Tag Archives: Rokiškis

This is (not) it!

I

Kas pakels uodegą jei ne pats, kaip sakoma. Kaip jau čia buvau rašęs man mašinos kažkaip prilipo nuo vaikystės. Ir visai nemažai laiko praleisdavau jas piešdamas bei skaitydamas pirmuosius lietuviškus automobilinius žurnalus, kurie puikiai atitiko mano, tuometinio dvylikamečio ar trylikamečio vaikino, poreikius. Ai, tiesa, prieš tai dar buvo pradinių klasių patirtis “šviesoforo” būrelyje. TSRS laikais (o gal ir dar keletą metų po to) buvo tokie saugaus eismo konkursai mokyklinukams ir man teko garbė būti mūsų komandos dailininku. Tai buvo labai rimtas užsiėmimas, nes varžytuvių metu, kol komandos draugai porindavo savo žinias apie eismo saugumą, man reikėdavo nupiešti paveikslą pagal ištrauktą bilietą. Nepamenu kas ten buvo tuose bilietuose, tačiau kažkas panašaus į “pėsčiųjų perėja”, “avarija” ir t.t. Kaip į tuos šviesoforininkus patekau nepamenu, bet  didele iniciatyva netryškau, taigi mano darbuose atsispindėdavo protestas ir anarchija, ir, manau, tie darbai buvo visiškas neformatas bendrame fone. Neprisimenu kaip juos įvertindavo komisija, tačiau kai mūsų komanda kažkuriam konkurse užėmė trečią vietą aš pagalvojau, kad jei ne mano piešinys tai turbūt būtume užėmę pirmą.

Vėlesnėse klasėse kaip tylaus maišto formą irgi naudojau mašinų piešimą į sąsiuvinius (kiek pamenu visiškai nepiešdavau tik per istoriją ir informatiką, nes buvo labai geri mokytojai, ir per lietuvių bei anglų kalbas, nes mokytojos buvo senmergės ir neleisdavo užsiimti panašiomis nesąmonėmis – tiesa, kalbas išmokė neblogai). Mano kūriniai tikrai nebuvo vizualiai kokybiški – piešėjas buvau labai vidutinis ir mano darbai man tarnavo kaip idėjinė, o ne meninė išraiška. Tas idėjas dabar visai maloniai prisimenu, nes bepiešiant kildavo tikrai gerų, netgi pranašiškų, minčių. Taip, aš tų piešinių išsaugojęs neturiu ir jų negaliu jums pateikti, tačiau, kaip minėjau, jų meninė vertė menka, o idėjinę vertę galima ir atpasakoti.

Na pvz. dar tada kai “Land Rover” nebuvo pristatęs “Freelander” aš pamaniau, kad būtų visai smagu jei kas nors gamintų mažą SUV – tokį vidutinės klasės nebrangų džipuką su lengvojo automobilio komfortu, bet padidinta prošvaisa ir visais keturiais varomaisiais ratais. Kiek pamenu, tuomet maniau, kad tokį modelį turėtų gaminti “Fiat” ir nupiešiau kažką panašaus į dabartinį “Fiat Sedici”. Ir sutapk tu man šitaip kad po kokių metų “Toyota” išleido pirmą tokios klasės atstovą “RAV4”, o vėliau tais mažais ir vidutiniais SUV susirgo visi masiniai gamintojai. Kita mano mintis sukosi apie keturdurį “Porsche”, man labai patiko “911” taigi pagalvojau kaip būtų krūta turėti normalų keturvietį (ir keturdurį, nes pro dvejas duris juk laipioti nepatogu) “Porsche”. Juk jis būtų beveiks toks pats geras ir greitas kaip “911”, tačiau galėtų sutalpinti ir tavo draugus! Taigi, paeskizavau tuomet kažką “911” formoje su ketveriom durim ir žiūrėk po kokių 15 metelių sulaukiau savo svajonės išsipildymo. Paskui dar buvo mėginimai paslėpti galinių durų rankenėles, kad keturduris automobilis atrodytu neva kaip dviduris – šią mano idėją irgi pavogė beširdžiai autopramonės gigantai. Na, o paskutinis mano darbas buvo “Citroen” tema. Kažkoks lietuviškas autožurnalas paskelbė konkursą, kuriame reikėjo nupiešti ateities “Citroen”. Ilgai aš tuomet sukau galvą ties tais citrinos ševronais, kol sumaniau, kad jie galėtų būti sudėtinė radiatoriaus “grotelių” dalis. Deja buvau naivus ir netikėjau, kad šią mano idėją žurnalas parduos už milijoną “Citroen” koncernui, kuris ja pasinaudojo tik visai nesenai

 

II

Taip jau atsitiko kad šiandien sukanka lygiai metai kai bloginu. Ir tie metai tikrai buvo velniškai įdomūs. Susiradau virtualių bendraminčių, kurie yra puikūs blogeriai ir geranoriški refereriai mano blogui padėję pasiekti gerus naujus skaitytojus (p. Rokiškiui išvis turbūt esu dėkingas už kokią pusę srauto). Įsitikinau, kad blogosfera gali ne tik, kad pakeisti įprastinę žiniasklaidą, bet priversti ją būti tik pilka generinių naujienų tiekėja, net iš tolo neprimenančia spalvingų blogerių pasakojimų. O ir pats bandžiau kiek įmanoma prisidėti prie blogosferos savo rašliavom, kurios, manau, netgi turės šiokią tokią išliekamąją vertę. Kas dar? Nagi nieko. Nenoriu čia kurti jokių graudžių istorijų, bet panašu, kad šį blogą uždarysiu. Taip, patinka man tos mašinos, bet jaučiu kad šis blogas jau turi daugmaž susiformavusį formatą, kurio man jau ima nepakakti. Juk nesinori rašyti penkias žinutes ne į temą ir vieną teminę… Sutinku, gal skamba kvailai kai jautiesi savo paties blogo įkaitu, bet jei taip iš tikro jautiesi tai reikia kažką keisti. Tą supratau prieš kokius du mėnesius ir nėra čia ko slėpti, kad tą laiką tiesiog simuliavau idant pratempti iki gimtadienio (juk koks čia blogas jei net metus neišgyveno). “Blogas automobiliams” liks kaip pirmoji meilė ir prisiminimai apie jį man visada sukels tik geras emocijas. Be to, jis turėtų kažkaip įsipaišyti ir į mano kuklų portfolio, kas man, kaip potencialiam rašytojui bus tik į naudą (turiu tikslą debiutuoti “Verslo Klasėje” ir jį kažkada vistiek pasieksiu – kodėl būtent ten, na gal “not because they are easy, but because they are hard”).

Kas toliau? Kažko pabaiga visuomet yra kažko kito pradžia. Iki kitų metų turbūt paatostogausiu nuo bloginimo ir apsiribosiu G+ platforma, kur dėka #FF (kas nežinot kas tas yra patys kalti – naudokitės G+) tradicijos turiu visai daug friendų, o paskui bus matyt – gal sugrįšiu į areną ir su kokiu nauju blogu. O įrašą baigiu simboliškai. Lygiai prieš metus paminėjau vieną “bloginantį” didžiavyrį, tai šiandien galiu perfrazuoti ir kito (grįžtančio ant scenos) herojaus pasakymą – “buvusių blogerių nebūna”.

Tagged , , , , , , , , , , , , ,

Biurokratai užknisa

Iš anksto perspėju – tai nebus joks išsamus tyrimas su krūvos medžiagos analize ir visokiais hipotezių įrodymais. Kaip jau ne kartą esu rašęs, blogo formatas tuo ir geras, kad gali rašyti tai kas šauna į galvą ir, be abejo, būti visiškai subjektyvus (ir neišsamus). Savo šiandienine rašliava bandysiu lengvai užkabinti negerą dalyką, kuris jau tampa tendencija ir dėl to ima užknisti. Taigi, šiandieninė tema yra automobilių ekonomija ir ekologija, kuri, kalbant apie naujus automobilius, šiuo metu yra bene svarbesnė už visokias arklio galias, dizainą ar kokybę. Visiškai nenoriu pasakyti, kad ekonomija ir ekologija yra blogi dalykai. Normalių šalių siekis mažinti išmetamą į aplinką CO2 yra labai sveikintinas ir automobiliuose jis yra labai stipriai realizuojamas. Gal net, sakyčiau, per stipriai. Daugumoje ES šalių su CO2 išmetimu yra susieti automobilio registracijos, kelių ar kitokie mokesčiai ir tai atrodytų labai protinga jei ne vienas “bet”.

Štai pvz. Anglijoje automobiliai išmetantys iki 130 g./km CO2 nemoka jokio metinio mokesčio, o išmetantys nuo 151 g/km iki 165 g/km moka papildomus 165 svarus kasmet, nekalbant aišku apie dar didesnius teršėjus. Panašios sistemos galioja ir kitose “išsivysčiusiose” ES šalyse, o mes irgi neilgai būsim “atsilikeliai” – nuo 2016 m. visos ES narės privalės taikyti apmokestinimą pagal CO2. Ir kas čia blogo? Ogi visiškai nieko. Jei jau pasaulio žalieji taip nutarė tai tebūnie. Be to, žinant, kad CO2 išmetimo ir kuro sąnaudų priklausomybė yra beveik linijinė viskas išvis atrodo idealu: jei saugai mūsų planetą ir važinėji su kokiu “Prius” – nemoki nieko, o jei kas dieną į darbą važiuoji su “Hummer” – turi papildomai susimokėti. Lyg ir viskas socialiai teisinga ir t.t. Tačiau, grįžtu prie to “bet”. Kadangi CO2 įtakoja automobilio turėjimo kaštus, natūralu, kad visi gamintojai siekia gaminti kuo mažiau CO2 išmetančius automobilius (ir mažiau degalų vartojančius). Ir, tame aišku, nėra nieko blogo, kol nepradedi kapstyti giliau. O va su sąnaudų (ir CO2) matavimu ir prasideda niuansai. Kaip žinia, kuro sąnaudos automobilyje yra labai abstraktus dalykas. Vien sąnaudos “užmiestyje”, net esant fiksuotam greičiui gali būti labai stipriai įtakojamos įvairių faktorių – oro temperatūros, kelio dangos, kelio aukštingumo, vėjo ir pan. O dar didesnė mįslė yra sąnaudos “mieste”. Mieste tai kokiam? Londone per kamštį ar Rokiškyje, kur yra 3 šviesoforai (niekaip nesiekiu diskriminuoti Rokiškio – šviesoforų ten turbūt yra daugiau, o taip parašiau tik tam, kad palyginimas būtų įtikinamesnis).

Be abejo, kad  išvengti tokių interpretacijų šie testai yra reglamentuoti ir viskas lyg turėtų būti OK. Tačiau kas galėtų paneigti, kad gamintojai kurdami variklius/variklių valdymo programas nesistengia jų adaptuoti būtent tokiam testui, o realios kuro sąnaudos (ir CO2 išmetimas) lieka kažkur nuošaly. Skamba kaip sąmokslo teorija? Tik tol, kol pagalvoji kad tokia adaptacija gali padėti įgauti lemiamą pranašumą prieš konkurentus ir įgalinti parduoti pvz. papildomus 50.000 automobilių Europoje per metus. Visas tas gamintojų gudravimas turi ir apibūdinimą – “cycle beating” – pagūglinus galima rasti ir daugiau info apie tai. O viso ko pasekoje, gaunasi tokia situacija, kad vartotojas nusipirkęs superduperekonomišką mažuliuką “Fiat 500” staiga supranta, kad jis srebia daugiau nei “BMW 530d”.

Yra niuansų ir su oro kondicionieriumi – niekur neradau ar testuojant jis turi būti įjungtas ar ne. O visokių hibridų testai kelia dar didesnius klausimus – juk jei hibridas testą pradeda pilnai įkrautu akumuliatoriumi tai jo sąnaudos bus tikrai mažesnės nei akumuliatoriui esant tuščiam. Arba elektromobilių nulinis CO2 traktavimas. Taip CO2 jie patys neišmeta, bet kas žino kaip ta elektra pagaminta? Kažkur net buvo tyrimas, kad elektrą gaminant iš iškastinio kuro CO2 išmetama panašiai kiek jo išmestų ekonomiškas dyzelinis automobilis.

Ką aš siūlau? Ogi labai paprastą ir genialų sprendimą. Tik, deja, sunkiai realybėje įgyvendinamą. Jei jau CO2 išmetimas priklauso nuo sudeginto kuro kiekio, tai kodėl to mokesčio tiesiog neįskaičiuoti į kuro kainą. Kiek sudeginai kuro, tiek ir sumokėjai. Nes dabar gaunasi kad jei turi kokį baisiai ekologišką automobilį (su mažu CO2 išmetimu) gali su juo nuvažiuoti nors ir kelis šimtus km kas dieną – vistiek CO2 mokesčio nemokėsi. O štai jei turi kokį “Ferrari” ir su juo nuvažiuoji vos 1000 km į metus vis vien turi mokėti 1000  eurų ar svarų siekiantį metinį CO2 mokestį… Bėda tik tame, kad kuro kainos Europoje taip apaugintos visokiais akcizais, kad tokio metodo jos jau nebepakeltų.

O mums, išvis, tas apmokestinimas dar nė motais, bet, kaip minėjau, laukti jau liko nebeilgai. O kas dėl realių sąnaudų, tai pvz. Britanijoje yra visai nebloga iniciatyva – galite ir savo bolidus pasitikrinti (tik susiraskit MPG konverterį).

Nepaisant visko, šio daikto labiau norėčiau nei "530d"

Tagged , , , , , , , , ,

Bauska laukia mūsų!

Šį savaitgalį su draugais motomanais išsiruošėm į kelionę po Latvijos apačią ir Lietuvos viršų. Įspūdžių daug ir jie labai teigiami, tačiau šiandien ne apie tai (nenoriu užknisti su tais motociklais), na tik keletas pastebėjimų:

– Lietuvoje keliai, lyginant su Latvija yra tiesiog super aukšto lygio. Pas braliukus teko važiuoti ir žvyrkeliu, nors GPS susidėjom kad jų vengtume – matyt ES pinigai jau senokai paimti tik asfaltas vis dar nespėtas pakloti…

– Lietuva, bet jau tame regione, atrodo keistai tuščia. Biržai, Rokiškis, o ypač Zarasai kaip po kokios epidemijos – miesteliai gražūs, o žmonių vienas kitas. Nors ten turbūt visada taip, ir nežinau ar čia gerai ar blogai

– Keliukas iki Stelmužės ąžuolo turėtų būti kiekvieno motociklininko “must do” sąraše. Tik jei turite šeimą prieš važiuojant dėl viso pikto apsidrauskite gyvybę.

– Norinčius pamatyti kas per daiktas yra motomanų kelionė kviečiu apsilankyti čia (tik gali tekti prisiregistruoti jei norėsite matyti nuotraukas, nors lyg yra linkas į albumą). Ponas Vanagas tikrai moka rašyti linksmai, o tai aš laikau dideliu talentu. Mes bandėm pakartoti kažką panašaus tik su gerokai mažesniu kiekiu kilometrų bei alaus. Na, bet užtat ir lietaus mažiau gavom.

O dabar apie tai ko mes važiavom į Latviją. Taip jau susiklostė, kad mūsų kaimynai yra truputėlį labiau autošalis nei mes. Taip, Lietuvoje mažomis serijomis buvo surinkinėjami autobusai ir sunkvežimai, be to turėjome Brunzos sportinius šedevrus, tačiau masine gamyba tai pavadinti sunku. O latvių RAF buvo nors ir smulki, bet vis tik žuvis SSRS autopramonėje. Autosporte jie irgi galva aukščiau – jei į ralius Lietuvoje atvažiuoja jų geriausieji, mūsiškiai dažniausiai gauna į kaulus (o ir savo ralio mašiną “OSCar” yra padarę). Be to, senų automobilių judėjimas ten dar Tarybų laikais buvo visai kitame lygmenyje – braliukai turėjo ir daugiau, ir įdomesnių eksponatų. Dėl to Rygos automuziejus yra bene vienintelis “normalus” tokio tipo muziejus Pabaltyje.  Ir jei į Rygą kelionė atrodo reikalaujanti pasiruošimo, tai į Bauską (nežinau kaip tiksliai lietuviškai, gal Bauskė) jūs galite nuvažiuoti tiesiog šiaip sau. Ten yra Rygos automuziejaus filialas ir, atvirai pasakius, ten nėra nieko gero. Nieko gero jei važiuoti specialiai (nebent esate didelis autofanas), tačiau jei važiuojate pakeliui arba dalyvaujate šitame, į Bauską užsukti tiesiog būtina. Be to, ten dirba geriausias gidas kokį man teko sutikti (iki šiol gailiuosi, kad nepaklausiau jo vardo) ir jo pasakojimai, iš pažiūros skurdžią, ekspoziciją pakelia į megamuziejaus lygį.

O čia glausta apžvalga su mano komentarais (dauguma faktų/minčių iš gido).

1928 m. “Fiat 503” fragmentas. Tai seniausias muziejaus automobilis ir lygtais dar net nerestauruotas (savininkas, jį atseit turi jau labai ilgą laiką ir skrupulingai prižiūri).

1938 m. “Adler 2EV”. Dailus to meto kūrinys su priekiniais varomaisiais ratais (naujovė tada) ir “Karmann” kėbulu.

1930 m. “Ford A” – antrasis masinis “Ford” automobilis po “T”. Spalva neoriginali ir šlykšti, bet įspūdį kiek pataiso mano jau apdainuota “rumble seat“.

1928 m. “Buick Six” (taipogi labai tiktų į mano prieš tai paskelbtą nuorodą apie kupė). Nuostabus ir visiškai autentiškas, važiuojantis (!) kabrioletas su mediniais ratlankiais (paskutiniai metai kai darė tokius). Savininkas net nežada daryti pilnos restauracijos ir aš tam labai pritariu – jei daiktui 80+ metų tai jis turi taip ir atrodyti. Beje, pirmoje nuotraukoje matosi ir mūsų herojinis gidas.

Angaro vaizdelis ir fantastiško stovio ZIM’as.

Labai retas ir man nematytas daiktas – 1961 m. “ZIL 111G”. Jei “ZIM”, nors ir buvo orientuotas partijai, realiai buvo naudojamas ir liaudies reikmėms (taksi, greitoji pagalba ir pan.), tai šitie buvo išskirtinai daromi tik politbiuro veikėjams. Viso “111” serijos pagaminta virš šimto ir visi kažkuo skyrėsi. Dizainas, be abejo, inspiruotas amerikiečių, o dydis užburiantis (nuotraukoje to nesijaučia). Pvz., padangos buvo naudojamos tik dviejų tipų mašinoms – šitam ir dar kažkokiam autobusui. O plieno storis turbūt ne ką mažesnis nei pas “T-34” – nors šarvuotų jų nebuvo, vyko “atšilimas”, taigi ir bijoti nebuvo ko.

“Moskvič-400/420A” – pirmasis sovietinis masinis automobilis ir turbūt masiškiausias kabrioletas (tiesa, labiau, kaip rusai vadina “kabriolimuzinas”, nes rėmas aplink langus yra). Kaip ir 1:1 trofėjinė “Opel Kadett” kopija, bet nevisai. Pasirodo “Opel” surinkimo linijos buvo trys ar keturios ir iš jų tik viena gamino 4 durų versijas – kitos dvidures. Rusai parsivežė pastarąją liniją, tačiau Stalinas liepė gaminti 4 durų mašinas, taigi teko pakeitimus daryti vietoje (dabar aišku kodėl tie galinių durų vyriai taip nesižiūri).

Rusiškas “Vilis” (paminėtas čia) 1951 m. “GAZ 67B”, superpreciziškai restauruotas 1954 m. “GAZ 51A” ir pirmasis rusiškas sunkvežimis (šis, raudonas patapęs gaisrine) 1936 m. “GAZ AA” (“polutarka”) – “Ford AA” licenzinė versija (oi gerą bizniuką darė tais laikais Henris Fordas). “GAZ 51A” priklauso kažkam iš latvių “OSCar” chebros (ambicijų jie turi, dabar daro elektrinę ralio mašiną su kuria važiuos 2012 Dakare!) ir puikiai patvirtina restauracijos apibrėžimą, kad restauracija tai automobilio atstatymas į būklę kai jis išriedėjo iš gamyklos arba geresnę. Restauracijoje, aišku, svarbiausia autentiškumas  – gidas dar paminėjo, kad savininkas labai pergyveno jog teks dėti posūkius (originale nebuvo).

Netikiu aš sovietine technika nors tu ką, bet gidas privertė į viską pažvelgti kiek kitaip. Jo mintis, kad SSRS autopramonėje kokius 20 metų po karo vyko unikalūs dalykai pasirodė įdomi (tik nežinia kaip tai paaiškinti, ar “atšilimu”, ar tuo, kad senus inžinierius iššaudė ir atėjo nauji, ar tiesiog taip gavosi) Juk, kad ir ta pati “Pobieda” buvo kaip ir ne kopija, ir lyg pirma masinė mašina pasaulyje su integruotais sparnais. Kitas unikalumo įrodymas šie 4X4 automobiliai: 1957 m. “GAZ M72” ir 1958 m. “Moskvič 410N” – vėl lyg pirmieji pasaulyje “4X4” su normaliu, lengvos mašinos, kėbulu. Taip išeina, kad rusai sukūrė SUV – gal dėl to taip mėgsta visokius “BMW X5”?

Čia “M72” vidus su nurodymais kokiais greičiais galima važiuoti įsijungus visus vedamuosius ratus.

Na ir aišku, kaip gi be “RAF Latvijos”. Tai juk buvo vienintelis padorus mikroautobusas visoje SSRS. O paprasti žmonės pretenduoti jį įsigyti galėjo tik turėdami penkis vaikus. Po SSRS kolapso lietuviai lyg bandė moderniai perdirbti (buvo kiek keičiamas dizainas, montuojami “devintuko” žibintai, durų rankenos ir pan.) ir pardavinėti Skandinavijoje ar Vokietijoje.

Apžvalgą baigiu, bet tai ne visa muziejaus ekspozicija –  dar keletas įdomybių Bauskoje tikrai yra. O čia paskutinės dvi kelionės nuotraukos iš Rokiškio bei Jūžintų. Jūžintuose laukė kiek pasitrynusi žvaigždė, o Rokiškyje – spindintis bareljefas.

 

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar