Vasara. Nors jau ir atšalo, galvelė vis vien dar vasariškai tuščia. Taigi ir bloge nieko rimtesnio nesukurpiu. Šiandien tik trumpas pastebėjimas, kuris turi šansų tapti tendencija. Jokia čia ne paslaptis kad automobiliuose, kaip ir visoje kitoje pramonėje, egzistuoja mados. Esu minėjęs rudą spalvą ir aliuminio spalvos intarpus vaire, kuriais dabar užsikrėtė visi. O išvydus atnaujinto “Twingo” nuotraukas kilo įtarimas apie naują virusą. Kol kas simptomai pasireiškė tik keturiems, bet kas gali paneigti, kad šiemetiniame Frankfurte* nepamatysim dar keleto?
"Škoda Yeti" - turbūt pirmasis iš šių keturių gavo tokius pakeltus apvalius žibintus (dienos šviesos ir priešrūkiniai kartu)
"Fiat Panda Cross" - čia tos lempelės ne tokios didelės, tačiau labai jau išryškintos apvado pagalba
"Nissan Juke" - stilius kitoks, bet bendras vaizdas panašus. Tik čia tie apvalūs žibintai ne priešrūkiniai (jie apačioje), o "normalūs"
O čia atnaujintas "Renault Twingo", kuris oficialiai bus pristatytas Frankfurte. "Renault" ir "Nissan" yra bendras koncernas, taigi, be "Juke" įtakos čia turbūt neapsieita
* – tiems kas nelabai susijęs su automobiliais: tai didžiausia ir prestižiškiausia autoparoda pasaulyje. Vyksta kas du metus (šiemet vyks 09.15-09.25) ir vokiečių gamintojai joje varžosi kaip niekad. Šiemet “Audi” pastatys netgi trasą! Aš ten dar nebuvau ir šiemet (eilinį kartą) nepavyks nuvažiuoti. Bet kažkada – būtinai.
Taigi, žadėtasis veikėjų sąrašas (in alphabetical order). Bus ne visi, keliolika mažiau įdomių praleidau.
“Acer” (“AMC Pacer”) ir “Grem” (“AMC Gremlin”) – esu rašęs apie juos “Istorijose” tai labai neišsiplėsiu. Abu, kaip Amerikai, labai kitoniški ir abu savaip žavūs – “Pacer” netgi visai gražaus dizaino ir tikrai vertas kolekcininkų dėmesio. Jei jums 13 metų tai aišku visai nesenai būsite matę tokį (čia pagrindinė Rebecca Black konkurentė).
“Chauncy Fares” ir “Topper Deckington III” – na šiti lietuviams jau turbūt labiau pažįstami nei Gedimino pilies bokštas.
“David Hobbscap” – kas gi kitas jei ne penkiasdešimtmetį ką tik atšventęs “Jaguar E-Type”. Aišku, paminėtas ir pas mane.
“Finn McMissile” – lyg ir neturintis realaus automobilinio atitikmens herojus. Pamatęs nuotrauką pirmąkart, iš pirmo žvilgsnio pagalvojau, kad čia “Volvo P1800” su keistais ūsais. Nepaisant visos savo galybės “Pixar” turbūt nesugebėjo susitarti su “Aston Martin” – čia juk turėjo būti James Bond “DB5”!
“Sgt. Highgear” – na turbūt irgi niekam nieko aiškinti nereikia. Automobilis, be abejo, “karališkasis” “Land Rover Defender”.
“Kingpin Nobunaga” – primena, kad Japonija “šiek tiek” kitokia nei kitos šalys ir automobiliai čia kitokie.
“Lewis Hamilton”. Na Liuisui matyt buvo kokie 5 metai, kai jis pirmą kartą pamatė “Cars”, taigi vaikinas pats įsiprašė į “Cars 2”. Siluetas lyg ir “McLaren MP4-12C” (marketingo skyrių, atsakingą už pavadinimų kūrybą jie turbūt atleido…). Galbūt Liuisas filmui paskolino ne tik vardą, bet ir balsą? Aišku, mūsų kinuose to nesužinosime.
“Lightning McQueen” – kokia jo rolė filme turbūt žinote, o šiaip jis neturintis realaus analogo, tačiau simbolizuojantis amerikietišką “Nascar” fenomeną (mes to niekada nesuprasim). “Karalius” iš pirmojo “Cars” irgi iš ten pat.
“Lizzie” – taip, čia “Ford T” – pirmas masinis automobilis ir dėl to ne kartą paminėtas pas mane.
“Luigi” – 1957 m. “Fiat 500”. Jie su “Mini” turbūt yra gražiausi mažyliai ever.
O “Cars 2” pasirodys ir “Luigi” giminės – “Mama Topolino” (lyg ir kažkokios kėbulų atelje gaminta “Fiat 500” versija) ir “Uncle Topolino” (“Fiat 500” pirmtakas). Vis dar neatsisakau minties kada nors turėti 1957 m. “500”. Personažas filme buvo puikiai įgarsintas Andriaus Žebrausko (tikiuosi, kad antroje dalyje jis irgi bus) – frazės “Ar tu pažįsti daug Ferrari?” ir “Luidži domina tik Ferrari” jau tapo ne mažiau kultinės nei “a gdie kampot?”. Be abejo, neapsieisim ir be “Guido” (jis – tai kažkoks improvizuotas keltuvas).
“Mater” – “bruolis šaunuolis” mūsų variante, neturintis realaus analogo, tačiau įkvėptas automobilių iš to pačio įrašo.
“Max Schnell” – “Mercedes CLS” ir tiek.
“Miles Axlerod” – gal kokteilis iš šito ir šito? (Čia buvęs “LEGO” dizaineris pasidarbavo automobilių fronte).
“Professor Z” – o čia gi pokarinė vokiečių “motokaliaska” “Zundapp Janus” (labiau vienodą priekinę ir galinę dalį turbūt galime rasti tik pas traukinius).
Na ir kaip gi apsieiti be karališkosios šeimos. Karalienės šaržas ypač vykęs, taip, kaip “Fiat 500 Topolino” turėjo akivaizdžiai nematomą, bet visiškai jaučiamą analogiją su Mickey Mouse, taip šitas tiesiog ant kaktos turi užrašą – “Elizabeth II”. Princas – “Bentley Continental GT”.
Na štai pagaliau galėsiu parašyti ir apie kiną. Na taip, gal ne apie visai tokį, kokį įsivaizduojate, tačiau vis vien apie kiną. Animacija man patiko nuo vaikystės (na, turbūt, nelabai nustebinau), o juk “tais laikais” ir su ja buvo nelengva. Ačiū dievuliui, kad imperija jau skaičiavo paskutines savo dienas, ko pasekoje ir laisvės buvo daugiau ir sienos buvo kiauresnės – “vidiakas” mūsų namuose atsirado dar man net nepradėjus eiti į mokyklą.
Galbūt man pasisekė, kad vaikystę sąžiningai praleidau su “Tom&Jerry”, ta epopėja įdėjo į mano galvelę savotišką animacijos kokybės suvokimą – taip gerai nupieštos ir stebuklingai su muzika susinchronizuotos serijos turbūt po to laiko ir nebuvo. Tiesa, tai galioja tik originaliems 114 epizodams, sukurtiems iki 1957 m., vėlesni jokios meninės vertės neturėjo – buvo daromas elementarus biznis eksploatuojant žinomus vardus. O tie “originalieji” mane padarė labai kritišku žiūrovu – rasdavau kur prisikabinti ir prie SSRS interpretacijos “Tom&Jerry” tema “Nu Pogodi!”, o sugriuvus sienoms nelabai galėjau žiūrėti visokių generinių multikų, kurios rodydavo vokiečių televizijos ar koks “Cartoon Network”. Tiesa, dar nepaminėjau pilnametražės animacijos – kokybiškų jos pavyzdžių “Disney”, be abejo, patiekė, tačiau net ir ne visi iš jų prilygo “Tom&Jerry”.
Dabar laikmetis ne mažiau įdomus – turiu sūnų, su kuriuo galiu pasižiūrėti visus filmukus vaikams (yra juk animacija ir ne tik jiems, ir daug didesniame mastelyje nei daugelis įsivaizduoja), o, be to,vyksta visos animacijos kompiuterizacija (matoma ir nematoma), taigi standartai perrašomi iš naujo. Na, tiksliau, jų perrašymas prasidėjo jau prieš 25 metus ir pasibaigė prieš 16 metų su “Toy Story”. Be abejo, aš kalbu apie “Pixar” ir šia kompanija aš vis nenustoju žavėtis. Jie buvo pirmieji ir pakėlė kertelę taip aukštai, kad tik jiems patiems iki šio ji ir tebėra pasiekiama. Pas juos viskas visada aukščiausiame lygyje – ir scenarijus, ir muzika, ir, aišku, pati animacija. Dėl to aš labai pykstu ant žmonių, kurie sako, kad pvz. koks “Ice Age” yra labai geras animacinis filmas. Kad vietom juokingas sutinku, bet juoką sukelti galima ir kitaip, o štai daugiau to “gerumo” aš ten neįžvelgiu nei per kur. Iš vis, mane nervina, kad kai “Pixar” sukūrė pirmuosius kompiuterinės animacijos filmus, visi pamatė, kad publika tai perka ir puolė štampuoti bileką.
Dievas ir Velnias slypi detalėse ir "Pixar" tą tikrai žino
Kad ir tas pats “Ice Age” yra baisesnės optimizacijos pavyzdys nei “Ryanair”. Viskas ten buvo sugalvota tobulai (iš verslo, o ne animacinės pusės) – iš pradžių kinų auditorijas vos ne metus laiko tyzino pusėtinas traileris, kuriam biznieriai skyrė turbūt daugiau nei pusę filmo biudžeto, o paskui pasirodė ir filmas, kurio animacija irgi buvo “suoptimizuota” – pagrindiniai herojai atrodė dar pusė velnio, tačiau antraplaniai veidai (ypač žmonių) ir aplinka buvo tiesiog tragiški. Aš su savo “Asus EEE”, iš kurio dabar rašau, turbūt geresnę aplinką nupieščiau – ji juk parinkta labai gudriai – balta, balta kur dairais. Nepaisant visko, chebra suprato, kad “Mėslitos” variantas praeis – pasižiūrėję “Pixar” kūrinių, žmonės eis ir į šitą, 90% gerai pažvengs ir visiems sakys kad čia dvigubai geriau nei koks “Toy Story”, o tie 10% tokių kaip aš kritinės masės nesudarys. Nors šiaip tie “mėslitiniai” biznieriai tik patys sau atrodo protingi (panašiai kaip lietuviškos užeigos šiame Rokiškio įraše) – jie žiūri kaip kuo pigiau pagaminti, gerai išreklamuoti, ir skaičiuoti pelniuką iš parodymų kinuose (na vėliau, dar DVD ar TV). O “Pixar” čia visai kitame lygmenyje – jie sudeda visą savo talentą ir meilę (ir aišku pinigus) į filmą ir iš parodymo pajamų turbūt filmo net neatperka, tačiau gerbėjų būna tiek, kad vėliau visokie žaidimai, žaislai, suvenyrai (“Cars” modeliukai čia būtų atskira tema – jų yra šimtai ir prisiekę fanai renka visus), teminiai atrakcionai parkuose ir pan. generuoja riebias pajamas praktiškai neribotą laiką (autoparodose pamatyti “Cars” herojus jau irgi ne stebuklas).
Tų menkaverčių “suoptimizuotų” filmelių, neturinčių jokios išliekamosios vertės pilna – visokius “Open Season” ar “Madagascar” irgi priskirčiau prie tokių. Kiek geriau padirbėjo tik kokio “Šreko” kūrėjai ar piešėjai iš “Disney”, pastarieji vis primena, kad tai kas sukurta kompiuteriu nebūtinai turi taip atrodyti – šitas tikrai geras.
O “Pixar” nuo to laiko išleido galybę puikių filmų ir niekada nesirinko lengvų kelių. Tą patį “Toy Story” jie kūrė net 4 metus (čia superilgas terminas Holivudui), ir su juros periodo kompiuteriais sugebėjo padaryti tai, kas ir dabar visai gerai žiūrisi. Kiekvienas jų filmas buvo tarsi savotiška maža revoliucija kompiuterinės animacijos fronte – pvz. “Monsters, Inc.” pagrindinis herojus turėjo tokius plaukus, kad tuometiniams kompiuterastams turbūt stojosi jų pačių plaukai, galvojant kaip visa tai reikės įgyvendinti. “Finding Nemo” irgi nubrėžė naujus standartus – tyvuliuojantis vanduo juk tuometinėje kompiuterinėje animacijoje buvo tabu. Vėliau sekę “The Incredibles”, “Ratatouille”, “WALL-E” ar “Up” irgi unikalūs – visi su sava, stipria, istorija, užburiančia muzika ir, aišku, vaizdais.
Aš nebuvau Japonijoje, bet esu įsitikinęs, kad jų didmiesčių atmosferą "Pixar" atkurs tobulai
Tas “Pixar” “sąžiningumas” prieš žiūrovą būtent ir pasireiškia filmų išbaigtumu. Pas juos ne tik herojai, bet ir aplinka visada nušlifuota iki deimantinio blizgesio. Be to, turėdami didelį ligšiolinių darbų bagažą, jie visuomet į naujus kūrinius įpina užuominų iš ankstesniųjų – dievas ir velnias slypi detalėse ir jie tai tikrai žino. Na, o jei jūs jau klausiamai žvilgčiojate į posto pavadinimą tai nusiraminkite. Su pavadinimu viskas OK, tačiau reikėjo įžangos (na ir kas kad ji bus pagrindinė įrašo dalis) prisikasant iki “Cars 2”. Tie kas matėte pirmąjį “Cars” (jei turite vaikų visai nenustebsiu kad būsite prasukę jį mažiausiai šimtą kartų – čia ne perkeltine prasme) turbūt taip pat spirgate kaip ir aš ir keikiate “Forum Cinemas” vadus, kurie nukėlė filmo premjerą iš liepos vidurio į rugpjūčio pradžią.
Ir turiu jus galbūt kiek nuvilti – apie pirmąjį “Cars” čia nerašysiu, o ir antrąjį apžvelgsiu tik glaustai. Kad filmas pačiam “Pixar” reiškia daug byloja ir faktas, kad tai tik antrasis jų pratęsimas po “Toy Story” trilogijos. Džiugu, kad šį kartą veiksmas rutuliosis ne tik JAV, bet ir Europoje bei Japonijoje – žinant kaip “Pixar” dirba su aplinkos kūrimu tai mūsų akelėms gresia tiesiog supervizualumu (be abejonės, bus ir dabar madinga 3D versija).
Pasikeitimų bus ir scenarijuje – pirmasis buvo toks labiau “pasakiškas”, o šis (kiek supratau iš trailerių) bus tikras “bajavykas”. Gal dėl to, kad vaikai mėgę pirmąjį “Cars” jau paaugo, o gal ir dėl to, kad pasakos jau neveža (“Disney” jų formato vis dar bando laikytis, bet vis mažiau sėkmingai). O gal ir dėl to, kad pritraukti suaugusiųjų dėmesį, nors šioje vietoje “Pixar” irgi unikalūs – suaugusius jie paima būtent kokybe, o ne juokeliais, kurių nesupranta vaikai. Kad ir “WALL-E” ar “Up”, jie kiekvieną vaiką žavės savo animacija, o kiekvieną suaugusį – aptarinėjamų temų gilumu ir aktualumu.
Taigi, laukiam. Išankstinis seansas lygtais Rugpjūčio 3 d. – jau liko nedaug. O po kelių dienų aprašysiu ir “Cars 2” herojus.
Čia tipinis vaizdelis iš šiuolaikinio filmuko vaikams
P.S. Neįsiklijavo į įrašą ir liko neaptarta:
1. Lėlinė animacija – štai šitie man niekuo nenusileidžia “Pixar”, o humoras išvis epinis.
2. “Elitinio”, “nekomercinio” (terminai būtinai kabutėse) kino animaciniai pavyzdžiai. Esu matęs šitą – paliko labai gerą įspūdį, sakyčiau įrodymas, kad vienas pieštukas gali nugalėti “Disney” animatorių armiją. Liko neaptartas ir anime žanras – aš dar jo, galima sakyti, neatradau.
3. Tie kas jau niekaip nebegali sulaukti Rugpjūčio 3 d. gal kaip nors pratemps laiką su šitais.
“Ir Kaune galima gyventi”. Tikrai. Šiemetinės “Hanza dienos” tiesiog puikios ir aš esu maloniai nustebintas organizatorių užmojais ir profesionalumu. Tačiau neišsiplėsiu, apie šventę parašys visokie delfiai ir taipogi parašys (o gal jau ir parašė), kažką panašaus į tai – “santakoje automobilių mėgėjų laukė senoviniai automobiliai ir visi technikos aistruoliai galėjo pasigėrėti šiais XX a. pradžios inžinerijos stebuklais”. Tokio didaktinio, robotinio (ar dar velniai žino kaip jį pavadinti) rašymo stiliaus stačiai nekenčiu ir man labai gaila kad mūsų žiniasklaida vis dar jam vergauja. O priežasčių turbūt reikėtų ieškoti dar mokykliniuose rašinėliuose (nors gal jie jau pasikeitę?). Bet ir ne nužmogėjimas rašiniuose mano šiandieninė tema.
Santakoje išties buvo keletas automobilių. Autokoloną organizavo “Urmo” (ar kaip jie patys save vadina – prekybos miestelis “Urmas”) chebra, o jie yra labai aktyvūs senienų mylėtojai – rengia visokius tarptautinius senturgius, senienų parodėles ir restauruoja visokias senas machinas, nuo “Ford T” iki garinių (!) traktorių. Taigi, eksponatams uždėję mažiausiai 50 metų amžiaus cenzą, jie sukvietė visus į skambiai pavadintą renginį “Hanza dienos 2011 Old Auto Show”. Jis nebuvo gausus, bet buvo visai įdomių dalykų. Taigi kviečiu peržvelgti nedidelę muiline darytą fotogaleriją su mano komentarais.
“Willys” buvo aprašytas visai nesenai, taigi nesikartosiu. O štai egzempliorius iš dešinės ne mažiau įdomus.
Šį ir kitus serijos filmus galima mėgti arba ne, tačiau tais pasiūlos skurdo laikais jie daug reiškė ir tapo ryškia sovietinio folkloro dalimi. “Где этот чёртов инвалид?” frazės jėga buvo tokia, kad tikro automobilio pavadinimo Sovietų Sąjungoje turbūt nežinojo net ir dauguma “Za ruliom” prenumeratorių. “СМЗ С-3А” teoriškai buvo net ne automobilis, o “motokaliaska” arba kvadriciklas pagal šiuolaikinę klasifikaciją (šitas irgi toks pat). “Invalidkė” arba “Morgunovka”, iš tiesų, buvo skirta invalidams – pagal kažkokią procedūrą ją buvo galima gauti 5 metams panaudai (be pinigų). Skamba gražiai, tačiau “SMZ” buvo labai jau nevykęs transportas ir tie 5 metai turbūt buvo sugalvoti dėl to, kad ilgiau retas kuris egzempliorius ir atlaikydavo. Vieno cilindro “IŽ-49” motociklo variklis turėjo 8AG ir joms teko ne juokais darbuotis genant 500kg (su vairuotoju) svorį. Mažylis galėjo pasiekti 60 km/h greitį, tačiau reikėjo didžiulės drąsos bandant tai įgyvendinti – jo kėbulas buvo surinktas ypač prastai ir važiuojant pamesti duris buvo vienas juokas (dažnas naudotojas tvirtindavo “tiuninginius” kabliukus ant durų).
1959 m. “Cadillac Eldorado” (kupė) yra nuostabus automobilis. Ir jei jums įdomu kodėl amerikiečiai vis dėl to pirmi nuskrido į mėnulį (na, atmeskim visas sąmokslo teorijas, ir tarkim, kad jie ten buvo) tai atsakymas prieš akis – juos prie raketų pratino gerą dešimtmetį. Šis iš Baltarusijos įdomus dar ir tuo, kad turi retą opciją – “išneštą” atsarginį ratą. Automobilio ilgį su šiuo ratu sunku net įsivaizduoti, jis manau bus apie 6,3 m. Būtent šis modelis turėjo aukščiausius “ever” galinius sparnus – 1,07 m nuo žemės, vėliau, net pats gamintojas, matyt, suprato kad persistengė ir sekančiais metais juos 15 cm patrumpino. Tik vienas “bet”. Šios fazės (1959-1966) Kadilakai jau tampa savotiška naujųjų lietuvių mada – maždaug turiu namą, sodybą, jachtą ir reikia nusipirkti oldtimer, nes visi turi, tai jamsiu va tokį va “Eldorado” ir būsiu kietas. Tai mane biškį nervina, nes už tokius pinigus (jų paklausa didelė, tai ir kainos adekvačios) yra ir įdomesnių pasirinkimų. Na, bet čia toks pavydus pabambėjimas – tegul tik daugiau tokių mašinų ant mūsų žemelės būna!
O čia mano parodos favoritas – 1932 m. “DeSoto”. Atvirai pasakius nieko apie jį nežinau, bet sužavėjo fantastiška restauracija, spalva ir, aišku, baltos juostos ant ratų. Na ir šiaip toks, nors plėšti banko važiuok.
Geltonas “Ford T”?. Būna dar ir tokių? Na, spalva, greičiausiai, neoriginali, nes “T” dažė tik juodai (na OK, tai netiesa, bet geltonų lyg nebuvo…). “Dažykite kaip norit, bet kad būtų juoda” atseit sakė Henris Fordas, o juoda spalva kaip pagrindinė buvo parinkta dėl to, kad greičiausiai išdžiūdavo (“T” gi buvo pirmasis tikrai masinis automobilis ir laikas čia tiesiogine prasme reiškė pinigus).
Stabdis tai tas kur dešinėje? Čia ne anekdotas apie blondines, čia tikrai taip. Vidurinis pedalas yra atbulinės eigos. O kairįjį jau bent iš dalies galime pavadinti sankaba – priklausomai nuo rankinės svirties (iš kairės, primena rankinį stabdį) padėties juo galima įjungti neutralią, parkavimo ar vieną iš dviejų pavarų. O gazas? Jis ant vairo po dešine (sorry, nuotraukoje nelabai matosi), tik nesumaišykite su svirtimi kairėje vairo pusėje – ji ankstina arba vėlina degimą (o jo reguliavimą kaip papasakojo vairuotojas reikia “jausti širdimi”)! Va jums ir standartai pagal “Ford T”. Tiesa, kokie ten standartai, tuomet juk ir kelių normalių Amerikoj nebuvo (tai ir ratai pas “T” atitinkami). Kas dar? Na, jis, aišku užvedamas ranka ir sukant rankeną reikia ne tik saugoti ją (lūžusi ranka būdavo vos ne profesinė pirmųjų vairuotojų liga). Reikia dar nepamiršti kokioje pozicijoje yra ta rankinė svirtis, nes “T” jus paprasčiausiai pervažiuos (neretas atvejis pirmiesiems “Ford T” savininkams to meto Amerikoje).
1939 m. “BMW 327” – tikras vokiškos technikos grožis. Ta proga galime prisiminti ir Kauno auksarankių kūrinį (tik kuriems galams tas “Clarion”, ar koks ten, grotuvas?).
Turbūt tik anglai moka gaminti gražius autobusus. Organizatoriai užsiminė, kad keliauja dar du panašūs, bet dviaukščiai. Ir jie lyg važinės kažkokiais parodomaisiais maršrutais Kaune. Šaunu ir tiek.
Dar vienas Kadis. Čia sedanas “De Ville” (iš esmės tas pats “Eldorado” tik 4 durų). Tačiau modelis jau 1960 m. ir tie sparnai išties kiek mažesni.
O čia kito Kadilako savininko manifestas. Kai benzinas kainavo 4 litus bent jau buvo galima skaičiuoti kad kilometras kainuoja litą (aišku, čia tik išlaidos kurui), dabar net taip neišeina…
“Litexpo” parodų rūmuose (skamba rimtai, nors jie to “rūmai” lyg jau ir nenaudoja) dar vyksta “ALT’2011” ir aš net pats nežinau kodėl apie tai rašau. Juk mano blogo tikslas tikrai nėra monitorinti visokias naujienas (žiauru kai tuo pragaištingu generinio monitoringo keliu nuėjo beveik visi, net ir anksčiau buvę rimti, portalai – ir ne tik Lietuvoje). Bet šio mano įrašo tikslas kilnus ir šventas. Aš noriu jus apsaugoti.
Pats tikrai nebūčiau specialiai važiavęs į šią parodą, bet taip jau atsitiko, kad teko ten pabūti. Apskritai manau, kad į autoparodas Lietuvoje normalūs žmonės nelabai eina (juk pas mus ekspozicijos dažniausiai labai primityvios – apie visokius interactivities čia belieka tik pasvajoti), bet šiais metais, kaip niekad, organizatoriai balansuoja ant auditorijos pakantumo ribos. Aš nuoširdžiai tikiu, kad net trys prasčiausio alaus bambaliai būtų žymiai geresnė investicija nei tie 10 Lt išleisti bilietui į parodą. Žinau, kad mano blogas nėra jokia galinga automedia (o dar savaitgalis), tačiau jei bent vienam skaitytojui išgelbėsiu sekmadienį, tai skaitysiu, kad padariau labai daug. Nes, net ir laiką praleistą prie TV žiūrint kokius “Žvaigždžių duetus” laikyčiau visai turiningu, lyginant su šiemetiniu “ALT”.
Taip, man labai patinka automobiliai ir logiška, kad tokia paroda man turėtų labai laukiamas įvykis, tačiau už tą laukimą aš noriu kažką ir gauti. Kažką daugiau nei tai, ką kas dieną galima išvysti Akropolyje ar autosalonuose Ukmergės ir Ozo gatvėse. Sutinku organizatorių užduotis nelengva – mes juk maži ir gamintojai čia jokios realios rinkos nemato, o kur dar vietinių dilerių situacija, kai du metus svarbiausias tikslas buvo išgyventi. Tačiau Lietuvoje dažnai pasigendu moto, kad gal geriau iš viso nedaryti nei daryti bilekaip.
Nes, kaip nekeista, lankytojų ši paroda sulaukė daug ir man dėl jų nesmagu. Ypač žinant organizatorių “derybų” su dileriais taktiką – “einam pas x ir pasakysim, kad visi kiti jau dalyvauja, tada eisim pas xx ir pasakysim, kad jam liko tik vienintelė laisva erdvė, o tada, dar nieko nesutarę, paskelbsim presrelyzą, kad x ir xx dalyvauja ir jie neturės kur dėtis”. Ir visa tai aišku už nekuklų mokestį.
O jei jau daroma kaimo lygio paroda, tai gal galima išleisti kad ir keliasdešimt tūkstančių litų bet atsivežti pvz. kokią žvaigždę “Bugatti Veyron” ar pan. – vien dėl jos tie sumokėti 10 Lt atrodytų visai kitaip… Nenuostabu, kad gavosi taip, jog dalyvaujančius brandus lengviau suskaičiuoti nei nedalyvaujančius, o likusios vietos yra arba bauginančiai tuščios arba okupuotos gariūnų lygio stendais, prekiaujančiais kinietišku šlamštu (būčiau visai nenustebęs jei ten būčiau išvydęs ir bobutes su “gaideliais”) – ir visa tai vos už kelių metrų nuo “Alfa Romeo” ekspozicijos! Tiesa, tokia ten ir ekspozicija – liūdinti viena “Džiuljeta”.
Bet, kaip sakoma always look on the bright side of life. Nebūna juk viskas vien tik juoda, taigi dabar apie teigiamas išimtis:
1. “Peugeot RCZ”. Pirmoje vietoje del velniškai geros išvaizdos. Taip, vidus, lyginant su išore, prastas (reikia gi taupyti gamintojams, tai verčiasi su tuo ką turi – unifikuoja viską kiek įmanoma), bet galinė dalis ir tas išformuotas langas tiesiog užburia. Pirma vieta dar ir dėl unikumo – eksponatas greičiausiai atvežtas specialiai parodai, o jei ir ne, tai dileriams taps galvos skausmu – tokio greit neparduosi, nebent kaip loterijoj laimėjimo sulauktum visiškai netipinio mūsų šaliai pirkėjo.
2. “Saab 9-5”. Realiai, tokia čia ir išimtis. O aš jį net norėjau į pirmą vietą statyti… Na, mąsčiau taip – na jei jau atsitiktų, kad parodoje turėčiau išsirinkti ir nusipirkti sau mašiną (ir nelabai skaičiuočiau pinigus), tai imčiau tik “9-5”. Žinau, kad jis tėra tik pagerintas opelis, o ir melsvos spalvos galiniai žibintai yra reto šlykštumo. Bet jis turi visiškai sabišką priekinės panelės formą su firminėm ortakių grotelėm – jos yra toks pat “SAAB” identitetas kaip mersedeso trikampė žvaigždė ir sakyti, kad sabas jau nebe toks galėsime tik tada kai tų grotelių nebus. Vien šios grotelės ir netikėtai patogios gražiai apmuštos sėdynės yra vertos tų 185.000 Lt (!) už 300AG “Aero” (taipogi “SAAB” treidmarkas) versiją. Užuojauta ir “SAAB” atstovams, ilgai jiems teks tampytis su šia mašina – turintys be proto daug pinigų ras ir didesnės egzotikos, o skaičiuojantys pirks tiek pat kainuojantį “BMW 530d” arba “Audi A6 3.0 TDi” ir trijų metų eksploatacijoje sutaupys kokius 50.000 Lt (dėl likutinės vertės). O aš tas grotas rasčiau ir keletą tūkstančių litų kainuojančiame “900”…
3. “Mini Countryman”. Gyvas jis dar geresnis nei nuotraukose. Be to, yra ir 5 vietų versija (o taip jau norėjau prisikabinti). Kaina, aišku, didelė, bet ir likutinė vertė turėtų būti gera. Sakyčiau tobulas daiktas jei ne vienas “bet”. Nežinau kodėl, bet esu šventai įsitikinęs, kad 90% “Mini” pirkėjų ir turbūt visas 100% pasirinkusių “Countryman” turi “iPhone” ir “iPad”. Nes man “Countryman” tai yra yra automobilinė “iPad” versija – daiktas gal ir geras, bet jo mistifikacija jau ima užknisti. Dėl to aš niekad neturėsiu nei “Countryman”, nei “iPad”, nei “Crocs” (nežinau prie ko jie čia, bet irgi užknisa). Sorry guys.
4. “Alfa Romeo Giulietta” – absoliučiai teisingas automobilis, tik neteisingos baltos spalvos ir su lievais ratais. Va ką jums reikėjo atvežti chebryte! Vien dėl tų ratų galima spjaut į tai, kad po trijų metų jūsų “Alfa” nekainuos nieko…
5. “Electric Dreams”. Lietuvių eksperimentai su elektra manau bus plačiai aprašyti, taigi neišsiplėsiu. O man visai patiko “Zero” motociklai. Nelabai tikiu elektriniais automobiliais, bet miesto motociklas tai visai kas kita. Su juo važiuoji nedaug, o ir laikai jį garaže taigi elektra kaip ir makes sence. Bėda kita – aš pakankamai skrupulingai skaičiuoju kiek šeimai kainuoja automobilis, bet man visiškai dzin kiek man kainuoja motociklas. Man jis reikalingas for fun ir aš net nežinau kiek jis ryja benzino. O kur dar riaumojantis variklis, duslintuvai ir visa kita, kurie vien patys iš savęs suteikia daug malonumo motociklistui. Taigi elektra technoligiškai čia gal ir tiktų, bet kaifo iš jos lygiai nulis. O kur dar 80 km maksimalus važiavimo atstumas ir 100 km maksimalus greitis… Taip, pardavėjai sako, kad čia tik pradžia, vėliau bus daug geriau, bet ar daug kas norės būti bandomaisiais triušiais? Mes visi numanom, kad ateityje galbūt skraidysim į darbą, bet ar dėl to jūs dabar pirktumėte asmeninį lėktuvą?
Vidus, dėl kurio verta sumokėti 185.000 Lt (gaila tos grotelės nelabai matosi - atkreipkite dėmesį jos ištisinės!)
Los Angeles šiuo metu vyksta NBA visų žvaigždžių renginys. Įvairių rungčių prizus sportininkai ir scenos nesusipratimai (aš nesu girdėjęs nei vienos jo dainos ir tuo labiau didžiuojuosi – apsaugok dievuliau mano ausytes ir toliau) išsidalino dar vakar, o už keleto valandų laukia ir svarbiausia savaitgalio kova – weatcoast vs eastcoast.
Ir kaip nekeista automobiliai ten labai svarbūs. Pagrindinis šventės remėjas yra “Kia” ir jų marketingistai išties padirbėjo iš peties – kad prie “All-Star LA2011” logo visur įklijuotas ir “Kia” pavadinimas tai čia dar juokas, palyginus su finaliniu (laimėjimą atnešusiu) Blake Griffin pasirodymu dėjimų konkurse (tiesa operatoriai kiek užgrybavo):
Turbūt buvo kažkaip taip – infiltruotas “Kia” agentas pateko į salę, kur Blake treniravosi ir paklausė:
– “gerbiamasai ar jūs jau nusprendėte kokį dėjimą pasiliksite pabaigai?”
– “dar ne, vis neapsisprendžiu, man labai svarbu laimėti šį konkursą, nes toks spaudimas aplinkui – didelę atsakomybę jaučiu…”
– “o jūs, tamstele, ar galėtumėte peršokti, na pavyzdžiui, per automobilį?”
– “aš galiu ir per traukinį peršokti, o kodėl jūs klausiate?”
– “na mes, tiesiog, tokią idėją turime, atstumtume jums automobilį po krepšiu, jūs peršokęs įdėtumėte, būtų labai gražu ir efektinga, tikrai laimėtumėt turnyrą…”
– “nu gal ir nieko…?”
– “na, o ta proga, kad taip gražiai bendraujame tai mes jums ir tų mašinėlių kokias tris nukrautume, žinom gi, kad jūs nevažinėsit, nes vairuojat “Porsche”, “Bentley” ir “Maserati”, bet va draugams ar giminėms tai tikrai praverstų…”
– “nu gerai visai būtų, nes užknisa tie draugai ir giminės – tai jiems Poršą duok pavairuot, tai Bentlio užsigeidžia…”
– “nu matot kaip gerai, tai mes pristumsime Jums mašinėlę per lemiamą dėjimą”
– “o kas čia per markė bus?”
– “Kia, čia Kia”
– “No-kia”?
– “ne, ne, Kia, geros mašinikės ir garantija 10 metų”
– “na tai OK tada, peršoksiu aš tą jūsų mašiną”
Čia buvo “Kia Optima” – vidutinis, nebrangus, amerikiečiams skirtas sedanas, apdovanotas visai padoria išvaizda ir kvailu pavadinimu (betrūksta tik antro žodžio – “linija”), ir esu beveik įsitikinęs, kad po šio savaitgalio pardavimų kreivė solidžiai pakils. Renginio TV auditorija didelė, o amerikiečiai juk tikri vartotojai – pamatė, patiko, nuėjo, išbandė, pasirašė sutartį ir tą pačią dieną išvažiavo iš salono. Šiaip ar taip, “Kia” šaunuoliai – juk jų automobilis dabar kelias dienas suksis per viso pasaulio sporto apžvalgas, ir svarbiausia, kad automobilis čia buvo visavertis dalyvis, o ne šiaip kokio teniso turnyro kampe stovintis prizas. O ir pats Blake, kaip naujoji jėgiškų dėjimų žvaigždė, bent kurį laiką stipriai prisidės prie promoucijos – juk kalbant apie jo pasirodymą “All-Star” savaitgalyje visi būtinai aptars tą dėjimą per automobilį, ir tikrai bent kas trečias prisimins, kad tai buvo “Kia”.
P.S. Pavadinimas su aliuzija į šitą (filmas kvailas, kaip ir didžioji dauguma juostų apie krepšinį ir kitokį sportą).
P.S.2 Don’t try this at home Blake dėjimui negalioja, tik nestatykit merginos vietoj automobilio!
Šio blogo tikslas niekada nebuvo monitorinti automobilių naujienas. Tą tuščių naujienų (paremtų visiškai nepakeistais gamintojo press realesais) srautą puikiai generuoja kitos Lietuvos ar užsienio svetainės ir blogai. Ir aš tikrai nenoriu būti vienas iš jų.
O ir šiaip man patinka nesidomėti ir nedalyvauti tame, kas šiuo metu populiaru/madinga, jeigu tai tikrai nėra svarbu (paskutinis pvz., kad ir nežinia iš kur atsiradę ir virusinius mailus – „nusiųsk laišką dešimčiai draugų ir tave aplankys laimė, o jei nenusiųsi bus vamzdiec“ – savo formatu primenantys „Stylish Blogger Awards“, aš irgi tokį gavau, bet pačiam dalyvauti nekilo pirštai, ir iš vis manau, kad čia sugalvota buvo ant juoko, o blogeriai per rimtai suprato).
Tačiau šiuo atveju nuošaly išlikti negaliu – tai mane kažkuo užkabino ir visai mielai naujieną retransliuosiu čia. Na, šiuolaikinės medios terminais, naujiena jau pasenusi, nes apskriejo portalus prieš visas dvi savaites, bet tebūnie.
Manau, kad jei būtų kažkokie „Stylish Car Awards“, tai daugumą prizų susižertų italai. O iš jų didžiausia dauguma tektų „šokantiems žirgams“ „Ferrari“. Vyrukai iš Maranello man patinka tuo, kad nebijo eksperimentuoti tiek inžinerijoje, tiek dizaine. Jie mėgsta žengti į dar neatrastus plotus – kurdami naujus modelius nesiremia esamais, dėl to naujienos stipriai skiriasi savo koncepcija ir tai matosi (ne taip, kaip kokiame “Porsche 911”). Dažniausiai net sunku suprasti, kuris “Ferrari” yra kurio įpėdinis, na pvz. –“F458” pakeitė “F430” ir tarp jų nėra visiškai nieko bendro. Absoliučiai. O superkarų „F“ serijos (“F40″, F50”, “F60 Enzo”) bolidus vieną nuo kito išvis skiria amžiai.
“Ferrai” iš kitų skiriasi dar ir tuo, kad žiūrint iš verslo pusės pasiekė tiesiog svaiginančių aukštumų („F-1“ aišku čia labai pasitarnavo), apie kokias kitoms mažomis serijomis brangius automobilius gaminančioms firmoms („Lamborghini“, „Aston Martin“, „Lotus“) belieka tik pasvajoti. Kaip galios įprasminimas tarnauja visiškai nesenai atidaryta disneilendo automobilinė versija „Ferrari World Abu Dhabi“ (šiaip netraukia manęs JAE su dirbtine kičine pakazūcha, bet vien dėl to parko ten nuvykti tikrai norėčiau).
Savo simpatijas raudoniesiems esu trumpai aprašęs čia, o naujasis jų kūrinys žavi ne mažiau. Žinoma aš kalbu apie „FF“, kurio nuostabias nuotraukas (jei lankotės populiariuose portaluose) tikrai būsite matę (vadovaujantis „popo“ apibūdinimu juk reikia ir čia įdėti). Bėda kol kas tik viena – “Ferrari” lyg ir nepatvirtino, kad tai bus serijinis modelis, kuris pakeis “612 Scaglietti”, tačiau konceptas labai išbaigtas ir nefuturistinis, taigi, panašu, kad tikrai bus gaminamas. Patvirtinimo teks palaukti iki Ženevos, ir jei žalia šviesa užsidegs, tai bus visiškai naujas puslapis italams. Juk “FF” su “612” turi mažiau bendro nei „Smart“ su „Hummer“.
“FF” – tai keturių vietų keturiais ratais vedamas automobilis su sexovu „shooting-brake“ kėbulu. Tai visiškai netipinis “Ferrari”, turintis savybę nebūdingą nei vienam modeliui iš Maranello – praktiškumą. Tik pagalvokite, spaudos pranešime prie arklio galių ir pagreičių gamintojas lygiomis teisėmis prideda ir solidų bagažinės tūrį – nuo 450l iki 800l. Keistoka aišku, bet kodėl gi ne. Juk ne visi „FF“ važinės Monake nuo Hotel de Paris iki Monte Carlo Casino ir atgal. Su kai kuriais iš jų nusipelnę dėdės keliaus ir toliau, ir nereikės juokinti žmonių kaip su šituo.
Panašu, kad “it’s time to change” filosofijai ilgainiui neatsispirs nei vienas gamintojas, bet apie pasikeitimus rytoj – antroje dalyje.
Visą mėnesį iš mano akiračio (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme) neišėjo “Range Rover”. Ir ne visų krūtuolių lietuvių mėgiamas “Range Rover Sport” (kuris tik visai nesenai gavo deramą interjerą), o didysis, tikrasis “reindžeris” – “Range Rover”.
"Aš nemirtingas"
Mėnuo – netrumpas laiko tarpas ir pats nesuprantu kodėl apie jį iki šiol neparašiau, nes juk automobilis, sutikit, įspūdingas. Nors dėl ko neparašiau žinau. Niekaip negaliu iškristalizuoti savo nuomonės apie šį daiktą ir tai mane jau ima nervinti. Juk šiaip žinau apie jį, kaip ir apie visą “Land Rover” istoriją, nemažai, ir apie visus “LR” modelius turiu aiškią nuomonę, na pvz.:
“Freelander” – iš nevykelio po truputį virsta pusėtinu, tačiau toliau progresuoti bus sunku, nes koją kiša neadekvati kaina – dėl to “frylas” ir lieka mėgiamas tik britų, o likusioje Europoje stipriai gauna į kaulus nuo visokių “X-Trail”, “CR-V”, “RAV4” ar “Tiguan”.
“Defender” – be kompromisų ir be konkurencijos. Absoliučiai archaiškas (na taip, 2007 m. modernizacija tą 1950 m. dvasią interjere beveik sunaikino), tačiau aš jį tiesiog dievinu. Sakyčiau, tai paskutinis tikras visureigis – paprastas, patikimas, pravažus ir, svarbiausia, neprigrūstas visokių nereikalingų gadžetų. O be to, labai gražus (techniniu grožiu su juo lyginasi nebent amerikietiškas WW2 “Vilis”). Patalpinu ir savo straipsnį publikuotą “Istorijose”, tik jis negalutinės redakcijos tai iš anksto atsiprašau už gramatines ir stiliaus klaidas (nors ir išėjo turbūt neidealus…).
“Discovery 4” – įrodymas, kad norint didelio, komfortiško visureigio galima rinktis ne vien tik iš “Toyota Land Cruiser”. Su atnaujintu interjeru jis tikrai geras, o vidine erdvė žavi – septyniese čia galima susėsti be problemų. O kur dar fantastiškas naujas 3.0 245AG dyzelis (juokas juokais, bet nuo to laiko kai indai perėmė “LR ir “JAG” permainos tik teigiamos, o ir pardavimai sparčiai didėja).
“Range Rover Sport” – vienas geresnių penis enlargement pasiūlymų, kitas gal “X6”?.
Tikroji "Range" vieta, nepaisant prabangos, yra čia
O va štai ties flagmanu “Range Rover” ir sustoju… Galiu parašyti koks nuostabus jo pravažumas (įdomu ar tikrai jo tokio reikia automobiliui už 400.000,- Lt, negi su juo važiuosi į medžioklę?) Arba, kad tai, kaip deklaruoja gamintojas “prabangiausias visureigis pasaulyje”. Sutinku, galbūt prabangiausias su tokiu pravažumu, tačiau su mažesnėmis bekelės galimybėmis panašiai prabangių yra, na kad ir kokie “Audi Q7 V12 TDI” ar “Merc GL 550”. Čia specialiai nepaminėjau kiborgo “G”. Jis netgi labiau unikalus negu “Range Rover”, tačiau jis vertas atskiro įrašo, taigi jį kol kas palikim ramybėj.
1970 m. "Range" vidus - praktiškas ir netgi šiek tiek prabangus
Žvelgiant iš laiko perspektyvos “Range Rover” istorija graži. Nesenai markei sukako 40 metų ir gamintojas tikrai turėjo kuo pasidžiaugti. Pirmasis 1970 m. “Range Rover” tapo tikra ikona. Jo dizainu vėliau gerėjosi daugelis, o įvairūs muziejai ar parodos netgi atrinkdavo jį kaip etaloninį XXa. pramoninio dizaino pavyzdį (pvz. buvo eksponuojamas Luvre). Paskirtis jo irgi buvo aiški, “Defender” (na tada jis dar vadinosi tik “Land Rover”) buvo primityvus ir dėl to labiausiai tiko tik ūkininkams, o “Range” jau turėjo kažką panašaus į interjerą ir rimtą 3.5 V8 po kapotu (tas variklis legendinis, apie jį reiks kažkada parašyti). Na, grubiai (labai grubiai!) tariant, “Range” buvo pagerinta “Defender” versija – lygiai tiek pat praktiška, tik patogesnė ir su varikliu. Aštuntajame, devintajame dešimtmečiuose toks derinys buvo labai geidžiamas ir automobilis ant konvejerio išgyveno neįtikėtinus 25 metus. Aišku, per tuos metus stipriai ir patobulėjo – gavo automatą, ABS, traukos kontrolę, oro pakabą, kitus dalykus ir ribotą “Vogue” versiją. Šis, originalusis, “RR” oldtimer rinkoje labai vertinamas ir kainų mobile.de geriau nė nežiūrėti, į mano temą padorūs egzemplioriai netelpa nei per kur… Antros serijos “Range Rover” (kodas “P38A”) buvo logiška tąsa tik dar labiau orientuota į prabangą ir tuo metu modelis konkurentų praktiškai neturėjo (“BMW”, 1994 m. nupirkę “Rover”, atseit labai stipriai mokėsi kaip gaminti SUV, kol išleido “X5”).
2011 m. - nu niekas nepasakys kad blogai
O ape trečiąjį (dabartinį), einantį nuo 2002 m., aš dabar ir bandau parašyti. Šiaip su juo viskas OK. Ir technologiškai jis pažangus (čia švelniai tariant – iš tikrųjų prifarširuotas tiek, kad sunku įsivaizduoti, tiesiog kibertroninis tankas). Ir “Range” dizaino tradicijos dar šiek tiek jaučiasi, bet kaip, po galais, man jį apibūdinti? Ieškodamas tinkamų išsireiškimų netgi pradedu kabinėtis prie limituotos (tik 700 vnt.) keturiasdešimtmečio proga išleistos “Autobiography Black 40th” serijos – priekis man primena “Freelander”, o galiniai žibintai kinietiškus gaminius. Ratlankiai ne į temą, o speciali raudona oda per mažai raudona…
Kibertroninio tanko distancinis pultas
Ir staiga. Eureka! (nors Archimedas, atseit, taip nesakė – įdomu kas ir kaip patikrino?). Taigi čia Her Majesty! Juk, šiaip, ji kaip ir būtų nereikalinga, bet tokios tradicijos. Ji yra stabilumo, tęstinumo garantas. Ji kilni, tauri ir ją visi myli. Na ir, savaime aišku, kad ji priklauso aukštuomenei. Ji tiesiog turi būti. Tas pats ir su “Range Rover”.
—
O čia linkų rinkinukas apie tai kaip karalienė nelegaliais numeriais papuoštu “Range Rover” važinėjosi Lietuvoje, ir kaip tas “Range Rover” buvo parduotas.
Jei kam įdomu, tai karalienės naudotas “Range” visai nesenai lyg ir buvo parduotas dar kartą (nors faktą dar reiktų kažkaip patikrinti), tik va press realeso apie tai turbūt nebus. Nors tokia, kad ir visiškai bereikšmė, naujiena turbūt būtų kokį 100 kartų įdomesnė nei pvz. šitas (paimta random).
Tai tiek.
1970 m. klasika ir naujasis 2010/2011 m. "Autobiography 40th" (gyvai diskai atrodo silpniau)
Savo abejones dėl viską išgelbėsiančios automobilių elektrifikacijos esu išreiškęs pirmame savo įraše. Nuomonės, iš esmės, nepakeičiau ir galėčiau išvardinti daugybę priežasčių kodėl elektra nėra panacėja. Tačiau jos pivalumus išnaudoti reikia, tik apie tai kiek vėliau.
Yra viena markė, kuri man visada patiko novatoriškumu, tai “Renault”. Taip, tamsių dėmių savo autoistorijoje ji turi (apie jas Grumlinas, manau, galėtų pasakoti ilgai), nes kaip dalinai valstybinė kompanija ji galbūt buvo per daug subsidijuojama ir kartais leisdavo sau negražiai paplagijuoti (R4 yra 2CV kopija). O kur dar WW2 laikų Louis Renault biznis su naciais, už kurį jis gavo pasėdėti kalėjime…
Tačiau nepaisant visko kompanija mėgsta eksperimentuoti ir tas man patinka. Šį kartą nesigilinsiu į technines jų inovacijas, o trumpai apžvelgiu įsimintinesnės išvazdos jų modelius:
Gal ir nešokiruojančio, bet subalansuoto dizaino, lyg kaip ir pirmasis hečbekas (nors dėl to galima ginčytis) – nesenai prasisuko presrelyzas apie jo jubiliejų.
Man gražūs tik pirmieji, originalūs 1972 m. dviejų durų variantai, vėliau jis stipriai išbjaurėjo. Ko vertas vien prancūziškas avantiūrizmas prastumti mašiną amerikiečiams seksovu pavadinimu “Le car”.
Taip, tai ne “Renault” idėja, bet jiems pliusas už tai kad priėmė “Matra” po savo sparnu. “Peugeot” nepriėmė ir ilgai verkė (sorry, kad nuotrauka vidaus, juk apsiskelbiau, kad renku modelius pagal išorę).
Pirmoji karta buvo bomba. Kitokia negu visi ir žymiai erdvesnė nei atrodytų. O kur dar begalinis limituotų serijų skaičius. Naujas ne toks dailus, bet užtat reklamuojamas vykusiai – 1, 2, 3, 4 (paskutinį net uždraudė).
Įrodymas, kad ir “kablukas” gali būti nenuobodus, reklamos irgi geros, o topų topas yra mano su sūnumi herojų Wallace&Gromit limituota versija (naująjį “Kangoo II” reklamavo Simpsonai).
Funktionalus ir erdvus kupė. Ar taip gali būti? Taip. Superinis komfortas ir matomumas keturiems keleiviams. Kaip kažkas rašė – “vienintelis koncepcinis automobilis, kuris buvo gamintas serijomis”.
Kas kitas iš gamintojų išdrįstų savo bene geriausiai perkamam modeliui uždėti tokį gražų užpakalį?
Sutinku, eksperimentai tiek išvaizdoje, tiek techninėje dalyje dažnai privesdavo ir prie kokybės problemų. Turbūt juodžiausias kokybinis periodas buvo 2001-2005 m. modeliuose ir tai stipriai pagadino “Renault” vardą daugelio akyse. Pas mus tas šleifas vilksis dar ilgiau, nes 2001-2005 m. automobiliai, mūsų masteliais, galima sakyti, beveik nauji.
Kaip ten bebūtų kompanija kokybines bėdas išsprendė ir tai jau pradeda matytis visokiose ataskaitose, kuriose “Renault” tradiciškai vilkdavosi dugne. Bėda, tik ta, kad kai jie neformaliai paskelbė, kad lygiuosis į “Toyota”, maniau, kad jie turėjo omenyje tik kokybę, o ne išvaizdą… Po 2002 m. išleistos “Megane II” nieko įdomesnio prancūzai taip ir nepagamino. Nuo to laiko modeliai vis labiau vienodėjo ir pilkėjo. Kad ir naujasis “Latitude”, taip, jis negrynakraujis “Renault”, o “Samsung” kūrinys, tačiau paženklinus jį “Toyota” ženklu amerikiečiai net nesumotų kad perka ne “Camry”.
Sutinku, komerciniu požiūriu eksperimentavimas su dizainu ir technologijomis dažnai nepasiteisina, bet man “Renault” asociuojasi būtent su inovacijomis ir paskutiniu metu man jų trūksta. Taip, puikusis “Renault Sport” padalinys dirba iš peties, bet aš kalbu apie tikras inovacijas, kurios supurtytų nusistovėjusią tvarką.
Apie plačius “Renault Nissan” užmojus pirmauti elektromobilių fronte čia nerašysiu, tačiau vienas tų užmojų vaisius mane tikrai veža (tikiuosi, kad kažkada veš ir iš tikrųjų).
Automobilio bėda yra tame, kad jis perdaug universalus. Juk žinome seną patarlę, kad universalus daiktas geras niekad nebūna. Juk realiai su visais automobiliais važinėjančiais Vilniuje jūs galite sėkmingai nuvažiuoti pvz. iki Viduržemio jūros. Taip, su vienais tą pavyktų padaryti komfortiškiau, greičiau ir kitaip “-iau”, bet tikslą pasiektų visi. O juk ilgų ir trumpų atstumų tokios transporto priemonės, kaip laivai ar lėktuvai, skiriasi stipriai. Suprantu, difersifikuoti automobilį bus sunku. Daugelis šeimų juk turi tik vieną, taigi, jis turi būti kiek įmanoma universalesnis.
Tačiau, imu, kad ir savo pavyzdį. Iki darbo man 5 km. Darbo reikalais važinėju su darbe esančiu automobiliu. Į darbą važiuoju ir grįžtu vienas (žmona turi įprastą automobilį, kuriuo veža vaiką ir laisvalaikiu keliaujam kartu). Taip, “SLC” kiekvieną mano kelionę į darbą pavers kaifu, tačiau, žiūrint, kad ir iš banalios ekonominės pusės man labiau tikrų “Smart” (beje, jis man labai patinka). Bėda, kad “Smart” toks, sakyčiau irgi kompromisas. Jis visai ne inovatyvus – pagamintas įprastais automobilių pramonei būdais su visomis iš to išplaukiančiomis pasėmėmis – sunkus ir ne toks jau ekonomiškas kaip galėtų būti. Šioje klasėje reikia kažko kito. Nu tipo “Segway” su 4 ratais ir kėbulu, kad neaplytų. Juk elektra lengvame mikroautomobilyje atsiskleidžia visu gražumu, čia tikrai galima gauti nerealų naudingumo koeficientą ir keliauti už centus tiesiogine prasme (kalbu apie išlaidas energijai, o ne mašinai).
Taigi. Supratę, kad po automobilių pasaulio geležinio žmogaus priežiūra savo esamoje modelių gamoje revoliucijų nepadarys, “Renault” inžinieriai ėmėsi unikalaus projekto, sakyčiau, elektrinės kėdės. Pati idėja ne originali (linkas labai geras, tai juk “Top Gear”!), tačiau elektrifikuota masinėje gamyboje kaip ir nebuvo. O “Renault Twizy” bus visiškai serijinis produktas – marketingistai jau ėmėsi ir tyzinės komunikacijos.
Taip, čia tik kėdė su kiautu, bet juk aš ir kalbu apie keliones mieste. Jei jau jis tiktų man Lietuvoje, tai įsivaizduokit Paryžiaus ar Romos gyventoją su jų senamiesčių gatvelėmis. Mieste važinėji su tokiu, o jei norisi palakstyti serpantinais, savaitgaliui išsinuomoji “Lotus” ar “BMW Z4”. Reikia kelionės su chebra į užsienį – nuomoji “Espace” arba “Multivan”.
Taip, problema yra. Tai saugumas. Tačiau, jei vis daugiau megamiestų gyventojų važinės su tokias elektriniais kibirais ji išsispręs. Juokas juokais, bet manau, kad kvailai nuskambėjęs Prancūzų projektas uždrausti džipams įvažiuoti į Paryžių greitai bus prisimintas. Jau dabar jis vienaip ar kitaip egzistuoja CO2 mokesčio formoje, o ir iš tiesų, ko važiuoti su džipu į Paryžių? Su kokiu “Hummer” ten strigtum pirmame senamiesčio posūkyje.
Taigi, laukti liko ne ilgai, o ta proga ir Kalėdinis sveikinimas Jums!
Man patinka seni daiktai. Gerai oldtimer forume yra parašęs Zenonas Langaitis* – “Jei daiktui nėra 50 metų – jis man kelia įtarimą”. Aš nesu toks kategoriškas, bet senienas myliu. Nors Jerome K. Jerome iš dalies buvo teisus. Iš net neįpusėtos (paliktos ateičiai) amžinųjų tiesų audioknygos (labai geras daiktas, nes akys nuo kompo ir taip išvarvėję) “Trise valtimi (neskaitant šuns)” prisimenu porcelianinę šuniuko skulptūrėlę – dabar jas pigiai pardavinėjaant kiekvieno kampo, o po kokių 200 metų jos kainuos beprotiškus pinigus ir žmonės gėrėsis jomis kaip didžiausiu menu (CHAPTER VI. – ten kur šuniukas, nors ta senobinė anglų kalba nelengvai susikremta).
Šiaip ar taip, seni daiktai geri tuo, kad jų yra tiek kiek yra ir niekada nebus daugiau. Ir dar tuo, kad geba atspindėti laikmetį.Gali net nežinoti, kokios šalys po WW2 papuolė į Rytų bloką, tačiau pamatęs pastatus iškart sumosi kokia santvarka juos iškėlė.
Seniems automobiliams apibūdinti dažniausiai vartojamas jau kaip ir tarptautinis žodis “oldtimer”, o sena audiotechnika krikštijama “vintage”. Nepailstantys mūsų tautiškumo sergėtojai skuba analizuoti ar legalus tas vintažas, o man žodžio skambesys patinka. Skamba jis kažkaip žavingai paslaptingai, kaip koks dekupažas ar forsažas.Vintažinės audio sistemos apsukę galvas ne mažesniam kiekiui ligonių nei seni automobiliai. Šie fanatai be perstojo atradinėja/nagrinėja nuostabaus skambesio senus grotuvus ir juos perka/parduoda beprotiškomis kainomis – ačiū dievuliui, kad man užtenka sveiko proto ten nesivelti, nes šeimos biudžetas ir taip neperteklinis. Vis dėl to visai nuošalyje išlikti negaliu.
Audio sistemos automobiliuose yra atskira istorija ir jos nesiruošiu čia nagrinėti. Viskas prasidėjo nuo radijų, buvo net ir plokštelių grotuvai (!), bet mane labiausiai domina kasetės ir CD. Dėl pastarųjų nesijuokit, pirmieji CD pasirodė 1984 m. ir pagal nerašytas taisykles (<25 m.) jau galėtų būti priskirti senienoms, be to ir pats CD standartas jau miršta. Bet, grįžkim prie kasečių. Amerikoje nuo 1960 m. labai populiarus buvo šis standartas**, tačiau, Europą jis aplenkė – čia nuo 1970 m. į automobilio vidų jau skynėsi kelią įprasta kasetė. Tie, 1970–ųjų, 1980–ųjų kasetiniai grotuvai mane ypač žavi. Jie pilni grynos, preciziškai veikiančios mechanikos ir pagal konstrukcijos sudėtingumą turbūt lenktų ir patį automobilį. Šiaip ar taip audio sistema automobiliuose tada dar buvo prabanga (kainuojanti labai nemažai lyginant su pačia mašina), o lyderiaujantis gamintojas Europos premiumui buvo galima sakyti vienas – vokiečių „Becker“***
Taigi, grįžtant prie klasikinių mašinų. Esu labai jautrusoldtaimerių audio sistemoms. Jautrus ne muzikinės kokybės, o originalumo prasme. Negaliu žiūrėt, kai į seną, kolekcinį, automobilį įkišamas koks pionierius su delfinais. Suprantu jei senas automobilis yra daromas Custom stiliumi – tada viskas OK, LCD ekranų pas jį gali būti daugiau nei cilindrų ir niekas nepasakys kad kažkas ne taip. Tačiau, į restauruotą ar gerai išlaikytą senieną kišamas pigus DVD grotuvas jau savaime parodo savininko požiūrį į savo turtą. Savąjį “SLC” (turbūt jau užknisau apie jį užsimindamas, bet tebūnie) pirkau impulsyviai ir pagrindinis (!) teigiamai nusvėręs argumentas buvo tas, kad automobilyje spindėjo „Becker Mexico“, kuris išriedėjo iš gamyklos kartu su mašina****. Pagalvojau, jei jau savininkas nesudarkė “SLC” visokiais pionieriais tai gal ir pačią mašiną vertino ir atitinkamai prižiūrėjo. Šiaip, 1960-1980 m. „Becker“ grotuvų vokiečių ebayuje yra apsčiai, tačiau ir kainos atitinkamos – be 200-300Eur nelabai ką ir nupirksi…
Taigi, originalumas veža, tačiau puikiai žinau kokiame amžiuje mes gyvename. Su MP3 didelės problemos kaip ir nėra, nes per linijinį įėjimą ar FM transmiterį MP3 gali klausyti per bet ką, tačiau navigacija kelia rimtesnių bėdų. Navigaciją laikau labai geru išradimu ir neįsivaizduoju tolimesnės (Lietuvoj gyvenant bet kuri tolimesnė kelionė juk reiškia sienos kirtimą) kelionės be jos. Be abejo, visada galima kažką prisilipinti, bet gerai išlaikytam oldtimeriui man tas GPS lipdymas ant stiklo ne ką geriau nei šitos šlykštynės.
Bet rinkos ekonomika tuo ir gera, kad jei yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. Jau prieš trejus metus visiems šiuolaikinių hi-fi sistemų galimybių pasiilgusiems oldtimer fanams tas pats „Becker“ paruošė dovanėlę. Į klasikinio (nemirtingo) „Mexico“ kevalą vokiečiai sukišo viską kas buvo geriausio įmanoma tai dienai – bluetooth + gudrią laisvų rankų įrangą, GPS su TMC antena, kortelių skaitytuvus ir t.t (dėl garso kokybės manau irgi galime būti ramūs, nes tai „Becker“). Gavosi tikras šedevras tiek dizaino, tiek techninių savybių prasme – „Becker Mexico 7948“.
Na taip, jo ekranas nedidelis ir vizualios informacijos jo navigacija daug nepateiks, tačiau, žinant, kad jis nesudarkys jūsų oldtimer salono, į tokius kompromisus leistis galima. Be kompromisų yra tik kaina – 1.500 Eur. Net ir įvertinus jo intelektą bei visą grožį suma, sakyčiau, didoka. Taip, ją galima pagrįsti, nes tai tai „Becker“ (jis niekad nebuvo pigus), o ir pats modelis unikalus, konkurencijos jam kaip ir nėra*****. Be to, tokius grotuvus turbūt pirks tik oldtimerių (ar kokios egzotikos) turėtojai, juos greitai pakeisti neskubės, ko pasekoje, antrinėje rinkoje pigiai surasti “7948” kažin ar pavyks.
O aš, panašu, kad liksiu prie senuko “Becker Mexico”. Jei kada ir prireiks navigacijos, tai už trečdalį “7948” pinigų nusipirksiu smartphouną su GPS ir problema bus dalinai išspręsta. Nors, kryžiaus, visam laikui nededu. Kažkuo žavi mane tokie gryno, paprasto dizaino daiktai su hi-tech viduriais. Juk po kokių 10 metų technologijos bus pažengę ir tas “7948” kainuos panašiai (labai tikiuosi) kaip dabar koks pirmos kartos “Becker Traffic Pro” (tarp kitko labai įspūdingas aparatas), va tada ir reikės pirkti!
Svarbiausia juk viską pirkti teisingu laiku.
* – šis dėdė turi ir skrupulingai pildo savo ir taip nerealią radijų kolekciją. Jo turimi egzemplioriai tiek kiekio, tiek derėjimo prasme verti muziejaus statuso, o kur dar Zenono pasakojimai, kuriuose galima paskęsti… Kolekcija ne vieša, bet besidomintiems durys bus atidarytos. Mano favoritas (dėl dizaino) čia – būtinai įsigysiu, jei pavyks rasti už protingą kainą (bėda ta, kad tos kainos tik didėja…).
** – būdamas vaikas turėjau tokią, tai buvo vienas iš nedaugelio amerikietiškų daiktų namuose (kitas buvo “Texas Instruments” skaičiavimo mašinėlė). Tiesa, nebuvo kur jos paklausyti, tačiau užrašas „Chicago“ jaudino. Labai pergyvenau, kai vėliau ji kažkur pranyko, bet dabar nusiraminau – Ebayuje pilna po kelis dolerius.
*** – kaip kažkur skaičiau „Becker istorija tai beveik automobilinės audio įrangos istorija“. Gamintojas turi labai gilias tradicijas ir nuo seno tiekia savo sistemas „MB“, „BMW“, „Porsche“, „Ferrari“ ir kitiems gamintojams – jų techninės savybės ir grynas dizainas nepriekaištingas ir nesenstantis. Info čia ir čia.
**** – grotuvas nuostabus, jis turi automatizuotą (pusiau mechaninę!) radijo stočių paiešką (kuri, tiesa, neveikia taip kaip turėtų – bet tai pataisoma). Bet, savąjį grotuvą, aprašinėsiu vėliau, kartu su mašina.
****** – “Porsche” turėtojams yra toks daiktas, bajerių pas jį gal ir mažiau, bet ir kaina draugiškesnė, be to, ekranas normalus.
