Tag Archives: Ford T

Kaip ir išankstinė “Cars 2” apžvalga (2/2)

Taigi, žadėtasis veikėjų sąrašas (in alphabetical order). Bus ne visi, keliolika mažiau įdomių praleidau.

“Acer” (“AMC Pacer”) ir “Grem” (“AMC Gremlin”) – esu rašęs apie juos “Istorijose” tai labai neišsiplėsiu. Abu, kaip Amerikai, labai kitoniški ir abu savaip žavūs – “Pacer” netgi visai gražaus dizaino ir tikrai vertas kolekcininkų dėmesio. Jei jums 13 metų tai aišku visai nesenai būsite matę tokį (čia pagrindinė Rebecca Black konkurentė).

“Chauncy Fares” ir “Topper Deckington III” – na šiti lietuviams jau turbūt labiau pažįstami nei Gedimino pilies bokštas.

“David Hobbscap” – kas gi kitas jei ne penkiasdešimtmetį ką tik atšventęs “Jaguar E-Type”. Aišku, paminėtas ir pas mane.

“Fillmore” – irgi jau apdainuotas (1,2).

“Finn McMissile” – lyg ir neturintis realaus automobilinio atitikmens herojus. Pamatęs nuotrauką pirmąkart, iš pirmo žvilgsnio pagalvojau, kad čia “Volvo P1800” su keistais ūsais. Nepaisant visos savo galybės “Pixar” turbūt nesugebėjo susitarti su “Aston Martin” – čia juk turėjo būti James Bond “DB5”!

“Sgt. Highgear” – na turbūt irgi niekam nieko aiškinti nereikia. Automobilis, be abejo, “karališkasis” “Land Rover Defender”.

“Kingpin Nobunaga” – primena, kad Japonija “šiek tiek” kitokia nei kitos šalys ir automobiliai čia kitokie.

“Lewis Hamilton”. Na Liuisui matyt buvo kokie 5 metai, kai jis pirmą kartą pamatė “Cars”, taigi vaikinas pats įsiprašė į “Cars 2”. Siluetas lyg ir “McLaren MP4-12C” (marketingo skyrių, atsakingą už pavadinimų kūrybą jie turbūt atleido…). Galbūt Liuisas filmui paskolino ne tik vardą, bet ir balsą? Aišku, mūsų kinuose to nesužinosime.

“Lightning McQueen” – kokia jo rolė filme turbūt žinote, o šiaip jis neturintis realaus analogo, tačiau simbolizuojantis amerikietišką “Nascar” fenomeną (mes to niekada nesuprasim). “Karalius” iš pirmojo “Cars” irgi iš ten pat.

“Lizzie” – taip, čia “Ford T” – pirmas masinis automobilis ir dėl to ne kartą paminėtas pas mane.

“Luigi” – 1957 m. “Fiat 500”. Jie su “Mini” turbūt yra gražiausi mažyliai ever.

O “Cars 2” pasirodys ir “Luigi” giminės – “Mama Topolino” (lyg ir kažkokios kėbulų atelje gaminta “Fiat 500” versija) ir “Uncle Topolino” (“Fiat 500” pirmtakas). Vis dar neatsisakau minties kada nors turėti 1957 m. “500”.  Personažas filme buvo puikiai įgarsintas Andriaus Žebrausko (tikiuosi, kad antroje dalyje jis irgi bus) – frazės “Ar tu pažįsti daug Ferrari?” ir “Luidži domina tik Ferrari” jau tapo ne mažiau kultinės nei “a gdie kampot?”. Be abejo, neapsieisim ir be “Guido” (jis – tai kažkoks improvizuotas keltuvas).

“Mack” – amerikietiška greitkelių svajonė įkvėpta “Freightliner”.

“Mater” – “bruolis šaunuolis” mūsų variante, neturintis realaus analogo, tačiau įkvėptas automobilių iš to pačio įrašo.

“Max Schnell” – “Mercedes CLS” ir tiek.

“Miles Axlerod” – gal kokteilis iš šito ir šito? (Čia buvęs “LEGO” dizaineris pasidarbavo automobilių fronte).

“Professor Z” – o čia gi pokarinė vokiečių “motokaliaska” “Zundapp Janus” (labiau vienodą priekinę ir galinę dalį turbūt galime rasti tik pas traukinius).

Na ir kaip gi apsieiti be karališkosios šeimos. Karalienės šaržas ypač vykęs, taip, kaip “Fiat 500 Topolino” turėjo akivaizdžiai nematomą, bet visiškai jaučiamą analogiją su Mickey Mouse, taip šitas tiesiog ant kaktos turi užrašą – “Elizabeth II”. Princas – “Bentley Continental GT”.

“Sally” – “Porsche 911”, 2002 m. metų modelio.

“Sarge” – mano mylimas “Willys MB”.

“Tomber” – interpretacija “Reliant Robin” tema?

Na štai kaip ir viskas, kaip minėjau, liko ir neaptartų herojų, tačiau dėl to tik smagiau bus nueiti į kino teatrą. Taigi, laukiam Rugpjūčio 3 (5) d.!

Tagged , , , , , , , , , , , , , , ,

Hanza dienos Kaune

“Ir Kaune galima gyventi”. Tikrai. Šiemetinės “Hanza dienos” tiesiog puikios ir aš esu maloniai nustebintas organizatorių užmojais ir profesionalumu. Tačiau neišsiplėsiu, apie šventę parašys visokie delfiai ir taipogi parašys (o gal jau ir parašė), kažką panašaus į tai –  “santakoje automobilių mėgėjų laukė senoviniai automobiliai ir visi technikos aistruoliai galėjo pasigėrėti šiais XX a. pradžios inžinerijos stebuklais”. Tokio didaktinio, robotinio (ar dar velniai žino kaip jį pavadinti) rašymo stiliaus stačiai nekenčiu ir man labai gaila kad mūsų žiniasklaida vis dar jam vergauja. O priežasčių turbūt reikėtų ieškoti dar mokykliniuose rašinėliuose (nors gal jie jau pasikeitę?). Bet ir ne nužmogėjimas rašiniuose mano šiandieninė tema.

Santakoje išties buvo keletas automobilių. Autokoloną organizavo “Urmo” (ar kaip jie patys save vadina – prekybos miestelis “Urmas”) chebra, o jie yra labai aktyvūs senienų mylėtojai – rengia visokius tarptautinius senturgius, senienų parodėles ir restauruoja visokias senas machinas, nuo “Ford T” iki garinių (!) traktorių. Taigi, eksponatams uždėję mažiausiai 50 metų amžiaus cenzą, jie sukvietė visus į skambiai pavadintą renginį “Hanza dienos 2011 Old Auto Show”. Jis nebuvo gausus, bet buvo visai įdomių dalykų. Taigi kviečiu peržvelgti nedidelę muiline darytą fotogaleriją su mano komentarais.

“Willys” buvo aprašytas visai nesenai, taigi nesikartosiu.  O štai egzempliorius iš dešinės ne mažiau įdomus.

Šį ir kitus serijos filmus galima mėgti arba ne, tačiau tais pasiūlos skurdo laikais jie daug reiškė ir tapo ryškia sovietinio folkloro dalimi. “Где этот чёртов инвалид?” frazės jėga buvo tokia, kad tikro automobilio pavadinimo Sovietų Sąjungoje turbūt nežinojo net ir dauguma “Za ruliom” prenumeratorių. “СМЗ С-3А” teoriškai buvo net ne automobilis, o “motokaliaska” arba kvadriciklas pagal šiuolaikinę klasifikaciją (šitas irgi toks pat). “Invalidkė” arba “Morgunovka”, iš tiesų, buvo skirta invalidams – pagal kažkokią procedūrą ją buvo galima gauti 5 metams panaudai (be pinigų). Skamba gražiai, tačiau “SMZ” buvo labai jau nevykęs transportas ir tie 5 metai turbūt buvo sugalvoti dėl to, kad ilgiau retas kuris egzempliorius ir atlaikydavo. Vieno cilindro “IŽ-49” motociklo variklis turėjo 8AG ir joms teko ne juokais darbuotis genant 500kg (su vairuotoju) svorį. Mažylis galėjo pasiekti 60 km/h greitį, tačiau reikėjo didžiulės drąsos bandant tai įgyvendinti – jo kėbulas buvo surinktas ypač prastai ir važiuojant pamesti duris buvo vienas juokas (dažnas naudotojas tvirtindavo “tiuninginius” kabliukus ant durų).

1959 m. “Cadillac Eldorado” (kupė) yra nuostabus automobilis. Ir jei jums įdomu kodėl amerikiečiai vis dėl to pirmi nuskrido į mėnulį (na, atmeskim visas sąmokslo teorijas, ir tarkim, kad jie ten buvo) tai atsakymas prieš akis – juos prie raketų pratino gerą dešimtmetį. Šis iš Baltarusijos įdomus dar ir tuo, kad turi retą opciją – “išneštą” atsarginį ratą. Automobilio ilgį su šiuo ratu sunku net įsivaizduoti, jis manau bus apie 6,3 m. Būtent šis modelis turėjo aukščiausius “ever” galinius sparnus – 1,07 m nuo žemės, vėliau, net pats gamintojas, matyt, suprato kad persistengė ir sekančiais metais juos 15 cm patrumpino. Tik vienas “bet”. Šios fazės (1959-1966) Kadilakai jau tampa savotiška naujųjų lietuvių mada – maždaug turiu namą, sodybą, jachtą ir reikia nusipirkti oldtimer, nes visi turi, tai jamsiu va tokį va “Eldorado” ir būsiu kietas. Tai mane biškį nervina, nes už tokius pinigus (jų paklausa didelė, tai ir kainos adekvačios) yra ir įdomesnių pasirinkimų. Na, bet čia toks pavydus pabambėjimas – tegul tik daugiau tokių mašinų ant mūsų žemelės būna!

O čia mano parodos favoritas – 1932 m. “DeSoto”. Atvirai pasakius nieko apie jį nežinau, bet sužavėjo fantastiška restauracija, spalva ir, aišku, baltos juostos ant ratų. Na ir šiaip toks, nors plėšti banko važiuok.

Geltonas “Ford T”?. Būna dar ir tokių? Na, spalva, greičiausiai, neoriginali, nes “T” dažė tik juodai (na OK, tai netiesa, bet geltonų lyg nebuvo…). “Dažykite kaip norit, bet kad būtų juoda” atseit sakė Henris Fordas, o juoda spalva kaip pagrindinė buvo parinkta dėl to, kad greičiausiai išdžiūdavo (“T” gi buvo pirmasis tikrai masinis automobilis ir laikas čia tiesiogine prasme reiškė pinigus).

Stabdis tai tas kur dešinėje? Čia ne anekdotas apie blondines, čia tikrai taip. Vidurinis pedalas yra atbulinės eigos. O kairįjį jau bent iš dalies galime pavadinti sankaba – priklausomai nuo rankinės svirties (iš kairės, primena rankinį stabdį) padėties juo galima įjungti neutralią, parkavimo ar vieną iš dviejų pavarų. O gazas? Jis ant vairo po dešine (sorry, nuotraukoje nelabai matosi), tik nesumaišykite su svirtimi kairėje vairo pusėje – ji ankstina arba vėlina degimą (o jo reguliavimą kaip papasakojo vairuotojas reikia “jausti širdimi”)! Va jums ir standartai pagal “Ford T”. Tiesa, kokie ten standartai, tuomet juk ir kelių normalių Amerikoj nebuvo (tai ir ratai pas “T” atitinkami). Kas dar? Na, jis, aišku užvedamas ranka ir sukant rankeną reikia ne tik saugoti ją (lūžusi ranka būdavo vos ne profesinė pirmųjų vairuotojų liga). Reikia dar nepamiršti kokioje pozicijoje yra ta rankinė svirtis, nes “T” jus paprasčiausiai pervažiuos (neretas atvejis pirmiesiems “Ford T” savininkams to meto Amerikoje).

1939 m. “BMW 327” – tikras vokiškos technikos grožis. Ta proga galime prisiminti ir Kauno auksarankių kūrinį (tik kuriems galams tas “Clarion”, ar koks ten, grotuvas?).

Turbūt tik anglai moka gaminti gražius autobusus. Organizatoriai užsiminė, kad keliauja dar du panašūs, bet dviaukščiai. Ir jie lyg važinės kažkokiais parodomaisiais maršrutais Kaune. Šaunu ir tiek.

Dar vienas Kadis. Čia sedanas “De Ville” (iš esmės tas pats “Eldorado” tik 4 durų). Tačiau modelis jau 1960 m. ir tie sparnai išties kiek mažesni.

O čia kito Kadilako savininko manifestas. Kai benzinas kainavo 4 litus bent jau buvo galima skaičiuoti kad kilometras kainuoja litą (aišku, čia tik išlaidos kurui), dabar net taip neišeina…

“Packard”. Aprašymas čia.

Na ir koks gi sąskrydis be “Zim”? Jų buvo bent du, gal vienas Berijos?

 

 

 

 

Tagged , , , , , , , , , , , , , , ,

Dar šiek tiek apie kupė magiją

Savo simpatijas kupė modeliams buvau išreiškęs viename pirmųjų blogo įrašų. Ir šiandien norėčiau dar kartą pašlovinti šį kėbulo tipą. Kuo jis man patinka? Gal nuskambės keistai, bet savo nepraktiškumu. Praktiškumas, apskritai, naikina daiktuose magiją. Ir aš visai pasiilgstu tų laikų kai automobilis buvo skirtas tik važiuoti, o ne valgyti, gerti, miegoti ar vežti dviračius. Todėl šiandien apie pačius pirmuosius kupė, kurie neturėjo visų šių nereikalingų savybių.

Tų, kas bent kiek domisi automobiliais aišku nenustebinsiu primindamas, kad nemažai kėbulų tipų pavadinimų (sedanas, kupė, kabrioletas ir t.t.) mena dar karietų laikus ir paieškoję kokiam googlės mapse gal net rastume vietas Anglijoje ar Prancūzijoje, kuriose ir buvo gaminamos tokių pavadinimų karietos. Visa tai aišku labai gražu ir galbūt net sudomintų merginas, kurioms nepatinka mašinos, bet patinka žirgai, tačiau bėda tame, kad tie pirmieji automobiliai ir buvo ne kas kita kaip karietos su varikliu vietoje arklio. Na, kad ir “Ford T”.

Deja, man karietos nepatinka, todėl manąjį automobilio apibrėžimą atitinka mašinos, pagamintos nuo ~1930 metų. Būtent nuo ketvirto dešimtmečio automobiliai jau pradėjo įgauti “normalias” proporcijas – nebebuvo siauri ir aukšti, ir jų forma jau spinduliavo kažkuo daugiau nei galėjo išreikšti arklių traukiamas vežimas. Keista tai, kad ta dizaino evoliucija kaip ir įvyko per didžiąją depresiją, nors gal ir logiška – automobilis tada, išskyrus kokį “Ford T”, buvo nemaža prabanga, o per krizes juk labiausiai nukenčia neturtingi (kaip kažkur skaičiau “visada nukenčia tie, kurie nukenčia visada”). Dar reikia paminėti, kad maždaug nuo to meto įvyko ir kitas esminis lūžis – uždari kėbulai pradėjo imti viršų prieš atvirus (sunku įsivaizduoti bet iki kokių 1920 m. 80 proc. visų automobilių buvo atviri).

Na ir aišku iš tų ikikarinių automobilių be konkurencijos galiu išskirti kupė modelius. Savo išvaizda jie man atrodo netgi sportiškesni nei daugelis šiuolaikinių kupė. Jų ratai buvo kampuose (tas optiškai žymiai “pastiprina” automobilį, o iš karietų paveldėti, bet jau žymiai aptakesni, sparnai tam “pastiprinimui” tik padeda), variklio skyrius buvo ilgas (kupė juk turi būti su dideliu varikliu), ir svarbiausia – erdvė žmonėms buvo centre (taip galutinai įtvirtindama idealiais proporcijas), o jos buvo tik tiek kiek reikia vairuotojui ir keleiviui (na ne visai taip, bet apie tai kiek vėliau). O kur dar tas fantastiškas kantelis viršuje priekinio stiklo – turbūt jis ir tie išnešti sparnai yra kaip simboliai skiriantys senovinių ir moderniųjų automobilių eras. O štai ir klasikinis mano aprašytojo kupė pavyzdys “1931 Packard Standard Eight”.

Paimta iš www.oldcarmanualproject.com

Tiesa, jis tuomet buvo panaši prabanga kaip dabar koks “Bentley Brooklands“, tačiau net ir kokius penkis kartus pigesnis “Ford Coupe” turėjo panašiai stiprią “kupė magiją” (čia turbūt Bonnie ir Clyde įamžina savo meilę).

Paimta iš "Ford" media

Tačiau tai dar ne viskas. Paskutinis dalykas, kuris priverčia tiesiog pamesti galvą dėl tuometinių kupė yra taip vadinamos “rumble seat” (amerikoniškai) arba “dickey seat” (anglosaksiškai) užverčiamos sėdynės gale, kurias būdavo galima užsakyti vietoj bagažinės (jei reikdavo bagažinės gelbėjo karietinė dėžė). Jos buvo tikrų tikriausias karietos palikimas (ten sėdėdavo tarnai), tačiau prie kupė dizaino labai tiko.

Paimta iš www.oldcarmanualproject.com

Ir nors jos buvo ankštos ir visai kitaip nepatogios, kai kas atrasdavo ir privalumų (1, 2). O kaip aksesuarą buvo galima nusipirkti net ir stogelį. Šios sėdynės buvo dviejų tipų – kai atsilošdavo tik atkaltė arba mažiau įspūdingos, tačiau tikrai patogesnės su išlendama sėdima dalimi (abu tipai čia – “1938 m. “Opel Super 6 Cabriolet” ir 1912 m. “Opel 512”; paimta iš autoreview.ru).

Savaime aišku, kad ilgai toks sprendimas tempti negalėjo – automobiliai greitėjo, taigi ten sėdėti jau darėsi ne tik nekomfortiška, bet ir katastrofiškai nesaugu (dabar juose vežti žmones galima tik per visokius senovinių automobilių paradus). Iki WW2 jos kaip savotiškas aristokratiškumo akcentas dar buvo montuojamos į prabangesnius kupė, kaip pvz. šie 1936 m. “Plymouth” (atkreipkite dėmesį ir į dizaino evoliuciją – sparnai jau interguoti, apvalaini, ne iš tolo neprimenantys karietos).

Paimta iš www.oldcarmanualproject.com

O po karo tik anglai dar ten kažką pažaidė ir kiek pavyko rasti informacijos 1949 m. “Triumph 2000 Roadster” buvo paskutinis modelis turėjęs tokias sėdynes (britai čia padirbėjo iš peties – atkreipkite dėmesį į apsauginius stiklus!).

Paimta iš www.flickr.com/photos/braintoad

O už kiek dabar galite turėti “rumble seat”? Na štai toks 1931 m. “Ford Model A” (tiesa, čia ne kupė, o roudsteris*, ir tų vietų nesimato, bet labai gerai jis išėjęs šioje nuotraukoje) per ebay Amerikoje nesenai buvo parduotas už 25.000 $. Ir čia turbūt pigiausia ką galima nupirkti su “rumble seat”, nes prabangesnių markių kainos būtų su 2-5 kartų daugikliu. Va jums ir tarnų vietos…

* – sorry, kad jį prisiminiau tik įrašo pabaigoje, juk jis yra kupė vyresnysis brolis – iš esmės tas pats kupė tik be stogo. O  kabrioletas? Na jis tas pats roudsteris tik su rimtesniu sudedamu stogu (pas roudsterį mažiukas) ir dažniausiai su dviem “normaliom” (sudedamos nesiskaito) sėdynių eilėm. Nors su tais terminais yra ir niuansų – dabar jie pavirtę beveik marketinginiais ir vadina visi viską kaip kas nori – štai Mersas skelbiasi, kad pirmas padarė “keturdurį kupė”, nors tokio termino kaip ir nėra… O čia mano jau aprašytas “Packard” su roudsterio kėbulu ir vaizdelis kaip atrodė automobilių pardavimo salonas prieš karą (kai kėbulus dar gamindavo atskirose dirbtuvėse).

Tagged , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar