Tag Archives: Porsche 911

Generinė naujiena (1/2)

Šio blogo tikslas niekada nebuvo monitorinti automobilių naujienas. Tą tuščių naujienų (paremtų visiškai nepakeistais gamintojo press realesais) srautą puikiai generuoja kitos Lietuvos ar užsienio svetainės ir blogai. Ir aš tikrai nenoriu būti vienas iš jų.

O ir šiaip man patinka nesidomėti ir nedalyvauti tame, kas šiuo metu populiaru/madinga, jeigu tai tikrai nėra svarbu (paskutinis pvz., kad ir nežinia iš kur atsiradę ir virusinius mailus – „nusiųsk laišką dešimčiai draugų ir tave aplankys laimė, o jei nenusiųsi bus vamzdiec“ – savo formatu primenantys „Stylish Blogger Awards“, aš irgi tokį gavau, bet pačiam dalyvauti nekilo pirštai, ir iš vis manau, kad čia sugalvota buvo ant juoko, o blogeriai per rimtai suprato).

Tačiau šiuo atveju nuošaly išlikti negaliu – tai mane kažkuo užkabino ir visai mielai naujieną retransliuosiu čia. Na, šiuolaikinės medios terminais, naujiena jau pasenusi, nes apskriejo portalus prieš visas dvi savaites, bet tebūnie.

Manau, kad jei būtų kažkokie „Stylish Car Awards“, tai daugumą prizų susižertų italai. O iš jų didžiausia dauguma tektų „šokantiems žirgams“ „Ferrari“. Vyrukai iš Maranello man patinka tuo, kad nebijo eksperimentuoti tiek inžinerijoje, tiek dizaine. Jie mėgsta žengti į dar neatrastus plotus – kurdami naujus modelius nesiremia esamais, dėl to naujienos stipriai skiriasi savo koncepcija ir tai matosi (ne taip, kaip kokiame “Porsche 911”). Dažniausiai net sunku suprasti, kuris “Ferrari” yra kurio įpėdinis, na pvz. –“F458” pakeitė “F430” ir tarp jų nėra visiškai nieko bendro. Absoliučiai. O superkarų „F“ serijos (“F40″, F50”, “F60 Enzo”) bolidus vieną nuo kito išvis skiria amžiai.

“Ferrai” iš kitų skiriasi dar ir tuo, kad žiūrint iš verslo pusės pasiekė tiesiog svaiginančių aukštumų („F-1“ aišku čia labai pasitarnavo), apie kokias kitoms mažomis serijomis brangius automobilius gaminančioms firmoms („Lamborghini“, „Aston Martin“, „Lotus“) belieka tik pasvajoti. Kaip galios įprasminimas tarnauja visiškai nesenai atidaryta disneilendo automobilinė versija „Ferrari World Abu Dhabi“ (šiaip netraukia manęs JAE su dirbtine kičine pakazūcha, bet vien dėl to parko ten nuvykti tikrai norėčiau).

Savo simpatijas raudoniesiems esu trumpai aprašęs čia, o naujasis jų kūrinys žavi ne mažiau. Žinoma aš kalbu apie „FF“, kurio nuostabias nuotraukas (jei lankotės populiariuose portaluose) tikrai būsite matę (vadovaujantis „popo“ apibūdinimu juk reikia ir čia įdėti). Bėda kol kas tik viena – “Ferrari” lyg ir nepatvirtino, kad tai bus serijinis modelis, kuris pakeis “612 Scaglietti”, tačiau konceptas labai išbaigtas ir nefuturistinis, taigi, panašu, kad tikrai bus gaminamas. Patvirtinimo teks palaukti iki Ženevos, ir jei žalia šviesa užsidegs, tai bus visiškai naujas puslapis italams. Juk “FF” su “612” turi mažiau bendro nei „Smart“ su „Hummer“.

“FF” – tai keturių vietų keturiais ratais vedamas automobilis su sexovu „shooting-brake“ kėbulu. Tai visiškai netipinis “Ferrari”, turintis savybę nebūdingą nei vienam modeliui iš Maranello – praktiškumą. Tik pagalvokite, spaudos pranešime prie arklio galių ir pagreičių gamintojas lygiomis teisėmis prideda ir solidų bagažinės tūrį – nuo 450l iki 800l. Keistoka aišku, bet kodėl gi ne. Juk ne visi „FF“ važinės Monake nuo Hotel de Paris iki Monte Carlo Casino ir atgal. Su kai kuriais iš jų nusipelnę dėdės keliaus ir toliau, ir nereikės juokinti žmonių kaip su šituo.

Panašu, kad “it’s time to change” filosofijai ilgainiui neatsispirs nei vienas gamintojas, bet apie pasikeitimus rytoj – antroje dalyje.

Tagged , , , , , , , , ,

Geriausias 1970 m. sportinis kupė iš… Japonijos!

Apie pilkos vidutinybės kultą japoniškuose automobiliuose buvo šiek tiek diskutuota šioje mano temoje. Nenuostabu, kad bandydamas rasti japoną, kuris galėtų atstovauti savo šalį manąjame “5000€ svajonių garaže” susiduriu su visišku vakuumu. Bėda tame, kad japonai į pasaulinę autorinką atėjo vėlai (~1970 m.) ir be jokio backgroundo (daugelio Europos gamintojų ištakos mena dar 19a.), taigi kažko originalaus ir negalėjo pasiūlyti. Jiems teko pasirinkti planą “pigus ir patikimas automobilis kiekvienam”, kuris komercine prasme pasiteisino visu 100 proc.* Prie “pigus ir patikimas” pridėčiau ir “bjaurus” (ir tai ne koks tikslingas menkinimas, spėkit koks buvo pirmojo “Subaru 360” reklaminis lozungas JAV?**).

Taip, išimčių (patvirtinančių taisyklę) yra – “Mazdarotoriai, “Toyota” superkaras (kuris buvo tiražuotas tik kelias šimtais ir dėl to nevertas rimto vertinimo japoniškam fone) ir dar vienas. O prie to vieno prikibti negaliu, net norėdamas. Jis paprasto, bet techniškai gryno dizaino, solidžių techninių duomenų bei puikios kokybės. Būtent jis ir pradėjo protingai įkainoto sportiško japoniško automobilio madą, kurią vėliau palaikė visokie “Toyota Celica” ar  “Mazda MX-5” (geriausiai parduodamas roudsteris pasaulyje ir šiaip sakyčiau geriausias roudsteris už tokią kainą). Be abejo, aš kalbu apie 1969 m. (kai “Nissan” dar buvo labiau “Datsun”) “Datsun 240Z”, dar žinomą kaip “Nissan Fairlady Z”. Automobilis buvo kurtas JAV rinkai, ten pristatytas netgi mėnesiu anksčiau nei gimtojoje Japonijoje ir tik pasirodęs Jungtinėse Valstijose sukėlė užsakymų audrą. Amerikiečiai greit sumojo, kad pinigus, skirtus primityvokam anglui “MGB GT” geriau išleisti ant “240Z”, kuris buvo visais atžvilgiais pranašesnis – greitesnis, talpesnis, žymiai komfortiškesnis, be to su gera šildymo ir ventiliacijos sistema (kas tais laikais, dar nebuvo norma, kaip dabar). O kur dar teisingas dizainas, gera pagaminimo kokybė ir svarbiausia, pavydėtina dinamika – maksimalus greitis 200 km/h, iki šimtinės per 8s (tų laikų superkarų masteliai). Be to, važiuojant ramiai, su “Z” galėdavai pasiekti ir 9-10l/100 km sąnaudas, kas išvis buvo fantastika tokiam automobiliui (ir juokingi centai amerikiečių kišenei su jų kuro kainomis).

Kas dėl dizaino tai pagarba dar ir tame, kad tai nėra autorinis Albrecht Goertz kūrinys, kaip daug kur buvo teigiama. Vokiečio indėlis čia buvo tik epizodinis – “Z” tėvais pripažystami japonai – Yutaka Katayama ir Yoshihiko Matsuo – tai akivaizdus įrodymas, kad japonai irgi žmonės ir supranta kas yra gražu (išsamesnę istoriją apie “Z” gimimą galite rasti čia). Taip, teiginiai, kad “zetkė” buvo “Jaguar E-Type” ir “Porsche 911” miksas (atseit E-taipas devyni vienuolikto dimensijose) , gal ir turi pagrindo, tačiau buko plagiato bruožų pas “240Z” nėra. Greičiausiai jei minėti modeliai ir buvo kopijuojami tai tik idėjiniam lygmeny (pagal konstrukciją “zetkė” lyg ir panaši į “E-Type”) – juk reikia lygiuotis į geriausius!

Gėris ir tame, kad šių mašinų vien per pirmus tris pardavimo metus amerikiečiai prisipirko 150 tūkstančių, taigi, nors gerų pigiai niekas neparduoda, dėl didelio kiekio yra iš ko pasirinkti. Vėliau (1974 m.) pasirodė “260Z”, kuris buvo galimas ir prailgintoje 2+2 versijoje (šiaip automobilis dvivietis), o epopėją pabaigė paskutinis samurajus “280ZX” – jis nors ir techniškai gerokai skyrėsi nuo pirmojo “240Z” vistik išlaikė tą pačią dvasią – po jo pasirodęs “300ZX” jau buvo iš kitos eros.

Tiesa, už mano minėtus 5000€ jau teks gerokai pasukti galvą norint sėsti į gerą “zetkę”. Europoje jų buvo parduota mažai, tagi gerų egzempliorių kainos viršija 10kEur. Už Atlanto pasirinkimo daugiau, nors visokiais debiliškais (atleiskit, bet tai tiesa) V-8 implantais nesugadinti egzemplioriai kainuoja. Brangiausi pirmųjų laidų 1969-1973 m. “240Z”***, į juos ir reiktų žvalgytis traktuojant pirkinį kaip investiciją. Aišku jie ir brangesni, nei vėlesni kiek pabaisėję ir suletėję “260” ar “280” – nors aš nespjaučiau ir į juos (tiesa, geri “280” egzemplioriai už dyką nesimėto – lygių lygis čia).

Kaip skelbia įvairūs buying guide modelis techniškai patikimas ir didesnių bėdų prižiūrėtose mašinose gali kilti tik dėl korozijos (tuo metu “Nissan” tikrai nesitikėjo, kad už 40 metų bus toks kiekis dundukų svaigstančių dėl 1970 m. pagamintos “zenkės”). Bet korozija tai jau force majeure, visiems metaliniams seniems daiktams jos poveikis akivaizdus (in rust we trust) ir nieko čia nepadarysi.

Džiugu, kad ant Lietuvėlės yra keletas/keliolika šių mašinų (sakyčiau meninės fotkės čia), be to, dėl tvarių tautiečių ryšių ir nutiestų jūros tiltų automobiliniam tranzitui iš JAV, “240/260/280” kiekis turėtų tik didėti – mes juk neabėjingi geroms mašinoms.
Benderiškai galėčiau net pasvajoti, kaip Lietuva tampa “zetkių” importo iš JAV centru. Juk šių mašinų poreikis Europoje didelis, o beveik visos pagamintos yra nusėdę JAV. Apsukrieji lietuviai pigiai atveža šiuos nuostabius kupė, protingai (kiekvienas tegul sprendžia pats, kas slepiasi po šiuo žodžiu) išmuitina, padoria kaina suremontuoja/atrestauruoja**** ir parduoda laimingiems Vakarų Europos automobilių mėgėjams. Vėliau, net patys amerikiečiai plaukia į Lietuvą pirkti “zetkių”, nes čia didesnis pasirinkimas… (parduosiu šias eilutes konservatoriams kai jie rašys planą “Lietuva 2031”)

O šiaip, pats netikėjau, kad vos trečiąjame savo šios temos įraše užkabinsiu japoną (ir nesvarbu, kas jis, ko gero, bus vienintelis japonas čia).
Ne tokie beviltiški tie japonai. Ir ne vien tik šviesos greičiu lekiančias godzilas moka gaminti.

* – šiuo metu Japonijos gamintojai yra tarp didžiausių pasaulyje, štai pvz. ypatingai masinei automobilių gamybai nusipelniusi “Toyota” lemiamą konkurencinį pranašumą įgavo, kai tokius pat modelius sugebėdavo pagaminti per 3 kartus (!) trumpesnį laiką, nei JAV gamintojai (“Toyotos” gamybos filosofija iki šiol garbinama kaip Jėzaus mokymai, apie ją ir begalės knygų prirašyta, nors, kaip bet kokia, vienareikšmiškai į produktyvumą orientuota, sistema, ji toli gražu ne ideali). Kaip ten bebūtų masinių automobilių kokybei japonų nuopelnas neabejotinas, nėra išsamių to meto duomenų, tačiau iki japonų invazijos, mašinų kokybė variuodavo kaip Lietuvos politinių partijų reitingai, o japonai įvedė savotiškus standartus, kurių visi nori nenori turėjo paisyti. Kad sistema “neįmantru, bet pigu ir patikima” veikia įrodė ir pietų Korėjos “Hyundai/Kia”, kurie per 20 metų, iš esmės nuo nulio pakilo iki megagamintojo pasaulyje patenkančio į penketuką! Pavyzdžių galima rasti ir Europoje, čia motininių gamintojų rimtai imtos valdyti markės taipogi ima viršų – pvz. “VW” jau dirbtinai stabdo “Škodą”, kad nepjautų šakos ant kurios sėdi, o “Renault” valdoma “Dacia” keliose Europos rinkose jau lenkia/greit aplenks patį “Renault” (šiek tiek info paskutinėse pastraipose). Vieša paslaptis, kad kiti didieji gamintojai (ir ta pati “Toyota”) apžavėti “Dacia” sėkmės, konstruoja kažką panašaus.

** – “cheap and ugly does it”

*** – kaip nekeista, vėlesni “260” ir “280” buvo lėtesni už pirmataką “240” – juos pridusino griežtos JAV ekologinės normos bei didesnis svoris. Europiniai “260” yra greitesni, bet jų ir pagaminta gerokai mažiau (atitinkamos ir kainos)

**** – norėjau rašyti, kad ir įregistruoja, nes tai labai sunku padaryti kitose šalyse (jei automobilis iš JAV), dėja visose normaliose šalyse oldtimeriams daromos išimtys, o Lietuvoje tuo požiūriu visiška anarchija – savajam “SLC” pagal dabartines normas turėsiu šoninius posūkius sparnuose lipdyti, nors gamykla net į europinius jų nedėjo…

Nuotraukos: “Nissan”

Tagged , , , , , , , , , , , ,

Štutgartas #2: Die Porsche Saga

Kažkaip dažnokai man pavadinimai gaunasi ne lietuviški. Na ir tebūnie. Nematau aš tame nieko blogo, nors koks VLKK turbūt matytų. Įdomu kaip tas pats VLKK reaguotų jei kokia įmonė savo reklaminę kampaniją vykdytų su anglišku šūkiu? Įsivaizduoju kiek laiko tokios įmonės vadovas praleistų su mūsų kalbos sergėtojais… O, kad ir tie patys vokiečiai nemato tame jokių problemų, čia užtektinai angliškų sloganų. Kaip teigė mano kolega iš šios kelionės į Štutgartą, vokiečiai paskutiniu metu yra labai suamerikonėję. Kažkiek blogo gal tame yra, bet jei jau pasaulis pasuko globalizacijos keliu tai nieko čia nepakeisi – belieka su tuo susitaikyti. Taigi ir savo ne lietuviškuose postų pavadinimuose nieko blogo nematau. Nors šiaip šis pavadinimas turi savo vietą mūsų kelionėje, bet apie tai vėliau.

“356” prototipas Nr. 01

Taigi, pirmają dieną pasvaigę dėl “Mercedes”, antrąją paskyrėm “Porsche”. Man “Porsche” yra labai ypatinga markė. Gal dėl to, kad dar mažas būdamas kažkokiu būdu gavau vokišką žurnalą, kuriame buvo išsamus straipsnis apie “911”. Gal dėl to, kad tas pats “911” turį fantastišką formą, kuri beveik nesikeičia jau 50 metų. O gal ir dėl to, kad už visko stovi tikras inžinerijos genijus Ferdinand Porsche (daktaro laipsnį jis gavo net nestudijavęs) ir dabartinis “911” būtent ir yra tęstinė jo sportinio automobilio vizija.

Už tokią nuotrauką belieka tik atsiprašyti...

Čia nepaminėjau dar ir techninės automobilių pusės, kuri pas “Porsche” visuomet yra nušlifuota iki tobulybės ir sąlygoja tai, kad “Porsche 911” yra vienas iš nedaugelio tikrų sportinių automobilių tinkančių važinėti kiekvieną dieną. Pažiūrėkit, kad ir į TUV ataskaitas – čia “911” ir “Boxster” nesitraukia iš pirmo trejetuko turbūt nuo duomenų rinkimo pradžios*. Aišku, prie to prisideda ir etaloninė mašinų surinkimo kokybė, kurios kiti panašūs gamintojai niekaip nesugeba pasivyti.

“Type 64” - atrodo, kad jis gali skristi

Yra ir kitas geras dalykas. Nors dėl puikios kokybės “911” išlaiko labai aukštą vertę**, kai kurias, ne taip vertinamas (na, pvz. kad ir “912” ar vėlesnes “Targa”), versijas dar gali iki senatvės taupęs ir įsigyti, ko nepasakytum apie “Ferrari” ar “Lamborghini”. Sutinku, “Porsche” labiau masinis brandas, nei tie italai ir pasigadino savo reputaciją su “Cayenne” (nežinia, kiek pasigadins dar, nes žada gaminti mažesnį SUV). Bet jei tokie pelningi modeliai jiems leis stipriau stovėti ant kojų ir toliau gaminti puikiuosius “911” tai tebūnie – kaip mes sakom “gyvent tai reikia”.

Elektros variklis rate jokia ne naujiena

Tai tiek įžangos (netrumpa čia gavosi). Bent jau man, iš mūsų trijulės, “Porsche” muziejus buvo galutinis kelionės į Štutgartą tikslas. Kad Štutgarte yra geras Merso muziejus žinojau jau senokai, bet vien jo traukos neužteko. O kai šiais metais pamačiau ką atidarė “Porsche” tai dvejonių neliko – “čia būtinai reikia nuvažiuoti ir kuo greičiau!”.

“356A Speedster”

Sakyčiau, gerai padarėm, kad pirma pasirinkom Mersą. Taip, “Mercedes” muziejus pasiutusiai geras ir didelis, bet etalonu statyčiau “Porsche”. Jei Mersas išgarsėjo kaip didelių, komfortiškų, limuzinų gamintojas ir tai galbūt bandė atspindėti savo muziejaus projekte, tai “Porsche” laikosi savo kredo – superdizainas, visiška estetika ir išbaigtumas. Muziejuje radau prisikabinti tik prie dviejų dalykų – tualetų (Merse jie man pasirodė geresni, bet gal pas Poršą tiesiog per daug tikėjausi) ir įtrūkusio špakliaus dviejuose eksponuojamuose “356” (ir kaip niekas iš darbuotojų iki šiol nepamatė?!). Bet tai smulkmenos. Visa kita buvo pasakiškai gerai ir net neįsivaizduoju ar kur pasaulyje dar pamatysiu tokį lygį…

“356 SL Coupe” - aerodinamika gali daug, vos su 46AG varikliu šis automobilis laimėjo Le Mano lenktynes savo klasėje (vid. gretis apie 120 km/h)

Bet apie viską iš pradžių. Muziejaus dizainas tikras etaloninis “Porsche” (gamintojas turi “Porsche Design” liniją – kuri kuria viską – šratinukus, rūbus, dviračius, roges ir pan.), tik pats pastatas įsispradęs į nedidelę erdvę, taigi padaryti padorios nuotraukos su savo paprastu “Canon” negalėjau. Kažkur lyg skaičiau, kad kai šis projektas laimėjo konkursą statytojai turėjo gerokai pasukti galvas, kaip visa tai perkelti iš kompiuterio ant motulės žemės.

Lenktyniniai “Porsche 718 RS 60 Spyder”, šiemet “Porsche” pasiskelbė, kad gamins savotišką įpėdinį - “918 Spyder”, gaila, bet mes atvažiavome dviem dienom per vėlai ir naujasis “918” jau buvo kažkur iškeliavęs

Pradžios ir pabaigos kodas visur čia aišku yra Ferdinand Porsche, kurio inžinierinės idėjos ir leido sukurti pradžią legendiniam “911”. Kas domisi automobiliais tikrai ras kur pasiskaityti apie šį genialų autoišradėją, taigi aš copy/paste iš interneto čia tikrai nedarysiu. Muziejaus ekspozicijos pradžioje yra keletas jo darbų – sportiniai “Mercedes”, elektros variklis rate***, sportiški automobiliai konstruoti pagal privačius užsakymus, nepakartojamas “vabalas”**** ir pan.

Moderniosios eros pradžia – 1964 m. “911”

Bet tikroji ekspozicijos pradžia prasideda nuo materializuotos Fernando sportinio automobilio vizijos. Tai 1939 m. kūrinys žinomas kaip “Type 64”. Iš esmės tai buvo tas pats “vabalas”, bet su galingesniu varikliu ir itin aptakiu aliumininiu (rankomis išmuštu) kėbulu. Aptakus kėbulas leido net ir su palyginti silpnu varikliu pasiekti apie 150 km/h, kas tais laikais buvo solidu. Ferdinandas automobilį kūrė lenktynėms Berlynas-Roma, o dizaino panašumą su “vabalu” galima aiškinti keleriopai – gal dėl to, kad agregatų komponuotė buvo tokia kaip “VW”, gal dėl to, kad to pačio “vabalo” konstrukciją Ferdinandas laikė idealia, o gal čia veikė ir kažkokio lygio marketingas – panašaus į “vabalą” automobilio pergalės lenktynėse juk teigiamai būtų įtakoję pirkėjų pasirinkimą ir taip glostę Adolfo savimeilę.

“Porsche 911 2.7 RS” - kažin ar kas buvo tobulesnio 1973 metais

Tiesa, ikikarinė “Porsche” istorija labai menka, iš esmės net pačios markės tada dar nebuvo, o prasidėjus karui ne sportinės mašinos vokiečiams buvo galvoj. Kompanija oficialiai įkurta tik po karo, kai Ferdinando sūnus Ferry, tevui dar besėdint cypėje, sukonstravo “Type 64” įpėdinį “356” (nors dizainas buvo ne jo) ir ėmė šį gaminti mažomis serijomis. Kaip teigė Ferry – “norėjau nusipirkti automobilį sau, bet neradau tinkamo, taigi pagaminau pats”. “Porsche 356” iš esmės buvo tas pats “vabalas”, bet aptakesnis, lengvesnis ir tiksliau valdomas, taigi šiek tiek sportiškos dvasios turėjo. Ferdinand Porsche gryžo iš belangės 1947 m., tačiau tikrojo “Porsche” ar “vabalo” triumfo taip ir nepamatė palikdamas mūsų pasaulį 1951 m. O “Porsche” pirmasis pokario dešimtmetis buvo sunkus – pinigų firma neturėjo, “356” buvo gaminamas mažomis serijomis, taigi daug pelno nenešė. Bet tikslinga veikla davė savo. “356” toli gražu nebuvo galingiausias automobilis žemėje, bet gera aerodinamika ir superpreciziškas (kaip tiems laikams) valdymas davė savo – pirkėjai vertino mašinos dinamines savybes ir “Porsche” po truputį įgavo pagreitį. Ilgainiui “356” buvo tobulinamas vis daugiau “VW” dalių pakeičiant savomis, o paskutiniai “356C” ar specialus modelis “356 Carrera” jau ir šių laikų masteliais buvo greiti. “Porsche” pradėjo dalyvauti sporte (“550 Spyder”), 1960 m. pradėjo eksportą į Ameriką, o serijinė “VW” gamyba irgi ėmė nešti pajamas – ten buvo kažkoks Ferdinand Porsche patentas, taigi už kiekvieną pagamintą “vabalą” “Porsche” gaudavo dividendus. Biznis užsisuko kaip reikalas.

Tikras superkaras “959”

Muziejuje tas techninis šuolis matėsi akivaizdžiai. Į pirmuosius “356” tik iš pagarbos žvelgiau kaip į sportines mašinas, o štai nuo “550 Spyder” ar paskutiniųjų “356” akių negalėjau atplėšti. Na, o nuo 1964 m., galima sakyti, prasidėjo jau modernioji “Porsche” istorija. Tuomet pasirodė Ferry sūnaus (koks tęstinumas, tai tikrai šeimyninė firma!) Ferdinand Alexander sukurtas “911”***** ir prasidėjo devyni vienuoliktų epocha. Muziejuje buvo visi bent kiek įsimintini “911” variantai ir kiekvienas jų vertas atskiro aptarimo, taigi čia vardinti net nepradėsiu. Aišku buvo ir ekstremaliausia versija “959” (manau jį galima laikyti “911” šeimos nariu), su kuria Bill Gates apturėjo įdomią istoriją******. Buvo visa eilė lenktyninių mašinų, nes šiame ringe markė turi kuo pasigirti, o paskui sekė nauji modeliai (“Panamera”, “Boxster Spyder”) ir speciali ekspozicija “60 metų Amerikoje”, kur stovėjo penki turbekai (nuo 1975 m. “930” iki naujo “997”) ir prie vidurinio iš jų, “993 Turbo”*******, mes prasėdėjom kokį pusvalandį.

“Turbo” dinastija, teisingiausias viduryje

Tai, kaip ir buvo muziejaus pabaiga, išeinant užsukome į parduotuvę, kurioje daug labai gražių, bet atitinkamai įkainotų, dalykėlių ir kad galutinai nučiuožtų stogas dar aplankėme šalia esantį “Porsche Stuttgart” autosaloną (spėjų, kad visi muziejaus lankytojai čia užsuka).

“993 Turbo” - paskutinis tikras “Porsche”?

O posto pavadinimas ne šiaip sau. Tą patį vakarą savo kukliame kambarėlyje gilindamiesi į vokiečių aludarių pasiekimus netyčia telike užtaikėm ant “VOX” kanalo. O ten! Speciali išsami dokumentinė laida “Die Porsche Saga”. Net žodžių pritrūko… Geresnio pažintinio “Porsche” turo turbūt įsivaizduoti neįmanoma (na, įmanoma, galėjom tam salone prisiprašyti bent kokio “Boxster” bandomąjam važiavimui). Į laidos galą, gerai pasigilinęs, jau ir vokiečių kalbą ėmiau suprasti, o ir šiaip visi nutarėm, kad daugiau už mus apie “Porsche” turbūt ir ne kiekvienas jų darbuotojas žino. Nors imk ir važiuok į jų ofisą (gamykla šalia muziejaus) darbintis. Taigi, dienelė buvo gera. Nors tos laidos paskutines minutes žiūrėjau jau tik viena akim ir nelabai pamenu kuo jie ten baigė – turbūt apie finansines machinacijas su “VW” ir Piecho (linkas neišsamus) krūtumą – bet čia jau atskira tema. Ką sapnavau nepamenu, bet manau galima įsivaizduoti.

Vietoj oro pradejus naudoti vandens aušinimą (“996”) proporcijos išsikreipė, ir nors dabartinė “911” forma primena 1964 m. originalą, realiai tai gerokai kitaip atrodantis modelis

O ryte laukė kelionė atgal į oro uostą, bet su dar vienu muziejumi! Apie tai kitas įrašas.

* – tai dalinai galima paaiškinti tuo, kad savininkai skrupulingai prižiūri savuosius “911” ir “Boxster”, tačiau modelių kokybės tai nemenkina. Yra juk ir daugiau rūpestingai prižiurimų sportinių mašinų, bet jos TUV ataskaitose neblizga

“Porsche Stuttgart” autosalonas

** – be abejo, prie to stipriai prisideda ir tai, kad modelis yra gerbėjų mistifikuotas, trokštančių jį įsigyti yra begalės, taigi ir kainos išlieka aukštos – pvz. solidžiai pagamintas “928”, neskaitant kai kurių specialių versijų, lyginant su “911” nekainuoja nieko. Bet, ta “911” vertė turi ir pliusą. Nusipirkęs beveik bet kokį “911” pinigų praktiškai neprarasi – nauji nuvertėja labai nedaug, o senesniųjų kainos tik auga

*** – taip, tai jokia ne naujiena, nors dabar jis laikomas automobilizmo ateitimi. “Nauja tai tik gerai pamiršta sena” galioja visur. Dar Ferdinandas ir hibridą lyg yra sukūręs!

**** – tą “vabalo” unikalumą, pastudijavus, manau būtų galima ir užginčyti. Yra šaltinių, kad nemažai ten buvo nukopijuota iš “Tatra” ir “VW”, jau kai kepė vabalus vieną po kito, sumokėjo “Tatrai” riebią kompensaciją. Bet, velniai, ten nematė, man “Porsche” nuo to patinka ne mažiau. Automobilių pasaulyje (kaip ir visoje kitoje pramonėje) viskas persipynę ir dažniausiai labai sunku susekti kas kur kada ką ir nuo ko nukopijavo (išimtis aišku sovietai ir dabartiniai kinai). Apie Ferdinand Porsche draugystę su Hitleriu (kurio užsakymu ir buvo sukurtas “vabalas”) čia irgi nerašiau. Dėl tos draugystės turėjo Ferdinandas ir juodesnių dėmių savo biografijoje, už ką po karo ir kalėjime buvo gavęs pasėdėti – bet tai tema verta atskiro rašinio

***** – tikras modelio pavadinimas buvo “901”, bet kai mašiną atvežė į Paryžiaus parodą užprotestavo “Peugeot” – šie kažkaip buvo gavę patentą išskirtinai tik savo modelius žymėti trijų skaičių kombinacija su nuliu viduryje. Pavadinimą teko pakeisti, nors jau buvo pagaminta keliolika ar net keliasdešimt “901” (nebandau net įsivaizduoti, kiek tokie “klaidingi” egzemplioriai gali kainuoti šiandien). Panaši istorija ne taip jau senai buvo nutikus ir “Volvo”, kurie pristatė “S4”, bet dėl “Audi” pretenzijų, greitai pervadino į “S40”

****** – norint JAV pardavinėti automobilius, keletą ar net keliolika jų reikia padovanoti vietinėms tarnyboms, kad jos atliktų saugumo ir kitokius testus. Bepigu duoti kokius kibirus, bet “Porsche” paaukoti keturis “959” (viso pagaminta nepilni 300) atsisakė, nes kiekvienas tuomet (9 dešimtmetis) kainavo po 420.000 markių. To pasekoje, “959” Amerikoje buvo nelegalus ir Bill Gates įsigijęs tokį važinėti juo negalėjo. Tik vėliau, matyt, ne be turtuolių (“959” turėjo ir Jerry Seinfeld, kuris yra “Porsche” kolekcionierius bei kiti JAV veikėjai) pastangų buvo priimtas “show and display” įstatymas leidžiantis atskira tvarka įregistruoti išskirtinius mažomis serijomis gamintus automobilius

******* – kai kurių specų nuomone “997 Turbo” buvo paskutinis tikras “Porsche”, nes buvo aušinamas oru. Ši versija yra tikras superkaras ir yra vertinama gerokai daugiau nei naujesni, vandeniu aušinami, turbo


Tagged , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar