Tributas “Maserati Biturbo”

Man patinka anglų kalba, čia daug gerų žodžių, kuriais galima labai tinkamai apibūdinti įvairias situacijas. Mano bėda, dar ir ta, kad daug skaitau angliškai, taigi vis dažniau pirmas galvoje iššokantis žodis būna angliškas – ypač kalbant apie marketingą ar pardavimus. Gal tai ir blogai, bet nieko negaliu su savim padaryti, belieka tik mintyse prabalsuoti – “globaliZAcija” – “ZA!”*.

"Maserati 200S"

Taigi, tributas, man šiuo atveju, puikiai tinka ir nelabai randu lietuviško atitikmens, kuris apimtų visas, mano įsivaizduojamas, tributo reikšmes. Kaip, kad ir analizuojant visokius grafikus pirmiausia peršasi žodis trendas, o tik po to kryptis, tendencija ar pan. Ir, nors, modeliui apie kurį rašysiu tributo šiaip nelabai ir yra už ką atiduoti, aš bandysiu į jį pažvelgti kitaip.

Prekės ženklas automobilių pramonėje yra išskirtinai vertingas dalykas. Taip, visoje technikoje, jis svarbus, bet automobiliuose ypač. Juk jei aš paklausčiau ką jums sako koks “Samsung” (kuris iš namų elektronikos gamintojų reitinguojamas turbūt auksčiausiai), jūs kalbėtumėte apie tai, ką jie padarė prieš kelis metus ar daro dabar. O kuo žymūs buvo “Samsung” prieš 20 metų, nepaskaitęs internete, turbūt nepasakytų niekas. Su automobiliais (ypač prestižiniais) viskas atvirkščiai – “Mercedes” vien todėl ir papuola į pasaulinių brandų dešimtuką (vienintelis iš autogamintojų), kad turi tokią istoriją, kurios neturi niekas.

1954 m. "Maserati A6G/54 Zagato"

Nesupraskit neteisingai, nenuvertinu aš dabartinių “Mercedes” modelių, bet jų visi taip trokšta tikrai ne dėl techninių savybių, o dėl to, kad jie turi trikampę aureolę, kuri susiformavo dėka istorijos.

Dėl šios priežasties nauji automobilių brandai atsiranda išskirtinai retai, dažniausiai yra reanimuojami seni (turintys padorią istoriją), o nauji kuriami tik JAV rinkai, kurios vartotojus lengviau paįtakoti reklama (na kad ir dirbtinai sukurtas “Lexus”, kuris Europoje yra nykštukas, o JAV pagal pardavimus stovi šalia “MB”, “BMW” ar “Audi”). Prekės ženklas yra ir turtas ir įsipareigojimas kartu – premium gamintojams visada norisi (pasinaudojus savo ženkliuku) uždirbti lengvų pinigų prištampuojant gausybę prieinamų modelių. Bet tai daryti reikia neprarandant sveiko proto, nes gali nutikti kažkas panašaus kaip mano šiandieniniam herojui.

Plačiai žinomus automobilių gamintojus grubiai galima suskirstyti į tris rūšis – masinių, prestižinių ir egzotikos/avantgardo atstovus. Pirmajai priklausytų visokie “Ford”, “Toyota” ir panašūs, antrąja pasauliniu mastu valdo vokiečių trejetas, o trečiajai priskiriami vardai jau virpina širdį – “Maserati”, “Ferrari”, “Lamborghini”, “Bentley”, “Rolls-Royce”, Aston Martin” ir pan. Be abejo, visos šios markės yra savaip specifinės ir apie kiekvienos istorines peripetijas būtų galima diskutuoti be galo, bet “Maserati” tarp jų tenka ypatinga rolė. Ypatinga tuo, kad tai yra labiausiai prieinama markė iš visų mano išvardintų, ir būtent dėl to egzotinių mašinų dileriai (kurie dažnai po vienu stogu pardavinėja 3-4 brandus) ją laiko labai svarbia. Tai lyg įperkamas (sąlyginai, aišku) bilietas į automobilinio elito vakarėlį. Palyginimui – “Maserati GranTurismo Coupe” Anglijoje (žurnalo “What Car?” duomenimis) kainuoja 79.900 svarų, kai “Ferrari California” prasideda nuo 143.000, o “Lamborghini Gallardo” nuo 150.000. Žinant, kad kaina skiriasi dvigubai, “Maserati” atrodo lyg bargainas (tebūnie šiandien anglizmų diena), nes nemanau, kad “Maserati”  vardas sukelia dvigubai mažiau emocijų nei minėtieji du italai, be to “GranTurismo” atrodo ir važiuoja deramai.

Bet aš ne apie “GranTurismo”, kad ir koks gražus jis bebūtų. Aš apie modelį, kuris turbūt stipriai prisidėjo prie to, kad dabar “Maserati” yra pigiausias egzotinis brandas. Šiaip “Maserati” turi senesnę istoriją nei “Ferrari” ir yra išleidusi nemažai unikalių mašinų, tačiau firmos kelias gana vingiuotas – buvo ir “Citroen” era ir De Tomaso valdymas, prie kurio ir atsirado šio įrašo herojus – 1980 m. “Maserati Biturbo”.

Nebandysiu jo girti. Jis buvo per daug masinis (ir, vien dėl to, stipriai pagadino “Maserati”, kaip išskirtinio gamintojo įvaizdį), nepatikimas ir, turbūt ne be reikalo papuola į visokius blogiausių mašinų topus (nors apie jų rimtumą būtų galima stipriai pasiginčyti**).

"Maserati GranTurismo"

Nepavadinčiau jo ir gerai atrodančiu – jis nėra tragiškas, bet iki šedevro jam labai toli – kažkoks stilizuotas sportbatis. Pagal technines charakteristikas ilgainiui “Biturbo” evoliucionavo į visai padorų “Maserati” ir iš jo išsivystė “Shamal” ir “Ghibli II”, kurie jau netoli superkarų, tačiau dėl (masinio) “Biturbo” palikimo “Maserati” kenčia ir kentės dar ilgai. Tai ir yra turbūt pagrindinis trukdis, neleidžiantis šiuo metu kaip lygus su lygiu stovėti šalia “Ferrari” ar “Lamborghini”.

O tai vardan ko tada šis tributas?
Nesu prabangių prekės ženklų vergas, ir man visokie “Armani” ar “Hugo Boss” nekelia absoliučiai jokių jausmų. Tačiau su automobiliais kiek kitaip. Čia, jei už vardo stovi solidi istorija, man jis kažką reiškia.
“Biturbo” gerumas tame ir yra, kad jis įperkamas.
Ar jūs galite turėti “Ferrari”? (pigiausias mobile.de 16.900 Eur.)
“Lamborghini”? (nuo 19.500 Eur pagal mobile.de)
“Maserati Biturbo” – laužai po 1.000 Eur, o už kokius 5.000-6.000 Eur jau gal ir visai pusėtinas egzempliorius išeitų. Juk pasakyti, kad turi “Maserati” tai jau šis tas. Pripažinkit.

"Maserati Biturbo"

* – kažkaip prisiminiau Jelcino laikų Rusijos socialinę reklamą – “PrivatiZAcija” – “ZA!”

** – man nepatinka tie visi blogiausiųjų ar geriausiųjų topai, kaip ir bet kurie kiti topai, o tai, kad anglai blogiausiu išrinko vabalą nestebina. Po karo “VW” gamykla britams atiteko kaip trofėjus ir jie laisviausiai galėjo imtis štampuoti vabalus, tačiau, kažkoks autoritetingas dėdė nusprendė, kad tokio nevykusio ir archajiško automobilio jiems nereikia ir leido su “VW” tvarkytis patiems vokiečiams. Ilgai turbūt paskui griaužė nagus anglai stebėdami, kaip sukasi pagamintų vabalų milijoninis skaitliukas

Nuotraukos autoriaus ir “Maserati”

Tagged , , , , , ,

Mažieji haitekai

Šį vakarą apie du įdomius automobilius, kuriuos mūsų šalelėje galite pamatyti dažnai. Netgi labai dažnai. Turbūt net dažniau nei jų gimtinėje. Ir nors tie automobiliai mažiukai, jų, didžiai Lietuvoje mylimi ženklai (ant kapoto) užtiktina jiems visai padorią vietą statistinio lietuvio mašinų shopping liste (nes šiaip, kaip visi žinome, mažų mašinų tautiečiai nemėgsta – nors situacija po truputį gerėja). Tie automobiliai jau penketą metų nebegaminami ir abiejų jų istorijos kažkuo panašios. Ir nors nei viename jų nesu net sėdėjęs mane jie kažkuo žavi. Galbūt tuo, kad kažkuria prasme jie yra mažieji hi-tech ir įdėtos į jų kūrimą pastangos jau savaime nusipelno pagarbos.

Aš kalbu apie „Audi A2“ ir „VW Lupo 3L“. Šis trumpas įrašas bus paskirtas būtent jiems. O sekančiam įraše jau keliausiu toliau nuo Vokietijos, nes kažkaip per daug čia tų vokiškų temų paskutiniu metu gavosi (aišku, dėka kelionės į Štutgartą). Tikrai nesu mūsuose labai būdingo (klaidingo!) supratimo (ačiū Dievui jis keičiasi) atstovas, teigiančio, kad geras mašinas moka gaminti tik vokiečiai, na ir dar kokia „Toyota“. Geras mašinas moka gaminti visi, kas tuo rimtai užsiima ir vokiečiai šiame fronte yra tik vieni iš pagrindinių žaidėjų, bet toli gražu ne vieninteliai.

Už ką šie, lyg ir niekuo neišsiskiriantys, automobiliai nusipelnė mano dėmesio?  Sakyčiau už technologijas ir įžvalgas. Taip, jie nebuvo komerciškai sėkmingi, buvo brangūs gaminti, bet savo vietą šiuolaikinės autopramonės istorijoje jie turi. Taigi apie pirmąjį – „Audi A2“.

Pradėtas gaminti 1999 m. gale jis buvo visiškai kitoks nei kiti mažieji automobiliai. Pirmiausia ir svarbiausia – jis buvo pagamintas iš aliuminio bei suvirintas lazeriu! Aliuminis, nepaisant visų privalumų, yra pakankamai egzotinė medžiaga serijinėje automobilių gamyboje. Kad ir šiandien serijinius aliumininius automobilius turbūt būtų galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Ir nors, aliumininių mašinų gamyba yra brangi, tai turėtų būti ateitis. Ekologinių normų prispausti gamintojai nori nenori turės mažinti savo keturračių svorį, nes vien variklių ar dėžių tobulinimo jau nebepakaks. O svorio sumažinimas kokiais 200-300 kg (kas visiškai įmanoma naudojant aliuminį) leis gerokai pagražinti CO2 išmetimą. Lazerinis suvirinimas taipogi prisidės prie našumo (daugelis jį jau naudoja) ir estetikos (nebereikės visokiomis plastmasinėmis juostomis uždenginėti stogo sujungimų su kėbulo šonais). „Audi A2“ taipogi buvo vienas pirmųjų mažiukų, gudriai išnaudojančių salono erdvę  – taip vadinamas „sumuštinio“ principas, kaip automobilis turi dvigubą dugną ir susidariusi ertmė išnaudojama įvairiems agregatams talpinti (a la „Mercedes A“). Dabar vis daugiau mažų mašinų bando atkartoti kažką panašaus.

Be to, ekonomiškos „A2 3L“ versijos turėjo robotizuotą „TipTronic“ pavarų dėžę, kuri, nors ir buvo šlykščiai lėta ir negudri (kaip ir visos kitos to meto panašios dėžės) nešė labai gerą idėją – nenaudojant įprastinio automato (kuris atima per daug variklio galios) optimaliau nei vairuotojas perjunginėti pavaras, taip taupant kurą. Šiuo metu tą rolę perėmė sakyčiau tobulos (reiks tik pasekti jų tarnavimo laiką) dvigubos sankabos dėžės, kurios tą patį sumanymą įgyvendina su minimaliausiais įmanomais energijos nuostoliais garantuodamos vairuotojui sklandų ir greitą pavarų keitimą.

O labiausiai pas „Audi A2“ man patiko taip vadinamas „Serviceklappe“. Tepalo bei langų apiplovimo skysčio angas buvo galima pasiekti net neatidarius kapoto (kuris nusiimdavo tik atleidus fiksatorius ar varžtus), o tik nulenkus stilizuotas groteles. Ir tai yra labai puiku. Aš tik švelniai nusišypsau žmonėms, kurie kraipo galvas žvelgdami į šiuolaikinės mašinos variklio skyrių. „Kaip čia viskas sugrūsta, net rankos neįkiši…“,-  dejuoja jie, o man taip ir norisi paklausti – „ir ką jūs gerbiamieji patys čia ruošiatės daryt apart to, kad įsipilti langų apiplovimo skysčio, ar, daugų daugiausia, tepalo?“. Automobiliai pasikeitė ir reikia su tuo susitaikyti. Senų mašinų vairuotojo vadovas buvo panašus, kaip dabar serviso meistro automobilių priežiūros (ne remonto) vadovas. Pasaulis nuėjo vartojimo keliu ir automobiliai prie to prisitaikė. Manau reikia tik džiaugtis, kad su šiuolaikiniu automobiliu gali nuvažiuoti kokius 100.000 km realiai tik pildamas benziną ir langų apiplovimo skystį bei kas 20.000-30.000 km atvažiuodamas į servisą atlikti techninio aptarnavimo.

Beje, „Audi A2 1.2 TDI 3L“ („su žalia „I“ raidele, jie yra ekstremalesni nei įprasti 1.2 TDI), kaip skelbia Vikipedija, buvo pagaminta tik keletas tūkstančių, taigi tai jau visai kolekcinis automobilis. Šiandieninis autopliusas nerado nė vieno, o mobile.de yra vos keliasdešimt ir kainos visai nejuokingos… Kita vertus jei jie tikrai vartoja deklaruotus 3-3,5 l/100 km, tai racionalūs vokiečiai pigiai jų neparduos niekada.

Antrasis vakaro herojus „VW Lupo 3L“. Herojinė yra būtent „3L“ versija, nes paprastas „Lupo“ man visiškai neimponuoja – erdvė jame išplanuota idiotiškai ir tuo požiūriu „Twingo“ yra šimtą kartų geresnis. Tačiau negaliu nesižavėti tuo, kaip toli „3L“ nuėjo nuo paprasto „Lupo“ vien tam, kad pasiekti geresnę ekonomiją. Kitas variklis su start/stop sistema, „TipTronic“ dėžė, specialios padangos, baterijos perkėlimas į galą geresniam svorio balansui bei daugumos kėbulo detalių pakeitimas į magnio ar aliuminines reiškė, kad techniškai tai visai kitas automobilis, nors ir panašus į įprastą „Lupo“. Tuomet (o gal ir dabar?) tai buvo ekonomiškiausias serijinis automobilis pasaulyje – taupantys vairuotojai sugebėdavo pasiekti ir tokias vidutines sąnaudas kaip 2,5l/100 km. „Lupo 3L“ ne toks retas paukštis ir mūsų gatvėse, gal aš juos nesąmoningai specialiai stebiu, bet į savaitę bent po 1-2 tikrai pamatau. Ir autopliuse pastoviai bent vienas būna už kokius 10.000 Lt. Be to, man imponuoja jo vidus ir ypač vairas – tai turbūt vienintelis iš naujesnių “VW”, kurio vidus man patinka.

Taip, didelio biznio tos mašinos „VW/Audi“ tikrai neatnešė, greičiau atvirkščiai. „A2“ dėl netipinės gamybos buvo brangus (kainavo turbūt kaip du „VW Golf“), taigi vien dėl ekonomijos mokėti tokią kainą už mažą mašiną pasiryžo nedaugelis – juo labiau, kad pasiūloje buvo žemiškesnis ir pigesnis „Mercedes-Benz A“. „Lupo 3L“ taipogi buvo brangokas ir manau, kad atskirai ši versija buvo nuostolinga (žinant kiek jis skyrėsi nuo įprasto). Veikiausiai čia suveikė mano jau minėto autobanginio (“VW/Audi” vado) Piecho savimeilė. Kai esi vienos didžiausių kompanijų pasaulyje galva norisi po savo sparnu turėti rekordininkų – ekonomiškiausią automobilį („Lupo 3L“), greičiausią automobilį („Bugatti Veyron“ – jį pagaminti turbūt kainuoja dvigubai tiek už kiek parduoda) ar liaudies markės limuziną, kuris kaip lygus su lygiais stovėtų šalia klasės lyderių („VW Phaeton“ – jis irgi nuostolingas). Bet juk tokios avantiūros dažnai ir būna ateities pranašai ir smagu, kad tokių yra. Dėl jų pasaulis tik įdomesnis.

Tai tiek. Lyg ir sirguliuoju, tai ilgąjį savaitgalį bandysiu leisti (dėkui Užkalniui už rekomendaciją) su pakvaišusiais vyrukais. Tikiuosi, kad lūkesčiai nebus per dideli.

Tagged , ,

Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios

Šiuo rašinėliu trumpam užkabinsiu man labai įdomią temą – automobilių dizainą. Apie jį galėčiau kalbėti nesustodamas, nes patarlė „sutinka pagal išvaizdą, palydi pagal protą“ automobilių pasaulyje kiek kitokia – čia ir sutinka ir palydi pagal išvaizdą. Štai kodėl “BMW X6” niekada nebus geras automobilis. Jis atrodo baisiai ir niekam neįdomu, kad su kokiu M paketu techniškai jis yra kietas. Bet aš ne apie baisumus šį kartą (nors Helouvynas artėja ir siaubingi automobiliai būtų gera tema). Aš apie vieną dizaino potemę, kuri man pasirodė visai įdomi. Skubu pridurti, kad šis rašinėlis bus tik chaotiškas (ir visiškai paviršutiniškas) paklaidžiojimas po dieviškąją trejybę, nors tema tikrai įdomi ir būtų verta vietos dizaino studento baigiamajame darbe. Šį kartą kalbėsiu apie trejybę, trejetą, tris, tres, tre…

Visi žinom apie trejybės reikšmę krikščioniškame tikėjime, tačiau automobiliai šia prasme retai būna dieviški. Automobilius žmonės kuria panašius į save (visą vakarą galvojau kokių organų žmogus turi tris, bet likau be atsakymo), gal todėl čia mažai kur rasime trigubų akcentų. Taigi, mano šio vakaro tikslas, rasti ir aptarti automobilius, kurie turi ryškius trejybės bruožus savo išvaizdoje. Kaip minėjau, čia nepretenduoju į jokią gilesnę analizę, taigi bus tik keletas atsitiktinai prisimintų mašinų.

Tucker Torpedo

Tikrai ne vienintelis automobilis turėjęs tris priekinius žibintus, bet pirmasis, kurį iš tokių aš atsiminiau. Nuostabus kūrinys, gaila, taip ir nepriėjęs iki serijinės gamybos (apie „Tucker“ buvau parašęs straipsnį „Istorijose“, yra susuktas ir filmas – šiaip labai vidutinis Holivudo produktas, bet tiems, kas domisi mašinomis, patiks)

Ferrai 458 Italia

„Ferrari“ turi stebėtiną savybę. Kai jie pristato kokį nors vertą dėmesio modelį, atrodo, kad tai yra absoliuti dizaino viršūnė ir geriau padaryti tiesiog neįmanoma. Bet paskui, po kelerių metų, vėl pakelia kertelę į neregėtas aukštumas. Taimlainas (neskaitant jau klasikinių 1950-1960 m. modelių):

1975 m. „308“ – iš esmės tada užgimė modernioji „Ferrari“ forma, kuri prasilaikė visą XX a.

1984 m. „Testarossa“ – tuo metu jis buvo tobulas

1987 m. „F40“ – turbūt visų tuometinių berniukų plakatų žvaigždė (vėliau, paaugus, pakeista į šitą)

2002 m. „Enzo“ – tuo metu maniau, kad nieko geresnio „Ferrari“ jau nebepadarys

2009 m. „458 Italia“ – dabar jau tikrai manau, kad nieko geriau nepadarys. Duok Dieve, kad klysčiau. Įsivaizduoju, kaip raunasi plaukus visi „F430“ pirkėjai, kuris šalia „458“ atrodo kaip begemotas. Su „Italia“ sugrįžtu į temą, pas jį dieviškas trigubas išmetimas (ir galinis difuzorius lygtai 2×3)

Alfa Romeo

Nenuostabu, kad Italai dažniausiai naudoja trigubus elementus automobilių dizaine – Vatikanas taigi Italijoje! „Alfa Romeo“ šiuo atveju visiški lyderiai – charakteringa trikampė visų jų automobilių grotelių forma, o, be to, ir priekiniai žibintai ne viename modelyje yra 2X3 – „Brera“ , „159“ ir fantastiškas „SZ“

Nissan Juke

Geriausiai atrodantis mažas SUV. Apatinės angos trys!

Be abejo, būtų galima rasti dar daug automobilių su trigubais motyvais – tarkim 2X3 žibintais gale ar su trimis ratais (nors jie dažniausiai klasifikuojami kaip motociklai), bet šiandieninį Dieviškosios Trejybės titulą atiduodu “McLaren F1” – jis tikrai arčiausiai dangaus, nors jo trejybė ir ne išorėje (kas nežino, tikrai suras atsakymą).

Tai tiek apie Dievą šiandien.

Nuotraukų šaltiniai: “Tucker Club of America”, “Ferrari”, “Alfa Romeo”, “Nissan”, http://www.flickr.com/photos/robadob/195998261/

Tagged , , , , ,

Štutgartas #2⅓: Jarmarkas

Na štai ir paskutinė Štutgarto trilogijos dalis, atskiro numerio, lyginant su pirmomis dvejomis, ji neverta, taigi bus #2⅓.

Ketvirtoji mūsų diena Štutgarte meteorologiniu požiūriu buvo nuostabi. Žiūrint į dabartinį lietuvišką dangų net sunku patikėti, kad vos prieš dvi savaites mes buvome ne taip jau ir toli nuo gimtinės ir ten buvo 20 laipsnių šilumos. Išties, kaip paskui pasidomėjau, tų vietovių klimatas visai dėkingas – mūsiškai suprantamos tikros žiemos ten nelabai ir būna – tiesa, neaišku kaip bus ateity, nes visi matėm kaip gamta šposyja paskutiniu metu.  Taigi, tą šiltą dieną vaikščiojau beveik su marškiniais ir su pavydu stebėjau pro šalį zvimbiančius motociklininkus. Jų sezonas, dėl jau minėtų sąlygų, čia trunka ilgiau, o man patiko dar ir tai, kad nei vieno baikerio nemačiau apsirengusio belekaip – visų aprangos rimtos ir pilnai sukomplektuotos (bepigu tiems vokiečiams su jų pajamom ir „Louis“ ar „Polo“ parduotuvėmis ant kiekvieno kampo).

Manekenai užkniso juodai...

Daug laiko tą dieną neturėjom. Oro uoste reikėjo būti apie 18 val., o iki jo dar geros 2 valandos, taigi mūsų paskutiniam kelionės tikslui – dar vienam muziejui – laiko teko ne tiek ir daug. Atsisveikinę su mūsų 3 naktų pastogės šeimininku, kuris, kaip nekeista, buvo prancūzas* (ir iš kur jis galėjo atsirasti tokiam vokiškumo centre kaip Štutgartas?) ir prižadėję, kad kažkada sugrįšim, susėdom į savo nuostabų Das Auto** ir besivadovaudami Algiuko blevyzgomis patraukėme į kelią.

Į tą muziejų nelabai ir veržėmės, jis nebuvo kelionės plano dalis ir šiaip apie jį sužinojome tik važiuodami į priekį, kai pamatėm “Konkordo” nosį. Kadangi “Konkordai” paprastai patvoriuose nesimėto, nusprendėm, kad ten visai gal ir verta nuvaryti. Muziejus, apie kurį kalbu yra šis ir jis nėra blogas, bet į mūsų kelionę kažkaip neįsiklijavo. Tiesa, gerumas buvo tame, kad jis buvo visiškai pakeliui, taigi neužsukti į jį butų buvę tiesiog negražu.

„DeLorean DMC-12“ – automobilis įdomus ir retas, bet eksponavimas...

Sinsheimą vertinti gamyklinių muziejų fone yra sunku. Gamykliniai muziejai jų savininkams yra tarsi vizitinė kortelė ir netikiu, kad ten trūks plyš siekiama daryti biznį. „MB“ ar „Porsche“ muziejų statyba ir esamos ekspozicijos kainavo/kainuoja šimtus milijonų Eur ir nemanau, kad tie 8 Eur už bilietą (kad ir esant geriems lankytojų srautams) padengia kažką daugiau nei veiklos sąnaudas. Tikrasis gamintojo biznis yra legendos kurstymas (tik ji garantuoja ilgalaikį premium markės pelningumą), taigi muziejaus rentabilumą šiam tikslui galima ir paaukoti. Be to, gamintojai yra tiesiogiai suinteresuoti kuo geriau save pristatyti, taigi ir eksponatų pateikimas būna atitinkamas.

„Cord 812“

Sinsheime viskas kitaip. Jei Merso ar Poršo įstaigas galima vadinti muziejais iš didžiosios raidės, tai Sinsheimas primena disneilendą su mašinomis ir lėktuvais vietoj pilių ir mikimauzų. Čia biznis yra svarbiausia, taigi bilietas kainuoja jau visus 13 Eur (jei norit į 3D kiną teks dar primokėti), o apie ekspozicijos meninį lygį geriau nekalbėti…

Mums žiauriai nepasisekė, kad savo turą pradėjome nuo lieviausios salės. Čia buvo visa krūva šešto ir septinto dešimtmečio amerikietiškų lainerių, kurių polinkį į kičą dvigubai sustiprino aplink chaotiškai sumėtyti manekenai ir visokie nežinia iš kur sutempti rakandai. Net ir visai puikūs automobiliai, kaip „DeLorean“, „Cord“ ar „Auburn“ šioje nešvarioje stilių maišalynėje atrodė baisiai. Paskui prasidėjo visokia karinė technika su dar baisesniais manekenais ir man visa tai pradėjo ne juokais gadinti nuotaiką…

Karinė technika man visai graži ir tokios būsenos

Bet, situaciją gelbėjo antroji salė, kur buvo fantastiškų mašinų – beveik visi unikalesni „Ferrari“, speciali „Rolls-Royce“ ekspozicija, „De Tomaso“, „Lamborghini Miura“ (dievas ją nupaišė), nacių Mersedesai, plius gausybė kitų (vertų dėmesio!) aparatų ir parodos vinis – „Bugatti“ stendas. Viso šio gėrio sutalpinimas po vienu stogu jau savaime nusipelno pagarbos. Užkniso tik stendų nevientisumas – lyg ir teminė „Ferrari“ parodėlė, bet tarp jų įsitrynęs „Countach“, prie „Bugatti“ nežinia iš kur nukritęs „E-Type“ ir panašiai. Ech, jei duotum visą šį turtą „Porsche“ ar „MB“ muziejų architektams – gautųsi tikras automobilizmo Tadž Mahalas… Na taip, tą chaotiškumo įspūdi mums sustiprino ir tai, kad laiko jau beveik neturėjome, taigi pro paskutinius (įdomiausius) eksponatus bėgome tekini (skubėti reikėjo ne tik dėl lėktuvo – kaip tikri keliauninkai, lauktuvėms pirkti pasilikome paskutinę minutę visai pamiršę, kad normaliose šalyse prekybcentriai sekmadieniais nedirba…).

TSRS civilinės aviacijos viršūnė „Tu-144“

Bet vieną kozerinį tūzą Sinsheimas turi. Čia vienintelė vieta pasaulyje, kur galima kartu pamatyti nutrūktgalviškų keleivinės aviacijos metų šedevrus – „Concorde“ ir „Tu-144“. Jie yra neginčijama šios vietos pažiba, beje visada naudojama muziejaus reklamose (be to, ir iškelti labai aukštai, kad matytųsi nuo šalia einančio autobano). Galima įeiti į abiejų vidų, tik gali tekti palaukti, nes įleidžiamas ribotas skaičius žmonių. Gaila, “Konkordo” nuotraukos nepadariau, nes per visą kelionę nekrautas fotikas atidavinėjo galus, bet tiek jau to – ir “Konkorde” ir “Tūškei” pabuvau, o tai jau įvykis, kurį senatvėj galėsiu pasakoti anūkams. Tokio techninio džiazo šiais laikais aš pasigendu… Na ir kas, kad tie lėktuvai buvo nesvietiškai brangūs gaminti, neekonomiški eksploatuoti ir nepatikimi reguliariems reisams. Tai buvo techninis šuolis, aukščiau kurio civilinė aviacija turbūt iššoks dar negreitai…

„Tu-144“ priborai


„Tu-144“ vidus

„Tyrrell P34“ - turbūt keisčiausias paukštis „F-1“ istorijoje

Ir dar. Sinsheimo dukterinis muziejus (esantis netoliese) turi “Buraną”, kuriuo skraidė Lietuvos aviacijos legenda Rimantas Stankevičius. Tai sužinojęs pasijutau keistai. Vos prieš kelias dienas teko pabuvoti a.a. Rimanto sūnaus Algimanto kelionės pristatymo vakarėlyje (Algimantas žadėjo, kad bus atskiras puslapis šiai kelionei, bet kol kas jo neradau, tai duodu pirmą rastą linką). Kelionės metu jis su žmona nuvažiavo 10.000 km ir aplankė visus „Buran“, tame tarpe ir šį, Vokietijoje. Ir štai, aš, nieko neplanavęs, esu visai netoli to “Burano”, apie kurį klausiau ištempęs ausis prieš kelias dienas. Pasaulis iš tiesų pilnas sutapimų. Tačiau, “Burano” dėl laiko stokos neaplankėme. Tebūnie tai neatliktas darbas (kaip ir “MB” muziejuje neapžiūrėtas “SL”), kuris trauks kažkada, kad ir gilioje senatvėje, vėl čia atvykti.

P.S. Didžiausias neatliktas darbas liko nesudalyvavimas Oktoberfest, kuri taip ir nesupratom ar kažkur Štutgarte vyko ar jau buvo pasibaigus… Na, bet mes, vakarais prie teliko, kultivavom savąjį šventės variantą apsirūpinę alumi iš prekybos centrų.

Speciali „Bugatti“ ekspozicija

* – nuvylėm mes tą prancūzą. Nuomos automobilį kažkodėl gavom su „FR“ numeriais, taigi tas iš vakaro nužiūrėjęs, ryte puolė mus prancūziškai kalbinti. Sunkiai mes jam išaiškinom kas per daiktas tas Lietuva, o ir mūsų kelionės tikslu jis turbūt nelabai patikėjo. „Tai atvažiavot čia mašinų pirkti?“ – mestelėjo jis, turbūt taip mandagiai užšifravęs žinutę – “tai prekiaujat narkotikais?”.

Lyg ir būtų teminis „Ferrari“ stendas, bet tarp jų įsimaišę „MB“ ir „Lambo“, apačioje matosi greičio rekordų šturmuotojas „Blue Flame“

** – tūkstantį kartų ačiū „Hertz“ automobilių nuomos darbuotojui, kuris vietoj mūsų rezervuoto benzininio „Kia Rio“ už simbolinę priemoką įsiūlė dyzelinį „VW Polo“. Aišku, mes tikri lietuviai gudragalviai, naiviai tikėjomės, kad rezervavę pigiausią mašiną gausim geresnę (taip pakankamai dažnai nutinka). Taigi tą „VW“ gal ir taip būtume gavę, bet ne griekas buvo ir primokėti – automobilis mus visus maloniai nustebino ir realiai, neradome prie ko jame prikibti (o taip retesnis už kamuolinį žaibą atvėjis, nes visi dirbame su naujais automobiliais ir sukritikuoti galime beveik bet ką). Gal ir neveltui šiam Das Auto atiteko dvi svarbiausios karūnos – 1, 2.

Tagged , , , , , ,

Štutgartas #2: Die Porsche Saga

Kažkaip dažnokai man pavadinimai gaunasi ne lietuviški. Na ir tebūnie. Nematau aš tame nieko blogo, nors koks VLKK turbūt matytų. Įdomu kaip tas pats VLKK reaguotų jei kokia įmonė savo reklaminę kampaniją vykdytų su anglišku šūkiu? Įsivaizduoju kiek laiko tokios įmonės vadovas praleistų su mūsų kalbos sergėtojais… O, kad ir tie patys vokiečiai nemato tame jokių problemų, čia užtektinai angliškų sloganų. Kaip teigė mano kolega iš šios kelionės į Štutgartą, vokiečiai paskutiniu metu yra labai suamerikonėję. Kažkiek blogo gal tame yra, bet jei jau pasaulis pasuko globalizacijos keliu tai nieko čia nepakeisi – belieka su tuo susitaikyti. Taigi ir savo ne lietuviškuose postų pavadinimuose nieko blogo nematau. Nors šiaip šis pavadinimas turi savo vietą mūsų kelionėje, bet apie tai vėliau.

“356” prototipas Nr. 01

Taigi, pirmają dieną pasvaigę dėl “Mercedes”, antrąją paskyrėm “Porsche”. Man “Porsche” yra labai ypatinga markė. Gal dėl to, kad dar mažas būdamas kažkokiu būdu gavau vokišką žurnalą, kuriame buvo išsamus straipsnis apie “911”. Gal dėl to, kad tas pats “911” turį fantastišką formą, kuri beveik nesikeičia jau 50 metų. O gal ir dėl to, kad už visko stovi tikras inžinerijos genijus Ferdinand Porsche (daktaro laipsnį jis gavo net nestudijavęs) ir dabartinis “911” būtent ir yra tęstinė jo sportinio automobilio vizija.

Už tokią nuotrauką belieka tik atsiprašyti...

Čia nepaminėjau dar ir techninės automobilių pusės, kuri pas “Porsche” visuomet yra nušlifuota iki tobulybės ir sąlygoja tai, kad “Porsche 911” yra vienas iš nedaugelio tikrų sportinių automobilių tinkančių važinėti kiekvieną dieną. Pažiūrėkit, kad ir į TUV ataskaitas – čia “911” ir “Boxster” nesitraukia iš pirmo trejetuko turbūt nuo duomenų rinkimo pradžios*. Aišku, prie to prisideda ir etaloninė mašinų surinkimo kokybė, kurios kiti panašūs gamintojai niekaip nesugeba pasivyti.

“Type 64” - atrodo, kad jis gali skristi

Yra ir kitas geras dalykas. Nors dėl puikios kokybės “911” išlaiko labai aukštą vertę**, kai kurias, ne taip vertinamas (na, pvz. kad ir “912” ar vėlesnes “Targa”), versijas dar gali iki senatvės taupęs ir įsigyti, ko nepasakytum apie “Ferrari” ar “Lamborghini”. Sutinku, “Porsche” labiau masinis brandas, nei tie italai ir pasigadino savo reputaciją su “Cayenne” (nežinia, kiek pasigadins dar, nes žada gaminti mažesnį SUV). Bet jei tokie pelningi modeliai jiems leis stipriau stovėti ant kojų ir toliau gaminti puikiuosius “911” tai tebūnie – kaip mes sakom “gyvent tai reikia”.

Elektros variklis rate jokia ne naujiena

Tai tiek įžangos (netrumpa čia gavosi). Bent jau man, iš mūsų trijulės, “Porsche” muziejus buvo galutinis kelionės į Štutgartą tikslas. Kad Štutgarte yra geras Merso muziejus žinojau jau senokai, bet vien jo traukos neužteko. O kai šiais metais pamačiau ką atidarė “Porsche” tai dvejonių neliko – “čia būtinai reikia nuvažiuoti ir kuo greičiau!”.

“356A Speedster”

Sakyčiau, gerai padarėm, kad pirma pasirinkom Mersą. Taip, “Mercedes” muziejus pasiutusiai geras ir didelis, bet etalonu statyčiau “Porsche”. Jei Mersas išgarsėjo kaip didelių, komfortiškų, limuzinų gamintojas ir tai galbūt bandė atspindėti savo muziejaus projekte, tai “Porsche” laikosi savo kredo – superdizainas, visiška estetika ir išbaigtumas. Muziejuje radau prisikabinti tik prie dviejų dalykų – tualetų (Merse jie man pasirodė geresni, bet gal pas Poršą tiesiog per daug tikėjausi) ir įtrūkusio špakliaus dviejuose eksponuojamuose “356” (ir kaip niekas iš darbuotojų iki šiol nepamatė?!). Bet tai smulkmenos. Visa kita buvo pasakiškai gerai ir net neįsivaizduoju ar kur pasaulyje dar pamatysiu tokį lygį…

“356 SL Coupe” - aerodinamika gali daug, vos su 46AG varikliu šis automobilis laimėjo Le Mano lenktynes savo klasėje (vid. gretis apie 120 km/h)

Bet apie viską iš pradžių. Muziejaus dizainas tikras etaloninis “Porsche” (gamintojas turi “Porsche Design” liniją – kuri kuria viską – šratinukus, rūbus, dviračius, roges ir pan.), tik pats pastatas įsispradęs į nedidelę erdvę, taigi padaryti padorios nuotraukos su savo paprastu “Canon” negalėjau. Kažkur lyg skaičiau, kad kai šis projektas laimėjo konkursą statytojai turėjo gerokai pasukti galvas, kaip visa tai perkelti iš kompiuterio ant motulės žemės.

Lenktyniniai “Porsche 718 RS 60 Spyder”, šiemet “Porsche” pasiskelbė, kad gamins savotišką įpėdinį - “918 Spyder”, gaila, bet mes atvažiavome dviem dienom per vėlai ir naujasis “918” jau buvo kažkur iškeliavęs

Pradžios ir pabaigos kodas visur čia aišku yra Ferdinand Porsche, kurio inžinierinės idėjos ir leido sukurti pradžią legendiniam “911”. Kas domisi automobiliais tikrai ras kur pasiskaityti apie šį genialų autoišradėją, taigi aš copy/paste iš interneto čia tikrai nedarysiu. Muziejaus ekspozicijos pradžioje yra keletas jo darbų – sportiniai “Mercedes”, elektros variklis rate***, sportiški automobiliai konstruoti pagal privačius užsakymus, nepakartojamas “vabalas”**** ir pan.

Moderniosios eros pradžia – 1964 m. “911”

Bet tikroji ekspozicijos pradžia prasideda nuo materializuotos Fernando sportinio automobilio vizijos. Tai 1939 m. kūrinys žinomas kaip “Type 64”. Iš esmės tai buvo tas pats “vabalas”, bet su galingesniu varikliu ir itin aptakiu aliumininiu (rankomis išmuštu) kėbulu. Aptakus kėbulas leido net ir su palyginti silpnu varikliu pasiekti apie 150 km/h, kas tais laikais buvo solidu. Ferdinandas automobilį kūrė lenktynėms Berlynas-Roma, o dizaino panašumą su “vabalu” galima aiškinti keleriopai – gal dėl to, kad agregatų komponuotė buvo tokia kaip “VW”, gal dėl to, kad to pačio “vabalo” konstrukciją Ferdinandas laikė idealia, o gal čia veikė ir kažkokio lygio marketingas – panašaus į “vabalą” automobilio pergalės lenktynėse juk teigiamai būtų įtakoję pirkėjų pasirinkimą ir taip glostę Adolfo savimeilę.

“Porsche 911 2.7 RS” - kažin ar kas buvo tobulesnio 1973 metais

Tiesa, ikikarinė “Porsche” istorija labai menka, iš esmės net pačios markės tada dar nebuvo, o prasidėjus karui ne sportinės mašinos vokiečiams buvo galvoj. Kompanija oficialiai įkurta tik po karo, kai Ferdinando sūnus Ferry, tevui dar besėdint cypėje, sukonstravo “Type 64” įpėdinį “356” (nors dizainas buvo ne jo) ir ėmė šį gaminti mažomis serijomis. Kaip teigė Ferry – “norėjau nusipirkti automobilį sau, bet neradau tinkamo, taigi pagaminau pats”. “Porsche 356” iš esmės buvo tas pats “vabalas”, bet aptakesnis, lengvesnis ir tiksliau valdomas, taigi šiek tiek sportiškos dvasios turėjo. Ferdinand Porsche gryžo iš belangės 1947 m., tačiau tikrojo “Porsche” ar “vabalo” triumfo taip ir nepamatė palikdamas mūsų pasaulį 1951 m. O “Porsche” pirmasis pokario dešimtmetis buvo sunkus – pinigų firma neturėjo, “356” buvo gaminamas mažomis serijomis, taigi daug pelno nenešė. Bet tikslinga veikla davė savo. “356” toli gražu nebuvo galingiausias automobilis žemėje, bet gera aerodinamika ir superpreciziškas (kaip tiems laikams) valdymas davė savo – pirkėjai vertino mašinos dinamines savybes ir “Porsche” po truputį įgavo pagreitį. Ilgainiui “356” buvo tobulinamas vis daugiau “VW” dalių pakeičiant savomis, o paskutiniai “356C” ar specialus modelis “356 Carrera” jau ir šių laikų masteliais buvo greiti. “Porsche” pradėjo dalyvauti sporte (“550 Spyder”), 1960 m. pradėjo eksportą į Ameriką, o serijinė “VW” gamyba irgi ėmė nešti pajamas – ten buvo kažkoks Ferdinand Porsche patentas, taigi už kiekvieną pagamintą “vabalą” “Porsche” gaudavo dividendus. Biznis užsisuko kaip reikalas.

Tikras superkaras “959”

Muziejuje tas techninis šuolis matėsi akivaizdžiai. Į pirmuosius “356” tik iš pagarbos žvelgiau kaip į sportines mašinas, o štai nuo “550 Spyder” ar paskutiniųjų “356” akių negalėjau atplėšti. Na, o nuo 1964 m., galima sakyti, prasidėjo jau modernioji “Porsche” istorija. Tuomet pasirodė Ferry sūnaus (koks tęstinumas, tai tikrai šeimyninė firma!) Ferdinand Alexander sukurtas “911”***** ir prasidėjo devyni vienuoliktų epocha. Muziejuje buvo visi bent kiek įsimintini “911” variantai ir kiekvienas jų vertas atskiro aptarimo, taigi čia vardinti net nepradėsiu. Aišku buvo ir ekstremaliausia versija “959” (manau jį galima laikyti “911” šeimos nariu), su kuria Bill Gates apturėjo įdomią istoriją******. Buvo visa eilė lenktyninių mašinų, nes šiame ringe markė turi kuo pasigirti, o paskui sekė nauji modeliai (“Panamera”, “Boxster Spyder”) ir speciali ekspozicija “60 metų Amerikoje”, kur stovėjo penki turbekai (nuo 1975 m. “930” iki naujo “997”) ir prie vidurinio iš jų, “993 Turbo”*******, mes prasėdėjom kokį pusvalandį.

“Turbo” dinastija, teisingiausias viduryje

Tai, kaip ir buvo muziejaus pabaiga, išeinant užsukome į parduotuvę, kurioje daug labai gražių, bet atitinkamai įkainotų, dalykėlių ir kad galutinai nučiuožtų stogas dar aplankėme šalia esantį “Porsche Stuttgart” autosaloną (spėjų, kad visi muziejaus lankytojai čia užsuka).

“993 Turbo” - paskutinis tikras “Porsche”?

O posto pavadinimas ne šiaip sau. Tą patį vakarą savo kukliame kambarėlyje gilindamiesi į vokiečių aludarių pasiekimus netyčia telike užtaikėm ant “VOX” kanalo. O ten! Speciali išsami dokumentinė laida “Die Porsche Saga”. Net žodžių pritrūko… Geresnio pažintinio “Porsche” turo turbūt įsivaizduoti neįmanoma (na, įmanoma, galėjom tam salone prisiprašyti bent kokio “Boxster” bandomąjam važiavimui). Į laidos galą, gerai pasigilinęs, jau ir vokiečių kalbą ėmiau suprasti, o ir šiaip visi nutarėm, kad daugiau už mus apie “Porsche” turbūt ir ne kiekvienas jų darbuotojas žino. Nors imk ir važiuok į jų ofisą (gamykla šalia muziejaus) darbintis. Taigi, dienelė buvo gera. Nors tos laidos paskutines minutes žiūrėjau jau tik viena akim ir nelabai pamenu kuo jie ten baigė – turbūt apie finansines machinacijas su “VW” ir Piecho (linkas neišsamus) krūtumą – bet čia jau atskira tema. Ką sapnavau nepamenu, bet manau galima įsivaizduoti.

Vietoj oro pradejus naudoti vandens aušinimą (“996”) proporcijos išsikreipė, ir nors dabartinė “911” forma primena 1964 m. originalą, realiai tai gerokai kitaip atrodantis modelis

O ryte laukė kelionė atgal į oro uostą, bet su dar vienu muziejumi! Apie tai kitas įrašas.

* – tai dalinai galima paaiškinti tuo, kad savininkai skrupulingai prižiūri savuosius “911” ir “Boxster”, tačiau modelių kokybės tai nemenkina. Yra juk ir daugiau rūpestingai prižiurimų sportinių mašinų, bet jos TUV ataskaitose neblizga

“Porsche Stuttgart” autosalonas

** – be abejo, prie to stipriai prisideda ir tai, kad modelis yra gerbėjų mistifikuotas, trokštančių jį įsigyti yra begalės, taigi ir kainos išlieka aukštos – pvz. solidžiai pagamintas “928”, neskaitant kai kurių specialių versijų, lyginant su “911” nekainuoja nieko. Bet, ta “911” vertė turi ir pliusą. Nusipirkęs beveik bet kokį “911” pinigų praktiškai neprarasi – nauji nuvertėja labai nedaug, o senesniųjų kainos tik auga

*** – taip, tai jokia ne naujiena, nors dabar jis laikomas automobilizmo ateitimi. “Nauja tai tik gerai pamiršta sena” galioja visur. Dar Ferdinandas ir hibridą lyg yra sukūręs!

**** – tą “vabalo” unikalumą, pastudijavus, manau būtų galima ir užginčyti. Yra šaltinių, kad nemažai ten buvo nukopijuota iš “Tatra” ir “VW”, jau kai kepė vabalus vieną po kito, sumokėjo “Tatrai” riebią kompensaciją. Bet, velniai, ten nematė, man “Porsche” nuo to patinka ne mažiau. Automobilių pasaulyje (kaip ir visoje kitoje pramonėje) viskas persipynę ir dažniausiai labai sunku susekti kas kur kada ką ir nuo ko nukopijavo (išimtis aišku sovietai ir dabartiniai kinai). Apie Ferdinand Porsche draugystę su Hitleriu (kurio užsakymu ir buvo sukurtas “vabalas”) čia irgi nerašiau. Dėl tos draugystės turėjo Ferdinandas ir juodesnių dėmių savo biografijoje, už ką po karo ir kalėjime buvo gavęs pasėdėti – bet tai tema verta atskiro rašinio

***** – tikras modelio pavadinimas buvo “901”, bet kai mašiną atvežė į Paryžiaus parodą užprotestavo “Peugeot” – šie kažkaip buvo gavę patentą išskirtinai tik savo modelius žymėti trijų skaičių kombinacija su nuliu viduryje. Pavadinimą teko pakeisti, nors jau buvo pagaminta keliolika ar net keliasdešimt “901” (nebandau net įsivaizduoti, kiek tokie “klaidingi” egzemplioriai gali kainuoti šiandien). Panaši istorija ne taip jau senai buvo nutikus ir “Volvo”, kurie pristatė “S4”, bet dėl “Audi” pretenzijų, greitai pervadino į “S40”

****** – norint JAV pardavinėti automobilius, keletą ar net keliolika jų reikia padovanoti vietinėms tarnyboms, kad jos atliktų saugumo ir kitokius testus. Bepigu duoti kokius kibirus, bet “Porsche” paaukoti keturis “959” (viso pagaminta nepilni 300) atsisakė, nes kiekvienas tuomet (9 dešimtmetis) kainavo po 420.000 markių. To pasekoje, “959” Amerikoje buvo nelegalus ir Bill Gates įsigijęs tokį važinėti juo negalėjo. Tik vėliau, matyt, ne be turtuolių (“959” turėjo ir Jerry Seinfeld, kuris yra “Porsche” kolekcionierius bei kiti JAV veikėjai) pastangų buvo priimtas “show and display” įstatymas leidžiantis atskira tvarka įregistruoti išskirtinius mažomis serijomis gamintus automobilius

******* – kai kurių specų nuomone “997 Turbo” buvo paskutinis tikras “Porsche”, nes buvo aušinamas oru. Ši versija yra tikras superkaras ir yra vertinama gerokai daugiau nei naujesni, vandeniu aušinami, turbo


Tagged , , ,

Štutgartas #1: “Mercedes” amžiams

Štutgartas laukė apsiniaukęs...

Šiemet nusipirkau “SLC450” (kažkada jis važiuos ir čia įdėsiu nuotraukų). Kad pirkinys lengviau praeitų pro šeimos biudžeto auditą jį pavadinau gimtadienio dovana sau – situaciją gelbėjo ir tai, kad buvo jubiliejus. Gimtadienio baliui užsakau visokių suvenyrų su “SLC” nuotrauka ir užrašu. Užrašą sugalvojau spontaniškai – “Merc forever (“Merc” – anglakalbiai, ypač britai, taip mėgsta trumpinti “Mercedes” pavadinimą) – ką tuo norėjau pasakyti nežinau, gal kažką panašaus kaip kad “Mersas ir Afrikoj Mersas”. Ir tuomet dar visai nesitikėjau, kad vos po kelių mėnesių teks pabūti vietoje, kuriai šis mano atsitiktinis lozungas tobulai tinka. Taigi, kaip jau turbūt supratote, tas kelias dienas, kol čia nesivaidenau, praleidau Štutgarte. Ir tuo labai džiaugiuosi.

Šiaip Štutgartas man būtų visai neįdomus. Tradicinio Europos turisto pasivaikščiojimo po miesto senamiestį čia nelabai ir atliksi, nes tas senamiestis turbūt ne didesnis nei Kauno, o ir autentiškų pastatų jame išlikę ne ką daugiau. Gyventojų čia panašiai kaip Vilniuje, taigi megamiesto burtų jis taipogi neturi – nepaklaidžiosi čia su autobusu ar metro kaip kokiam Paryžiuj ar Londone. Bet man į tai nusispjauti. Man Štutgartas yra vienas kiečiausių miestų pasaulyje ir tam kietumui paliudyti užtenka vos poros pavadinimų – “Mercedes-Benz” ir “Porsche”.

Ar tik man vienam tai primena futuristinį vilko irštvos variantą?

Išties, žvelgiant į Štutgartą pro Mersiškus akinius (apie “Porsche” bus kitas įrašas) frazė “Merc forever” čia puikiai tinka. Štutgarte įsikūrusi “Daimler AG” (įmonė vadinasi taip, “Mercedes-Benz” tėra tik prekinis ženklas) pirmoji ir iki šiol didžiausia gamykla su visais iš to išplaukiančiais simboliais mieste – besisukančia trikampe žvaigžde ant geležinkelio stoties stogo, “Mercedes-Benz Arena”, kurioje žaidžia vietos futbolo komanda ir Mercedesstraße prospektu, šalia kurio įsikūręs nuostabusis “Mercedes-Benz” muziejus. Būtent muziejai (“Mercedes” ir “Porsche”) ir buvo tas tikslas, dėl kurio mes, trys pačiuožę dėl mašinų bičai, trenkėmės į istorinį Vokietijos autopramonės centrą.

Patekti čia visai paprasta. Iš Kauno viena visiems žinoma pigių skrydžių bendrovė vykdo reguliarus reisus į Frankfurt-Hahn oro uostą, nuo kurio, nuomuotu automobiliu (geriau nuomotis dyzelį, nes Vokietijoj lėtai važiuoti neišeina) Štutgartą pasieksite per kokias 3 val. Iš vakaro paskanavę vokiško alaus ir pernakvoję jums priimtinoje vietoje, ryte sumokėję 8 Eur (labai sąžininga kaina) jau galėsite laukti lifto “Mercedes-Benz” muziejuje.

Gaila, kad buvo apsiniaukę ir negalėjau padaryti gražios pastato išorės nuotraukos, bet tie, kam bus įdomu, tikrai ras internete gerų vaizdelių (ypač gerai muziejus atrodo naktį). O viduje pirmas įspūdis prieštaringas. Vidinė cilindro (pastatas daugmaž tokios formos) dalis yra nuogo betono, o kadangi muziejus aukštas, bendras vaizdas sukelia siurrealistinį viešpataujančios Hitlerinės Vokietijos antžeminio bunkerio vaizdą. Net ir užapvalintas metalo spalvos liftas su mažu pailgu langeliu man kažkuo primena Adolfo architektūrines vizijas. Toks vaizdas, kad jei nacistinė Vokietija būtų išsilaikius iki šiol tai “Mercedes” muziejus ir turėtų atrodyti būtent taip. Sutinku, gal tai mano sapalionės, bet imant istoriškai, visa Vokietijos technikos pramonė prie Hitlerio išgyveno pakilimą, taigi tos asociacijos visai logiškos.

"Mercedes Simplex", fone “Mercedes 75PS Doppelphaeton”

Užkilus į patį viršų, ekspozicija prasideda nuo pirmųjų Karl Benz ir Gottlieb Daimler savaeigių ekipažų apie kuriuos vaikystėje prisiskaičiau knygoje “100 automobilio mįslių” (kuri buvo mano biblija ir šventasis gralis kartu) ir tikrai nežadu čia išsamiau apie juos rašyti – kam bus įdomu tikrai ras kur sužinoti daugiau. Galiu pridurti tik tiek, kad tie automobiliai laikomi pirmaisiais pasaulyje (varomais benzinu), nors tą pirmumą prancūzai ir anglai manau bandytų užginčyti. Bet jei jau “Mercedes” skelbiasi tai matyt turi pakankamai rimtų įrodymų tokiam teiginiui.

"Mercedes 75PS Doppelphaeton", ir kam žmonija išrado plastiką...

Dieviškas "Mercedes-Benz 500K Spezial-Roadster" vidus. Kaip gerai, kad tada gamintojai dar nenaudojo plastiko...

Po įvairios technikos (valtys, traukinukai, krovininės mašinos ir net kažkas panašaus į lėktuvą) naudojančios Daimler variklius ekspozicijos leidžiamės aukštu žemiau, kur mūsų laukia jau visai į automobilius (pagal mano supratimą) panašūs eksponatai. Kad ir 1908 m. “Mercedes 75PS Doppelphaeton”, kuris galėjo važiuoti beveik 100 km/h arba “Mercedes Simplex”, kuris buvo pirmas serijinis “Mercedes” modelis ir kaip teigia vokiečiai, buvo pirmas automobilis, kuriuo galėjai tik važiuoti (nes iki tol vairuotojas dirbdavo ir už mechaniką – pirmose mašinose kas kokius 10 km reikėdavo ką nors paveržti ar patepti).

Dar aukštu žemiau patenkame į erą, kurią turbūt reikėtų žymėti svastika, bet dėl visiems suprantamų priežasčių to padaryti negalima. Pats “Mercedes” šiame aukšte naudoja šūkį “didžiųjų pasikeitimų laikai” ir tai matosi. Lėktuvų variklių galia (juos “MB” taipogi gamino) gavus karinius užsakymus išaugo dešimteriopai, o “gatviniai” automobiliai jau pasiekdavo ir virš 160 km/h (serijomis gaminama kompresorinė “Mercedes-Benz 500K” versija galėjo tiek važiuoti, o apie keleriopai didesnius sportinius-propagandinius greičio rekordus kiek vėliau). O kokie tų mašinų vidūs! Man kiekvienos jų salonas vertas meno kūrinio statuso ir ne kitaip. Velniop žmonija išrado tą plastiką…

Pirmasis "gull-wing"

Atgimęs "gull-wing"

Atgimęs "gull-wing"

Vėliau seka pokario metai, kurie Europos gamintojams nebuvo lengvi, bet “Mercedes” lygį išlaikė. Šios epochos aukšto pažiba, be abejo, yra 1955 m. “300SL” su į viršų pakeliamomis “gull-wing” durimis. Į tą automobilį buvo įlipti buvo žiauriai sunku (net vairo kolonėlė tam buvo padaryta reguliuojama), o ir tos durys atsirado ne iš gero gyvenimo – rėminės konstrukcijos kėbulas turėjo labai aukštą slenkstį, taigi kitokio sprendimo neliko. Bet neužilgo, kai Holivudo žvaigždės pradėjo svaigti dėl “300SL”, šios durys tapo savotišku “Mercedes” firminiu ženklu, kuris šiais metais (pagaliau!) atgimė “SLS AMG” modelyje.

"SLC" viršuje dešinėje (su keturiais priešrūkiniais)

Dienos nusivylimu man tapo žinia, kad aukštas, kuriame eksponuojami 1968-1980 m. modeliai uždarytas remontui ir aš nepamatysiu puikiųjų W113 ir R107 (kurio pagrindu padarytas manasis “SLC”) SL klasės modelių. Ką padarysi… Kai paaugs sūnus teks į muziejų atvažiuoti dar kartą, gal net su savuoju bolidu, nes oldtimeriams leidžiama įvažiuoti prie pat muziejaus durų!

“Mercedes-Benz Stromlinienrennwagen W25”

Kiekviename muziejaus aukšte dar buvo po specialią ekspoziciją – komercinių, autobusų, specialiosios technikos, supersportinių ir pan. Bet desertas laukė paskutiniąjame, kur ant imituojamos lenktynių trasos stovėjo visi lenktyniniai “Mercedes”. Paguodos prizą gavau – čia buvo lenktyninė “500SLC”versija , kuri ralio pasaulyje per trumpą karjerą spėjo nuskinti kažkiek visai reikšmingų pergalių ir kurios “street legal” variantas dabar kainuoja visai nejuokingus pinigus (jų buvo pagaminta tik ~1500 vnt.). Trasoje stovėjo ir rekordų šturmuotojas “Mercedes-Benz Stromlinienrennwagen W25” (tokio ilgio žodžiai vokiečių inžinierijoje įprasti) galėjęs lėkti 370 km/h. O kiek paėjus (jau ne trasoje) buvo galima pamatyti ir autorinį Adolfo projektą “T80” (ir šis linkas labai įdomus), kuris buvo skirtas propagandiniams greičio rekordams šturmuoti ir turėjo pasiekti virš 600 km/h.

"T80" - trūksta tik svastikos...

Paskutinis ekspozicijos aukštas (kuris šiaip yra pirmasis) manęs nesužavėjo. Čia buvo eksponuojami konceptai, kuriuos žinojau iš paauglystėje skaitytų žurnalų, bet man jie vienas už kitą baisesni… Taigi, čia ilgai neužsibuvau. Bet tokia smulkmena bendro vaizdo nesugadino – muziejus yra “afigiennai” geras ir ne veltui tai yra lankomiausia vieta Štutgarte (na bent jau taip esu kažkur skaitęs).

Tai tiek apie “MB”, už kelių dienų bus antra Štutgarto serijos dalis, kur įspūdžių ne mažiau.

Šiaip vaizdelis

Tagged , , ,

Aš kaip ponis


1964 m. "Mustang" reklama. Šaltinis "Ford".

Jei jau Egiukas visiems apsiskelbė kad yra kaip žąsis, tai aš šiandien būsiu kaip ponis. Ir pagrįstai tikiuosi, kad toks „šokiruojantis“ mano posto pavadinimas „priblokš“ visą Lietuvą ir garantuos man adekvačią vietą naujienų portaluose.

Bet apie ponius kiek vėliau. Pradžiai apie automobilių kėbulo tipus (nors su poniais tai šiek tiek susiję). Man, kaip ir visiems daugiau ar mažiau besidomintiems automobiliais, labai įdomu stebėti automobilių kėbulo tipų kaitą – vienų iškilimą, kitų smukimą, naujų atsiradimą ar senų išnykimą. Naujieji Europos užkariautojai, be jokios abejonės, yra vienatūriai (dar vartojamas toks terminas kaip monospace, bet turbūt tik prancūzai taip vadina) ir nedideli visureigiai. Abu jie į tradicinę automobilio tipų klasifikaciją nelabai ir įsipaišo, nes pagal tradicinius kėbulo tipažus gali būti tiek hečbekai, tiek universalai (bet šį kartą į tokius niuansus nesigilinkime). O jei vienatūrį įsivaizduotume įvairaus mastelio, tai Europą paskutiniais dešimtmečiais jis okupavo stipriai.

Nedidelių vienatūrių klasėje „Citroen C3“, „Nissan Note“, „Opel Meriva“ gerokai apstumdė panašaus dydžio hečbekus, vidutiniųjų segmente net ir Mersas su „B“ klase stojo šalia ilgamečių lyderių „Renault Scenic“ ir „Citroen Picasso“ (šiame segmente konkurencija žiauri – savo modelius turi beveik visi didžiausi gamintojai). Ir didžiųjų klasėje pasiūlymų ne mažiau – „Espace“, „S-Max“, „Galaxy“, „Voyager“, „Sharan“, „807“, tas pats Mersas irgi čia yra su „R“ klase (kuri gal ir neduoda planuoto pardavimų rezultato, bet gamyboje kol kas lieka). O jei dar paminėtume kai kuriuos mini (kad ir tas pats „Renault Twingo“), vidutinės („Fiat Croma“) ir didelės (na kad ir negaminamas nesėkmingas „Renault Vel Satis“) klases automobilius tai gautųsi kad Europa tiesiog susirgus vienatūrių liga.

Ligos priežastys aiškios – vienatūris patogesnis ir talpenis nei įprastas hečbekas, o kainuoja ne ką brangiau*, bet kur jūs matėt pilietį, kuris svaigtų dėl vienatūrio? Taip, tai patogesnė mašina tavo žmonai, vaikui ar šuniui, bet draivo ji tau neduos. Nedidelių miesto visureigių čia neanalizuosiu, draivo jie kažkiek gal ir turi (ypač šitas), bet nelabai klijuojasi su ES politika griežčiausias būdais mažinti automobilių CO2 išmetimą.

O poniai galėtų mus išgelbėti ir gražinti draivą į miestų gatves. Taip, kaip išgelbėjo Ameriką prieš 50 metų. Iki tol čia tik turintys pinigų galėjo važinėti su gražiais kupė, o biedniems teliko dralinti nuobodžius šeimyninius sedanus ar universalus. Bet „Ford“ nusprendė šią klaidą ištaisyti 1964 m. išleisdama „Ford Mustang“. Ir niekam nerūpėjo, kad jis buvo pagamintas ant pigiausio „Ford Falcon“ pagrindo – „Mustang“ atrodė super gerai ir kainavo nedaug. Jo komercinė sėkmė ištraukė „Ford“ iš duobės (kur „Ford“ nusirito po „Edsel“ projekto) ir inspiravo naujos „pony car“ klasės atsiradimą. O šioje klasėje vėliau atsirado vienas už kitą gražesnių automobilių, kurių pavadinimai jau yra tapę legendiniais – „AMC Javelin“, „Chevrolet Camaro“, „Dodge Challenger“, „Mercury Cougar“, „Plymouth Barracuda“, „Pontiac Firebird“. Kiekvieno šių modelių buvo pagaminta keletas kartų, kai kurie yra gaminami iki šiol ar naujai atgimę, ir beveik kiekvieną unikalų modelį būtų galima aprašinėti be galo – visi jie velniškai geri**.

Europoje istorija klostėsi kiek kitaip, gamintojai kupė dizainą labiau siejo su prabanga bei dinaminėmis savybėmis, taigi kupė paprastai kainuodavo daug. Tačiau netrūko ir įperkamų gražuolių – pusiau amerikinis „Ford Capri“, fantastiškai gražus ant vabalo sukonstruotas „Volkswagen Karmann Ghia“ ir jo įpėdinis „VW Scirocco“, „Opel Manta“ ar 1993 m. „Fiat Coupe“ (čia įrašiau tuos, kurie pirmi į galvą šovė, paieškojus būtų galima rasti daug daugiau).

Šiuo metu situacija su įkandamais kupė Europoje ne pati blogiausia ir gal net keičiasi į gerąją pusę. „Honda“ pristatė „CR-Z“, kuris brangokas ir bando savyje suderinti per daug skirtingų savybių, bet vistiek įdomus. Peugeot turi „RCZ“ (tos pačios raidės tik kita tvarka!), kuris taipogi nepigus ir ne toks praktiškas, bet užtat dieviškai gražus (ko vertas vien išgaubtas aerodinamis galinis stiklas). „VW“ reanimavo „Scirocco“, kuris, IMHO, yra labai vykęs. Yra dar visa gausybė storašiknių Coupe-Cabrio su kietais sulankstomais stogais, kurių čia neaptarinėsių bei keletas visai vykusių pseudocoupe (iš tikrųjų tai 3 durų hečbekai) kaip „Megane III Coupe“, „Citroen C4“ ar „Kia Pro Ceed“***. Planuose: „Seat“ lyg planuoja „Leon Coupe“ (nepatvirtinta), „VW“ kažką padarys su „Jetta“, o „Toyota“/„Subaru“ ruošią bombelę su geru užtaisu. Išvada: tiems kas norės persėsti iš nuobodaus hečbeko į gal ir ne tokį patogų, bet daug emocingesnį kupė, yra ir bus iš ko rinktis (čia dar nepaminėjau tokio tipo kupė sutvėrimo kaip „VW CC“ ar mažųjų premium kupė kaip „BMW 1“). O aš naiviai tikiuosi, kad sekantis labiausiai augęs pardavimuose kėbulo tipas bus būtent kupė.

O jei apie Lietuvos realijas – autopliuse (čia ne reklama, manau, kad tai jau bendrinis žodis) aibė įperkamų kupė ir mano simpatijos tiems, kurie turi ar ruošiasi pirkti.

* tas „ne ką brangiau“, beje, ir buvo pagrindinis katalizatorius taip suaktyvinęs vienatūrių gamybą – vieša gamintojų paslaptis yra ta, kad pagaminti vidutinį vienatūrį kainuoja tiek pat kiek vidutinį hečbeką, tačiau parduoti pirmąjį galima 15-20 proc. brangiau

** jų tas gerumas tai net pyktį kelia – nupirkti pusėtino stovio pirmos laidos “Mustang” be 10.000$ kažin ar pavyktų

*** pavadinimą parašiau su klaida specialiai, kažkur turėtų būti apostrofas, bet tiksliai nežinau kur ir net nežadu tikrintis – te prasmenga tie „Kia“ marketingistai tokią painiavą sugalvoję

Tagged , , , ,

Things will never be the same again

Nenoriu, kad šio rašinėlio pradžia skambėtų kaip kokio homo sovieticus dėjavimai apie auksinę praeitį, kurioje viskas buvo geriau – ir kotletas skanesnis, ir degtinė gardesnė, ir panos gražesnės. Bet nuo lengvos nostalgijos nepabėgsiu.

Šiuolaikinė žiniasklaida su savo x-baitinias tinklais sugeba akimirksniu informuoti visomis dominančiomis temomis ir tas ne visada yra gerai. Taip, tu gali žinoti daugiau/greičiau/išsamiau, bet kuo gi tave žmogau nustebinti, jeigu tu viską jau žinai? Nuo šių laikų pramoninių paparacių nuslėpti naujus serijinius gaminius sugeba turbūt tik Steve Jobs, o automobilių gamintojai apie tai jau net nesvajoja…

Ir apie ką aš čia? Apie tai, kad automobilių parodos jau niekada nebus tokios kaip anksčiau. Įvardinkit jūs man, mielieji, bent vieną serijinį modelį, kuris pirmą kartą buvo parodytas šiemetinėje Paryžiaus „Mondial de l’automobile“. Taip, parodos rengėjai savo puslapyje gražiai išvardino visas pasaulines naujienas, bet realybė tokia, kad visos jos (su nuotraukomis) automėgėjų forumuose jau buvo išnarstytos skersai ir išilgai. Serijinis modelis blogas tuo, kad jį prieš paleidžiant reikia išbandyti įvairiomis sąlygomis, o kur gi tu dabar pasaulyje rasi tokią vietą kur galėtum prasukti kokį milijoną km (gamintojai deklaruoja, kad tiek pravažiuoja bandydami naujus modelius) nepastebėtas. Turbūt, net ir kas antras eskimas ar papuasas jau turi mano minėto dėdės prietaisą su kuriuo gali akimirksniu įdėti į internetą tai, kas netikėtai pasirodė jo akiratyje.  Nors, dažniausiai viskas būna dar paprasčiau. Naujo modelio kūrime dalyvauja šimtai žmonių ir beveik visada atsiranda bent vienas, kuris paplatina internete turimą informaciją – kartais tik atskirų dalių fragmentus, o kartais ir visai geros kokybės viso automobilio nuotraukas. Gamintojas, supratęs, kad intrigos jau neišlaikys, tokiu atveju suskumba pats kuo greičiau išleisti oficialų spaudos pranešimą su naujo modelio fotografijomis. Nors, žinant dabartinių marketingistų vingrybes, negalima atmesti prielaidos, kad keletas nuotraukų, dar prieš oficialų pristatymą, būna tyčia nutekinamos kaip “spy photo” idant ilgiau išlaikyti susidomėjimą “labai slepiamu” modeliu.

Tikrų naujienų vaidmuo parodose dabar liko tik konceptams, kurie aišku įdomūs, bet tai jau kito rašinio tema. O man belieka kapstytis archyvuose, kad dar kartą prisiminti serijinius modelius, kurie buvo pristatyti Paryžiuje ir patraukė visų dėmesį. Šiaip ar taip, tai yra seniausia pasaulyje autoparoda (ištakos siekia dar 19 a.!) taigi tų tikrų pasaulinių premjerų čia būta pakankamai. Prancūzai čia beveik visada pristatydavo naujus modelius, o iš jų turbūt įsimintiniausias buvo 1955 m. „Citroen DS“, kuris „pakeitė visą automobilių industriją per naktį“ ir šalia kurio „visi kiti automobiliai staiga tapo pasenę“. Italai ar vokiečiai retkarčiais taipogi atveždavo naujienų – dar 1936 m. Paryžiui buvo pristatytas „peliukas Mikis“ „Fiat 500 Topolino“, o 1974 m. ir 1976 m., atitinkamai, „VW Golf“ ir „Audi 100 C2“ (nors šią informaciją dar reiktų patikrinti). Net ir 20 a. pabaigoje autopramonė dar sugebėdavo išsaugoti paslaptis: štai 1992 m. pristatytas mažasis vienatūris „Renault Twingo“ sukėlė šiokią tokią revoliuciją savo segmente – norint panašių pavyzdžių būtų galima surasti ir daugiau.

O dabar? Iš serijinių nieko naujo – „Peugeot 508“, „Mercedes CLS“, „Range Rover Evoque“, „Citroen DS4“, „BMW X3“ – visi matyti, o kai kuriuos jų jau gal net ir Lietuvos dileriai turi.

Bet nesupraskit neteisingai. Ant parodos aš nevarau. Esu buvęs tik Londono „British Motorshow“, kuri toli gražu netraukia iki Paryžiaus ar Frankfurto lygio, bet ir ten buvo visai gerai. Vien ko verta galimybė tiek automobilių pamatyti vienoje vietoje, plius dar visokios pramogos (simuliatoriai, kartingai, „Pixar Cars“ stendas vaikams ir pan.) ir „special exhibits“, kurių ekspozicijos (2006 m. Paryžiaus parodos pvz.) kai kam gali būti įdomesnės ir už pačią parodą.

Taigi į Frankfurtą, Paryžių ar Ženevą kažkada reikės būtinai nuvažiuot, bet prieš tai dar laukia šitas ir šitas.

P.S. Nuotraukoje – “Renault Twingo” pristatymas Paryžiaus parodoje 1992 m. Šaltinis “Renault”.

Tagged , , , , ,

Electro-pop

Kai jau esi apsisprendęs, kad rašysi blogą, labai sunku nesureikšminti pačios tos „Pradžios“. Atrodo, kad pradėti, reikia, na taip „su trenksmu“ – galingai, įdomiai, kad paskui ant tos pirmos bangos pasispyręs plauktum greičiau ir aukščiau. Nerašysi juk pirmam įraše, kad koks automobilių gamintojas pradėjo savo modelius dažyti nauja spalva ar pristatė 20AG galingesnę kurio nors variklio versiją. Ir turiu prisipažinti, kad ta pirmoji tema man ilgokai nedavė ramybės, bet, manau, kad pasirinkau teisingai.

Jau keletą metų, o ypač pastaraisiais, dėl to kibirkščiuoja viso pasaulio automėgėjai (nekenčiu to sovietinio mėgėjas, nes anuomet visus kažkuo besidominčius greitai pakrikštindavo mėgėjais, bet man jis čia tinka) ir manau, kad tai neduos ramybės dar keletą (keliolika) metų, kol pamažu neatsistos į savo tikrąją vietą. O, man tas kibirkščiavimas jau dabar atrodo betikslis. Tikrai nesu pranašas, bet, manau, kad pakankamai teisingai įsivaizduoju būsimą scenarijų.

Ir apie ką gi aš čia – aišku, kad apie electro-pop, kuris prieš 30 metų susuko galvas visiems muzikos mylėtojams, o dabar svaigina automobilių pasaulį. Nepatinka man tas furoras, nors tu ką. Nebūsiu originalus pasakęs, kad žmonijai pastoviai reikia triukšmingų naujienų apie bręstančias revoliucijas kurioje nors srityje. Tas pats dabar dedasi ir su elektra automobilių fronte. Girdi, benzininės ar dyzelinės mašinos jau beviltiškai pasenę ir tuoj tuoj jas visiškai išstums modernūs ir pigiai eksploatuojami elektromobiliai (Europa teigia, kad tai įvyks per 20 metų, o Lietuva, kadangi visada priekyje, kad per 10 – „Naujieji Vasiukai“ patys prašosi cituojami, nors iki šios konferencijos man Masiulis ir Kreivys kitų fone visai padorūs ministrai atrodė… ypač man patiko Masiulio „tai nėra vien tik plika barono Miunhauzeno svajonė“). „Ekspertai“ prie viso to dar suskumba pridurti, kad elektromobiliai (turbūt kokio sąmokslo dėka) buvo nepelnytai pamiršti dar prieš 100 metų ir jei visą tą laiką jie būtų buvę tobulinami tai dabar turbūt skraidytų ir pan.

Tik nesuklyskit mielieji. Nesu progreso priešininkas, kaip tik manau, kad elektromobilis yra labai labai geras dalykas, bet tegul meta į mane akmenį tas, kuris teigs, kad elektromobilis gali būti toks pats universalus kaip kurą deginantis jo brolis ir pilnai jį pakeisti. Manau, kad elektra bus efektyvus vaistas perpildytų megamiestų transportui ir ne kurioms specifinėms sritims, bet ne daugiau. Megamiestuose elektromobilių madą jau pradėjo politikai, įvedę aibę lengvatų jų vairuotojams (nemokamas parkavimas, akumuliatoriaus įkrovimas, atleidimas nuo kelių mokesčių ir t.t.), tačiau net ir tokios gausios vaišės kol kas sunkiai prisišaukia naujų narių į elektros mylėtojų būrį. Taip, jau pasirodo visai pakenčiamų „električkų“ – „Nissan Leaf“, „Mitsubishi MiEV“, bet vistiek jos dar nepadoriai brangios, kad priverstų rimtai svarstyti apie įsigijimą. Labai abejoju ar daug kas norės sumokėti 130.000-150.000 Lt už „Golf“ klasės automobilį vien dėl to, kad sutaupytų 15 Lt šimto kilometrų ridai – Didžiojoje Britanijoje „Mitsubishi“ jau pasimokė, kad su kaina nepajuokausi.  Aišku situacija keisis, elektromobiliai taps vis labiau įperkami (tik abejoju ar jie taps pigūs, nes akumuliatoriai sudaro didelę dalį jų kainos ir, manau, yra linkę tik brangti), bet revoliucijos greitai nebus, nes daug klausimų, kurie apspręs tikrąją eksploatacijos kainą vis dar lieka neatsakyti – likutinė vertė, akumuliatorių talpa ir jų įkrovimo bei tarnavimo laikas, eksploatavimas šalto klimato šalyse ir pan.

Be įprasto benzino ar dyzelino jau ir dabar yra alternatyvų – suspaustos CNG ar suskystintos LPG dujos, biodegalai (etanolis senesnis išradimas nei benzinas) ar net vandenilis. Taigi elektra geriausiu atveju lygiom proporcijom įsilies į šia draugiją (prisiminkim kad ir dyzelį, kuris šiuo metu dominuoja Europoje, nors dar prieš 30 metų lengvoms mašinoms buvo ne ką mažesnė egzotika nei dabar elektra). Tiesa, moksliniu požiūriu, jus, gerbiamieji, čia kiek suklaidinau sustatydamas elektrą šalia deginamų kuro tipų – elektra pati savaime nėra energijos šaltinis, o tik energijos perdavimo būdas, bet tikiuos jūs mane supratot. Prie to pačio – kiek keistai atrodo elektromobilių nulinis CO2 vertinimas, kai toli gražu ne visa elektra išgaunama iš „žalių“ šaltinių.

O mano „įsivaizduojamas būsimas scenarijus“ (kuriuo galbūt suintrigavau pradžioje) yra maždaug toks. Išsivysčiusių šalių autoparkas po kokių 15 metų (biodegalų čia neišskiriu, ten kur rašau benzinas bus ir etanolis, o kur dyzelis – biodyzelis):

Maži miesto automobiliai. Apylygėm proporcijom – elektra; vis dar benzinas (dėka modernių 2 cilindrų variklių, apie kuriuos dar reiks parašyti ir kurių atgimimo pradininkas galbūt bus “Fiat”); dyzelinas (tačiau dyzelio dalis turėtų mažėti dėl sunkiai pasiekiamų ekologinių normų) ir LPG (šalyse, kur yra LPG tradicijos).

Vidutiniai automobiliai, vienatūriai. Tas pats, tik prisidės hibridai (kuriais aš kažkodėl netikiu) ir dyzelio dalis bus didesnė.

Vidutiniai, dideli prestižiniai automobiliai, visureigiai. Visko po biškį, bet valdys dyzelis – pasižiūrėkit kad ir dabartines dyzelinių variklių charakteristikas vokiečių premiume. Tiesa, čia bus ir hibridų (dėl mados ir kad atitiktų griežtas CO2 normas – apie šį atitikimą kituose įrašuose) bei turėtų atsirasti ir vienas kitas avangardas a la vandenilis ar pan.

Lengvieji mažieji komerciniai. Panašiai kaip vidutiniai, tik nebus hibridų, nes ne tokie jie efektyvūs kaip gamintojai teigia, o elektra čia bus – ypač pas tuos, kurie važiuoja mažais atstumais. Jau tuoj bus galima įsigyti.

Lengvieji vidutiniai komerciniai, dideli komerciniai. Dyzelis ir dar kartą dyzelis, nes čia reikia efektyvumo, o ne tuščių kalbų (nebent nukreizėjusių politikų šutvė pramuš kokioj Europos šaly elektrinių sunkvežimių projektą). Na dar gal kažkiek CNG. Tiesa, miesto transporte elektra kažkokioj formoj egzistuos (turiu omeny ne troleibusus, tramvajus ar metro), bet labiau dėl deklaruojamos ekologijos nei realios naudos.

Superautomobiliai. Vis dar senas geras benzinas, tačiau vis dažniau su galimybe naudoti etanolį (kuris įgalina pasiekti didesnę galią). Nors elektra čia gali gerokai sudrumsti vandenį – tiek poroje su vidaus degimo varikliais, tiek viena atskirai. Superautomobiliai yra brangūs, taigi čia gamintojai turės erdvės eksperimentuoti su brangiais (ir, savaime aišku, efektyviais) akumuliatoriais, įvairiomis KERS sistemomis ir panašiomis technologijoms, kurios duos realios naudos. Pavyzdys kad ir čia. Nereikia pamiršti, kad elektrinį progresą labai paskatins ir griežtos CO2 normos, nes sportinės mašinos yra amžinos CO2 rekordininkės.

Tai tiek.

Tagged , , , ,

Ponios ir ponai, ledai pajudėjo!

Visa Ostapo frazė skambėjo gal kiek ir kitaip, bet mano atveju tiks ir toks variantas. Taigi, pagaliau, po ilgų svarstymų ir dvejonių, aš pradedu rašyti blogą. O tai, kaip žinia, yra ne tik mada, bet ir sektinas pavyzdys, nes net didieji pasaulio gelbėtojai jau senokai blogina.

Daugiausiai svarsčiau dėl to ar pavyks rašyti reguliariai ir kokybiškai, nes manau kad tai yra pagrindiniai du gero blogo faktoriai (gerai skamba – „gero blogo“). Iš tų dviejų faktorių mane labiausiai jaudino pirmasis (reguliarumas), dėl kokybės kažkodėl prieš save esu ramus, bet įrašyti bent penkis gerus įrašus per savaitę turbūt nebus taip lengva (bent kiek rašinėjantys Homo sapiens puikiai žino apie ką aš kalbu), o aukoti antrąjį faktorių dėl pirmojo irgi nelabai norisi. Bet, noras yra didelis, taigi manau, kad susidorosiu – čia juk panašiai kaip vedybose, nepranešęs negali dingti ilgam.

Taigi apie blogą. Čia bus daugiausia svaigstama apie automobilius, nes tai man labai miela tema, bet chaotiškai paklaidžiosiu ir kitur – pasaulis juk per daug įdomus, kad domėtis vien tik gelžgaliais ant keturių ratų.

P.S. popo.lt atradau pačiu laiku. Buvo minčių nusipirkti nuosavą domeną, bet nusprendžiau, kad bent jau pradžiai ne tiek man jo ir reikia. O popo.lt pasirodė visai geras, plius dirba wordpress platformoje, kurią jau buvau išbandęs ir kuri man tinka.

Taigi, pirmas įrašas turėtų atsirasti už kelių dienų, kai susiredaguosiu dizainą.

Tagged ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar