Tag Archives: Packard

O Kalifornijoj saulėtas dangus

Jei jūs esate prisiekęs komunistas ir norite ką nors negero padaryti kapitalistiniams vampyrams, negailestingai siurbiantiems kraują iš sąžiningų darbo žmonių, tai visai neblogas variantas būtų Rugpjūčio mėn. nuvykti į Kaliforniją. Čia, Pebble Beach golfo laukuose, kasmet vyksta “Concours d’Elegance”, į kurį suvažiuoja daug gražių (ir labai brangių) mašinų ir, savaime aišku, susirenka gausybė turtingų tetų ir dėdžių.

Šie dėdės ir tetos čia renkasi dar nuo 1950 m., o renginys palaipsniui tapo bene rimčiausiu kasmet vykstančiu klasikinių mašinų sambūriu. Tą netruko pastebėti ir autogamintojai – pastaraisiais metais visokių prototipų ar mažaserijinių prabangių modelių premjerų čia gausu. Be to, kiekvienais metais kuris nors gamintojas gali nusipirkti renginį lydinčios markės vardą ir taip tapti dar labiau matomas – šiemet tokia garbė atiteko “Mercedes-Benz”.

Bet grįžkim prie klasikos. Ten kur aristokratiški dėdės, ten ir daug taisyklių. Automobiliai suskirstyti į 27 (!) grupes, be to, yra įvairūs apribojimai – tas pats automobilis renginyje antrą kartą gali dalyvauti ne anksčiau nei po dešimties metų, nebent jam būtų atlikta pilna restauracija arba pasikeistų savininkai.O savininkai čia labai svarbūs, realiai tai juk uždaras elito vakarėlis (tiesa, paspoksoti prieinamas ir paprastiems žemės gyventojams), taigi prie kiekvieno dalyvaujančio automobilio lygiomis teisėmis nurodoma ir savininko pavardė. O automobilių vardai irgi atitinkami – dauguma mašinų dar iš tų laikų kai kėbulus gamindavo atskiros ateljė ir tai būtinai atsispindėdavo pavadinime. Be to, ir kėbulo tipas dažnai būdavo sudėtinė dalis, taigi 5-6 žodžių pavadinimas tarp Pebble Beach eksponatų yra, galima sakyti, norma, na pvz. – 1931 m. “Packard 845 Deluxe Eight Waterhouse Convertible Victoria”. Be to, kiekvienas dalyvaujantis automobilis turi savo unikalią istoriją ir beveik visada būna vienetinis jei pagamintas prieš karą (tada juk kėbulai buvo gaminami tik pagal individualius užsakymus) arba vienas iš keliolikos jei pagamintas po karo (kai jau ir kėbulistai buvo perėję į “masinę” gamybą). “Normalių” serijinių, gamintų tūkstančiais, čia tik vienas kitas.

Dėka tokios pinigų koncentracijos, šiuose golfo laukuose galima pamatyti išties unikalių daiktų bei išgirsti visokių jau numirusių markių vardus (kurie kažkada buvo autoetalonai), kaip pvz. “Packard”, “Pierce Arrow” ar “Duesenberg”. O visose 27 klasėse yra renkami 3 laureatai, iš kurių nominuojamas vienas festivalio “Grand Prix”. Būtent tas “Grand Prix” man ir kelia šiek tiek įtarimų apie kitą medalio pusę, bet apie tai pabaigoje. O dabar trumpa vogtų ir nevogtų nuotraukų karuselė su mano komentarais.

Konkūrą reklamuojantys plakatai yra atskira tema, jei neklystu, tai šalia automobilių rinkimų yra renkamas ir geriausias plakatas, o čia galite pasigėrėti kasmetiniais laimėtojais.

Dar vienas plakatas.

Legendinis britų draiveris Stirling Moss su mersiuku iš pirmo piešinio. Moss, deja, taip ir nelaimėjo “F-1” čempionato, bet yra pasižymėjęs kaip rekordininkas. Jis dalyvaudavo visose įmanomose lenktynėse (net po kelias į dieną, be to visiškai skirtingo tipo) ir kaip sako anglai – jei kurių lenktynių Stirlingas ir nelaimėdavo tai tik dėl to, kad nespėdavo į jas atvažiuoti iš kitų. Vikipedija skelbia, kad per karjerą jis dalyvavo daugiau nei 500 lenktynių iš kurių laimėjo beveik 200 (nuotrauka iš supercars.net).

Turbūt geriausiai viso festivalio dvasią atspindinti nuotrauka su krūva “Ferrari 250 GTO”. Kokie 15 milijonų $. Kiekvienas.

Toks, sakyčiau, beveik tipinis festivalio dalyvis (vairuotojas irgi) – 1936 m. “Duesenberg SJN Rollston Convertible Coupe”. Markė jau senai pamiršta, nors kažkada buvo ne menkesnis statuso simbolis kaip koks “Rolls-Royce” (nuotrauka iš supercars.net).

Tiesiog graži 20 a. pradžios mersiukų nuotrauka. To meto plokšti statūs radiatoriai buvo išties tinkami ženklinimui.

Įstabiai dailus 1957 m. “Ferrari 250 GT Coupé Speciale” – jų buvo pagaminta tik 2 vnt. (nuotraukos iš supercars.net).

Renginio metu vyksta ir aukcionai – šiame Sheryl Crow parduoda ar perka 1959 m. “Mercedes-Benz 190 SL”. Automobilis, galima sakyti, paprastas Pebble Beach masteliais. Beje, vieną “190 SL” dažnai galima pamatyti ir Lietuvos sąskrydžiuose.

O čia kitas selebritis Jay Leno. Amerikoje jis yra krūtas kažkokio vakarinio TV show vedėjas, o be to TV show dar yra žinomas kaip visiškas petrolhedas.

Taip senovėje atrodė britvos. 1956 m. “MV Agusta 500 CC Grand Prix”.

O čia vienas iš dviejų mano herojų. 1953 m. “Fiat 8V Supersonic” su 2,0 V8 varikliu. Jų pagaminta tik 15 ir be milijono $ tokio nenupirksite… Milijonas už “Fiat” – skamba neblogai (nuotraukos iš supercars.net).

O čia kitas mano herojus, taipogi nepaprastas paprastos markės modelis – 1934 m. “Ford Model 40 Special Speedster”. Henry Ford sūnaus Edsel užsakymu sukurtas ir pagamintas vienetinis egzempliorius. Automobilis buvo dingęs iš akiračio 40 metų ir tik po kruopščios restauracijos vėl pasirodė viešumoje. O su Edsel Ford yra susiję ir daugiau įdomių nutikimų – apie vieną iš jų rašiau kažkada “Istorijose” (pasižadu kažkada iškasti straipsnį iš archyvo ir patalpinti čia).

O dabar apie tai kas blogai. Bėda tame, kad ten kur susiduria daug pasakiškai turtingų žmonių automatiškai atsiranda grėsmė beskonybei. Ir automobilis, kuris šiemet laimėjo, puikiai tą įrodo. Taip, gal jis ir superunikalus bei išskirtinis, bet būtų užtekę jį apdovanoti savo klasėje. Juo labiau keista, kad naujieji rusai lyg ir nedalyvauja vertinant dalyvius. Norisi tikėti, kad tai tik laikina išimtis, nes ligšioliniai laimėtojai buvo “teisingi”. Taigi, jūsų teismui festivalio “Grand Prix”, kičo šedevras, 1934 m. “Voisin C-25 Aerodyne” (interjeras išvis be komentarų – trūksta tik keturių skylių vaire pirštams įkišti).

P.S. Nuotraukas išrinkau chaotiškai – čia pateko tik tie aparatai, kurie man duotuoju momentu pasirodė verčiausi. Konkūre dalyvauja daug mašinų, taigi visų įdėti neįmanoma (būtų labai jau didelė nuotraukų vagystė). Be to, neįdėjau tų, kurios buvo paminėtos bloge anksčiau. Labai išsamus fotoreportažas yra čia. Na ir liko neaptartos naujos mašinos/prototipai, nes jos, mano nuomone, šiam renginiui tik kenkia.

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Hanza dienos Kaune

“Ir Kaune galima gyventi”. Tikrai. Šiemetinės “Hanza dienos” tiesiog puikios ir aš esu maloniai nustebintas organizatorių užmojais ir profesionalumu. Tačiau neišsiplėsiu, apie šventę parašys visokie delfiai ir taipogi parašys (o gal jau ir parašė), kažką panašaus į tai –  “santakoje automobilių mėgėjų laukė senoviniai automobiliai ir visi technikos aistruoliai galėjo pasigėrėti šiais XX a. pradžios inžinerijos stebuklais”. Tokio didaktinio, robotinio (ar dar velniai žino kaip jį pavadinti) rašymo stiliaus stačiai nekenčiu ir man labai gaila kad mūsų žiniasklaida vis dar jam vergauja. O priežasčių turbūt reikėtų ieškoti dar mokykliniuose rašinėliuose (nors gal jie jau pasikeitę?). Bet ir ne nužmogėjimas rašiniuose mano šiandieninė tema.

Santakoje išties buvo keletas automobilių. Autokoloną organizavo “Urmo” (ar kaip jie patys save vadina – prekybos miestelis “Urmas”) chebra, o jie yra labai aktyvūs senienų mylėtojai – rengia visokius tarptautinius senturgius, senienų parodėles ir restauruoja visokias senas machinas, nuo “Ford T” iki garinių (!) traktorių. Taigi, eksponatams uždėję mažiausiai 50 metų amžiaus cenzą, jie sukvietė visus į skambiai pavadintą renginį “Hanza dienos 2011 Old Auto Show”. Jis nebuvo gausus, bet buvo visai įdomių dalykų. Taigi kviečiu peržvelgti nedidelę muiline darytą fotogaleriją su mano komentarais.

“Willys” buvo aprašytas visai nesenai, taigi nesikartosiu.  O štai egzempliorius iš dešinės ne mažiau įdomus.

Šį ir kitus serijos filmus galima mėgti arba ne, tačiau tais pasiūlos skurdo laikais jie daug reiškė ir tapo ryškia sovietinio folkloro dalimi. “Где этот чёртов инвалид?” frazės jėga buvo tokia, kad tikro automobilio pavadinimo Sovietų Sąjungoje turbūt nežinojo net ir dauguma “Za ruliom” prenumeratorių. “СМЗ С-3А” teoriškai buvo net ne automobilis, o “motokaliaska” arba kvadriciklas pagal šiuolaikinę klasifikaciją (šitas irgi toks pat). “Invalidkė” arba “Morgunovka”, iš tiesų, buvo skirta invalidams – pagal kažkokią procedūrą ją buvo galima gauti 5 metams panaudai (be pinigų). Skamba gražiai, tačiau “SMZ” buvo labai jau nevykęs transportas ir tie 5 metai turbūt buvo sugalvoti dėl to, kad ilgiau retas kuris egzempliorius ir atlaikydavo. Vieno cilindro “IŽ-49” motociklo variklis turėjo 8AG ir joms teko ne juokais darbuotis genant 500kg (su vairuotoju) svorį. Mažylis galėjo pasiekti 60 km/h greitį, tačiau reikėjo didžiulės drąsos bandant tai įgyvendinti – jo kėbulas buvo surinktas ypač prastai ir važiuojant pamesti duris buvo vienas juokas (dažnas naudotojas tvirtindavo “tiuninginius” kabliukus ant durų).

1959 m. “Cadillac Eldorado” (kupė) yra nuostabus automobilis. Ir jei jums įdomu kodėl amerikiečiai vis dėl to pirmi nuskrido į mėnulį (na, atmeskim visas sąmokslo teorijas, ir tarkim, kad jie ten buvo) tai atsakymas prieš akis – juos prie raketų pratino gerą dešimtmetį. Šis iš Baltarusijos įdomus dar ir tuo, kad turi retą opciją – “išneštą” atsarginį ratą. Automobilio ilgį su šiuo ratu sunku net įsivaizduoti, jis manau bus apie 6,3 m. Būtent šis modelis turėjo aukščiausius “ever” galinius sparnus – 1,07 m nuo žemės, vėliau, net pats gamintojas, matyt, suprato kad persistengė ir sekančiais metais juos 15 cm patrumpino. Tik vienas “bet”. Šios fazės (1959-1966) Kadilakai jau tampa savotiška naujųjų lietuvių mada – maždaug turiu namą, sodybą, jachtą ir reikia nusipirkti oldtimer, nes visi turi, tai jamsiu va tokį va “Eldorado” ir būsiu kietas. Tai mane biškį nervina, nes už tokius pinigus (jų paklausa didelė, tai ir kainos adekvačios) yra ir įdomesnių pasirinkimų. Na, bet čia toks pavydus pabambėjimas – tegul tik daugiau tokių mašinų ant mūsų žemelės būna!

O čia mano parodos favoritas – 1932 m. “DeSoto”. Atvirai pasakius nieko apie jį nežinau, bet sužavėjo fantastiška restauracija, spalva ir, aišku, baltos juostos ant ratų. Na ir šiaip toks, nors plėšti banko važiuok.

Geltonas “Ford T”?. Būna dar ir tokių? Na, spalva, greičiausiai, neoriginali, nes “T” dažė tik juodai (na OK, tai netiesa, bet geltonų lyg nebuvo…). “Dažykite kaip norit, bet kad būtų juoda” atseit sakė Henris Fordas, o juoda spalva kaip pagrindinė buvo parinkta dėl to, kad greičiausiai išdžiūdavo (“T” gi buvo pirmasis tikrai masinis automobilis ir laikas čia tiesiogine prasme reiškė pinigus).

Stabdis tai tas kur dešinėje? Čia ne anekdotas apie blondines, čia tikrai taip. Vidurinis pedalas yra atbulinės eigos. O kairįjį jau bent iš dalies galime pavadinti sankaba – priklausomai nuo rankinės svirties (iš kairės, primena rankinį stabdį) padėties juo galima įjungti neutralią, parkavimo ar vieną iš dviejų pavarų. O gazas? Jis ant vairo po dešine (sorry, nuotraukoje nelabai matosi), tik nesumaišykite su svirtimi kairėje vairo pusėje – ji ankstina arba vėlina degimą (o jo reguliavimą kaip papasakojo vairuotojas reikia “jausti širdimi”)! Va jums ir standartai pagal “Ford T”. Tiesa, kokie ten standartai, tuomet juk ir kelių normalių Amerikoj nebuvo (tai ir ratai pas “T” atitinkami). Kas dar? Na, jis, aišku užvedamas ranka ir sukant rankeną reikia ne tik saugoti ją (lūžusi ranka būdavo vos ne profesinė pirmųjų vairuotojų liga). Reikia dar nepamiršti kokioje pozicijoje yra ta rankinė svirtis, nes “T” jus paprasčiausiai pervažiuos (neretas atvejis pirmiesiems “Ford T” savininkams to meto Amerikoje).

1939 m. “BMW 327” – tikras vokiškos technikos grožis. Ta proga galime prisiminti ir Kauno auksarankių kūrinį (tik kuriems galams tas “Clarion”, ar koks ten, grotuvas?).

Turbūt tik anglai moka gaminti gražius autobusus. Organizatoriai užsiminė, kad keliauja dar du panašūs, bet dviaukščiai. Ir jie lyg važinės kažkokiais parodomaisiais maršrutais Kaune. Šaunu ir tiek.

Dar vienas Kadis. Čia sedanas “De Ville” (iš esmės tas pats “Eldorado” tik 4 durų). Tačiau modelis jau 1960 m. ir tie sparnai išties kiek mažesni.

O čia kito Kadilako savininko manifestas. Kai benzinas kainavo 4 litus bent jau buvo galima skaičiuoti kad kilometras kainuoja litą (aišku, čia tik išlaidos kurui), dabar net taip neišeina…

“Packard”. Aprašymas čia.

Na ir koks gi sąskrydis be “Zim”? Jų buvo bent du, gal vienas Berijos?

 

 

 

 

Tagged , , , , , , , , , , , , , , ,

Dar šiek tiek apie kupė magiją

Savo simpatijas kupė modeliams buvau išreiškęs viename pirmųjų blogo įrašų. Ir šiandien norėčiau dar kartą pašlovinti šį kėbulo tipą. Kuo jis man patinka? Gal nuskambės keistai, bet savo nepraktiškumu. Praktiškumas, apskritai, naikina daiktuose magiją. Ir aš visai pasiilgstu tų laikų kai automobilis buvo skirtas tik važiuoti, o ne valgyti, gerti, miegoti ar vežti dviračius. Todėl šiandien apie pačius pirmuosius kupė, kurie neturėjo visų šių nereikalingų savybių.

Tų, kas bent kiek domisi automobiliais aišku nenustebinsiu primindamas, kad nemažai kėbulų tipų pavadinimų (sedanas, kupė, kabrioletas ir t.t.) mena dar karietų laikus ir paieškoję kokiam googlės mapse gal net rastume vietas Anglijoje ar Prancūzijoje, kuriose ir buvo gaminamos tokių pavadinimų karietos. Visa tai aišku labai gražu ir galbūt net sudomintų merginas, kurioms nepatinka mašinos, bet patinka žirgai, tačiau bėda tame, kad tie pirmieji automobiliai ir buvo ne kas kita kaip karietos su varikliu vietoje arklio. Na, kad ir “Ford T”.

Deja, man karietos nepatinka, todėl manąjį automobilio apibrėžimą atitinka mašinos, pagamintos nuo ~1930 metų. Būtent nuo ketvirto dešimtmečio automobiliai jau pradėjo įgauti “normalias” proporcijas – nebebuvo siauri ir aukšti, ir jų forma jau spinduliavo kažkuo daugiau nei galėjo išreikšti arklių traukiamas vežimas. Keista tai, kad ta dizaino evoliucija kaip ir įvyko per didžiąją depresiją, nors gal ir logiška – automobilis tada, išskyrus kokį “Ford T”, buvo nemaža prabanga, o per krizes juk labiausiai nukenčia neturtingi (kaip kažkur skaičiau “visada nukenčia tie, kurie nukenčia visada”). Dar reikia paminėti, kad maždaug nuo to meto įvyko ir kitas esminis lūžis – uždari kėbulai pradėjo imti viršų prieš atvirus (sunku įsivaizduoti bet iki kokių 1920 m. 80 proc. visų automobilių buvo atviri).

Na ir aišku iš tų ikikarinių automobilių be konkurencijos galiu išskirti kupė modelius. Savo išvaizda jie man atrodo netgi sportiškesni nei daugelis šiuolaikinių kupė. Jų ratai buvo kampuose (tas optiškai žymiai “pastiprina” automobilį, o iš karietų paveldėti, bet jau žymiai aptakesni, sparnai tam “pastiprinimui” tik padeda), variklio skyrius buvo ilgas (kupė juk turi būti su dideliu varikliu), ir svarbiausia – erdvė žmonėms buvo centre (taip galutinai įtvirtindama idealiais proporcijas), o jos buvo tik tiek kiek reikia vairuotojui ir keleiviui (na ne visai taip, bet apie tai kiek vėliau). O kur dar tas fantastiškas kantelis viršuje priekinio stiklo – turbūt jis ir tie išnešti sparnai yra kaip simboliai skiriantys senovinių ir moderniųjų automobilių eras. O štai ir klasikinis mano aprašytojo kupė pavyzdys “1931 Packard Standard Eight”.

Paimta iš www.oldcarmanualproject.com

Tiesa, jis tuomet buvo panaši prabanga kaip dabar koks “Bentley Brooklands“, tačiau net ir kokius penkis kartus pigesnis “Ford Coupe” turėjo panašiai stiprią “kupė magiją” (čia turbūt Bonnie ir Clyde įamžina savo meilę).

Paimta iš "Ford" media

Tačiau tai dar ne viskas. Paskutinis dalykas, kuris priverčia tiesiog pamesti galvą dėl tuometinių kupė yra taip vadinamos “rumble seat” (amerikoniškai) arba “dickey seat” (anglosaksiškai) užverčiamos sėdynės gale, kurias būdavo galima užsakyti vietoj bagažinės (jei reikdavo bagažinės gelbėjo karietinė dėžė). Jos buvo tikrų tikriausias karietos palikimas (ten sėdėdavo tarnai), tačiau prie kupė dizaino labai tiko.

Paimta iš www.oldcarmanualproject.com

Ir nors jos buvo ankštos ir visai kitaip nepatogios, kai kas atrasdavo ir privalumų (1, 2). O kaip aksesuarą buvo galima nusipirkti net ir stogelį. Šios sėdynės buvo dviejų tipų – kai atsilošdavo tik atkaltė arba mažiau įspūdingos, tačiau tikrai patogesnės su išlendama sėdima dalimi (abu tipai čia – “1938 m. “Opel Super 6 Cabriolet” ir 1912 m. “Opel 512”; paimta iš autoreview.ru).

Savaime aišku, kad ilgai toks sprendimas tempti negalėjo – automobiliai greitėjo, taigi ten sėdėti jau darėsi ne tik nekomfortiška, bet ir katastrofiškai nesaugu (dabar juose vežti žmones galima tik per visokius senovinių automobilių paradus). Iki WW2 jos kaip savotiškas aristokratiškumo akcentas dar buvo montuojamos į prabangesnius kupė, kaip pvz. šie 1936 m. “Plymouth” (atkreipkite dėmesį ir į dizaino evoliuciją – sparnai jau interguoti, apvalaini, ne iš tolo neprimenantys karietos).

Paimta iš www.oldcarmanualproject.com

O po karo tik anglai dar ten kažką pažaidė ir kiek pavyko rasti informacijos 1949 m. “Triumph 2000 Roadster” buvo paskutinis modelis turėjęs tokias sėdynes (britai čia padirbėjo iš peties – atkreipkite dėmesį į apsauginius stiklus!).

Paimta iš www.flickr.com/photos/braintoad

O už kiek dabar galite turėti “rumble seat”? Na štai toks 1931 m. “Ford Model A” (tiesa, čia ne kupė, o roudsteris*, ir tų vietų nesimato, bet labai gerai jis išėjęs šioje nuotraukoje) per ebay Amerikoje nesenai buvo parduotas už 25.000 $. Ir čia turbūt pigiausia ką galima nupirkti su “rumble seat”, nes prabangesnių markių kainos būtų su 2-5 kartų daugikliu. Va jums ir tarnų vietos…

* – sorry, kad jį prisiminiau tik įrašo pabaigoje, juk jis yra kupė vyresnysis brolis – iš esmės tas pats kupė tik be stogo. O  kabrioletas? Na jis tas pats roudsteris tik su rimtesniu sudedamu stogu (pas roudsterį mažiukas) ir dažniausiai su dviem “normaliom” (sudedamos nesiskaito) sėdynių eilėm. Nors su tais terminais yra ir niuansų – dabar jie pavirtę beveik marketinginiais ir vadina visi viską kaip kas nori – štai Mersas skelbiasi, kad pirmas padarė “keturdurį kupė”, nors tokio termino kaip ir nėra… O čia mano jau aprašytas “Packard” su roudsterio kėbulu ir vaizdelis kaip atrodė automobilių pardavimo salonas prieš karą (kai kėbulus dar gamindavo atskirose dirbtuvėse).

Tagged , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar