Naujieji laikai

Šis žodžių junginys man visada primins šitą, bet šį kart ne apie tai – jei automobiliai yra mano pagrindinis užsiėmimas ir Nr.1 interesas, tai kiną laikyčiau hobiu, juo domiuosi nereguliariai ir visiškai nesiekiu kažkokio eksperto statuso. Kaip ten bebūtų apie kiną reiks šiais metais būtinai parašyti.

Sveikinu jus, mielieji, su naujaisiais 2011. Kaip nekeista, jų sulaukėm, taigi, manau, sulauksim ir apokaliptinių 2012.

Metų pradžioje, kai visi, tradiciškai pamąstome apie tai kas mūsų laukia ateityje ir kaip pasikeitė pasaulis, ir aš prisiminiau vieną nutikimą.

Kas domisi automobiliais (arba kompiuteriais) turbūt prisimins prieš kiek daugiau nei dešimtį metelių įvykusį žodžių karą tarp “General Motors” ir “Microsoft”. Darau copy/paste iš pirmo pasitaikusio šaltinio (tų šaltinių labai daug, nes istorija yra patekusi į begalės puslapių humoro skiltis):

——————————————————————–

Vienoje kompiuterių mugėje (ComDex) Bill Gates lygindamas kompiuterių ir automobilių pramonę pasakė tokį pareiškimą: Jei “General Motors” taip pat būtų ištobulinę technologijas kaip kompiuterių industrija, tai mes šiandien visi važinėtumėm automobiliais, kurie kainuoja 25 dolerius, o su 1 galonu benzino nuvažiuotų 1000 mylių.

Kaip atsakymą į šį pareiškimą GM vadovas p. Welch astsakė štai taip:

Jei GM būtų išvysčiusi tokias technologijas kaip “Microsoft”, tai mes važinėtumėm automobiliais, kurie pasižymėtų tokiomis savybėmis:

1. Jūsų automobilis be jokios aiškios priežasties dukart į dieną patirtų avarijas.

2. Kiekvieną kartą, kai linijos gatvėse būtų naujai nužymimos, reikėtų pirkti naują automobilį.

3. Kartkartėmis automobilis greitkelyje be jokios priežasties tiesiog užgestų, bet tai butu laikoma normaliu dalyku, variklis būtų užvedamas ir važiuojama toliau.

4. Atliekant tam tikrus manevrus, kaip pvz. posūkį į kairę, automobilis užgestų ir daugiau nebeužsivestų. Reikėtų pirkti naują variklį.

5. Automobilyje būtų galima sėdėti tik vienam žmogui, nebent nusipirktum “Car95” arba “CarNT”. Bet tada reikštų mokėti už kiekvieną sėdynę atskirai.

6. “Macintosh” gamintų automobilius, kurie naudoja saulės energiją, yra patikimi, penkis kartus greitesni ir du kartus lengviau valdomi, tačiau važinėtų tik 5 procentais kelių.

7. Tepalo kontrolės lemputė, perspėjamosios temperatūros ir akumuliatoriaus lemputės būtų pakeistos viena perspėjamąja lempa: “Esminis variklio gedimas”.

8. Naujos sėdynės reikalautų, kad visų keleivių būtų vienodas užpakalio dydis.

9. Oro pagalvė prieš suveikdama paklaustų: “Ar jūs įsitikinęs?”

10. Kartais automobilis be jokios matomos priežasties jus užrakintų viduje. Atsirakinti būtų įmanoma tik panaudojus tokią kombinaciją: vienu metu reikėtų traukti už durelių rankenėlės, sukti degimo raktelį ir viena ranka laikytis už radijo antenos.

11. GM verstų jus kartu su kiekvienu automobiliu pirkti firmos “Rand McNally” (GM dukterinė firma) žemėlapių paketą, net jei jums šitie žemėlapiai nereikalingi ar nepatinka. Jei jūs šitos papildomos įrangos atsisakytumėte, automobilis iškart taptų 50 procentų lėtesnis (arba daugiau). Be to, dėl šios priežasties GM taptų teisminio nagrinėjimo objektu.

12. Kiekvieną kartą, kai GM pristatytų naują automobilį, vairuotojai turėtų iš naujo mokytis vairuoti, kadangi visi įrenginiai ir jungikliai automobilyje būtų visai kitoje vietoje, lyginant su ankstesniais modeliais.

13. Norint užgesinti variklį reikėtų spausti mygtuką “Start”.

——————————————————————–

Be abejo, pranešimas buvo nestokojantis ironijos ir gerokai hiperbolizuotas. Tačiau, stebint tendencijas ima panašėti, kad daugelis punktų, vienaip ar kitaip, artimiausiu metu išsipildys. O kai kurie jau yra ir dabar. Na, pvz Nr. 3 – taip, čia jis paminėtas kaip neigiamas dalykas, tačiau kažkokioj formoj jis egzistuoja jau senokai, o be to yra vis tobulinamas, kad mažinti CO2 išmetimą.

Nr. 7 – visi jau eina link to. Ilgainiui, manau, masiniuose automobiliuose bus tik du pranešimai apie gedimus – “stop” jei negali važiuoti, ir “service” jei važiuoti dar gali, tačiau ASAP turi užsukti į servisą.

Nr. 9 – jei bandytume interpretuoti, tai priekinė keleivio pagalvė daugelyje modelių yra atjungiama (sodinant vaiką kėdutėje prieš važiavimo kryptį). O, įdomiausia, kad saugumo etalonas “Volvo”, laikinai, net buvo išbraukęs priekinę keleivio oro pagalvę iš standartinės įrangos – ir tai įvyko vos prieš kelis metus. Greičiausiai tai nutiko dėl JAV vartotojų kur koks užsimiegojęs amerikietis pasodino vaiką neatjungęs pagalvės, o paskui apkaltino gamintoją ir taip sukėlė teisinį precedentą (nors čia tik mano pamąstymai, reiktų pasikapstyti giliau). Futuramiškai mąstant, ateityje automobilis, išėmus vaiko kėdutę ir atsisėdus keleiviui ims ir paklaus – “ar jūs norėsite naudotis oro pagalve?”

Nr. 11 – juokas juokais, bet GPS jau pradeda kištis į automobilio valdymą – “Satellite navigation influences gear shift strategy”.

Nr. 12 – kiekvienas kas pirmą kartą įsėdo į kokį naują užbumbasintą “S600”, “A8” ar “750” paliudys.

O visų juokingiausias yra Nr. 13. Galėjo p. Welch pasidomėti, nes jau tada šios technologijos buvo, o dabar standartas beveik kiekviename aukštesnės klasės automobilyje.

Panašu, kad ne tik pranašauti, bet ir juokauti reikia atsakingai.

Be to, praėjus vos 10 metų nuo to apsižodžiavimo “Windows” pamažu tampa  automobilių standartine įranga. “Google” automobilyje jau irgi nieko nestebina. Belieka konstatuoti faktą, kad automobilio ir asmeninio kompiuterio jungtuvės jau įvyko. Kas toliau?

Gerų metų visiems!

Tagged , , , , ,

Red Bull X-mas (subalansuota F-1 fanams)

Nesu “F-1” fanas. Nors nesu ir visiškai abejingas. Taip jau atsitiko, kad šiuo sportu pradėjau domėtis po Senna mirties, nes pirmos matytos lenktynės buvo tą nelemtą 1994 m. gegužės 1 d…

Iki “Ferrari” eros dar aktyviai sekiau įvykius, tačiau vėliau, jau turint šeimą, nepavykdavo dažnai gauti “laisvų” sekmadienio popiečių “F-1” stebėjimui.

Na, negaliu nepasigirti, kad prieš kelis metus gyvai stebėjau Monaco GP ir tai turbūt bus įvykis, apie kurį pasakosiu savo vaikams ir anūkams. Po Monaco susidomėjimas kiek atgijo, o šiais metais mačiau kokius 4 GP ir visai patiko (ypač naujų trasų architektūra).

Kiti metai panašu kad bus ne mažiau įdomūs, nes konkurencija išliks didžiulė. Gal kiek skaudu, kad jėgą praranda gamyklinės komandos, bet jei tokios aukos reikėjo dėl įdomesnio reginio tai tebūnie.

Taip jau atsitiko, kad šiais metais pataikiau įsijungti TV ir per Vokietijos GP, kurio metu ir nuskambėjo žymioji šio sezono frazė (citata linko viduryje prie “Ferrari” bolido). Dėl to, šiandien suėmė toks nuoširdus juokas, kai pamačiau kokį Kalėdinį sveikinimą paruošė “Red Bull”.

Paimta iš čia (mano mėgstamas autonaujienų monitoringas).  Šiaip “F-1” lyg ir turi kažkokią tradiciją su tais Kalėdiniais sveikinimais, o šiais metais laimėjo būtent “Red Bull”.

Čempionams, aišku, visuomet lengviausia juokauti. 🙂

Tagged , , , , , ,

Kitos Kalėdos bus elektrinės!

Savo abejones dėl viską išgelbėsiančios automobilių elektrifikacijos esu išreiškęs pirmame savo įraše.  Nuomonės, iš esmės, nepakeičiau ir galėčiau išvardinti daugybę priežasčių kodėl elektra nėra panacėja. Tačiau jos pivalumus išnaudoti reikia, tik apie tai kiek vėliau.

Yra viena markė, kuri man visada patiko novatoriškumu, tai “Renault”. Taip, tamsių dėmių savo autoistorijoje ji turi (apie jas Grumlinas, manau, galėtų pasakoti ilgai), nes kaip dalinai valstybinė kompanija ji galbūt buvo per daug subsidijuojama ir kartais leisdavo sau negražiai paplagijuoti (R4 yra 2CV kopija). O kur dar WW2 laikų Louis Renault biznis su naciais, už kurį jis gavo pasėdėti kalėjime…

Tačiau nepaisant visko kompanija mėgsta eksperimentuoti ir tas man patinka. Šį kartą nesigilinsiu į technines jų inovacijas, o trumpai apžvelgiu įsimintinesnės išvazdos jų modelius:

Renault 16

Gal ir nešokiruojančio, bet subalansuoto dizaino, lyg kaip ir pirmasis hečbekas (nors dėl to galima ginčytis) – nesenai prasisuko presrelyzas apie jo jubiliejų.

Renault 5

Man gražūs tik pirmieji, originalūs 1972 m. dviejų durų variantai, vėliau jis stipriai išbjaurėjo. Ko vertas vien prancūziškas avantiūrizmas prastumti mašiną amerikiečiams seksovu pavadinimu “Le car”.

Renault Espace

Taip, tai ne “Renault” idėja, bet jiems pliusas už tai kad priėmė “Matra” po savo sparnu. “Peugeot” nepriėmė ir ilgai verkė (sorry, kad nuotrauka vidaus, juk apsiskelbiau, kad renku modelius pagal išorę).

Renault Twingo

Pirmoji karta buvo bomba. Kitokia negu visi ir žymiai erdvesnė nei atrodytų. O kur dar begalinis limituotų serijų skaičius. Naujas ne toks dailus, bet užtat reklamuojamas vykusiai – 1, 2, 3, 4 (paskutinį net uždraudė).

Renault Kangoo

Įrodymas, kad ir “kablukas” gali būti nenuobodus, reklamos irgi geros, o topų topas yra mano su sūnumi herojų Wallace&Gromit limituota versija (naująjį “Kangoo II” reklamavo Simpsonai).

Renault Avantime

Funktionalus ir erdvus kupė. Ar taip gali būti? Taip. Superinis komfortas ir matomumas keturiems keleiviams. Kaip kažkas rašė – “vienintelis koncepcinis automobilis, kuris buvo gamintas serijomis”.

Renault Vel Satis

Ne šedevras, tačiau galantiškas.

Renault Mégane II

Kas kitas iš gamintojų išdrįstų savo bene geriausiai perkamam modeliui uždėti tokį gražų užpakalį?

Sutinku, eksperimentai tiek išvaizdoje, tiek techninėje dalyje dažnai privesdavo ir prie kokybės problemų. Turbūt juodžiausias kokybinis periodas buvo 2001-2005 m. modeliuose ir tai stipriai pagadino “Renault” vardą daugelio akyse. Pas mus tas šleifas vilksis dar ilgiau, nes 2001-2005 m. automobiliai, mūsų masteliais, galima sakyti, beveik nauji.

Kaip ten bebūtų kompanija kokybines bėdas išsprendė ir tai jau pradeda matytis visokiose ataskaitose, kuriose “Renault” tradiciškai vilkdavosi dugne. Bėda, tik ta, kad kai jie neformaliai paskelbė, kad lygiuosis į “Toyota”, maniau, kad jie turėjo omenyje tik kokybę, o ne išvaizdą… Po 2002 m. išleistos “Megane II” nieko įdomesnio prancūzai taip ir nepagamino. Nuo to laiko modeliai vis labiau vienodėjo ir pilkėjo. Kad ir naujasis “Latitude”, taip, jis negrynakraujis “Renault”, o “Samsung” kūrinys, tačiau paženklinus jį “Toyota” ženklu amerikiečiai net nesumotų kad perka ne “Camry”.

Sutinku, komerciniu požiūriu eksperimentavimas su dizainu ir technologijomis dažnai nepasiteisina, bet man “Renault” asociuojasi būtent su inovacijomis ir paskutiniu metu man jų trūksta. Taip, puikusis “Renault Sport” padalinys dirba iš peties, bet aš kalbu apie tikras inovacijas, kurios supurtytų nusistovėjusią tvarką.

Apie plačius “Renault Nissan” užmojus pirmauti elektromobilių fronte čia nerašysiu, tačiau vienas tų užmojų vaisius mane tikrai veža (tikiuosi, kad kažkada veš ir iš tikrųjų).

Automobilio bėda yra tame, kad jis perdaug universalus. Juk žinome seną patarlę, kad universalus daiktas geras niekad nebūna. Juk realiai su visais automobiliais važinėjančiais Vilniuje jūs galite sėkmingai nuvažiuoti pvz. iki Viduržemio jūros. Taip, su vienais tą pavyktų padaryti komfortiškiau, greičiau ir kitaip “-iau”, bet tikslą pasiektų visi.  O juk ilgų ir trumpų atstumų tokios transporto priemonės, kaip laivai ar lėktuvai, skiriasi stipriai. Suprantu, difersifikuoti automobilį bus sunku. Daugelis šeimų juk turi tik vieną, taigi, jis turi būti kiek įmanoma universalesnis.

Tačiau, imu, kad ir savo pavyzdį. Iki darbo man 5 km. Darbo reikalais važinėju su darbe esančiu automobiliu. Į darbą važiuoju ir grįžtu vienas (žmona turi įprastą automobilį, kuriuo veža vaiką ir laisvalaikiu keliaujam kartu). Taip, “SLC” kiekvieną mano kelionę į darbą pavers kaifu, tačiau, žiūrint, kad ir iš banalios ekonominės pusės man labiau tikrų “Smart” (beje, jis man labai patinka). Bėda, kad “Smart” toks, sakyčiau irgi kompromisas. Jis visai ne inovatyvus – pagamintas įprastais automobilių pramonei būdais su visomis iš to išplaukiančiomis pasėmėmis – sunkus ir ne toks jau ekonomiškas kaip galėtų būti. Šioje klasėje reikia kažko kito. Nu tipo “Segway” su 4 ratais ir kėbulu, kad neaplytų. Juk elektra lengvame mikroautomobilyje atsiskleidžia visu gražumu, čia tikrai galima gauti nerealų naudingumo koeficientą ir keliauti už centus tiesiogine prasme (kalbu apie išlaidas energijai, o ne mašinai).

Taigi. Supratę, kad po automobilių pasaulio geležinio žmogaus priežiūra savo esamoje modelių gamoje revoliucijų nepadarys, “Renault” inžinieriai ėmėsi unikalaus projekto, sakyčiau, elektrinės kėdės. Pati idėja ne originali (linkas labai geras, tai juk “Top Gear”!), tačiau elektrifikuota masinėje gamyboje kaip ir nebuvo. O “Renault Twizy” bus visiškai serijinis produktas – marketingistai jau ėmėsi ir tyzinės komunikacijos.

Taip, čia tik kėdė su kiautu, bet juk aš ir kalbu apie keliones mieste. Jei jau jis tiktų man Lietuvoje, tai įsivaizduokit Paryžiaus ar Romos gyventoją su jų senamiesčių gatvelėmis. Mieste važinėji su tokiu, o jei norisi palakstyti serpantinais, savaitgaliui išsinuomoji “Lotus” ar “BMW Z4”. Reikia kelionės su chebra į užsienį – nuomoji “Espace” arba “Multivan”.

Taip, problema yra. Tai saugumas. Tačiau, jei vis daugiau megamiestų gyventojų važinės su tokias elektriniais kibirais ji išsispręs. Juokas juokais, bet manau, kad kvailai nuskambėjęs Prancūzų projektas uždrausti džipams įvažiuoti į Paryžių greitai bus prisimintas. Jau dabar jis vienaip ar kitaip egzistuoja CO2 mokesčio formoje, o ir iš tiesų, ko važiuoti su džipu į Paryžių? Su kokiu “Hummer” ten strigtum pirmame senamiesčio posūkyje.

Taigi, laukti liko ne ilgai, o ta proga ir Kalėdinis sveikinimas Jums!

Gerų švenčių!

Tagged , , , , , , , , , ,

Vintažas šiuolaikiškai arba Here I Go Again

Man patinka seni daiktai. Gerai oldtimer forume yra parašęs Zenonas Langaitis* – “Jei daiktui nėra 50 metų – jis man kelia įtarimą”. Aš nesu toks kategoriškas, bet senienas myliu. Nors Jerome K. Jerome iš dalies buvo teisus. Iš net neįpusėtos (paliktos ateičiai) amžinųjų tiesų audioknygos (labai geras daiktas, nes akys nuo kompo ir taip išvarvėję) “Trise valtimi (neskaitant šuns)” prisimenu porcelianinę šuniuko skulptūrėlę – dabar jas pigiai pardavinėja ant kiekvieno kampo, o po kokių 200 metų jos kainuos beprotiškus pinigus ir žmonės gėrėsis jomis kaip didžiausiu menu (CHAPTER VI. – ten kur šuniukas, nors ta senobinė anglų kalba nelengvai susikremta).

Šiaip ar taip, seni daiktai geri tuo, kad jų yra tiek kiek yra ir niekada nebus daugiau. Ir dar tuo, kad geba atspindėti laikmetį. Gali net nežinoti, kokios šalys po WW2 papuolė į Rytų bloką, tačiau pamatęs pastatus iškart sumosi kokia santvarka juos iškėlė.

Seniems automobiliams apibūdinti dažniausiai vartojamas jau kaip ir tarptautinis žodis “oldtimer”, o sena audiotechnika krikštijama “vintage”. Nepailstantys mūsų tautiškumo sergėtojai skuba analizuoti ar legalus tas vintažas, o man žodžio skambesys patinka. Skamba jis kažkaip žavingai paslaptingai, kaip koks dekupažas ar forsažas. Vintažinės audio sistemos apsukę galvas ne mažesniam kiekiui ligonių nei seni automobiliai. Šie fanatai be perstojo atradinėja/nagrinėja nuostabaus skambesio senus grotuvus ir juos perka/parduoda beprotiškomis kainomis – ačiū dievuliui, kad man užtenka sveiko proto ten nesivelti, nes šeimos biudžetas ir taip neperteklinis. Vis dėl to visai nuošalyje išlikti negaliu.

Audio sistemos automobiliuose yra atskira istorija ir jos nesiruošiu čia nagrinėti. Viskas prasidėjo nuo radijų, buvo net ir plokštelių grotuvai (!), bet mane labiausiai domina kasetės ir CD. Dėl pastarųjų nesijuokit, pirmieji CD pasirodė 1984 m. ir pagal nerašytas taisykles (<25 m.) jau galėtų būti priskirti senienoms, be to ir pats CD standartas jau miršta. Bet, grįžkim prie kasečių. Amerikoje nuo 1960 m. labai populiarus buvo šis standartas**, tačiau, Europą jis aplenkė – čia nuo 1970 m. į automobilio vidų jau skynėsi kelią įprasta kasetė. Tie, 1970–ųjų, 1980–ųjų kasetiniai grotuvai mane ypač žavi. Jie pilni grynos, preciziškai veikiančios mechanikos ir pagal konstrukcijos sudėtingumą turbūt lenktų ir patį automobilį. Šiaip ar taip audio sistema automobiliuose tada dar buvo prabanga (kainuojanti labai nemažai lyginant su pačia mašina), o lyderiaujantis gamintojas Europos premiumui buvo galima sakyti vienas – vokiečių „Becker“***

Taigi, grįžtant prie klasikinių mašinų. Esu labai jautrus oldtaimerių audio sistemoms. Jautrus ne muzikinės kokybės, o originalumo prasme. Negaliu žiūrėt, kai į seną, kolekcinį, automobilį įkišamas koks pionierius su delfinais. Suprantu jei senas automobilis yra daromas Custom stiliumi – tada viskas OK, LCD ekranų pas jį gali būti daugiau nei cilindrų ir niekas nepasakys kad kažkas ne taip. Tačiau, į  restauruotą ar gerai išlaikytą senieną kišamas pigus DVD grotuvas jau savaime parodo savininko požiūrį į savo turtą. Savąjį “SLC” (turbūt jau užknisau apie jį užsimindamas, bet tebūnie) pirkau impulsyviai ir pagrindinis (!) teigiamai nusvėręs argumentas buvo tas, kad automobilyje spindėjo „Becker Mexico“, kuris išriedėjo iš gamyklos kartu su mašina****. Pagalvojau, jei jau savininkas nesudarkė “SLC” visokiais pionieriais tai gal ir pačią mašiną vertino ir atitinkamai prižiūrėjo. Šiaip, 1960-1980 m. „Becker“ grotuvų vokiečių ebayuje yra apsčiai, tačiau ir kainos atitinkamos – be 200-300Eur nelabai ką ir nupirksi…

Taigi, originalumas veža, tačiau puikiai žinau kokiame amžiuje mes gyvename. Su MP3 didelės problemos kaip ir nėra, nes per linijinį įėjimą ar FM transmiterį MP3 gali klausyti per bet ką, tačiau navigacija kelia rimtesnių bėdų. Navigaciją laikau labai geru išradimu ir neįsivaizduoju tolimesnės (Lietuvoj gyvenant bet kuri tolimesnė kelionė juk reiškia sienos kirtimą) kelionės be jos. Be abejo, visada galima kažką prisilipinti, bet gerai išlaikytam oldtimeriui man tas GPS lipdymas ant stiklo ne ką geriau nei šitos šlykštynės.

Bet rinkos ekonomika tuo ir gera, kad jei yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. Jau prieš trejus metus visiems šiuolaikinių hi-fi sistemų galimybių pasiilgusiems oldtimer fanams tas pats „Becker“ paruošė dovanėlę. Į klasikinio (nemirtingo) „Mexico“ kevalą vokiečiai sukišo viską kas buvo geriausio įmanoma tai dienai – bluetooth + gudrią laisvų rankų įrangą, GPS su TMC antena, kortelių skaitytuvus ir t.t (dėl garso kokybės manau irgi galime būti ramūs, nes tai „Becker“). Gavosi tikras šedevras tiek dizaino, tiek techninių savybių prasme – „Becker Mexico 7948“.

Na taip, jo ekranas nedidelis ir vizualios informacijos jo navigacija daug nepateiks, tačiau, žinant, kad jis nesudarkys jūsų oldtimer salono, į tokius kompromisus leistis galima. Be kompromisų yra tik kaina – 1.500 Eur. Net ir įvertinus jo intelektą bei visą grožį suma, sakyčiau, didoka. Taip, ją galima pagrįsti, nes tai tai „Becker“ (jis niekad nebuvo pigus), o ir pats modelis unikalus, konkurencijos jam kaip ir nėra*****. Be to, tokius grotuvus turbūt pirks tik oldtimerių (ar kokios egzotikos) turėtojai, juos greitai pakeisti neskubės, ko pasekoje, antrinėje rinkoje pigiai surasti “7948” kažin ar pavyks.

O aš, panašu, kad liksiu prie senuko “Becker Mexico”. Jei kada ir prireiks navigacijos, tai už trečdalį “7948” pinigų nusipirksiu smartphouną su GPS ir problema bus dalinai išspręsta. Nors, kryžiaus, visam laikui nededu. Kažkuo žavi mane tokie gryno, paprasto dizaino daiktai su hi-tech viduriais. Juk po kokių 10 metų technologijos bus pažengę ir tas “7948” kainuos panašiai (labai tikiuosi) kaip dabar koks pirmos kartos “Becker Traffic Pro” (tarp kitko labai įspūdingas aparatas), va tada ir reikės pirkti!

Svarbiausia juk viską pirkti teisingu laiku.

* – šis dėdė turi ir skrupulingai pildo savo ir taip nerealią radijų kolekciją. Jo turimi egzemplioriai tiek kiekio, tiek derėjimo prasme verti muziejaus statuso, o kur dar Zenono pasakojimai, kuriuose galima paskęsti… Kolekcija ne vieša, bet besidomintiems durys bus atidarytos. Mano favoritas (dėl dizaino) čia – būtinai įsigysiu, jei pavyks rasti už protingą kainą (bėda ta, kad tos kainos tik didėja…).

** – būdamas vaikas turėjau tokią, tai buvo vienas iš nedaugelio amerikietiškų daiktų namuose (kitas buvo “Texas Instruments” skaičiavimo mašinėlė). Tiesa, nebuvo kur jos paklausyti, tačiau užrašas „Chicago“ jaudino. Labai pergyvenau, kai vėliau ji kažkur pranyko, bet dabar nusiraminau – Ebayuje pilna po kelis dolerius.

*** – kaip kažkur skaičiau „Becker istorija tai beveik automobilinės audio įrangos istorija“. Gamintojas turi labai gilias tradicijas ir nuo seno tiekia savo sistemas „MB“, „BMW“, „Porsche“, „Ferrari“ ir kitiems gamintojams – jų techninės savybės ir grynas dizainas nepriekaištingas ir nesenstantis. Info čia ir čia.

**** – grotuvas nuostabus, jis turi automatizuotą (pusiau mechaninę!) radijo stočių paiešką (kuri, tiesa, neveikia taip kaip turėtų – bet tai pataisoma). Bet, savąjį grotuvą, aprašinėsiu vėliau, kartu su mašina.

****** – “Porsche” turėtojams yra toks daiktas, bajerių pas jį gal ir mažiau, bet ir kaina draugiškesnė, be to, ekranas normalus.

Tagged , , , , , , ,

Geriausias 1970 m. sportinis kupė iš… Japonijos!

Apie pilkos vidutinybės kultą japoniškuose automobiliuose buvo šiek tiek diskutuota šioje mano temoje. Nenuostabu, kad bandydamas rasti japoną, kuris galėtų atstovauti savo šalį manąjame “5000€ svajonių garaže” susiduriu su visišku vakuumu. Bėda tame, kad japonai į pasaulinę autorinką atėjo vėlai (~1970 m.) ir be jokio backgroundo (daugelio Europos gamintojų ištakos mena dar 19a.), taigi kažko originalaus ir negalėjo pasiūlyti. Jiems teko pasirinkti planą “pigus ir patikimas automobilis kiekvienam”, kuris komercine prasme pasiteisino visu 100 proc.* Prie “pigus ir patikimas” pridėčiau ir “bjaurus” (ir tai ne koks tikslingas menkinimas, spėkit koks buvo pirmojo “Subaru 360” reklaminis lozungas JAV?**).

Taip, išimčių (patvirtinančių taisyklę) yra – “Mazdarotoriai, “Toyota” superkaras (kuris buvo tiražuotas tik kelias šimtais ir dėl to nevertas rimto vertinimo japoniškam fone) ir dar vienas. O prie to vieno prikibti negaliu, net norėdamas. Jis paprasto, bet techniškai gryno dizaino, solidžių techninių duomenų bei puikios kokybės. Būtent jis ir pradėjo protingai įkainoto sportiško japoniško automobilio madą, kurią vėliau palaikė visokie “Toyota Celica” ar  “Mazda MX-5” (geriausiai parduodamas roudsteris pasaulyje ir šiaip sakyčiau geriausias roudsteris už tokią kainą). Be abejo, aš kalbu apie 1969 m. (kai “Nissan” dar buvo labiau “Datsun”) “Datsun 240Z”, dar žinomą kaip “Nissan Fairlady Z”. Automobilis buvo kurtas JAV rinkai, ten pristatytas netgi mėnesiu anksčiau nei gimtojoje Japonijoje ir tik pasirodęs Jungtinėse Valstijose sukėlė užsakymų audrą. Amerikiečiai greit sumojo, kad pinigus, skirtus primityvokam anglui “MGB GT” geriau išleisti ant “240Z”, kuris buvo visais atžvilgiais pranašesnis – greitesnis, talpesnis, žymiai komfortiškesnis, be to su gera šildymo ir ventiliacijos sistema (kas tais laikais, dar nebuvo norma, kaip dabar). O kur dar teisingas dizainas, gera pagaminimo kokybė ir svarbiausia, pavydėtina dinamika – maksimalus greitis 200 km/h, iki šimtinės per 8s (tų laikų superkarų masteliai). Be to, važiuojant ramiai, su “Z” galėdavai pasiekti ir 9-10l/100 km sąnaudas, kas išvis buvo fantastika tokiam automobiliui (ir juokingi centai amerikiečių kišenei su jų kuro kainomis).

Kas dėl dizaino tai pagarba dar ir tame, kad tai nėra autorinis Albrecht Goertz kūrinys, kaip daug kur buvo teigiama. Vokiečio indėlis čia buvo tik epizodinis – “Z” tėvais pripažystami japonai – Yutaka Katayama ir Yoshihiko Matsuo – tai akivaizdus įrodymas, kad japonai irgi žmonės ir supranta kas yra gražu (išsamesnę istoriją apie “Z” gimimą galite rasti čia). Taip, teiginiai, kad “zetkė” buvo “Jaguar E-Type” ir “Porsche 911” miksas (atseit E-taipas devyni vienuolikto dimensijose) , gal ir turi pagrindo, tačiau buko plagiato bruožų pas “240Z” nėra. Greičiausiai jei minėti modeliai ir buvo kopijuojami tai tik idėjiniam lygmeny (pagal konstrukciją “zetkė” lyg ir panaši į “E-Type”) – juk reikia lygiuotis į geriausius!

Gėris ir tame, kad šių mašinų vien per pirmus tris pardavimo metus amerikiečiai prisipirko 150 tūkstančių, taigi, nors gerų pigiai niekas neparduoda, dėl didelio kiekio yra iš ko pasirinkti. Vėliau (1974 m.) pasirodė “260Z”, kuris buvo galimas ir prailgintoje 2+2 versijoje (šiaip automobilis dvivietis), o epopėją pabaigė paskutinis samurajus “280ZX” – jis nors ir techniškai gerokai skyrėsi nuo pirmojo “240Z” vistik išlaikė tą pačią dvasią – po jo pasirodęs “300ZX” jau buvo iš kitos eros.

Tiesa, už mano minėtus 5000€ jau teks gerokai pasukti galvą norint sėsti į gerą “zetkę”. Europoje jų buvo parduota mažai, tagi gerų egzempliorių kainos viršija 10kEur. Už Atlanto pasirinkimo daugiau, nors visokiais debiliškais (atleiskit, bet tai tiesa) V-8 implantais nesugadinti egzemplioriai kainuoja. Brangiausi pirmųjų laidų 1969-1973 m. “240Z”***, į juos ir reiktų žvalgytis traktuojant pirkinį kaip investiciją. Aišku jie ir brangesni, nei vėlesni kiek pabaisėję ir suletėję “260” ar “280” – nors aš nespjaučiau ir į juos (tiesa, geri “280” egzemplioriai už dyką nesimėto – lygių lygis čia).

Kaip skelbia įvairūs buying guide modelis techniškai patikimas ir didesnių bėdų prižiūrėtose mašinose gali kilti tik dėl korozijos (tuo metu “Nissan” tikrai nesitikėjo, kad už 40 metų bus toks kiekis dundukų svaigstančių dėl 1970 m. pagamintos “zenkės”). Bet korozija tai jau force majeure, visiems metaliniams seniems daiktams jos poveikis akivaizdus (in rust we trust) ir nieko čia nepadarysi.

Džiugu, kad ant Lietuvėlės yra keletas/keliolika šių mašinų (sakyčiau meninės fotkės čia), be to, dėl tvarių tautiečių ryšių ir nutiestų jūros tiltų automobiliniam tranzitui iš JAV, “240/260/280” kiekis turėtų tik didėti – mes juk neabėjingi geroms mašinoms.
Benderiškai galėčiau net pasvajoti, kaip Lietuva tampa “zetkių” importo iš JAV centru. Juk šių mašinų poreikis Europoje didelis, o beveik visos pagamintos yra nusėdę JAV. Apsukrieji lietuviai pigiai atveža šiuos nuostabius kupė, protingai (kiekvienas tegul sprendžia pats, kas slepiasi po šiuo žodžiu) išmuitina, padoria kaina suremontuoja/atrestauruoja**** ir parduoda laimingiems Vakarų Europos automobilių mėgėjams. Vėliau, net patys amerikiečiai plaukia į Lietuvą pirkti “zetkių”, nes čia didesnis pasirinkimas… (parduosiu šias eilutes konservatoriams kai jie rašys planą “Lietuva 2031”)

O šiaip, pats netikėjau, kad vos trečiąjame savo šios temos įraše užkabinsiu japoną (ir nesvarbu, kas jis, ko gero, bus vienintelis japonas čia).
Ne tokie beviltiški tie japonai. Ir ne vien tik šviesos greičiu lekiančias godzilas moka gaminti.

* – šiuo metu Japonijos gamintojai yra tarp didžiausių pasaulyje, štai pvz. ypatingai masinei automobilių gamybai nusipelniusi “Toyota” lemiamą konkurencinį pranašumą įgavo, kai tokius pat modelius sugebėdavo pagaminti per 3 kartus (!) trumpesnį laiką, nei JAV gamintojai (“Toyotos” gamybos filosofija iki šiol garbinama kaip Jėzaus mokymai, apie ją ir begalės knygų prirašyta, nors, kaip bet kokia, vienareikšmiškai į produktyvumą orientuota, sistema, ji toli gražu ne ideali). Kaip ten bebūtų masinių automobilių kokybei japonų nuopelnas neabejotinas, nėra išsamių to meto duomenų, tačiau iki japonų invazijos, mašinų kokybė variuodavo kaip Lietuvos politinių partijų reitingai, o japonai įvedė savotiškus standartus, kurių visi nori nenori turėjo paisyti. Kad sistema “neįmantru, bet pigu ir patikima” veikia įrodė ir pietų Korėjos “Hyundai/Kia”, kurie per 20 metų, iš esmės nuo nulio pakilo iki megagamintojo pasaulyje patenkančio į penketuką! Pavyzdžių galima rasti ir Europoje, čia motininių gamintojų rimtai imtos valdyti markės taipogi ima viršų – pvz. “VW” jau dirbtinai stabdo “Škodą”, kad nepjautų šakos ant kurios sėdi, o “Renault” valdoma “Dacia” keliose Europos rinkose jau lenkia/greit aplenks patį “Renault” (šiek tiek info paskutinėse pastraipose). Vieša paslaptis, kad kiti didieji gamintojai (ir ta pati “Toyota”) apžavėti “Dacia” sėkmės, konstruoja kažką panašaus.

** – “cheap and ugly does it”

*** – kaip nekeista, vėlesni “260” ir “280” buvo lėtesni už pirmataką “240” – juos pridusino griežtos JAV ekologinės normos bei didesnis svoris. Europiniai “260” yra greitesni, bet jų ir pagaminta gerokai mažiau (atitinkamos ir kainos)

**** – norėjau rašyti, kad ir įregistruoja, nes tai labai sunku padaryti kitose šalyse (jei automobilis iš JAV), dėja visose normaliose šalyse oldtimeriams daromos išimtys, o Lietuvoje tuo požiūriu visiška anarchija – savajam “SLC” pagal dabartines normas turėsiu šoninius posūkius sparnuose lipdyti, nors gamykla net į europinius jų nedėjo…

Nuotraukos: “Nissan”

Tagged , , , , , , , , , , , ,

“Volkswagen l’auto”

Volkswagenui” mušant automobilių pardavimo rekordus ir rodant ambicijas tapti Nr. 1 pasaulyje atėjo laikas pakalbėti ir apie šio “liaudies” gamintojo vietą istorijoje. O štai čia ir nelabai turiu ką pasakyti apie „VW“. Jei tokių masinių gamintojų kaip „Citroen“, „Peugeot“, „Fiat“ ar net „Opel“* istorijose rastume po keliolika nuostabių automobilių, tai „VW“ šiuo požiūriu pilkas kaip sovietinė mokyklos diskoteka (čia iš Užkalnio nufyrinau apibūdinimą, nors jis raše kažkaip kitaip) ir šlykštus, kad pamačius belieka tik apsivemti (kaip sakė Grumlinas mūsų trumpo susitikimo metu kalbant apie „Citroen“ ir auto istoriją – vimdantys pavyzdžiai čia ir čia).

Šiuolaikiniai „VW“ modeliai be savo nuobodaus interjero ir eksterjero man mažai imponuoja būtent dėl to, kad neturi jokios padorios istorijos. Pas daugelį gamintojų modelių istorines sąsajas gali brėžti nuo XX a. pradžios ir to dėka kai kurie modeliai pasirodo visai kitoje šviesoje**. O pas “VW” be “Scirocco” linijos, iš kurios man patinka visi modeliai ir dabartinis taipogi, daugiau vertų dėmesio modelio epopėjų nelabai ir yra. Na, pusėtinai atrodė “VW Golf I”, kurio dėka atsirado be konkurencijos geriausias visų laikų „VW“ – “VW Golf I GTI”, tačiau vėlesni „Golfai“ buvo baisesni vienas už kitą.

Bet grįžkim prie ištakų. “VW” ilgai kentė “vabalo” palikimą, realiai koncernas iki pat aštuntojo dešimtmečio, kai išleido “Golf I”, neturėjo pinigų jokiems didesniems eksperimentams. Taigi teko suktis su “vabalo” baze, taip 1950 m. gimė hipių numylėtinis “Type 2 T1”, kurį, vienintelį iš busiukų, aš visai norėčiau turėti savo svajonių garaže. O “hipis” į mano šią temą netelpa nei per kur – už 5000 Eur galima įpirkti tik griaučius, kuriems reikės pilnos restauracijos, o kultinė “Samba” versija gali kainuoti ir dešimtkart tiek – ir tai už vabalą su busiko kėbulu! Labai norėčiau, kad milijonai žmonių pasaulyje taip nesvaigtų dėl jo ir jojo kaina būtų mažesnė… Pigiau kainuoja vėlesnis modelis “T2”, bet jam toli toli iki savo pirmtako grožio ir dvasios.

Beje, tas pats “vabalas”, kurį už mano temos pinigus galima nupirkti labai neblogo stovio (neskaitant retesnių versijų) manęs neveža. Ir net ne dėl techninių dalykų. Vabalas man yra inžinerinis masinio automobilio grynuolis – pigus, patikimas, paprastas ir visai padoriai atrodantis. Be to, tai juk Ferdinando Porsche (pirmas linkas į save patį – yes, yes, yes) kūrinys! Tačiau tie 21,529,464*** pagaminti vienetai stipriai gadina reikalą – jis tiesiog perdėm populiarus, kad butų vertas mano dėmesio. Išskirčiau nebent kabrioletus – jie gaminti kitos įmonės “Karmann” gamykloje, kuri pasižymi puikia kokybe (ir tą sulankstomą stogą sukonstravo – “Karmann” iki šiol daugeliui kabrioletų gamina stogus ir ne tik juos). “Vabalų” be stogo buvo pagaminta tik (lyginant su įprastu “vabalu”) 330.000, taigi jie šio to verti – tiek paveldo, tiek pinigine prasme.

Tačiau aš ne apie kabrio “vabalą”. 1950 m. turėdami “vabalą” ir “vabalą busą” savo gamoje vokiečiai suprato, kad toli nenueis – pelnus šie gaminiai generuoti gali, tačiau markės įvaizdžio nepakels ir svaigstančių apie “VW” kiekio nepadidins. Juk pokarinėje JAV “VW” buvo biedniausiųjų mašina (kainavo tris kart mažiau nei pigiausias amerikietiškas auto), ir važinėjantys “vabalu” sulaukdavo nemažai pašaipų – tik vėliau prasidėjus hipių erai “vabalas” ir “vabalas busas” išgyveno atgimimą, nes buvo tarsi atsvara kapitalizmo banginių gaminamiems modeliams. Taigi, vokiečiai susikooperavo su italais (juk jei nepavyko užkariauti pasaulio, galima bandyti laimėti bent autofrontą). Kėbulų ateljė “Ghia” papaišė dizainą ir ant vabalo kūno gimė gulbė gražuolė “VW Karmann Ghia” (automobilius gamino tas pats “Karmann”).

Neišsiplėsiu čia apie tą “Karmann Ghia”, kiekvienas juk mokame google naudotis, tačiau automobilis fantastiškai gražus. Net sunku patikėti, kad prieškarinio primityvo pagrindu buvo galima sukurti tokios nuostabios išvaizdos automobilį.

Taip, jis visai nesportinis, kaip galbūt teigtų to meto “VW “brošiūros, ir “vabališkai” asketiškas viduje, tačiau dizainas nustelbia viską. Pats ilgai svaigau dėl “Ghios” ir tik paskutiniu metu svarstyklės pasisuko į “MB” pusę – norėjosi kažko labiau tinkamo kasdieniniam važinėjimui ir tiek. Už tuos 5000Eur Europoje gal ir ne fontanai, bet iš JAV galima atsiplukdyti pusėtiną (dėja,ne ledinį, padirbėti teks, bet už tokį gražuolį tai labai nedaug) automobilį ir labai džiugu kad Lietuvoje jų daugėja (gal jau bus ir kokie 5 – Užupio šerifas vienu važinėjo/važinėja, turtingas dėdė iš Kauno turi padovanotą, o ir “vabalų” klubo forume vienas kitas pasirodo).

P.S. buvo ir “Ghios” įpėdinis -”Type 34” – bet jis tik blankus šedevro atspindys…

* – pvz. “Opel GT” arba “Lotus Omega” (nors tai ir ne tikras „Opel“), kuria, pasak legendos, šiurpino Lietuvos kelius Valinskas, o paskui pardavė šį žvėrį Marijonui… O kur dar “Opel” gražuoliai –  „Record“, „Kadett“ (kupė versijos), arba postsovietinės lietuvių svajonės – „Monza“, „Manta“, „Commodore“.

** – kad ir šlykštusis „Peugeot 206CC“ – be to, kad buvo pirmasis prieinamas kabrioletas su kietu sudedamu stogu jis neturi nei vienos geros savybės, tačiau kai žinai kad prieš 70 metų buvo tokie (linkas ne visai tikslus, kam tikrai įdomu, nueikit ant “production” ir pažiūrėkit kada “Peugeot” pradėjo gaminti kabrio su kietais sudedamais stogais) aparatai viskas atrodo kitaip.

*** – vokiečiai pagamino 15,5 mln. (įsivaizduokit tokį kiekį “vabalų”!), kiti buvo surinkti Brazilijoje ir dar velniai žino kur.

Tagged , , , , , , , , , , ,

What’s wrong with you people? (arba 62.500,- Lt už cilindrą)

Nesakau, kad automobilių taršos nereikia mažinti. Bet, panašu, kad lazda tampa jau gerokai perlenkta. Neimsiu ieškoti visokių duomenų, bet, kiek atsimenu iš įvairių atsitiktinai matytų grafikų, automobiliai tikrai nėra pagrindiniai CO2 teršėjai pasaulyje. Juk yra pramonė, laivai, lėktuvai, o kažkur girdėjau, kad vien galvijai pribezda daugiau CO2 nei automobiliai.

Galėjo Europa su EURO4 normom ir pabaigti, o nuo kitų metų jau bus EURO5, dėl kurios gamintojai priversti gerokai pasukti galvas ir net užlenkti kai kuriuos „karštus“ modelius (vien už tai eurobiurokratai degs pragare). Neilgai trukus bus ir EURO6, o tai reikš, kad dyzelinio automobilio pirkėjas kokius 20%* automobilio kainos turės atseikėti vien už ekologiją.

O blogiausia ir yra tai, kad tokie reguliavimai jau pradėjo gerokai per stipriai įtakoti gamintojų produkciją – stabdyti esamų modelių gamybą arba priversti juos gaminti nesąmones. Būtent paskutinė nesąmonė mane ir paskatino parašyti šį įrašą. Pirmas signalas buvo prieš kelis metus kai „Volvo“ nusprendė į savo reprezentacinius modelius “S80” ir “V70” montuoti 1.6 109Ag dyzelį. Suprantu, kad deklaruojamos 4,5l/100 km sąnaudos „Volvo S80“ skamba įspūdingai, bet įsibėgėjimas iki 100 km/h per 12,4s („V70“ – 12,7s) tikrai nedžiugina… Juo labiau, automobiliui, kuris kainuoja virš 100.000 Lt. Na, bet „Volvo“ dar galima suprasti. Švedai pradėjo rūpintis ekologija dar tada kai tai buvo visiškai nemadinga, o kiti gamintojai garsiai triūbino apie savo pristatomus V-12 motorus**. Be to, “S80” yra klase žemiau nei „Mercedes-Benz S“ ar „BMW 7“, taigi tas 1.6 „psichologiškai“ jam dar puse velnio. Juo labiau, kad „Volvo“ šiais metais į „S80“ pradėjo montuoti naują turbobenzininį 1.6 180Ag motorą, kuris šį didelį sedaną iki 100 km/h įgena tik per 8s.

Žinia, kuri mane nuliūdino, apskriejo autonaujienų puslapius visai nesenai. „Mercedes“ iškilmingai pristatė savąjį “Mercedes-Benz S 250 CDI BlueEFFICIENCY” (varomą 2,2l 4 cilindrų dyzelio) kaip „taupiausią prabangų sedaną pasaulyje“. Negaliu kabinėtis prie šios mašinos techninių charakteristikų, nes jos visai padorios – 204AG galia, 500Nm (!) sukimo momentas, iš to išplaukianti 8,2 s 0-100 km/h akseleracija ir 240 km/h maksimalus greitis. Na ir aiškų įspūdingos deklaruojamos 5,7l/100 km vidutinės degalų sąnaudos.

Tačiau, „MB“ džiaugsmingai pranešama naujiena apie „pirmą kartą S-klasėje panaudotą 4 cilindrų variklį“ manęs neužkabino. Visų pirma, labai abejotinas yra „Mercedes-Benz S“ pirkėjo nenumaldomas noras sutaupyti kuro, žinant, kad automobilis kainuoja nuo 250.000 Lt (prailgintos bazės nuo 280.000 Lt). Norintiems taupyti jau senokai buvo geras pasiūlymas – „S 350 BlueTEC“ su 3,0l V6 dyzeliu, kuris tik 15.000 Lt (vargani 6% nuo aut. kainos) brangesnis už „S 250 CDI“ – ir srebia ne ką ten daugiau. O ir šiaip, pats faktas – „S klasė su 4 cilindrų varikliu“ man skamba kažkaip iškrypusiai. Juk be dinaminių charakteristikų dar yra toks dalykas kaip variklio darbo kultūra, kuri pas V6 ar V8 yra nepalyginama su 4 cilindrais. O kur dar garsas (na ir kas, kad „S“ klasėje tiek ten jo ir girdisi) ir savininko savimeilės paglostymas (tik nesakykit, kad už 250.000 Lt to nesinori).

Kodėl šį atvejį pavadinau nesąmone? Labai abejoju, ar spaudos pranešimuose deklaruojama frazė „taupiausias prabangus sedanas pasaulyje“ buvo tikroji „MB“ siekiamybė kuriant „S 250 CDI“. „Mercedes-Benz S“ yra geriausiai parduodamas tokios klasės automobilis pasaulyje ir matyt „Mercedes“ analitikai pastebėjo besiartinančią grėsmę. Grėsmės vardas CO2, o ji pasireiškia tuo, kad beveik visi stambesni pasaulio koncernai yra įvedę CO2 apribojimus savo tarnautojų automobiliams. Be abejo, yra ir biudžeto ribos, priklausančios pagal darbuotojo rangą, tačiau šalia visada eina ir CO2 lygis. Taigi, gali būti, kad ir stambiems firmų šulams buvo uždėti CO2 limitai renkantis limuzinus (visi dideli koncernai juk dabar labai mėgsta pasirodyti kaip jie myli gamtą). Šiuo atveju „S 250 CDI BlueEFFICIENCY“ įtelpa į 149 g/km ir tai gali tapti išsigelbėjimu kokiam nors CEO***, kuris pagal kompanijos politiką gali važinėti bet kuo… neviršijančiu 150 g/km. O kur dar valstybiniai reprezentacinių limuzinų pirkimai (valstybiniame, diplomatiniame sektoriuje “MB” stiprus), kurioms visos Europos šalys bus uždėję CO2 lubas… Taigi, tas „S 250 CDI“ greičiausiai buvo marketinginė, o ne inžinierinė, idėja, norint išsaugoti/užimti kuo daugiau rinkos.

Na taip, toks CO2 mažinimas tikrai nėra blogas dalykas, bet, kaip minėjau, manau, kad lazda jau perlenkta. Paskaičiavus kiek visi tie stambūs vadovai praskraido lėktuvais, ir kiek tiek lėktuvai išmeta CO2, tas 150 g/km ar 220 g/km (kuriuos išmeta pvz. „S500“) manau, toli gražu, nesudaro lemiamo skirtumo. Be to, tų pačių generolų vadovaujamose megagamyklose, pakeitus keletą technologinių operacijų, CO2 išmetimą per parą būtų galima sumažinti tonomis o ne gramais…

Taip ir norisi klausti,  what’s wrong with you people?

P.S. Apie elektromobilius ir jų išmetamą “nulinį CO2” čia nerašiau – nulinis jis bus tik tada kai visa, arba bent jau didžioji dalis elektros energijos bus išgaunama iš atsinaujinančių šaltinių

* – procentai įrašyti “iš lempos” ir nepagrįsti jokiais skaičiavimais – jie skirti tik iliustruoti per didelę ekologijos kainą automobiliuose. Manau, paknaisiojus gūglėje būtų galima rasti ir tikslesnių skaičiavimų, tačiau ne tai šio rašinio tema. Kas tiek kainuoja? Visa gausybė dalykų – dalelių filtras, katalizatorius, EGR (atidirbusių dujų pakartotiniam panaudojimui) sistema, start/stop sistema, įvairios mišinio liesinimo sistemos ir pan. Pateisinti galima nebent tuos dalykus, kurie vartotojui duoda realią naudą – dvigubos sankabos dėžė (greitesnis pavarų perjungimas) arba turbina (gyvesnis variklis, bet čia irgi yra niuansų).

** – 1987 m. „BMW“ savo „7“ serijai pristatė V-12, „MB“ negalėjo atsilikti ir 1991 m. į „S“ taipogi įkišo V-12.

*** – čia šiaip ne į temą. Nesenai peržiūrėjau “The Social Network” – taip, tai grynai holivudinis produktas (nieko kito ir nesitikėjau), bet man visai patiko. Ypač patiko dabartinio IT napoleono Mark Zuckerberg naudotas užrašas ant vizitkės – “I’m CEO, Bitch”.

Vargšiškas 4 cilindrų dyzelis S-klasėje, šaltinis: "Mercedes"

Tagged , , , , , ,

Aukštuomenės damos išgelbėtos!

Visi žinom sėkmingų verslininkų pomėgį savo žmonas ar/ir drauges pamaloninti automobiliais. Taip jau yra, kad visi įsivaizduoja jog tokioms ponioms labiausiai tinka koks ale džipukas – tipo ir matomumas geresnis ir saugesnis ir t.t.. Taigi, paprastos ponios gauna kokį “Toyota RAV4”, o labiau nusipelniusios gali pretenduoti ir į prestižinį segmentą, nes premium gamintojai šia nišą greitai užpildė – “BMW X1/X3”, “Audi Q5”, “Mercedes-Benz GLK” ir panašiai.

Yra ir dar bent viena įdomi markė. Ji niekuo ne geresnė/brangesnė, nei mano išvardinti vokiečiai, bet turi šiokią tokią egzotikos aureolę. Panašiai, kaip kažkada JAV milionierius ekscentrikas Howard Hughes (“Aviatorius” – apie jį) nusipirko „Daimler DS420“ (kuris buvo retas, bet Howardo masteliais nebuvo brangus) manydamas, kad tai yra išskirtinis, tik karaliams gaminamas automobilis*, taip kai kurie prakutę pirkėjai labai vertina “Range Rover” ar “Jaguar” statydami juos gerokai aukščiau “mainstreemo” “BMW”, “Audi” ar “MB”. Nesakau, kad tame nėra bent dalelės tiesos. Aš ir pats labai džiaugiuosi kad vokiečių premium banginiams yra alternatyvų, nes pasaulis būtų per daug nuobodus jei būtu tik jie – bet šis įrašas ne apie tai.

Taigi, tai koks turtingas dėdė nuspręsdavo savo meilei nupirkti “Range Rover”, iškart atsidurdavo aklavietėje. “Range Rover Sport” šiaip ar taip brangokas, nežinia kaip ten su ta meile paskui bus ir iškart kildavo klaustukas ar ji verta tokios investicijos…

Tada “Range Rover” staigiai sumojo turinti didelę skylę savo modelių gamoje ir išleido “Evoque”. Bet tas gi triduris… O juk visi jau žinom, kad į, nusipelniusiųjų tokios mašinos, draugių/žmonų pareigas įeina ir vaikų vežiojimas. O kaip čia juos susodinsi per tas vienerias šonines duris…

O, “Range Rover” pačioje pradžioje dar teigė, kad “Evoque” (pagal “Land Rover LRX” konceptą) sumanytas tik kaip triduris ir viskas. Paskiau, matyt susiprotėjo, paanalizavę kas yra tokių mašinų pirkėjai ir kokia tokių mašinų paskirtis, ir pradėjo slapčia daryti 5 durų versiją, vis dar neigdami tai ir aiškindami, kad jei ji ir bus tai tik negreitai ir pan.

Bet kur čia lauksi, kai konkurentai rinką jau baigia išsidalinti, gali ir nesuspėt į traukinį…

Taigi, neilgai trukus, sulaukėm ir penkiadurio!

Aukštuomenės damos išgelbėtos!

* – iš tiesų, nemažai “Daimler DS420” priklausė karališkosioms šeimoms, tačiau automobilį galėjo nusipirkti bet kas. Labai geras puslapis apie šį “Daimler”, kuriame yra ir Howardo automobilis (su tualetu!), 1984 m. ofisas ant ratų (velniškai įspūdingas!) ir daugybė kitokios info.

Tagged , , , , , , ,

Besvaigstant apie “E-Type”

Iki šiolei savo bloge nebuvau užkabinęs britų. O juk jie, kartu su vokiečiais, prancūzais ir italais yra automobilizmo pradininkai. Taip, šiai dienai savo autonepriklausomybę jie yra praradę (ir kažin ar kada susigrąžins), bet, negali sakyti, kad ir patys prie to neprisidėjo su savo neefektyvia gamyba ir apgailėtina daugelio modelių kokybe. Bet britų autoindustrija nebus šio įrašo tema, nes jos bėdos reikalauja gilesnės analizės.

Bandant įsivaizduoti britų automobilį-simbolį man į galvą ateina tik du pretendentai – “Jaguar E-Type” ir “Mini”. Apie “Mini” būtinai reikės kažkada parašyti, be to ir “BMW” iniciuojama markės evoliucija man visai patinka (bent jau kol kas). O apie “Jaguar” – trumpai šiandien. “E-Type” buvo netikėta markės sekmė, išleistas 1961 m., jis buvo nelabai brangus ir labai greitas – deklaruotas 150mph* maksimalus greitis tuo metu varė visus iš proto ir vertė pasitempti tokius grandus kaip “Ferrari” ar “Aston Martin”.

Dizainas irgi buvo stiprioji pusė, nors aš dėl jo taip nesvaigstu, kaip kiti. Man jis per daug neproporcingas – vizualiai atrodo, kad variklio daingtis užima 2/3 automobilio ilgio. Nors tai nėra blogai, nes sudaro vaizdą, kad “Jag” pačią paskutinę minutę pridėjo dar keletą dešimčių cm tik tam, kad specialiai Jums po kapotu įspraustų kuo didesnį variklį. Dar man “E-Type” kažkuo neakivaizdžiai primena antro pasaulinio karo laikų britiškus naikintuvus – nenustebčiau sužinojęs, kad prie jo dirbo kas nors iš aviacijos.

Deja, be visų pliusų “E-Type” turi vieną didžiulį “minusą” – į dabartinę pardavimo kainą yra įskaičiuojama didelė priemoka už britiško simbolio rolę. Populiariausių (mažiausiai vertinamų) komplektacijų kainos lengvai viršija 100 kLt, o retesnės kainuoja ir virš 100k £, neskaitant aliumininių, kurių buvo pagaminta tik 12 ir už kuriuos šaukia po milijoną £. Manau, tuo (žinant mano šios temos rėmus) apie “£-Type” galima ir pabaigti…

Bet. Nėra viskas taip blogai. Aristokratiškai atrodantis “XJS”, kuris yra tiesioginis “E-Type” įpėdinis, lyginant su pastaruoju, nekainuoja nieko. Ir nors “XJS” neturi tokios auros, kaip “E-Type” (ir niekad neturės) jis yra automobilis, reprezentuojantis “GT” erą, kuri tesėsi nuo 8 iki 10 dešimtmečio**, o šios eros mašinos jau pamažu tampa moderniąja klasika.

Nežinantiems - čia ne "XJS", neapsigaukit, čia "E-Type"

Turint kantrybės iš kokio JAV aukciono manau tikrai būtų galima nupirkti padorų “XJS” už mano jau minėtą sumą. Be to, šiame “Jag” Jūs galite turėti “V-12”, o tai jau kaip falo prailginimas kiekvienam vyrui visu 12 centimetrų (gaila, nerandu žodžių, kaip apibūdinti “V-12” reikšmę moterims).

Taigi, cituojant “Top Gear”, šio vakaro “Top Tip” yra toks: svaigsti apie “E-Type”?, – pirk “XJS”.

* – nors, kaip vėliau tyrė įvairūs žurnalistai, tas 150mph* buvo reklaminė antis ir nežinia kokiomis sąlygomis pirmieji “E-Type” tokį greitį galėjo pasiekti – realus buvo kažkur apie 140mph, tačiau net ir tie 140mph tiems laikams buvo kosminiai

** – pavyzdinis šios eros atstovas yra “Porsche 928”, kuris buvo gaminamas 1978-1995 ir tikrai susilauks savo aprašymo šioje temoje

O čia jau "XJS"

Nuotraukos: “Jaguar”.

Tagged , , ,

Mašinos, kurias verta pirkti

Šioje temoje dalinsiuosi savo mintimis apie klasikines mašinas, kurias verta pirkti. Aišku, už kokius 30 mil. $ verta pirkti ir “Bugatti Atlantic”, bet, turėdamas omenyje vidutinio lietuvaičio (ir savo) finansinius išteklius, orientuosiuosi į maždaug 5.000€ – turbūt panašiai kiek šiuo metu autopliuse kainuoja vidutinis naudotas automobilis. Kriterijai, kuriais bandysiu vadovautis atrankoje bus šie: modelio retumas (dažniausiai sąlyginis, nes ir kaina atitinkama), techninės ypatybes bei dizainas. Šių kriterijų samplaika turėtų reikšti, kad mano pasirinkti modeliai galės būti traktuojami ir kaip savotiška investicija. Bandysiu parinkti tuos, kurių kainos galimai jau pasiekė žemiausią tašką ir ateityje turėtų tik kilti (investicinis faktorius labai svarbus norint pramušti tokį pirkinį šeimos biudžeto svarstyme).

Žiūrėsiu, kad į minėtą sumą tilptų vartotini automobiliai, nes už tuos 5.000€ galima nupirkti gal ir kokį “Aston Martin”, tačiau jam bus reikalinga pilna restauracija, o ji, net ir kukliausiais skaičiavimais, lengvai pasiekia keturių € nulių zoną. Taigi, tokių variantų čia nenagrinėsiu. “Klasikos” apibrėžimas šioje temoje daugmaž atitiks standartus, aprašomi automobiliai bus virš 25 metų amžiaus, nors, gali būti, kad pasitaikys vienas kitas ir naujesnis.

Taigi, tuojau pat, ne už ilgo, pirmasis šios temos automobilis (ne šitas, kur nuotraukoje – čia tik šiaip temos iliustracija).

"Mercedes SLC" 1971 m. Paryžiaus automobilių parodoje. Šaltinis "Mercedes".

Tagged ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar