Blogas Automobiliams

Šį savaitgalį su draugais motomanais išsiruošėm į kelionę po Latvijos apačią ir Lietuvos viršų. Įspūdžių daug ir jie labai teigiami, tačiau šiandien ne apie tai (nenoriu užknisti su tais motociklais), na tik keletas pastebėjimų:

– Lietuvoje keliai, lyginant su Latvija yra tiesiog super aukšto lygio. Pas braliukus teko važiuoti ir žvyrkeliu, nors GPS susidėjom kad jų vengtume – matyt ES pinigai jau senokai paimti tik asfaltas vis dar nespėtas pakloti…

– Lietuva, bet jau tame regione, atrodo keistai tuščia. Biržai, Rokiškis, o ypač Zarasai kaip po kokios epidemijos – miesteliai gražūs, o žmonių vienas kitas. Nors ten turbūt visada taip, ir nežinau ar čia gerai ar blogai

– Keliukas iki Stelmužės ąžuolo turėtų būti kiekvieno motociklininko “must do” sąraše. Tik jei turite šeimą prieš važiuojant dėl viso pikto apsidrauskite gyvybę.

– Norinčius pamatyti kas per daiktas yra motomanų kelionė kviečiu apsilankyti čia (tik gali tekti prisiregistruoti jei norėsite matyti nuotraukas, nors lyg yra linkas į albumą). Ponas Vanagas tikrai moka rašyti linksmai, o tai aš laikau dideliu talentu. Mes bandėm pakartoti kažką panašaus tik su gerokai mažesniu kiekiu kilometrų bei alaus. Na, bet užtat ir lietaus mažiau gavom.

O dabar apie tai ko mes važiavom į Latviją. Taip jau susiklostė, kad mūsų kaimynai yra truputėlį labiau autošalis nei mes. Taip, Lietuvoje mažomis serijomis buvo surinkinėjami autobusai ir sunkvežimai, be to turėjome Brunzos sportinius šedevrus, tačiau masine gamyba tai pavadinti sunku. O latvių RAF buvo nors ir smulki, bet vis tik žuvis SSRS autopramonėje. Autosporte jie irgi galva aukščiau – jei į ralius Lietuvoje atvažiuoja jų geriausieji, mūsiškiai dažniausiai gauna į kaulus (o ir savo ralio mašiną “OSCar” yra padarę). Be to, senų automobilių judėjimas ten dar Tarybų laikais buvo visai kitame lygmenyje – braliukai turėjo ir daugiau, ir įdomesnių eksponatų. Dėl to Rygos automuziejus yra bene vienintelis “normalus” tokio tipo muziejus Pabaltyje.  Ir jei į Rygą kelionė atrodo reikalaujanti pasiruošimo, tai į Bauską (nežinau kaip tiksliai lietuviškai, gal Bauskė) jūs galite nuvažiuoti tiesiog šiaip sau. Ten yra Rygos automuziejaus filialas ir, atvirai pasakius, ten nėra nieko gero. Nieko gero jei važiuoti specialiai (nebent esate didelis autofanas), tačiau jei važiuojate pakeliui arba dalyvaujate šitame, į Bauską užsukti tiesiog būtina. Be to, ten dirba geriausias gidas kokį man teko sutikti (iki šiol gailiuosi, kad nepaklausiau jo vardo) ir jo pasakojimai, iš pažiūros skurdžią, ekspoziciją pakelia į megamuziejaus lygį.

O čia glausta apžvalga su mano komentarais (dauguma faktų/minčių iš gido).

1928 m. “Fiat 503” fragmentas. Tai seniausias muziejaus automobilis ir lygtais dar net nerestauruotas (savininkas, jį atseit turi jau labai ilgą laiką ir skrupulingai prižiūri).

1938 m. “Adler 2EV”. Dailus to meto kūrinys su priekiniais varomaisiais ratais (naujovė tada) ir “Karmann” kėbulu.

1930 m. “Ford A” – antrasis masinis “Ford” automobilis po “T”. Spalva neoriginali ir šlykšti, bet įspūdį kiek pataiso mano jau apdainuota “rumble seat“.

1928 m. “Buick Six” (taipogi labai tiktų į mano prieš tai paskelbtą nuorodą apie kupė). Nuostabus ir visiškai autentiškas, važiuojantis (!) kabrioletas su mediniais ratlankiais (paskutiniai metai kai darė tokius). Savininkas net nežada daryti pilnos restauracijos ir aš tam labai pritariu – jei daiktui 80+ metų tai jis turi taip ir atrodyti. Beje, pirmoje nuotraukoje matosi ir mūsų herojinis gidas.

Angaro vaizdelis ir fantastiško stovio ZIM’as.

Labai retas ir man nematytas daiktas – 1961 m. “ZIL 111G”. Jei “ZIM”, nors ir buvo orientuotas partijai, realiai buvo naudojamas ir liaudies reikmėms (taksi, greitoji pagalba ir pan.), tai šitie buvo išskirtinai daromi tik politbiuro veikėjams. Viso “111” serijos pagaminta virš šimto ir visi kažkuo skyrėsi. Dizainas, be abejo, inspiruotas amerikiečių, o dydis užburiantis (nuotraukoje to nesijaučia). Pvz., padangos buvo naudojamos tik dviejų tipų mašinoms – šitam ir dar kažkokiam autobusui. O plieno storis turbūt ne ką mažesnis nei pas “T-34” – nors šarvuotų jų nebuvo, vyko “atšilimas”, taigi ir bijoti nebuvo ko.

“Moskvič-400/420A” – pirmasis sovietinis masinis automobilis ir turbūt masiškiausias kabrioletas (tiesa, labiau, kaip rusai vadina “kabriolimuzinas”, nes rėmas aplink langus yra). Kaip ir 1:1 trofėjinė “Opel Kadett” kopija, bet nevisai. Pasirodo “Opel” surinkimo linijos buvo trys ar keturios ir iš jų tik viena gamino 4 durų versijas – kitos dvidures. Rusai parsivežė pastarąją liniją, tačiau Stalinas liepė gaminti 4 durų mašinas, taigi teko pakeitimus daryti vietoje (dabar aišku kodėl tie galinių durų vyriai taip nesižiūri).

Rusiškas “Vilis” (paminėtas čia) 1951 m. “GAZ 67B”, superpreciziškai restauruotas 1954 m. “GAZ 51A” ir pirmasis rusiškas sunkvežimis (šis, raudonas patapęs gaisrine) 1936 m. “GAZ AA” (“polutarka”) – “Ford AA” licenzinė versija (oi gerą bizniuką darė tais laikais Henris Fordas). “GAZ 51A” priklauso kažkam iš latvių “OSCar” chebros (ambicijų jie turi, dabar daro elektrinę ralio mašiną su kuria važiuos 2012 Dakare!) ir puikiai patvirtina restauracijos apibrėžimą, kad restauracija tai automobilio atstatymas į būklę kai jis išriedėjo iš gamyklos arba geresnę. Restauracijoje, aišku, svarbiausia autentiškumas  – gidas dar paminėjo, kad savininkas labai pergyveno jog teks dėti posūkius (originale nebuvo).

Netikiu aš sovietine technika nors tu ką, bet gidas privertė į viską pažvelgti kiek kitaip. Jo mintis, kad SSRS autopramonėje kokius 20 metų po karo vyko unikalūs dalykai pasirodė įdomi (tik nežinia kaip tai paaiškinti, ar “atšilimu”, ar tuo, kad senus inžinierius iššaudė ir atėjo nauji, ar tiesiog taip gavosi) Juk, kad ir ta pati “Pobieda” buvo kaip ir ne kopija, ir lyg pirma masinė mašina pasaulyje su integruotais sparnais. Kitas unikalumo įrodymas šie 4X4 automobiliai: 1957 m. “GAZ M72” ir 1958 m. “Moskvič 410N” – vėl lyg pirmieji pasaulyje “4X4” su normaliu, lengvos mašinos, kėbulu. Taip išeina, kad rusai sukūrė SUV – gal dėl to taip mėgsta visokius “BMW X5”?

Čia “M72” vidus su nurodymais kokiais greičiais galima važiuoti įsijungus visus vedamuosius ratus.

Na ir aišku, kaip gi be “RAF Latvijos”. Tai juk buvo vienintelis padorus mikroautobusas visoje SSRS. O paprasti žmonės pretenduoti jį įsigyti galėjo tik turėdami penkis vaikus. Po SSRS kolapso lietuviai lyg bandė moderniai perdirbti (buvo kiek keičiamas dizainas, montuojami “devintuko” žibintai, durų rankenos ir pan.) ir pardavinėti Skandinavijoje ar Vokietijoje.

Apžvalgą baigiu, bet tai ne visa muziejaus ekspozicija –  dar keletas įdomybių Bauskoje tikrai yra. O čia paskutinės dvi kelionės nuotraukos iš Rokiškio bei Jūžintų. Jūžintuose laukė kiek pasitrynusi žvaigždė, o Rokiškyje – spindintis bareljefas.