Nors tikimybė, kad kažkas čia užklys yra 0,00023 proc., bet vistiek informuoju, kad bandysiu daugmaž panašiomis temomis rašyt į FB https://www.facebook.com/sumautapavara/.
Category Archives: Nekategorizuoti
“NK” rekomenduoja
Bloginu tikrai ne dėl tokių dalykų, bet jie visada pradžiugina ir motyvuoja. Na, ir įpareigoja. Taigi, bėgu rašyti kažką įdomaus, nes kol kas šis mėnuo labai jau neproduktyvus…
Kodėl niekada nebus geresnės autolaidos nei “Top Gear”
Tai ne šiaip laidos logas, o stiprus prekinis ženklas, nenustebčiau kad jį kada pamatysime ir kokiam pasauliniam brandų TOP500
Suprantu, kad galbūt atrodys primityvu jog savo (automobiliniame) bloge pašlovinsiu visiems automėgėjams ir taip puikiai žinomą TV laidą, tačiau anksčiau ar vėliau visvien būtų reikėję apie ją parašyti. Be to, tikiuosi, kad mano blogą skaito ir normalūs žmonės (ne autoligoniai), o kažkam iš jų, galbūt (stebuklingu būdu) ši laida iki šiol yra nežinoma, ir mano šventa pareiga yra apie ją informuoti.
Taigi, ponios ir ponai, kaip jau supratote šis įrašas bus pašvęstas “Top Gear” ir jei jums kilo klausimų dėl pavadinimo tai iš kart bandau paaiškinti. Pirmiausia, tokia laida galėjo atsirasti tik Anglijoje. Kodėl? Na, be abejo, todėl, kad jų kalba plačiai naudojama. Tačiau tai ne toks jau reikšmingas dalykas – ispaniškai ar rusiškai kalbančių turbūt yra ne mažiau. Esminis ir lemiamas faktorius čia aišku yra britiški “BBC” medios standartai, kurie kaip kažkada kažkur rašė ar sakė dėdė Užkalnis, yra “sunkiai įsivaizduojamas kosmosas” (ar kažkaip panašiai). Na o, trečioji, ne mažiau svarbesnė dedamoji, yra angliškas humoras, joks vokietis ar prancūzas tikrai nemokėtų taip pasijuokti iš savęs ir kitų (na ir kas, kad laidoje tie juokeliai dažniausiai surežisuoti). Taigi, bombinį trijų dalių kokteilį jau turime, tačiau kad jis taptų neprilygstamo skonio reikėjo dar vieno komponento – laidos kūrėjų pasiryžimo daryti viską kitaip negu iki šiol. “Top Gear”, šiaip jau, yra senoka laida – buvo pradėta rodyti dar 1977 m. ir originaliame formate pratempė iki 2001 m. Aš nė vienos iš tų senų serijų nesu matęs ir net nesiruošiu žiūrėti – niekuo jos manęs nenustebins. Taip, aš domiuosi automobiliais, bet nesu tiek durnas, kad suprasčiau jog automobilių tema gerai (populiariai) laidai yra nelabai tinkama. Čia panašiai kaip su kokia žvejyba – koks ta sritimi nesidomintis žiūrovas norės tokią žiūrėti (jau nekalbant apie moteris). Taigi 2002 m. jie pagaliau suprato, kad žiūrovų, kurie ruošiasi pirkti mašiną ir dėl to žiūri “Top Gear” yra nykstamai mažai, žiūrovų, kurie domisi automobiliais kiekis yra didesnis, tačiau toli gražu ne kritinis, o štai gerų emocijų ir pramogos nori beveik visi. Tiesa, pirmose 2002 m. laidose dar buvo nuobodžios naujų automobilių rinkos apžvalgos (keistis juk taip sunku), tačiau jos labai greitai pradingo. Chebra sumojo, kad dėl to nedidelio kiekio žiūrovų-pirkėjų neverta vargintis, jiems yra skirti visokie “What Car?” ar “Auto Bild” žurnalai ir taškas.
Taip, palaipsniui, užgimė formatas, kuris tapo visų kitų autolaidų galvos skausmu – nors persiplėšk vis tiek geriau nesugalvosi. Čia nerasime bukų kokios nors “C” klasės automobilių testų, kurių pabaigoje paaiškėja, kad laimėjo “Opel Astra”, nes pas ją 5l didesnė bagažinė nei pas konkurentus. Čia bandomos tik įdomios mašinos, dažniausiai superkarai, o ir jų bandymai nenuobodūs – visokios AG ir s iki 100 km/h tikrai nespėja užknisti. Beveik kiekvienoje laidoje laukia ir improvizuotos lenktynės, kurios yra puikus pavyzdys kaip iš nieko galima sukurti šou. Labai teigiama yra “celebrity lap” dalis, kurioje kalbinamos visokios įžymybės – tik reikia gerai kirsti angliškai, ir, pageidautina, žinoti vietines britų žvaigždes, nes jos sudaro daugiau nei pusę dalyvių. Tačiau kitų pavardės maloniai stebina (tai juk, vis dėl to, autolaida) – aktoriai Tom Cruise, Cameron Diaz (tuštučiai man jie tokie pasirodė, bet čia įrašiau dėl to, kad plačiausiai žinomi – buvo krūva mažiau žinomų, bet įdomesnių), rokeriai Alice Cooper, Brian Johnson (“AC/DC” vokalas) ir būrys buvusių ir esamų “F1” lenktynininkų.
Kas dar? Na, šiokie tokie (greičiausiai planuoti) skandalėliai, mistinis Stigas ir retos, bet tiesiog nerealios “special” serijos, kuriose herojai keliauja po visokias Bolivijas, ir kurios tikrai turėtų patikti moterims (šimtą kartų geriau nei kokio “Travel channel” reportažai).
Tiesa, jei jau paminėjau herojus, tai trumpai ir apie juos. Jeremy Clarkson, James May ir Richard Hammond – visi turi savas roles laidoje ir visi Britanijoje yra gerai žinomi ir gerbiami dėdės, be “Top Gear” dar vedantys visokias kitokias laidas, užsiimantys nesąmonėm ir rašantys knygas (ekonomiką jie perpratę gerai). O žiūrint laidą ilgiau pasireiškia ir tęstinis efektas – herojus kiek “pažįstant” jie tampa tik juokingesni.
Be abejo, kad ir kokie šaunūs ir charizmatiški jie bebūtų visi mes žinom, kad trijulė tėra tik gerai veikiančios armijos fronto linija – tokio lygio laida be keliasdešimties profesionalų (suskaičiavau 54 pavardes naujausios laidos pabaigoje) būtų neįmanoma. Profesionalumas ypač prasiveržia filmavime, pažiūrėję bent vieną iš geresnių “Top Gear” klipukų kitų laidų autoriai turbūt raunasi plaukus – iki mėnulio, jiems, kaip sakant, arčiau nei iki tokio vaizdelio. O čia juk užburtas ratas – “Top Gear” peraugo laidos autofrykams rėmus, taigi ir biudžetą gali turėti visai kitokį nei kitos panašios programos, ir tas matosi kiekvienoje sekundėje (dėl lėšų pereikvojimo jie nuo “BBC” vadų lyg nekart ir per kepurę yra gavę).
Paniurėliai visada ras ką pakritikuoti – nerimta, jie kaip vaikai laužo mašinas, neobjektyvu ir pan. Atsakyti galiu paprastai – norite “objektyvumo” žiūrėkite tokias laidas, kur bus testai ir laimės minėtoji “Opel Astra”. Nerimta? Taip, norite rimtai – žiūrėkite žinias ar dar kažką, o čia yra žiauriai kokybiška pramoga automobilių tematika. Laužo (ir sprogdina) mašinas? Na laužo, kartais ir man baisu žiūrėti, bet beveik visada būna labai juokinga (vėl grįžkim prie “pramogos” apibrėžimo, o ir programų giduose laida apibūdinama kaip “entertaiment”). Neobjektyvu, nusišneka? Tai, kad nelabai, nes po visom savo scenos kaukėm dėdės yra tikri autoprofai ir dažnai savo šmaikščiais teiginiais pasako daug daugiau nei gali apibūdinti kažkokie skaičiai ar lentelės.
Taigi, pavartosiu gal ir nelabai tinkančius palyginimus, bet kaip Muhammad Ali ar Michael Jordan tapo didesniais už savo sporto šakas, taip ir “Top Gear” išaugo savo žanrą ir tapo ne laida, o reiškiniu. Ir svarbiausia – tai mano visiškai subjektyvus pojūtis, bet aš jį tikrai jaučiu. Kad ir šiam sezone – pažiūrėjau pirmas dvi laidas, galvoju išsisėmė jau vyrukai su savo surežisuotais bajeriais, ir lyg nesąmoningai nurašiau mintyse tą laidą (visi geri dalykai juk kažkada baigiasi, pagalvojau). Tačiau naujausias s17e03 epizodas vėl gražino viską į vietas – jie vis dar tokie patys geri kaip anksčiau (tiesa, pusę nuopelnų už epizodą atiduodu Sebastian Vettel – jis ne tik fantastiškas vairuotojas, bet ir šmaikštus pašnekovas). Taigi, “Top Gear” tai tarsi rinkos ekonomikos fenomenas – jie atkuria save po trumpalaikių krizių ir būna dar geresni. Aišku iš tokio fenomenalaus reiškinio reikia daryti pinigus ir jie čia nesnaudžia – pardavinėjamos laidos franšizės (jau lyg šešiose šalyse yra savos versijos, darė ir rusai), leidžiami žurnalai, suvenyrai ir t.t.
O tiems kas dar nematė nė vienos serijos dabar yra pats laikas užkibti – kaip tik rodomas 17 sezonas (per metus būna du sezonai po ~8 serijas, vasarą ir žiemą). Taigi, neblūdinėkite torentuose be tikslo!
Štai jie, apgavikai...
P. S. Kokie jie bebūtų krūti aš jaučiuosi apgautas. Jau kokius keturis metus esu waiting liste bilietams į filmavimą (nors skelbiama kad waiting listas apie 2 m.), esu užsiregistravęs ir antrą kartą prieš kokius du metus, bet širdis jaučia kad liksiu be nieko…
Open Season 3
Draugas gerai pastebėjo – “jei jau rašai apie mašinas, tai nieko neatsitiks, jei parašysi ir apie motociklus”. Išties nieko neatsitiks. Netgi priešingai, motociklai man kuo toliau tuo labiau patinka ir ruošiausi parašyti jau senokai. Šis sezonas (atidarytas prieš kokį mėnesį) man yra trečiasis ir važiuodamas motociklu aš vis maloniai atrandu kažką naujo.
Mano patirtis su motociklais savotiška. Taip jau atsitiko, kad iki 2009 metų nebuvau net sėdėjęs ant jokios pyrdos. Net visokie miniakai ir deltos mane taipogi kažkaip stebuklingai aplenkė. Taigi gavosi tokia keista situacija, kad automobiliai, kuriais domiuosi nuo mažų dienų, man buvo pažįstami ir artimi, o motociklas ir motociklininkai buvo visiškai nepažįstama tolima ir egzotiška teritorija. Taip, neatradus šio paralelinio pasaulio, ir būtų slinkę mano dienos jei tais lemtingais 2009-taisiais su tuo pačiu draugu nebūtume išėję išgert alaus. Po keleto bokalų sutarėm, kad reikia pirkti motociklus, o po kelių dienų nusprendėm, kad jei šį kartą “sutarę” nieko nepadarysim (daugelis juk žino kaip baigiasi visi didžiuliai planavimai prie alaus) tai būsim paskutiniai menkystos.
Ir visai neužilgo mano garaže jau stovėjo puikus daiktas pradedančiajam – “Honda CBF600”. Tada kilo natūralus klausimas ką man su ja daryti, nes važiuoti kaip ir nemokėjau. Tiesa, dėdės-ekspertai* iš garažų masyvo nuramino – “jei moki važiuot dviračiu tai mokėsi ir su šituo”. Taigi, teko pasiimti motociklininko atostogų ir šlifuoti vairavimo įgūdžius garažų labirintuose, neapsieinant, aišku, be kasdieninių motociklo prezentacijų dėdėms su paaiškinimais kad čia tikrai viskas “kaip mašinoj” – ir 4 cilindrai, ir vandeninis aušinimas ir t.t. Tiesa, dėdes tekdavo skaudžiai nuvilti su kuro sąnaudomis. Beveik iš visų girdėdavau firminį lietuvišką (Užkalnis TM) “neapsimoka”, kai pareikšdavau, kad “Honda” šimtui km ima ne “tris litrus”, o visus šešis.
Paskui, aišku, dar teko pasidarbuoti gaunant “A” raidelę teisėms ir aš oficialiai tapau motociklininku. Kuo man patinka motociklas? Tuo, kad tu čia iš tikrųjų vairuoji. Automobilyje juk jautiesi kaip akvariume: sėdi už stiklo, turi kokią nori temperatūrą ir gali užsiimti beveik bet kuo – valgyti, gerti, rūkyti ar net žiūrėti TV (taip taip, yra ir tokių draiverių).
Toks inkubatorius aišku gerai jei reikia atvažiuoti švariam ir nesuprakaitavusiam į darbą ar nuvežti vaikus į mokyklą, tačiau sutikite, kad su tikra kelione ir nuotykiais tai neturi nieko bendro. Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet su motociklu net ir pats nuobodžiausias maršrutas gali būti nuotykiu jau nekalbant apie vaizdingus kelius, kurių ir mūsų šalelėje yra ne tiek mažai kaip atrodo. “Success is a journey, not a destination” – skelbia kažkurio motyvatoriaus frazė ir važiavimui motociklu tai galioja visu 100%. Na taip, visokie sportiniai automobiliai gali suteikti panašų pojūtį, tačiau važiavimas motociklu skiriasi visa savo esybe. Automobilyje, jei tai ne koks “McLaren F1” ar “Renault Twizy” (geras sugretinimas!) jūs sėdite šone – tai aišku pliusas, nes galima šalia savęs pasodinti blondinę, tačiau tai net iš tolo neprilygsta sėdėjimui ant motociklo, kur jūs esate viso ko centras – sėdite apžergęs variklį ir greitėdami užgulate benzino baką (blondinę juk galima pasodinti ir už savęs).
Be to, jums reiktų išleisti nemažai pinigų automobiliui, kuris pasiektų šimtinę per 4-5s, o toks pagreitis visiškai normalus bet kokiam vidutiniam motociklui (net ir mano pasiekia gal per kokias 4,5 s). Be to, yra labai smagu po truputį tobulinti savo meistriškumą įveikinėjant posūkius. Tik nesupraskite neteisingai, aš čia kalbu apie atsakingą vairavimą, o ne apie skraidymą ant vieno rato mieste 150 km/h greičiu.
Visi kas kada nors vairavo motociklą tikrai supras mano šį motociklinės euforijos kupiną įrašą, o tiems, kurie dar nė karto to nedarėte ir esate panašioj situacijoj kaip aš buvau 2009 m. pateikiu trijų filmukų sąrašą. Jie turėtų išsklaidyti abejones ir dar kartą priminti apie motociklo vairavimo malonumus.
1. Laukiniai šernai. Filmas atitinka visus Holivudo pramoginių filmų plačiai auditorijai kanonus – yra paprastas, nuspėjamas ir visiškai atitolęs nuo tikrovės. Tačiau motociklai, gražūs vaizdai ir žinomi aktoriai gali daug ir filmo tikrai nepavadinčiau prastu. Juk reikia gerai suvokti paskirtį prieš ką nors vertinant – jei norisi lengvos teigiamos pramogos tai būtent tokio ir reikia.
2. Viena savaitė. Vizualus įrodymas, kad Kanada yra labai graži šalis. Filme puikiai išlaikytas balansas tarp rimtumo ir pramogos, o jei Kanados vaizdai jumyse motociklininko nepažadins tai galimybė keliaujant kalnuose sutikti merginą, kuri norės ne tik laužą pakūrenti, tikrai privers viską apmąstyti iš naujo.
3. Motociklininko dienoraštis. Filmą mačiau tik šiam pasirodžius (2004 m.), tačiau įspūdžiai dar gyvi. “Dienoraščio” su kitais dviem mano paminėtais filmais net neišeina lyginti, šis per daug rimtas ir didelis, ir jį drąsiai galima klasifikuoti kaip “epinį” (juk ir iš nuotraukos čia kaip “Titanikas”). Optimizmo kūrinyje gal ir mažoka, bet taip, matyt, norėta parodyti pagrindinio herojaus paveikslą, o jis gi pats Che Guevara. Šiaip filmas toks beveik “must see” sakyčiau, ir ne tik motofanams.
Kas dar iš motofolkloro? Na, kad yra knyga “Dzenas ir motociklo priežiūros menas“. Motociklizmo čia nedaug, viršų ima filosofija, o knyga pas mane iki pusės perskaityta jau guli kelis metus. Gal kada reikės ir pabaigti.
* – ta garažo masyvų fauna verta atskiro tyrimo. Daugelio šių dėdžių gyvenimo svajonė buvo nuosavas garažas “Žiguliams” ir jie iki šiol šį turtą labai brangina ir puoselėja. Be to, yra puikūs visų sričių ekspertai ir visada gali duoti patarimą.
P.S. Jei žinot kokių filmų į temą tai prašau nesidrovėkit ir parašykit į komentarus.
Jau geriau alaus įkALT’2011
“Litexpo” parodų rūmuose (skamba rimtai, nors jie to “rūmai” lyg jau ir nenaudoja) dar vyksta “ALT’2011” ir aš net pats nežinau kodėl apie tai rašau. Juk mano blogo tikslas tikrai nėra monitorinti visokias naujienas (žiauru kai tuo pragaištingu generinio monitoringo keliu nuėjo beveik visi, net ir anksčiau buvę rimti, portalai – ir ne tik Lietuvoje). Bet šio mano įrašo tikslas kilnus ir šventas. Aš noriu jus apsaugoti.
Pats tikrai nebūčiau specialiai važiavęs į šią parodą, bet taip jau atsitiko, kad teko ten pabūti. Apskritai manau, kad į autoparodas Lietuvoje normalūs žmonės nelabai eina (juk pas mus ekspozicijos dažniausiai labai primityvios – apie visokius interactivities čia belieka tik pasvajoti), bet šiais metais, kaip niekad, organizatoriai balansuoja ant auditorijos pakantumo ribos. Aš nuoširdžiai tikiu, kad net trys prasčiausio alaus bambaliai būtų žymiai geresnė investicija nei tie 10 Lt išleisti bilietui į parodą. Žinau, kad mano blogas nėra jokia galinga automedia (o dar savaitgalis), tačiau jei bent vienam skaitytojui išgelbėsiu sekmadienį, tai skaitysiu, kad padariau labai daug. Nes, net ir laiką praleistą prie TV žiūrint kokius “Žvaigždžių duetus” laikyčiau visai turiningu, lyginant su šiemetiniu “ALT”.
Taip, man labai patinka automobiliai ir logiška, kad tokia paroda man turėtų labai laukiamas įvykis, tačiau už tą laukimą aš noriu kažką ir gauti. Kažką daugiau nei tai, ką kas dieną galima išvysti Akropolyje ar autosalonuose Ukmergės ir Ozo gatvėse. Sutinku organizatorių užduotis nelengva – mes juk maži ir gamintojai čia jokios realios rinkos nemato, o kur dar vietinių dilerių situacija, kai du metus svarbiausias tikslas buvo išgyventi. Tačiau Lietuvoje dažnai pasigendu moto, kad gal geriau iš viso nedaryti nei daryti bilekaip.
Nes, kaip nekeista, lankytojų ši paroda sulaukė daug ir man dėl jų nesmagu. Ypač žinant organizatorių “derybų” su dileriais taktiką – “einam pas x ir pasakysim, kad visi kiti jau dalyvauja, tada eisim pas xx ir pasakysim, kad jam liko tik vienintelė laisva erdvė, o tada, dar nieko nesutarę, paskelbsim presrelyzą, kad x ir xx dalyvauja ir jie neturės kur dėtis”. Ir visa tai aišku už nekuklų mokestį.
O jei jau daroma kaimo lygio paroda, tai gal galima išleisti kad ir keliasdešimt tūkstančių litų bet atsivežti pvz. kokią žvaigždę “Bugatti Veyron” ar pan. – vien dėl jos tie sumokėti 10 Lt atrodytų visai kitaip… Nenuostabu, kad gavosi taip, jog dalyvaujančius brandus lengviau suskaičiuoti nei nedalyvaujančius, o likusios vietos yra arba bauginančiai tuščios arba okupuotos gariūnų lygio stendais, prekiaujančiais kinietišku šlamštu (būčiau visai nenustebęs jei ten būčiau išvydęs ir bobutes su “gaideliais”) – ir visa tai vos už kelių metrų nuo “Alfa Romeo” ekspozicijos! Tiesa, tokia ten ir ekspozicija – liūdinti viena “Džiuljeta”.
Bet, kaip sakoma always look on the bright side of life. Nebūna juk viskas vien tik juoda, taigi dabar apie teigiamas išimtis:
1. “Peugeot RCZ”. Pirmoje vietoje del velniškai geros išvaizdos. Taip, vidus, lyginant su išore, prastas (reikia gi taupyti gamintojams, tai verčiasi su tuo ką turi – unifikuoja viską kiek įmanoma), bet galinė dalis ir tas išformuotas langas tiesiog užburia. Pirma vieta dar ir dėl unikumo – eksponatas greičiausiai atvežtas specialiai parodai, o jei ir ne, tai dileriams taps galvos skausmu – tokio greit neparduosi, nebent kaip loterijoj laimėjimo sulauktum visiškai netipinio mūsų šaliai pirkėjo.
2. “Saab 9-5”. Realiai, tokia čia ir išimtis. O aš jį net norėjau į pirmą vietą statyti… Na, mąsčiau taip – na jei jau atsitiktų, kad parodoje turėčiau išsirinkti ir nusipirkti sau mašiną (ir nelabai skaičiuočiau pinigus), tai imčiau tik “9-5”. Žinau, kad jis tėra tik pagerintas opelis, o ir melsvos spalvos galiniai žibintai yra reto šlykštumo. Bet jis turi visiškai sabišką priekinės panelės formą su firminėm ortakių grotelėm – jos yra toks pat “SAAB” identitetas kaip mersedeso trikampė žvaigždė ir sakyti, kad sabas jau nebe toks galėsime tik tada kai tų grotelių nebus. Vien šios grotelės ir netikėtai patogios gražiai apmuštos sėdynės yra vertos tų 185.000 Lt (!) už 300AG “Aero” (taipogi “SAAB” treidmarkas) versiją. Užuojauta ir “SAAB” atstovams, ilgai jiems teks tampytis su šia mašina – turintys be proto daug pinigų ras ir didesnės egzotikos, o skaičiuojantys pirks tiek pat kainuojantį “BMW 530d” arba “Audi A6 3.0 TDi” ir trijų metų eksploatacijoje sutaupys kokius 50.000 Lt (dėl likutinės vertės). O aš tas grotas rasčiau ir keletą tūkstančių litų kainuojančiame “900”…
3. “Mini Countryman”. Gyvas jis dar geresnis nei nuotraukose. Be to, yra ir 5 vietų versija (o taip jau norėjau prisikabinti). Kaina, aišku, didelė, bet ir likutinė vertė turėtų būti gera. Sakyčiau tobulas daiktas jei ne vienas “bet”. Nežinau kodėl, bet esu šventai įsitikinęs, kad 90% “Mini” pirkėjų ir turbūt visas 100% pasirinkusių “Countryman” turi “iPhone” ir “iPad”. Nes man “Countryman” tai yra yra automobilinė “iPad” versija – daiktas gal ir geras, bet jo mistifikacija jau ima užknisti. Dėl to aš niekad neturėsiu nei “Countryman”, nei “iPad”, nei “Crocs” (nežinau prie ko jie čia, bet irgi užknisa). Sorry guys.
4. “Alfa Romeo Giulietta” – absoliučiai teisingas automobilis, tik neteisingos baltos spalvos ir su lievais ratais. Va ką jums reikėjo atvežti chebryte! Vien dėl tų ratų galima spjaut į tai, kad po trijų metų jūsų “Alfa” nekainuos nieko…
5. “Electric Dreams”. Lietuvių eksperimentai su elektra manau bus plačiai aprašyti, taigi neišsiplėsiu. O man visai patiko “Zero” motociklai. Nelabai tikiu elektriniais automobiliais, bet miesto motociklas tai visai kas kita. Su juo važiuoji nedaug, o ir laikai jį garaže taigi elektra kaip ir makes sence. Bėda kita – aš pakankamai skrupulingai skaičiuoju kiek šeimai kainuoja automobilis, bet man visiškai dzin kiek man kainuoja motociklas. Man jis reikalingas for fun ir aš net nežinau kiek jis ryja benzino. O kur dar riaumojantis variklis, duslintuvai ir visa kita, kurie vien patys iš savęs suteikia daug malonumo motociklistui. Taigi elektra technoligiškai čia gal ir tiktų, bet kaifo iš jos lygiai nulis. O kur dar 80 km maksimalus važiavimo atstumas ir 100 km maksimalus greitis… Taip, pardavėjai sako, kad čia tik pradžia, vėliau bus daug geriau, bet ar daug kas norės būti bandomaisiais triušiais? Mes visi numanom, kad ateityje galbūt skraidysim į darbą, bet ar dėl to jūs dabar pirktumėte asmeninį lėktuvą?
Vidus, dėl kurio verta sumokėti 185.000 Lt (gaila tos grotelės nelabai matosi - atkreipkite dėmesį jos ištisinės!)
Psalmė vinilui ir “B&O”
Taigi, ponios ir ponai, iškilmingai pranešu, kad žmogus, kuris visai nesenai gynė MP3, nusipirko plokštelių grotuvą. O šiuo įrašu pabandysiu paaiškinti kodėl tą padariau ir pasidžiaugti.
Vaikystėje ir paauglystėje muzikos klausymas man buvo svarbi gyvenimo dalis. Turbūt dar tik į pradines klases ėjau, kai kai tėvukas įtaisė kasetinę deką „Vilma“ su sensoriniais mygtukais (tuomet tai buvo kažkas tokio). Stiprintuvo tada dar neturėjau, taigi „Kabareto tarp girnų“ programą teko klausyti per ausines, tačiau ausinės buvo „Pioneer“, kas tuometinio sovietinės technikos skurdo fone, buvo galima sakyti hi-end. Vėliau, jau paauglystėje, pavyko susikomplektuoti šiokią tokią separate sistemėlę su „Philips“ CD grotuvu, „Denon“ kasetiniu grotuvu ir lygtais „Teac“ radijo imtuvu – atskiras radijo imtuvas tuomet, kai „M-1“ grojo teisingą muziką (o ne šūdą kaip dabar), buvo labai naudingas daiktas. Gaila tik, kad lemtingoji grandis, stiprintuvas, buvo „nekilmingas“ „Radiotechnika Y-101“ (nors gal ir nebuvo jis toks jau blogas kaip atrodė). Rinkinį vainikavo kolonėlės „Amfiton 35AC“ ir ši sistema visai padoriai grojo. Na, aišku, ir “Kabaretas tarp girnų“ buvo pakeistas į visokius „Queen“, „Pink Floyd“, „Guns&Roses”, “Nirvana” ir pan.
Vėliau reikalai ėmė tik blogėti. Paauglystė ėjo į pabaigą, taigi muzikos klausyti daug smagiau buvo su draugais bare, o ir MP3 standartas stipriai sumaišė kortas – nebuvom kvaili ir supratom, kad kokybe jis neblizga, tačiau patogumas tuomet nugalėjo – į du CD juk galėjau surašyti visą „Queen“ diskografiją ir tai buvo kažkas tokio. O dar vėliau, jau ir beprotiškas MP3 kaupimas (visi turbūt per tai perėjo) ėmė atrodyti beprasmis ir muzikos klausymas namie buvo galutinai apleistas. Sistemėlė buvo iškomplektuota, o ir tėvų namus atėjo laikas palikti.
Dabar, matyt jau senstu, nes pradedu daryti tai, ką patikdavo daryti vaikystėje – galvoju, gal būtų visai įdomu pradėti rinkti kolekcinius automobilių modeliukus (jie mane žavi detalumu, tik gaila kad tas detalumas tiek kainuoja), na ir, aišku, prisiminiau muziką. Kasetės ir CD jau buvo tiek atklausytos, kad antrą kartą bristi į tą pačią upę nenorėjau, o štai vinilas skleidė kažkokią nežinomybės magiją. Taip jau atsitiko, kad plokštelės visiškai mane aplenkė – namuose nebuvo nei patefono, nei jokios plokštelės, kurią bent jau būčiau galėjęs pačiupinėti (nors gal ir logiška, nes besibaigiant 9-ajam dešimtmečiui jos jau buvo laikomos beviltiška seniena).
Taigi, dabar, kai vėl užsimaniau muzikos, nusprendžiau, kad reikia taikyt į vinilą. Be to, man ir šiaip patinka visokios senienos. Tada prasidėjo paieškos. Nesu audiofilas, taigi atskiro plokštelių grotuvo variantą iškart atmečiau, jam juk reikės pirkti stiprintuvą, paskui prisireiks radijos ir t.t.. Nusprendžiau kad reikia ieškoti kažko „all in one“, bet, norėjau, kad tas kažkas dar kažkiek ir grotų („all in one“ ir geras garso atkūrimas juk nelabai dera). Na ir kitas dalykas – reikėjo, kad grotuvas būtų patogus naudoti (pageidautina su distanciniu) ir gerai atrodytų. Šiuos tris kriterijus puikiai atitiko paskutinių kartų „Bang&Olufsen Beocenter” grotuvai, kurie, šiuo metu ir kainuoja nedaug (ateity turėtų brangti, bet čia tik prielaida – labai dar jie nauji, kad būtų kažko daugiau verti).
Taip per visagalį „ebay“ pavyko nupirkti „Beocenter 7007“, kuris buvo originalioje dėžėje (!), su distanciniu, ir netgi su nauja „MMC 5“ adata – geresnio varianto ir būti negali. Deja, adata atvažiavo nulūžusi ir tai gerokai aptemdė mano džiaugsmą. O ir pretenzijų pardavėjas nepriėmė, nes manojo pirkinio „oficialus“ pristatymo adresas buvo Londonas, o iš jo dar laukė “neoficiali” ilga kelionė (tiksliau pasakius 2000 km kratymo) iki Lietuvėlės. Greičiausiai šios kelionės adatėlė ir neišlaikė, nors kažin ar buvo labai sąžiningai įpakuota… Kaip ten bebūtų tai buvo blogiausia kas galėjo atsitikti, nes net ir naudotos adatos kainuoja mažiausiai tiek, kiek aš mokėjau už visą centrą… Dvigubai nagus teko graužtis ir dėl to, kad adata pagal prekės aprašymą buvo nauja! Tiesa, turimą adatą pavyko sutaisyti, tačiau kiek gerai ji groja pasakyti sunku – tikiuosi, kad kai įsigysiu naują skirtumas bus. O naują greičiausiai reiks užsakyti pas dėdes iš Amerikos, kurie vieninteliai gamina „B&O” pakaitalus (pažiūrėkit, kad ir „biudžetinės“ “SMMC3” kainą – ir tai už 2cmX0,5cm daiktą…)
Mano modernaus vintažo kampelis (televizorius "Loewe Xelos", kolonėlės "B&O S30")
Šiuo metu su sutaisyta adata prasukinėju skolintą „The Beatles“ plokštelę bei ką tik įsigytus „Jerry Lee Lewis” ir „Chuck Berry” rinkinius. Ir ką galiu pasakyti? Tiesiog super! „The Beatles“ dar iš sovietinių laikų, išleista kažkur Balkanuose, tačiau, kaip nekeista skamba išraiškingai, o ir stereo efektas puikus (to visiškai nesitikėjau iš sovietinio leidimo), „Jerry Lee Lewis“ deja mono, bet skamba ne blogiau. Kiek nuvylė tik „Chuck Berry“, ji kaip ir stereo, bet tas stereo dirbtinis (1974 m. elektroninė variacija), o be to, ir pati plokštelė tikriausiai „suklausyta“ – skambesys galėtų būti ir gyvesnis, tačiau viską kompensuoja pavadinimas (“Motorvatin’”), “Kadilako” nuotrauka ir šis gabalas.
Iš „ebay“ dar keliauja dvigubi „Otis Redding“ ir „Eric Clapton“ rinkiniai, taigi tikrai bus su kuo įvertinti “B&O” galimybes. O ir šiaip plokštelės mane kažkuo užbūrė. Neteigsiu, kad jos skamba geriau už CD, tačiau skambesio tikrumo prasme, man jos atrodo pranašesnės. Juo labiau, kad man patinka 1960, 1970-ųjų kūriniai, ir manau, kad vinilas yra geriausias standartas norint išgirsti tų laikų muzikos autentiškumą. Traškesys? Jo labai nedaug ir jis tik prideda “tikrumo”, nors kaip teigiama audiofilų diskusijose gerose sistemose jį beveik pavyksta eliminuoti. Turint patefoną atsiranda ir dar vienas labai smagus hobis kolekcionuoti plokštelės. Jų juk prileista milijonai, o kainos, daugumos, protingos (nežiūrint į visokius kolekcionierių-spekuliantų burbulus). Svarbiausia, kad nusipirkęs plokštelę ir ją paėmęs į rankas aš jaučiuosi gerai – tartum iš tikrųjų įgijęs teisę klausyti šią muziką (ne taip, kaip parsipumpavus terabaitą MP3 iš torentų).
O pabaigai gykiškas mano sistemos video. Tik čia, mielieji, turiu jus nuvilti. Ką jūs girdėsite bus toli nuo to, ką girdžiu aš. Ir man labai gaila, kad šio tikro, analoginio skambesio, aš jums niekaip negaliu perduoti. Pirmiausia jį negrįžtamai sugadins mano visiškai tam reikalui netinkantis fotoaparatas, paskui garsą perkoduos „youtube“, o galutinį variantą dar kartą savaip skaitmeniškai interpretuos jūsų turima garso plokštė… Ko pasekoje, jūs girdėsite tą patį gabalą, bet ne tą patį skambesį. Tačiau primenu, kad patefonų ir plokštelių “ebay’uje” dar liko labai daug.
P.S.1 Garsą sugadino dar ir naminiai gyvūnai – namie gyvena du peliukai ir šuo.
P.S.2 Mano blogas šiuo metu kiek užlinkęs, neveikia meniu, atsiprašau už nepatogumus (tikiuos, kad greitai gerieji popo dėdės sutvarkys).
Vilnius mūsų?
Čia bus kaip ir antras politizuotas įrašas mano bloge (pirmas čia). Nors koks čia įrašas („įrašas“ juk skamba visai solidžiai), greičiau grafomaniška minties nuotrupa. Tik šį kartą tai bus bent kažkiek pritempta prie automobilių (nes blogas juk, iš principoTM, apie juos).
Taip jau yra, kad augant Kaune, pirmoji pažintis su Vilniumi būna keista. Kaune sutikti kitos tautybės žmogų ne taip jau ir paprasta. Taip, visi pažįsta „Žalgirio“ legionierius, visi žino apie KMU studijuojančius užsieniečius ir apie „Ryanair“ skrydžių žemėlapį, tačiau šie žmonės nesudaro kritinės masės. Lenkų Kaune, galima sakyti, išvis nėra, o rusų, taipogi stebėtinai mažai, žinant, kad mūsų šalis buvo Rusijos įtakos zonoje visus 200 metų (su 20 metų pertrauka). Taigi, kaunietį ištinka natūralus šokas sužinojus, kad Vilniuje 19a. pradžioje lietuvių buvo gal kokie 2 proc., ir dėl to, net iki dabar, ten gyventojų sudėtis pagal tautybę yra visiškai kitokia nei mieste prie Nemuno.
Apie nesenai šurmulį sukėlusį sprendimą dėl lietuvių kalbos dėstymo lenkų mokyklose nuomonės neturiu. Taip, valstybinę kalbą turi mokėti visi, tačiau nelabai įžvelgiu realios naudos iš to, kad kiekvienas lenkas deklamuos Maironio raštus ar cituos Žemaitę. Lietuvai, kaip valstybei, būtų daug geriau, kad kuo daugiau piliečių kalbėtų kalbomis, kuriomis Europoje daromi strateginiai susitarimai – prancūzų ar vokiečių (anglų palikime ramybėje, tarkim, kad ją mokame, o be to, ES ne tokia ji svarbi kaip atrodo).
Bet aš šį kartą ne apie kalbas. Noriu prisiminti kiek senesnį, ne mažiau rezonansinį, įvykį su pavardžių rašyba. Asmeniškai aš nematau absoliučiai jokios problemos trūkstamų lotyniškų raidžių naudojime įvairiuose oficialiuose dokumentuose (tame tarpe ir pase). Manau, kad tik laiko klausimas kada tai įvyks ir ne vien tik dėl lenkų. Mes juk priklausome ES, ir nors esame jos užkampyje, nuo gyventojų maišymosi niekur nepabėgsime. Visoms informacinėms sistemoms teisingai įrašyta pavardė yra šimtą kartų naudingesnė negu lietuviška jos adaptacija, o dabar gaunasi, kad už kokio Quentin ištekėjusi lietuvė turi dvi pavardes – „Kventin“ Lietuvoje ir „Quentin“ užsienyje.
Pamenu, kai tas skandalas buvo pačiame įkarštyje, lenkai, kaip argumentą naudojo lotyniškus įrašus („Republique de Lituanie“) Lietuvos pase, o aš vakar prieš miegą, sugalvojau dar vieną gerą pavyzdį. Reikėjo kažkam iš lenkų tuose vyriausybiniuose posėdžiuose (jei tokie buvo) ištraukti kokio „VW“ registracijos liudijimą (galim pavadinti ir neoficialiai – „techninį pasą“) ir numesti lietuvių kalbos sergėtojams po akimis. Juk ten parašyta „Volkswagen“, o ne „Volksvagen“ ar „Folksvagenas“. O kaip lietuviškai reiktų pavadinti pvz. kokį „XC70“? Gal „Iks Cė 70“? Manau, jei automobilis, net mūsų valstybinės kalbos inspekcijos saugomoje valstybėje, nusipelnė būti vadinamas tikruoju vardu, tai nieko baisaus neatsitiks jei lenkas galės savo pavardę rašyti taip, kaip per amžius rašė jo protėviai. O konstitucija? Manau, kad ji čia mažiausia problema. Tiek daug svarbių reikalų lieka net nepradėti spręsti kol mes čia kapstomės pavardžių rašyboje ar lietuvių kalbos „išsaugojime“.
6.9 Paryžiuje
Esu žiauriai prieš visokius video, kuriuose dundukai, užsidėję kameras ant transporto priemonių, demonstruoja savo narsą miesto gatvėse. Linkų čia nepateiksiu, į Youtube įvedus bent kelis raktinius žodžius vaizdelių pasipils gausybė. Kiek pamenu, bent jau mano laikais (gerai skamba!), kai jutūbės dar nebuvo ir vaizdeliai keliaudavo tik įrašytų CD arba išmontuoto hardo pavidalu, kiečiausias buvo “Getaway in Stockholm”. Jis, iš tikrųjų, buvo visai neblogas, o apsukrūs kūrėjai aplink jį greitai sustatė versliuką, kurį suka iki dabar.
Taip, tokiuose vaizdeliuose adrenalino netrūksta ir daugelis iš jų fantastiškai prikausto dėmesį. Tačiau, kai tau jau virš trisdešimt, kai turi vaikų, ir žodis “atsakomybė” nėra tik eilinis žodis su neaiškia reikšme, imi į viską žiūrėti kitaip. Gatvėse tokioms nesąmonėms tikrai ne vieta, nes, gerokai per didelis rizikos procentas tenka (niekuo dėtiems) aplinkiniams. Tų “draiverių” fone, man net vairavimas lengvai išgėrus (kuriam šiaip esu labai kategoriškas) atrodo pateisinamas.
Tačiau gyvenime taip jau yra, kad skirstyti visko į juodą ar baltą neišeina. Štai šiandien su jumis noriu pasidalinti nerealia nuoroda. Tai dar gyvo prancūzų režisieriaus Claude Lelouch 1976 m. trumpametražis filmukas “C’était un rendez-vous” (“Tai buvo pasimatymas” ar kažkas panašaus). Nepaisant to, kad iš esmės, jis niekuo nesiskiria nuo kitų panašių bukagalviškų vaizdelių, jis yra stipriai kitoks. Jis buvo turbūt pirmas tokio tipo kūrinys ir dėl visų subtilybių jį galima vadinti menu (prancūzai moka balansuoti ant meno ir šlamšto ribos, ir jiems kažkaip pavyksta svarstykles persverti į pirmojo pusę). Ir panašu, kad tokios prabos turbūt nepasieks nei vienas panašus vaizdelis. Tų subtilybių, sukuriančių mistifikuotą aureolę, išties užtenka. Veiksmas vyko senai, režisierius (kuris pats ir vairavo automobilį), matyt, nebuvo kalbus, taigi filmas, ilgainiui apaugo visokiom legendom. Kalbama, kad po filmo pristatymo, jo kūrėjas, atseit, buvo uždarytas į areštinę (kuo aš visiškai nesistebiu), nesutariama ar filmas visiškai autentiškas, o visokie gykai/frykai net sukūrė forumą, kuriame analizuoja galimą automobilio greitį (kuris irgi apaugęs mitais). O kur dar diskusijos apie žinomas Paryžiaus vietas/pastatus, kurie matomi šiame klipe.
Kiek man pavyko išsiaiškinti (pagrinde šio puikaus puslapio pagalba), tai filmavimui buvo naudotas “Mercedes-Benz 450SEL 6.9“, o trasa dar kartą buvo apvažiuota su “Ferrari 275GTB“, kurio variklis būtent ir baubia filmo garso takelyje (“MB” garsas, matyt, pasirodė per tylus, taigi teko panaudoti “GTB” – dėl to garso nesutapimo turbūt ir kilo diskusijos apie filmo autentiškumą). Abu automobiliai daugiau nei įspūdingi. Net neįsivaizduoju iš kur juos ištraukė tas prancūzas – tai juk buvo (ir tebėra) vieni brangiausių ir rečiausių automobilių pasaulyje (“MB” savo unikalumu man netgi labiau imponuoja nei “Ferrari”). Tačiau, apie šiuos automobilius nerašysiu, tiek jau to. Ne tokia juk ir šio trumpo įrašo tema, taigi kviečiu surasti laisvas 10 min. ir patogiai įsitaisyti prieš ekraną.
Laisvė neparduodama
Čia kaip ir ateinančios Kovo 11-osios proga.
Taip jau yra, kad mastydamas apie mažos valstybės (kaip mūsų) privalumus, nelabai daug jų atrandu. Tas aišku manęs nedžiugina, bet apart tų teigiamų dalykų (kurių tikrai yra) yra ir dar vienas labai didelis pliusas.
Prieš keletą/keliolika metų plačiai vartota (ir iki negalėjimo atsibodusi) frazė, kad gyvename interneto/skaitmeniniame amžiuje pagaliau iš tikrųjų realizuojasi (ir su kaupu). Internetas tampa vis labiau aktyvus, socialus ir visaip kitaip artimas, o jo reikšmė auga astronomiškai. Tą supranta ir pasaulio galingieji organizuodami tokius internetinius konkursus kaip į Davosą (kurio mes vos vos nelaimėjome). Ir būtent, tokiuose konkursuose Lietuva gali drąsiai (drąsi juk šalis) rėkti “Mes-Jėga” (kaip dainavo Meškėla).
Manau, kad mūsų šalies dydis ir gyventojų skaičius yra tiesiog superoptimalus tokiems konkursams. Lietuvoje net blogeriai gali sukurti iniciatyvą, kuri įgalins prastumti mūsų kandidatą interneto balsavimuose į pirmas vietas, o jei tokios iniciatyvos imtųsi didieji portalai tai mes turbūt laimėtume visus pasaulinius konkursus. Didesnėje, daugiau gyventojų turinčioje šalyje tai jau būtų neįmanoma, nes kandidatų, automatiškai, būtų daugiau, nepavyktų sukoncentruoti visų internautų dėmesio ir t.t. O žinant, kad mes pirmi Europoje pagal interneto greitį ir turim didelę sklaidą, susidaro tiesiog ideali situacija dominuoti tokiuose konkursuose.
Kodėl aš apie tai rašau? “BMW” paskelbė konkursą “blogeriams”. Jį laimėjęs gali gauti “svajonių darbą” – metus laiko rašyti blogą ir gauti už tai gausių materialinių gėrybių (kažkaip užderėjo paskutiniu metu tų pasaulinių “svajonių darbo konkurso” marketinginių kampanijų). Kaip ten bebūtų, vienas mūsų tautietis prasuko neblogą piarą ir kol kas tam konkurse laimi didele persvara (žr. “leaderboard”)! Lietuviškas jo blogas, švelniai tariant, silpnas, bet kalba ne apie tai. iniciatyva yra labai sveikintina ir aš nuoširdžiai noriu, kad jis laimėtų. Klausimas tik ar balsai tam konkurse bus vienintelis kriterijus, nes terms&conditions ten yra kažkokių kabliukų apie “profesionalumo įrodymą” ir pan. (nemanau, kad “BMW” labai norės blogerio iš kažkokios Lietuvos) – na bet pažiūrėsime.
Aš kaip blogeris irgi dalyvauju (tik negaliu taip šlykščiai apsimetinėti kaip dauguma dalyvių). O čia printscreenas (jei koks piktas redaktorius ištrintų mano anketą):
