Blogas Automobiliams

Na štai ir paskutinė Štutgarto trilogijos dalis, atskiro numerio, lyginant su pirmomis dvejomis, ji neverta, taigi bus #2⅓.

Ketvirtoji mūsų diena Štutgarte meteorologiniu požiūriu buvo nuostabi. Žiūrint į dabartinį lietuvišką dangų net sunku patikėti, kad vos prieš dvi savaites mes buvome ne taip jau ir toli nuo gimtinės ir ten buvo 20 laipsnių šilumos. Išties, kaip paskui pasidomėjau, tų vietovių klimatas visai dėkingas – mūsiškai suprantamos tikros žiemos ten nelabai ir būna – tiesa, neaišku kaip bus ateity, nes visi matėm kaip gamta šposyja paskutiniu metu.  Taigi, tą šiltą dieną vaikščiojau beveik su marškiniais ir su pavydu stebėjau pro šalį zvimbiančius motociklininkus. Jų sezonas, dėl jau minėtų sąlygų, čia trunka ilgiau, o man patiko dar ir tai, kad nei vieno baikerio nemačiau apsirengusio belekaip – visų aprangos rimtos ir pilnai sukomplektuotos (bepigu tiems vokiečiams su jų pajamom ir „Louis“ ar „Polo“ parduotuvėmis ant kiekvieno kampo).

Daug laiko tą dieną neturėjom. Oro uoste reikėjo būti apie 18 val., o iki jo dar geros 2 valandos, taigi mūsų paskutiniam kelionės tikslui – dar vienam muziejui – laiko teko ne tiek ir daug. Atsisveikinę su mūsų 3 naktų pastogės šeimininku, kuris, kaip nekeista, buvo prancūzas* (ir iš kur jis galėjo atsirasti tokiam vokiškumo centre kaip Štutgartas?) ir prižadėję, kad kažkada sugrįšim, susėdom į savo nuostabų Das Auto** ir besivadovaudami Algiuko blevyzgomis patraukėme į kelią.

Į tą muziejų nelabai ir veržėmės, jis nebuvo kelionės plano dalis ir šiaip apie jį sužinojome tik važiuodami į priekį, kai pamatėm “Konkordo” nosį. Kadangi “Konkordai” paprastai patvoriuose nesimėto, nusprendėm, kad ten visai gal ir verta nuvaryti. Muziejus, apie kurį kalbu yra šis ir jis nėra blogas, bet į mūsų kelionę kažkaip neįsiklijavo. Tiesa, gerumas buvo tame, kad jis buvo visiškai pakeliui, taigi neužsukti į jį butų buvę tiesiog negražu.

Sinsheimą vertinti gamyklinių muziejų fone yra sunku. Gamykliniai muziejai jų savininkams yra tarsi vizitinė kortelė ir netikiu, kad ten trūks plyš siekiama daryti biznį. „MB“ ar „Porsche“ muziejų statyba ir esamos ekspozicijos kainavo/kainuoja šimtus milijonų Eur ir nemanau, kad tie 8 Eur už bilietą (kad ir esant geriems lankytojų srautams) padengia kažką daugiau nei veiklos sąnaudas. Tikrasis gamintojo biznis yra legendos kurstymas (tik ji garantuoja ilgalaikį premium markės pelningumą), taigi muziejaus rentabilumą šiam tikslui galima ir paaukoti. Be to, gamintojai yra tiesiogiai suinteresuoti kuo geriau save pristatyti, taigi ir eksponatų pateikimas būna atitinkamas.

Sinsheime viskas kitaip. Jei Merso ar Poršo įstaigas galima vadinti muziejais iš didžiosios raidės, tai Sinsheimas primena disneilendą su mašinomis ir lėktuvais vietoj pilių ir mikimauzų. Čia biznis yra svarbiausia, taigi bilietas kainuoja jau visus 13 Eur (jei norit į 3D kiną teks dar primokėti), o apie ekspozicijos meninį lygį geriau nekalbėti…

Mums žiauriai nepasisekė, kad savo turą pradėjome nuo lieviausios salės. Čia buvo visa krūva šešto ir septinto dešimtmečio amerikietiškų lainerių, kurių polinkį į kičą dvigubai sustiprino aplink chaotiškai sumėtyti manekenai ir visokie nežinia iš kur sutempti rakandai. Net ir visai puikūs automobiliai, kaip „DeLorean“, „Cord“ ar „Auburn“ šioje nešvarioje stilių maišalynėje atrodė baisiai. Paskui prasidėjo visokia karinė technika su dar baisesniais manekenais ir man visa tai pradėjo ne juokais gadinti nuotaiką…

Bet, situaciją gelbėjo antroji salė, kur buvo fantastiškų mašinų – beveik visi unikalesni „Ferrari“, speciali „Rolls-Royce“ ekspozicija, „De Tomaso“, „Lamborghini Miura“ (dievas ją nupaišė), nacių Mersedesai, plius gausybė kitų (vertų dėmesio!) aparatų ir parodos vinis – „Bugatti“ stendas. Viso šio gėrio sutalpinimas po vienu stogu jau savaime nusipelno pagarbos. Užkniso tik stendų nevientisumas – lyg ir teminė „Ferrari“ parodėlė, bet tarp jų įsitrynęs „Countach“, prie „Bugatti“ nežinia iš kur nukritęs „E-Type“ ir panašiai. Ech, jei duotum visą šį turtą „Porsche“ ar „MB“ muziejų architektams – gautųsi tikras automobilizmo Tadž Mahalas… Na taip, tą chaotiškumo įspūdi mums sustiprino ir tai, kad laiko jau beveik neturėjome, taigi pro paskutinius (įdomiausius) eksponatus bėgome tekini (skubėti reikėjo ne tik dėl lėktuvo – kaip tikri keliauninkai, lauktuvėms pirkti pasilikome paskutinę minutę visai pamiršę, kad normaliose šalyse prekybcentriai sekmadieniais nedirba…).

Bet vieną kozerinį tūzą Sinsheimas turi. Čia vienintelė vieta pasaulyje, kur galima kartu pamatyti nutrūktgalviškų keleivinės aviacijos metų šedevrus – „Concorde“ ir „Tu-144“. Jie yra neginčijama šios vietos pažiba, beje visada naudojama muziejaus reklamose (be to, ir iškelti labai aukštai, kad matytųsi nuo šalia einančio autobano). Galima įeiti į abiejų vidų, tik gali tekti palaukti, nes įleidžiamas ribotas skaičius žmonių. Gaila, “Konkordo” nuotraukos nepadariau, nes per visą kelionę nekrautas fotikas atidavinėjo galus, bet tiek jau to – ir “Konkorde” ir “Tūškei” pabuvau, o tai jau įvykis, kurį senatvėj galėsiu pasakoti anūkams. Tokio techninio džiazo šiais laikais aš pasigendu… Na ir kas, kad tie lėktuvai buvo nesvietiškai brangūs gaminti, neekonomiški eksploatuoti ir nepatikimi reguliariems reisams. Tai buvo techninis šuolis, aukščiau kurio civilinė aviacija turbūt iššoks dar negreitai…

Ir dar. Sinsheimo dukterinis muziejus (esantis netoliese) turi “Buraną”, kuriuo skraidė Lietuvos aviacijos legenda Rimantas Stankevičius. Tai sužinojęs pasijutau keistai. Vos prieš kelias dienas teko pabuvoti a.a. Rimanto sūnaus Algimanto kelionės pristatymo vakarėlyje (Algimantas žadėjo, kad bus atskiras puslapis šiai kelionei, bet kol kas jo neradau, tai duodu pirmą rastą linką). Kelionės metu jis su žmona nuvažiavo 10.000 km ir aplankė visus „Buran“, tame tarpe ir šį, Vokietijoje. Ir štai, aš, nieko neplanavęs, esu visai netoli to “Burano”, apie kurį klausiau ištempęs ausis prieš kelias dienas. Pasaulis iš tiesų pilnas sutapimų. Tačiau, “Burano” dėl laiko stokos neaplankėme. Tebūnie tai neatliktas darbas (kaip ir “MB” muziejuje neapžiūrėtas “SL”), kuris trauks kažkada, kad ir gilioje senatvėje, vėl čia atvykti.

P.S. Didžiausias neatliktas darbas liko nesudalyvavimas Oktoberfest, kuri taip ir nesupratom ar kažkur Štutgarte vyko ar jau buvo pasibaigus… Na, bet mes, vakarais prie teliko, kultivavom savąjį šventės variantą apsirūpinę alumi iš prekybos centrų.

* – nuvylėm mes tą prancūzą. Nuomos automobilį kažkodėl gavom su „FR“ numeriais, taigi tas iš vakaro nužiūrėjęs, ryte puolė mus prancūziškai kalbinti. Sunkiai mes jam išaiškinom kas per daiktas tas Lietuva, o ir mūsų kelionės tikslu jis turbūt nelabai patikėjo. „Tai atvažiavot čia mašinų pirkti?“ – mestelėjo jis, turbūt taip mandagiai užšifravęs žinutę – “tai prekiaujat narkotikais?”.

** – tūkstantį kartų ačiū „Hertz“ automobilių nuomos darbuotojui, kuris vietoj mūsų rezervuoto benzininio „Kia Rio“ už simbolinę priemoką įsiūlė dyzelinį „VW Polo“. Aišku, mes tikri lietuviai gudragalviai, naiviai tikėjomės, kad rezervavę pigiausią mašiną gausim geresnę (taip pakankamai dažnai nutinka). Taigi tą „VW“ gal ir taip būtume gavę, bet ne griekas buvo ir primokėti – automobilis mus visus maloniai nustebino ir realiai, neradome prie ko jame prikibti (o taip retesnis už kamuolinį žaibą atvėjis, nes visi dirbame su naujais automobiliais ir sukritikuoti galime beveik bet ką). Gal ir neveltui šiam Das Auto atiteko dvi svarbiausios karūnos – 1, 2.