Tag Archives: 1:18 modeliai

Išliks tik jie ir tarakonai

Buvau žadėjęs atgaivinti temą, o pažadus reikia tesėti. Šioje temoje papuoliau į savotišką aklavietę – kai prisiskaitai apie tokias kolekcijas tampa sunku blaiviai mąstyti ir pradeda atrodyti, kad už tuos varguoliškus 5000 Eur gali nupirkti dėmesio vertą eksponatą tik 1:18 mastelyje… Na, bet sveikas protas palaipsniui grįžta ir mano misija vėl ima atrodyti prasminga. Kas tai per misija? Tiems kas dar neskaitė šios temos, primenu – siekiu pristatyti jums įdomius klasikinius automobilius (> 25 m. amžiaus), kuriuos už maždaug 5000 Eur galima nupirkti patenkinamoje būklėje. Esu šventai įsitikinęs, kad normalios šalies (kuria Lietuva tampa, nors ir labai pamažu) keliuose turi būti matomas kiekis klasikinių mašinų ir nesutinku kad jos yra tik turtuolių privilegija – taip, jie gali sau leisti turėti visokius “Bugatti Atlantic” (šiaip čia sarkazmas, nes toli gražu ne kiekvienas turtuolis gali turėti tokį – paskutinis sandėris siekė 72 mln. Lt), bet jūsų turimas, mylimas ir prižiūrimas vabalas savaitgalio kelionėje suteiks ne ką mažiau džiaugsmo.

Kas mane žavi senuose automobiliuose net tiksliai negaliu įvardinti. Be abejonės, pirmiausia tai išvaizda, kuri, lyginant su šiuolaikinėmis mašinomis net ir multimilijoninio tiražo vabalą paverčia Mikelandželo “Dovydu”. Bet yra ir kiti dalykai – interjeras su to laikotarpio madingomis ar naujai išrastomis medžiagomis (net ir plastikas ten atrodo dvasingai), kurios visos turi savo kvapą (niekaip negaliu pamiršti “Volvo PV544”test draivo ir jo medžiaginio salono – jis kvepėjo taip pat kaip bulvių maišai pas močiutę kaime). O kur dar visi saviti garsai – džerškėjimai, traškėjimai, dundėjimai. Na, ir aišku svarbiausia – vairavimas. Jis ne mažiau tikras nei visa kita – vairuoti senesnį automobilį yra įgūdžių reikalaujantis užsiėmimas ir tai paverčia jūsų kelionę dar spalvingesne.

Amerikietiški prailginti bamperiai ir kitokie žibintai šį automobilį tik pagražino. Ko negalėčiau pasakyti apie visus kitus Amerikai pritaikytus europiečius.

 

Čia vienas iš keleto kaliforniečių parduodamų per Ebay. Taip, jis kainuoja ne 5000 $ ar Eur, tačiau jo būklė tokia, kad galima tiesiai į gamyklos muziejų Štutgarte statyti. Ir kaip jie ten Kalifornijoje tas mašinas taip išsaugo?

 

Taigi, po tokios ilgokos įžangos reikia jau ir šiandienos herojų įvardinti. Šiandien, sakyčiau, bus tikras hitas lietuviams. Juk visi žinome, kad lietuvio svajonė yra dyzelinis gerai sukomplektuotas džipas su automatine greičių dėže, kurį galėtų pataisyti kiekvieno garažo meistras. Na, nešokinėkite dar iš džiaugsmo, tokių aparatų senovėje nelabai buvo tai vieną savybę – džipą – leidžiu sau pakeisti į man mylimą kupė. Taigi, ponios ir ponai, tik įsivaizduokite (žinau, kaip banalu yra vartoti Ostapo frazes, bet čia tiesiog savaime peršasi “vy tolko predstavtie sebie”) – nuostabaus kėbulo, puikiausiai sukomplektuotas, klasikinis dyzelinis automatinis kupė už 5000 Eur! Na, o tokį apibūdinimą, kiek man žinoma, atitinka tik vienas automobilis pasaulyje. Tai “Mercedes-Benz 300 CD”. Bet apie viską iš pradžių.

Gamyklinėje brošiūroje oda taip neatrodė kaip šioje 30 metų mašinoje. Ir tai jokia ne išimtis - pas daugumą "300 CD" odiniai salonai yra stulbinamai išsilaikę.

1976 m. “Mercedes-Benz” pristato “W123” seriją, kuri ilgainiui taps masinio automobilio etalonu visiems laikams. Taip gerai suprojektuoto ir pagaminto automobilio pasaulis dar buvo nematęs ir turbūt jau niekada nematys. Europoje nuvažiavę n šimtų tūkstančių kilometrų jie yra vis dar labai paklausi prekė Afrikoje, kur net ir prižiūrimi visiškų atgrubnagių, toliau suka kilometrus. Mūsų taksistams ši (ir vėlesnė “W124”) serija irgi turbūt visiems laikams liks automobilizmo viršūne, o tą patį “W123” (mūsų galvočių pakrikštytą “agurku”) vis dar galima pamatyti taksi stotelėse ir galėčiau lažintis kad kas trečias iš jų jau bus perkopęs milijoną km.

Bent jau vizualiai galinės vietos atrodo labai patogios.

Ne mažiau legendų yra prikurta ir apie šių automobilių 3.0 dyzelinius variklius – 100.000 km tokiam varikliui tik “apkatkė”, o tvarkingai prižiūrimi egzemplioriai be jokių rimtesnių variklio remontų pasiekdavo 500.000 km! Geri dyzeliai tapo dar viena priežastimi “W123” sėkmei už Atlanto – ten tuomet siausdavo visokios naftos krizės, taigi dyzelinis mersedesas buvo top pirkinys. Tokia situacija leido atsirasti ir labai unikaliam “Mercedes-Benz” variantui. “W123” buvo gaminamas trijų kėbulo modifikacijų – universalo, sedano ir kupė. Europoje kupė buvo siejama su prabanga ir sportiškumu, taigi apie dyzelinį variantą gamintojui net nekilo minčių (pirmasis dyzelinis “MB” kupė pas mus atsirado tik po 2000 m.), o štai Amerikoje dėl naftos krizės teko išleisti dvidurį dyzelį ir koks fantastiškas tai buvo automobilis!

Štai tąsai "amžinasis variklis".

 

Amerikoje tai buvo brangiausias dyzelinis automobilis tais 1977 m., tačiau jis buvo vertas kiekvieno dolerio. Vokiečiai teisingai nusprendė tiekti į JAV tik geriausiai sukomplektuotas kupė versijas ir dėka to kiekvienas iš iki 1981 m. pagamintų 7502 vnt. “Mercedes-Benz 300CD” yra išskirtinis. Odinis salonas, elektra valdomi visi langai, klimato kontrolė, autopilotas, liukas – nelabai ko trūksta net ir pagal šiuolaikinius komforto standartus. Na taip, 85AG atmosferinis dyzelis nebuvo tai ko iš tikrųjų nusipelnė šis automobilis – 20s iki šimtinės ir 150 km/h maksimalus greitis nebuvo labai džiuginantys parametrai. Nustebinti galėjo nebent nedidelės tokio kalibro mašinai kuro sąnaudos – 8-10 l dyzelio šimtui km net ir siaučiant naftos badui amerikiečiui buvo pigu, be to su 80l kuro baku buvo galima nuvažiuoti beveik dvigubai toliau nei su analogišku benzininiu automobiliu.

O štai ir artėjame prie tikslo. 1981 m. pasirodė turbininė 121AG (125AG nuo 1982.10) versija, kuri šimtinę pasiekdavo per 14s ir galėjo skrieti visais 170 km/h. Negrėsminga, tačiau tai buvo patenkinami duomenys to metu benzininių automobilių fone ir superiniai kaip dyzeliui. “Mercedes-Benz 300 CD Turbodiesel” arba “300 CDT” (vadinama ir taip, ir taip, nors oficialus pavadinimas lyg ir be “T” raidės) iki 1985 m. buvo pagaminta 8007 vnt. ir ji yra mano herojinė versija šiandien. Penkiolika tūkstančių (abi versijos) tai nedidelis kiekis, tačiau pakankamas, kad vyktu reguliari apyvarta – aukcionuose ar ebayuje pastoviai yra bent keletas automobilių. Kainos? Labai norint būtų įmanoma sutilpti ir į mano biudžetą – pusėtino stovio tokie automobiliai ten kainuoja apie 5000$, tačiau jūsų dar laukia transportavimas ir muitas, kurie kainą pakels dar bent pusę tiek. Na ir dar visos lietuviškos nesąmonės su šviesos prietaisų sertifikavimu ir t.t. (oi norėčiau aš išgerti alaus su kuo nors iš susisiekimo ministerijos – gal prašviesėtų jiems galvelės po mano argumentų). Be abejo, taupantys visada gali pirkti daužtą automobilį iš draudimo aukcionų ir tai nėra blogiausias variantas – “agurkų” pas mus dar pakanka, taigi reikiamas detales surasti nebūtų jokių problemų, o ir suremontuoti, kaip minėjau, tokią mašiną gali daugelis. Išties, neįtikėtinai racionali klasika. Na, o turintys atliekamus 10.000-15.000 $ gali nusipirkti “ledinį” beveik naujo (tiesiogine to žodžio prasme) stovio “300 CD” iš Kalifornijos (dauguma jų ten ir nusėdę). Nesakau, kad tai maži pinigai, tačiau naujas “E220 CDI Coupe” kainuoja nuo 150.000 Lt. Taip, visiškai kvaila jį lyginti su 30 m. senumo proseneliu, bet juk moralinė satisfakcija (atmetus pasipuikavimo faktorių) būtų panaši vairuojant tiek vieną, tiek kitą. Be to, “E220” per penkis metus praras mažiausiai 100.000 Lt vertės, o “300 CD” pabrangs ne mažiau nei infliacija. Praverčiau šiandien ebayų – yra taip išlaikytų “300 CD”, kad gali pamanyti jog tuos 30 m. jie praleido garaže užkonservuoti. Padėtį kiek paaiškina kėbulo tipas – jei universalai ar sedanai per tą laiką būna mėtyti ir vėtyti, tai kupė paprastai perkamas ne “drožimui” – dėl to jų ir ridos būna mažesnės, ir stovis geresnis.

Ir kaipgi tais laikais be stoglangio?

 

Be abejo, savo simpatijas atiduodu turbodyzeliniam modeliui, bet nespjaučiau ir į paprastą, tokioje palaimoje tas 20s iki šimtinės reikalo negadintų. Taigi, tautiečiai nesnauskite, dyzeliniai kupė yra rečiausi iš visos “W123” serijos ir kai “W123” taps tikra klasika (kas jau pamažu vyksta), būtent jie ir bus vertingiausi iš visų. Be to, šį automobilį puikiausiai galima naudoti kaip kasdieninį, kas irgi nėra būdinga oldtaimeriams. Nenorintys užsiimti visa ta perturbacija su įvežimu iš JAV gali pasiieškoti “300 CD” ir Europoje – per tuos 30 metų bent keli šimtai čia tikrai sugrįžo, o vieną pernai mačiau net ir autopliuse. Taip, trokštantys sutilpti į dar mažesnį biudžetą, visada gali ieškoti ir benzininio europiečio – tačiau jie retai būna gerai sukomplektuoti (o jų neodiniai salonai per tuos 30 metų pavargsta) ir dėl to praranda didelę dalį savo žavesio. O ir padorų benziną už protingą kainą ne taip lengva surasti. Taigi, jei užsimanėt “W123” kupė geriau ieškokit dyzelio – juk turėti vieną iš 7502 ar 8007 tai kažkas tokio!

O šis vaizdelis turėtų galutinai jus užburti.

 

P.S. Prie ko čia tie tarakonai? Skaičiau kažkada tokią britišką knygelę, kurioje buvo gerai parašyta apie “W123” kokybę – “po atominio karo išliks tik jie ir tarakonai”.

 

 

Tagged , , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar