo"

Nepavadinčiau jo ir gerai atrodančiu – jis nėra tragiškas, bet iki šedevro jam labai toli – kažkoks stilizuotas sportbatis. Pagal technines charakteristikas ilgainiui “Biturbo” evoliucionavo į visai padorų “Maserati” ir iš jo išsivystė “Shamal” ir “Ghibli II”, kurie jau netoli superkarų, tačiau dėl (masinio) “Biturbo” palikimo “Maserati” kenčia ir kentės dar ilgai. Tai ir yra turbūt pagrindinis trukdis, neleidžiantis šiuo metu kaip lygus su lygiu stovėti šalia “Ferrari” ar “Lamborghini”.

O tai vardan ko tada šis tributas?
Nesu prabangių prekės ženklų vergas, ir man visokie “Armani” ar “Hugo Boss” nekelia absoliučiai jokių jausmų. Tačiau su automobiliais kiek kitaip. Čia, jei už vardo stovi solidi istorija, man jis kažką reiškia.
“Biturbo” gerumas tame ir yra, kad jis įperkamas.
Ar jūs galite turėti “Ferrari”? (pigiausias mobile.de 16.900 Eur.)
“Lamborghini”? (nuo 19.500 Eur pagal mobile.de)
“Maserati Biturbo” – laužai po 1.000 Eur, o už kokius 5.000-6.000 Eur jau gal ir visai pusėtinas egzempliorius išeitų. Juk pasakyti, kad turi “Maserati” tai jau šis tas. Pripažinkit.

"Maserati Biturbo"

* – kažkaip prisiminiau Jelcino laikų Rusijos socialinę reklamą – “PrivatiZAcija” – “ZA!”

** – man nepatinka tie visi blogiausiųjų ar geriausiųjų topai, kaip ir bet kurie kiti topai, o tai, kad anglai blogiausiu išrinko vabalą nestebina. Po karo “VW” gamykla britams atiteko kaip trofėjus ir jie laisviausiai galėjo imtis štampuoti vabalus, tačiau, kažkoks autoritetingas dėdė nusprendė, kad tokio nevykusio ir archajiško automobilio jiems nereikia ir leido su “VW” tvarkytis patiems vokiečiams. Ilgai turbūt paskui griaužė nagus anglai stebėdami, kaip sukasi pagamintų vabalų milijoninis skaitliukas

Nuotraukos autoriaus ir “Maserati”

Tagged , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar