Tag Archives: Štutgartas

Štutgartas #2: Die Porsche Saga

Kažkaip dažnokai man pavadinimai gaunasi ne lietuviški. Na ir tebūnie. Nematau aš tame nieko blogo, nors koks VLKK turbūt matytų. Įdomu kaip tas pats VLKK reaguotų jei kokia įmonė savo reklaminę kampaniją vykdytų su anglišku šūkiu? Įsivaizduoju kiek laiko tokios įmonės vadovas praleistų su mūsų kalbos sergėtojais… O, kad ir tie patys vokiečiai nemato tame jokių problemų, čia užtektinai angliškų sloganų. Kaip teigė mano kolega iš šios kelionės į Štutgartą, vokiečiai paskutiniu metu yra labai suamerikonėję. Kažkiek blogo gal tame yra, bet jei jau pasaulis pasuko globalizacijos keliu tai nieko čia nepakeisi – belieka su tuo susitaikyti. Taigi ir savo ne lietuviškuose postų pavadinimuose nieko blogo nematau. Nors šiaip šis pavadinimas turi savo vietą mūsų kelionėje, bet apie tai vėliau.

“356” prototipas Nr. 01

Taigi, pirmają dieną pasvaigę dėl “Mercedes”, antrąją paskyrėm “Porsche”. Man “Porsche” yra labai ypatinga markė. Gal dėl to, kad dar mažas būdamas kažkokiu būdu gavau vokišką žurnalą, kuriame buvo išsamus straipsnis apie “911”. Gal dėl to, kad tas pats “911” turį fantastišką formą, kuri beveik nesikeičia jau 50 metų. O gal ir dėl to, kad už visko stovi tikras inžinerijos genijus Ferdinand Porsche (daktaro laipsnį jis gavo net nestudijavęs) ir dabartinis “911” būtent ir yra tęstinė jo sportinio automobilio vizija.

Už tokią nuotrauką belieka tik atsiprašyti...

Čia nepaminėjau dar ir techninės automobilių pusės, kuri pas “Porsche” visuomet yra nušlifuota iki tobulybės ir sąlygoja tai, kad “Porsche 911” yra vienas iš nedaugelio tikrų sportinių automobilių tinkančių važinėti kiekvieną dieną. Pažiūrėkit, kad ir į TUV ataskaitas – čia “911” ir “Boxster” nesitraukia iš pirmo trejetuko turbūt nuo duomenų rinkimo pradžios*. Aišku, prie to prisideda ir etaloninė mašinų surinkimo kokybė, kurios kiti panašūs gamintojai niekaip nesugeba pasivyti.

“Type 64” - atrodo, kad jis gali skristi

Yra ir kitas geras dalykas. Nors dėl puikios kokybės “911” išlaiko labai aukštą vertę**, kai kurias, ne taip vertinamas (na, pvz. kad ir “912” ar vėlesnes “Targa”), versijas dar gali iki senatvės taupęs ir įsigyti, ko nepasakytum apie “Ferrari” ar “Lamborghini”. Sutinku, “Porsche” labiau masinis brandas, nei tie italai ir pasigadino savo reputaciją su “Cayenne” (nežinia, kiek pasigadins dar, nes žada gaminti mažesnį SUV). Bet jei tokie pelningi modeliai jiems leis stipriau stovėti ant kojų ir toliau gaminti puikiuosius “911” tai tebūnie – kaip mes sakom “gyvent tai reikia”.

Elektros variklis rate jokia ne naujiena

Tai tiek įžangos (netrumpa čia gavosi). Bent jau man, iš mūsų trijulės, “Porsche” muziejus buvo galutinis kelionės į Štutgartą tikslas. Kad Štutgarte yra geras Merso muziejus žinojau jau senokai, bet vien jo traukos neužteko. O kai šiais metais pamačiau ką atidarė “Porsche” tai dvejonių neliko – “čia būtinai reikia nuvažiuoti ir kuo greičiau!”.

“356A Speedster”

Sakyčiau, gerai padarėm, kad pirma pasirinkom Mersą. Taip, “Mercedes” muziejus pasiutusiai geras ir didelis, bet etalonu statyčiau “Porsche”. Jei Mersas išgarsėjo kaip didelių, komfortiškų, limuzinų gamintojas ir tai galbūt bandė atspindėti savo muziejaus projekte, tai “Porsche” laikosi savo kredo – superdizainas, visiška estetika ir išbaigtumas. Muziejuje radau prisikabinti tik prie dviejų dalykų – tualetų (Merse jie man pasirodė geresni, bet gal pas Poršą tiesiog per daug tikėjausi) ir įtrūkusio špakliaus dviejuose eksponuojamuose “356” (ir kaip niekas iš darbuotojų iki šiol nepamatė?!). Bet tai smulkmenos. Visa kita buvo pasakiškai gerai ir net neįsivaizduoju ar kur pasaulyje dar pamatysiu tokį lygį…

“356 SL Coupe” - aerodinamika gali daug, vos su 46AG varikliu šis automobilis laimėjo Le Mano lenktynes savo klasėje (vid. gretis apie 120 km/h)

Bet apie viską iš pradžių. Muziejaus dizainas tikras etaloninis “Porsche” (gamintojas turi “Porsche Design” liniją – kuri kuria viską – šratinukus, rūbus, dviračius, roges ir pan.), tik pats pastatas įsispradęs į nedidelę erdvę, taigi padaryti padorios nuotraukos su savo paprastu “Canon” negalėjau. Kažkur lyg skaičiau, kad kai šis projektas laimėjo konkursą statytojai turėjo gerokai pasukti galvas, kaip visa tai perkelti iš kompiuterio ant motulės žemės.

Lenktyniniai “Porsche 718 RS 60 Spyder”, šiemet “Porsche” pasiskelbė, kad gamins savotišką įpėdinį - “918 Spyder”, gaila, bet mes atvažiavome dviem dienom per vėlai ir naujasis “918” jau buvo kažkur iškeliavęs

Pradžios ir pabaigos kodas visur čia aišku yra Ferdinand Porsche, kurio inžinierinės idėjos ir leido sukurti pradžią legendiniam “911”. Kas domisi automobiliais tikrai ras kur pasiskaityti apie šį genialų autoišradėją, taigi aš copy/paste iš interneto čia tikrai nedarysiu. Muziejaus ekspozicijos pradžioje yra keletas jo darbų – sportiniai “Mercedes”, elektros variklis rate***, sportiški automobiliai konstruoti pagal privačius užsakymus, nepakartojamas “vabalas”**** ir pan.

Moderniosios eros pradžia – 1964 m. “911”

Bet tikroji ekspozicijos pradžia prasideda nuo materializuotos Fernando sportinio automobilio vizijos. Tai 1939 m. kūrinys žinomas kaip “Type 64”. Iš esmės tai buvo tas pats “vabalas”, bet su galingesniu varikliu ir itin aptakiu aliumininiu (rankomis išmuštu) kėbulu. Aptakus kėbulas leido net ir su palyginti silpnu varikliu pasiekti apie 150 km/h, kas tais laikais buvo solidu. Ferdinandas automobilį kūrė lenktynėms Berlynas-Roma, o dizaino panašumą su “vabalu” galima aiškinti keleriopai – gal dėl to, kad agregatų komponuotė buvo tokia kaip “VW”, gal dėl to, kad to pačio “vabalo” konstrukciją Ferdinandas laikė idealia, o gal čia veikė ir kažkokio lygio marketingas – panašaus į “vabalą” automobilio pergalės lenktynėse juk teigiamai būtų įtakoję pirkėjų pasirinkimą ir taip glostę Adolfo savimeilę.

“Porsche 911 2.7 RS” - kažin ar kas buvo tobulesnio 1973 metais

Tiesa, ikikarinė “Porsche” istorija labai menka, iš esmės net pačios markės tada dar nebuvo, o prasidėjus karui ne sportinės mašinos vokiečiams buvo galvoj. Kompanija oficialiai įkurta tik po karo, kai Ferdinando sūnus Ferry, tevui dar besėdint cypėje, sukonstravo “Type 64” įpėdinį “356” (nors dizainas buvo ne jo) ir ėmė šį gaminti mažomis serijomis. Kaip teigė Ferry – “norėjau nusipirkti automobilį sau, bet neradau tinkamo, taigi pagaminau pats”. “Porsche 356” iš esmės buvo tas pats “vabalas”, bet aptakesnis, lengvesnis ir tiksliau valdomas, taigi šiek tiek sportiškos dvasios turėjo. Ferdinand Porsche gryžo iš belangės 1947 m., tačiau tikrojo “Porsche” ar “vabalo” triumfo taip ir nepamatė palikdamas mūsų pasaulį 1951 m. O “Porsche” pirmasis pokario dešimtmetis buvo sunkus – pinigų firma neturėjo, “356” buvo gaminamas mažomis serijomis, taigi daug pelno nenešė. Bet tikslinga veikla davė savo. “356” toli gražu nebuvo galingiausias automobilis žemėje, bet gera aerodinamika ir superpreciziškas (kaip tiems laikams) valdymas davė savo – pirkėjai vertino mašinos dinamines savybes ir “Porsche” po truputį įgavo pagreitį. Ilgainiui “356” buvo tobulinamas vis daugiau “VW” dalių pakeičiant savomis, o paskutiniai “356C” ar specialus modelis “356 Carrera” jau ir šių laikų masteliais buvo greiti. “Porsche” pradėjo dalyvauti sporte (“550 Spyder”), 1960 m. pradėjo eksportą į Ameriką, o serijinė “VW” gamyba irgi ėmė nešti pajamas – ten buvo kažkoks Ferdinand Porsche patentas, taigi už kiekvieną pagamintą “vabalą” “Porsche” gaudavo dividendus. Biznis užsisuko kaip reikalas.

Tikras superkaras “959”

Muziejuje tas techninis šuolis matėsi akivaizdžiai. Į pirmuosius “356” tik iš pagarbos žvelgiau kaip į sportines mašinas, o štai nuo “550 Spyder” ar paskutiniųjų “356” akių negalėjau atplėšti. Na, o nuo 1964 m., galima sakyti, prasidėjo jau modernioji “Porsche” istorija. Tuomet pasirodė Ferry sūnaus (koks tęstinumas, tai tikrai šeimyninė firma!) Ferdinand Alexander sukurtas “911”***** ir prasidėjo devyni vienuoliktų epocha. Muziejuje buvo visi bent kiek įsimintini “911” variantai ir kiekvienas jų vertas atskiro aptarimo, taigi čia vardinti net nepradėsiu. Aišku buvo ir ekstremaliausia versija “959” (manau jį galima laikyti “911” šeimos nariu), su kuria Bill Gates apturėjo įdomią istoriją******. Buvo visa eilė lenktyninių mašinų, nes šiame ringe markė turi kuo pasigirti, o paskui sekė nauji modeliai (“Panamera”, “Boxster Spyder”) ir speciali ekspozicija “60 metų Amerikoje”, kur stovėjo penki turbekai (nuo 1975 m. “930” iki naujo “997”) ir prie vidurinio iš jų, “993 Turbo”*******, mes prasėdėjom kokį pusvalandį.

“Turbo” dinastija, teisingiausias viduryje

Tai, kaip ir buvo muziejaus pabaiga, išeinant užsukome į parduotuvę, kurioje daug labai gražių, bet atitinkamai įkainotų, dalykėlių ir kad galutinai nučiuožtų stogas dar aplankėme šalia esantį “Porsche Stuttgart” autosaloną (spėjų, kad visi muziejaus lankytojai čia užsuka).

“993 Turbo” - paskutinis tikras “Porsche”?

O posto pavadinimas ne šiaip sau. Tą patį vakarą savo kukliame kambarėlyje gilindamiesi į vokiečių aludarių pasiekimus netyčia telike užtaikėm ant “VOX” kanalo. O ten! Speciali išsami dokumentinė laida “Die Porsche Saga”. Net žodžių pritrūko… Geresnio pažintinio “Porsche” turo turbūt įsivaizduoti neįmanoma (na, įmanoma, galėjom tam salone prisiprašyti bent kokio “Boxster” bandomąjam važiavimui). Į laidos galą, gerai pasigilinęs, jau ir vokiečių kalbą ėmiau suprasti, o ir šiaip visi nutarėm, kad daugiau už mus apie “Porsche” turbūt ir ne kiekvienas jų darbuotojas žino. Nors imk ir važiuok į jų ofisą (gamykla šalia muziejaus) darbintis. Taigi, dienelė buvo gera. Nors tos laidos paskutines minutes žiūrėjau jau tik viena akim ir nelabai pamenu kuo jie ten baigė – turbūt apie finansines machinacijas su “VW” ir Piecho (linkas neišsamus) krūtumą – bet čia jau atskira tema. Ką sapnavau nepamenu, bet manau galima įsivaizduoti.

Vietoj oro pradejus naudoti vandens aušinimą (“996”) proporcijos išsikreipė, ir nors dabartinė “911” forma primena 1964 m. originalą, realiai tai gerokai kitaip atrodantis modelis

O ryte laukė kelionė atgal į oro uostą, bet su dar vienu muziejumi! Apie tai kitas įrašas.

* – tai dalinai galima paaiškinti tuo, kad savininkai skrupulingai prižiūri savuosius “911” ir “Boxster”, tačiau modelių kokybės tai nemenkina. Yra juk ir daugiau rūpestingai prižiurimų sportinių mašinų, bet jos TUV ataskaitose neblizga

“Porsche Stuttgart” autosalonas

** – be abejo, prie to stipriai prisideda ir tai, kad modelis yra gerbėjų mistifikuotas, trokštančių jį įsigyti yra begalės, taigi ir kainos išlieka aukštos – pvz. solidžiai pagamintas “928”, neskaitant kai kurių specialių versijų, lyginant su “911” nekainuoja nieko. Bet, ta “911” vertė turi ir pliusą. Nusipirkęs beveik bet kokį “911” pinigų praktiškai neprarasi – nauji nuvertėja labai nedaug, o senesniųjų kainos tik auga

*** – taip, tai jokia ne naujiena, nors dabar jis laikomas automobilizmo ateitimi. “Nauja tai tik gerai pamiršta sena” galioja visur. Dar Ferdinandas ir hibridą lyg yra sukūręs!

**** – tą “vabalo” unikalumą, pastudijavus, manau būtų galima ir užginčyti. Yra šaltinių, kad nemažai ten buvo nukopijuota iš “Tatra” ir “VW”, jau kai kepė vabalus vieną po kito, sumokėjo “Tatrai” riebią kompensaciją. Bet, velniai, ten nematė, man “Porsche” nuo to patinka ne mažiau. Automobilių pasaulyje (kaip ir visoje kitoje pramonėje) viskas persipynę ir dažniausiai labai sunku susekti kas kur kada ką ir nuo ko nukopijavo (išimtis aišku sovietai ir dabartiniai kinai). Apie Ferdinand Porsche draugystę su Hitleriu (kurio užsakymu ir buvo sukurtas “vabalas”) čia irgi nerašiau. Dėl tos draugystės turėjo Ferdinandas ir juodesnių dėmių savo biografijoje, už ką po karo ir kalėjime buvo gavęs pasėdėti – bet tai tema verta atskiro rašinio

***** – tikras modelio pavadinimas buvo “901”, bet kai mašiną atvežė į Paryžiaus parodą užprotestavo “Peugeot” – šie kažkaip buvo gavę patentą išskirtinai tik savo modelius žymėti trijų skaičių kombinacija su nuliu viduryje. Pavadinimą teko pakeisti, nors jau buvo pagaminta keliolika ar net keliasdešimt “901” (nebandau net įsivaizduoti, kiek tokie “klaidingi” egzemplioriai gali kainuoti šiandien). Panaši istorija ne taip jau senai buvo nutikus ir “Volvo”, kurie pristatė “S4”, bet dėl “Audi” pretenzijų, greitai pervadino į “S40”

****** – norint JAV pardavinėti automobilius, keletą ar net keliolika jų reikia padovanoti vietinėms tarnyboms, kad jos atliktų saugumo ir kitokius testus. Bepigu duoti kokius kibirus, bet “Porsche” paaukoti keturis “959” (viso pagaminta nepilni 300) atsisakė, nes kiekvienas tuomet (9 dešimtmetis) kainavo po 420.000 markių. To pasekoje, “959” Amerikoje buvo nelegalus ir Bill Gates įsigijęs tokį važinėti juo negalėjo. Tik vėliau, matyt, ne be turtuolių (“959” turėjo ir Jerry Seinfeld, kuris yra “Porsche” kolekcionierius bei kiti JAV veikėjai) pastangų buvo priimtas “show and display” įstatymas leidžiantis atskira tvarka įregistruoti išskirtinius mažomis serijomis gamintus automobilius

******* – kai kurių specų nuomone “997 Turbo” buvo paskutinis tikras “Porsche”, nes buvo aušinamas oru. Ši versija yra tikras superkaras ir yra vertinama gerokai daugiau nei naujesni, vandeniu aušinami, turbo


Tagged , , ,

Štutgartas #1: “Mercedes” amžiams

Štutgartas laukė apsiniaukęs...

Šiemet nusipirkau “SLC450” (kažkada jis važiuos ir čia įdėsiu nuotraukų). Kad pirkinys lengviau praeitų pro šeimos biudžeto auditą jį pavadinau gimtadienio dovana sau – situaciją gelbėjo ir tai, kad buvo jubiliejus. Gimtadienio baliui užsakau visokių suvenyrų su “SLC” nuotrauka ir užrašu. Užrašą sugalvojau spontaniškai – “Merc forever (“Merc” – anglakalbiai, ypač britai, taip mėgsta trumpinti “Mercedes” pavadinimą) – ką tuo norėjau pasakyti nežinau, gal kažką panašaus kaip kad “Mersas ir Afrikoj Mersas”. Ir tuomet dar visai nesitikėjau, kad vos po kelių mėnesių teks pabūti vietoje, kuriai šis mano atsitiktinis lozungas tobulai tinka. Taigi, kaip jau turbūt supratote, tas kelias dienas, kol čia nesivaidenau, praleidau Štutgarte. Ir tuo labai džiaugiuosi.

Šiaip Štutgartas man būtų visai neįdomus. Tradicinio Europos turisto pasivaikščiojimo po miesto senamiestį čia nelabai ir atliksi, nes tas senamiestis turbūt ne didesnis nei Kauno, o ir autentiškų pastatų jame išlikę ne ką daugiau. Gyventojų čia panašiai kaip Vilniuje, taigi megamiesto burtų jis taipogi neturi – nepaklaidžiosi čia su autobusu ar metro kaip kokiam Paryžiuj ar Londone. Bet man į tai nusispjauti. Man Štutgartas yra vienas kiečiausių miestų pasaulyje ir tam kietumui paliudyti užtenka vos poros pavadinimų – “Mercedes-Benz” ir “Porsche”.

Ar tik man vienam tai primena futuristinį vilko irštvos variantą?

Išties, žvelgiant į Štutgartą pro Mersiškus akinius (apie “Porsche” bus kitas įrašas) frazė “Merc forever” čia puikiai tinka. Štutgarte įsikūrusi “Daimler AG” (įmonė vadinasi taip, “Mercedes-Benz” tėra tik prekinis ženklas) pirmoji ir iki šiol didžiausia gamykla su visais iš to išplaukiančiais simboliais mieste – besisukančia trikampe žvaigžde ant geležinkelio stoties stogo, “Mercedes-Benz Arena”, kurioje žaidžia vietos futbolo komanda ir Mercedesstraße prospektu, šalia kurio įsikūręs nuostabusis “Mercedes-Benz” muziejus. Būtent muziejai (“Mercedes” ir “Porsche”) ir buvo tas tikslas, dėl kurio mes, trys pačiuožę dėl mašinų bičai, trenkėmės į istorinį Vokietijos autopramonės centrą.

Patekti čia visai paprasta. Iš Kauno viena visiems žinoma pigių skrydžių bendrovė vykdo reguliarus reisus į Frankfurt-Hahn oro uostą, nuo kurio, nuomuotu automobiliu (geriau nuomotis dyzelį, nes Vokietijoj lėtai važiuoti neišeina) Štutgartą pasieksite per kokias 3 val. Iš vakaro paskanavę vokiško alaus ir pernakvoję jums priimtinoje vietoje, ryte sumokėję 8 Eur (labai sąžininga kaina) jau galėsite laukti lifto “Mercedes-Benz” muziejuje.

Gaila, kad buvo apsiniaukę ir negalėjau padaryti gražios pastato išorės nuotraukos, bet tie, kam bus įdomu, tikrai ras internete gerų vaizdelių (ypač gerai muziejus atrodo naktį). O viduje pirmas įspūdis prieštaringas. Vidinė cilindro (pastatas daugmaž tokios formos) dalis yra nuogo betono, o kadangi muziejus aukštas, bendras vaizdas sukelia siurrealistinį viešpataujančios Hitlerinės Vokietijos antžeminio bunkerio vaizdą. Net ir užapvalintas metalo spalvos liftas su mažu pailgu langeliu man kažkuo primena Adolfo architektūrines vizijas. Toks vaizdas, kad jei nacistinė Vokietija būtų išsilaikius iki šiol tai “Mercedes” muziejus ir turėtų atrodyti būtent taip. Sutinku, gal tai mano sapalionės, bet imant istoriškai, visa Vokietijos technikos pramonė prie Hitlerio išgyveno pakilimą, taigi tos asociacijos visai logiškos.

"Mercedes Simplex", fone “Mercedes 75PS Doppelphaeton”

Užkilus į patį viršų, ekspozicija prasideda nuo pirmųjų Karl Benz ir Gottlieb Daimler savaeigių ekipažų apie kuriuos vaikystėje prisiskaičiau knygoje “100 automobilio mįslių” (kuri buvo mano biblija ir šventasis gralis kartu) ir tikrai nežadu čia išsamiau apie juos rašyti – kam bus įdomu tikrai ras kur sužinoti daugiau. Galiu pridurti tik tiek, kad tie automobiliai laikomi pirmaisiais pasaulyje (varomais benzinu), nors tą pirmumą prancūzai ir anglai manau bandytų užginčyti. Bet jei jau “Mercedes” skelbiasi tai matyt turi pakankamai rimtų įrodymų tokiam teiginiui.

"Mercedes 75PS Doppelphaeton", ir kam žmonija išrado plastiką...

Dieviškas "Mercedes-Benz 500K Spezial-Roadster" vidus. Kaip gerai, kad tada gamintojai dar nenaudojo plastiko...

Po įvairios technikos (valtys, traukinukai, krovininės mašinos ir net kažkas panašaus į lėktuvą) naudojančios Daimler variklius ekspozicijos leidžiamės aukštu žemiau, kur mūsų laukia jau visai į automobilius (pagal mano supratimą) panašūs eksponatai. Kad ir 1908 m. “Mercedes 75PS Doppelphaeton”, kuris galėjo važiuoti beveik 100 km/h arba “Mercedes Simplex”, kuris buvo pirmas serijinis “Mercedes” modelis ir kaip teigia vokiečiai, buvo pirmas automobilis, kuriuo galėjai tik važiuoti (nes iki tol vairuotojas dirbdavo ir už mechaniką – pirmose mašinose kas kokius 10 km reikėdavo ką nors paveržti ar patepti).

Dar aukštu žemiau patenkame į erą, kurią turbūt reikėtų žymėti svastika, bet dėl visiems suprantamų priežasčių to padaryti negalima. Pats “Mercedes” šiame aukšte naudoja šūkį “didžiųjų pasikeitimų laikai” ir tai matosi. Lėktuvų variklių galia (juos “MB” taipogi gamino) gavus karinius užsakymus išaugo dešimteriopai, o “gatviniai” automobiliai jau pasiekdavo ir virš 160 km/h (serijomis gaminama kompresorinė “Mercedes-Benz 500K” versija galėjo tiek važiuoti, o apie keleriopai didesnius sportinius-propagandinius greičio rekordus kiek vėliau). O kokie tų mašinų vidūs! Man kiekvienos jų salonas vertas meno kūrinio statuso ir ne kitaip. Velniop žmonija išrado tą plastiką…

Pirmasis "gull-wing"

Atgimęs "gull-wing"

Atgimęs "gull-wing"

Vėliau seka pokario metai, kurie Europos gamintojams nebuvo lengvi, bet “Mercedes” lygį išlaikė. Šios epochos aukšto pažiba, be abejo, yra 1955 m. “300SL” su į viršų pakeliamomis “gull-wing” durimis. Į tą automobilį buvo įlipti buvo žiauriai sunku (net vairo kolonėlė tam buvo padaryta reguliuojama), o ir tos durys atsirado ne iš gero gyvenimo – rėminės konstrukcijos kėbulas turėjo labai aukštą slenkstį, taigi kitokio sprendimo neliko. Bet neužilgo, kai Holivudo žvaigždės pradėjo svaigti dėl “300SL”, šios durys tapo savotišku “Mercedes” firminiu ženklu, kuris šiais metais (pagaliau!) atgimė “SLS AMG” modelyje.

"SLC" viršuje dešinėje (su keturiais priešrūkiniais)

Dienos nusivylimu man tapo žinia, kad aukštas, kuriame eksponuojami 1968-1980 m. modeliai uždarytas remontui ir aš nepamatysiu puikiųjų W113 ir R107 (kurio pagrindu padarytas manasis “SLC”) SL klasės modelių. Ką padarysi… Kai paaugs sūnus teks į muziejų atvažiuoti dar kartą, gal net su savuoju bolidu, nes oldtimeriams leidžiama įvažiuoti prie pat muziejaus durų!

“Mercedes-Benz Stromlinienrennwagen W25”

Kiekviename muziejaus aukšte dar buvo po specialią ekspoziciją – komercinių, autobusų, specialiosios technikos, supersportinių ir pan. Bet desertas laukė paskutiniąjame, kur ant imituojamos lenktynių trasos stovėjo visi lenktyniniai “Mercedes”. Paguodos prizą gavau – čia buvo lenktyninė “500SLC”versija , kuri ralio pasaulyje per trumpą karjerą spėjo nuskinti kažkiek visai reikšmingų pergalių ir kurios “street legal” variantas dabar kainuoja visai nejuokingus pinigus (jų buvo pagaminta tik ~1500 vnt.). Trasoje stovėjo ir rekordų šturmuotojas “Mercedes-Benz Stromlinienrennwagen W25” (tokio ilgio žodžiai vokiečių inžinierijoje įprasti) galėjęs lėkti 370 km/h. O kiek paėjus (jau ne trasoje) buvo galima pamatyti ir autorinį Adolfo projektą “T80” (ir šis linkas labai įdomus), kuris buvo skirtas propagandiniams greičio rekordams šturmuoti ir turėjo pasiekti virš 600 km/h.

"T80" - trūksta tik svastikos...

Paskutinis ekspozicijos aukštas (kuris šiaip yra pirmasis) manęs nesužavėjo. Čia buvo eksponuojami konceptai, kuriuos žinojau iš paauglystėje skaitytų žurnalų, bet man jie vienas už kitą baisesni… Taigi, čia ilgai neužsibuvau. Bet tokia smulkmena bendro vaizdo nesugadino – muziejus yra “afigiennai” geras ir ne veltui tai yra lankomiausia vieta Štutgarte (na bent jau taip esu kažkur skaitęs).

Tai tiek apie “MB”, už kelių dienų bus antra Štutgarto serijos dalis, kur įspūdžių ne mažiau.

Šiaip vaizdelis

Tagged , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar