Cannes Lions 2011

Taigi, ką tik baigėsi didžiausia visų reklamščikų kasmetinė tūsovkė ir man laikas atnaujinti savo rubriką. Praėjo jau keletas mėnesių nuo paskutinio teminio įrašo “Cannes Lions 2010” ir reklamų aš jau kažkiek pasiilgau (buvau tikrai persisotinęs darydamas tas apžvalgas). O šiaip teminę rubriką bloge turėti yra smagu, reiks ir šitą vėl pajudinti.

Iškart atsiprašau, kad pateikimo forma šiame įraše bus kiek kitokia. Ankstesniuose, kai aprašinėdavau seniau įvykusius apdovanojimus, visus video kiek įmanoma esu gražiai sudėjęs į patį įrašą. Šį kartą pačiam renginio puslapyje viskas taip gerai pateikta, kad patingėjau kažką atskirai išrinkinėti iš youtube (o iš www.canneslions.com atkelti video ne mano kompetencijai), taigi pateiksiu tik nuorodas. Aišku taip rizikuoju su įrašo ilgaamžiškumu, nes tos nuorodos greičiausiai dings, na bet tiek to – tingumas šį kartą paėmė viršų.

Ir dar. Visiškai neišaukštinu šio renginio įvertinimo – kaip ir visuose kituose apdovanojimuose objektyvumas čia sąlyginis. Be to, toks dalykas kaip reklama išvis sunkiai vertinamas. Tačiau Kanų Liūtai kaip Oskarai – nebūtinai laimi geriausieji, tačiau renginys savo srityje žinomas plačiausiai ir neatsižvelgti į jo nominantus būtų neprotinga.

Taigi.

2011 bronza:

Category: Cars Title: CHANGE ROOMS Advertiser/Client: VOLKSWAGEN Product/Service: VW PASSAT Entrant Company: DDB Sydney, AUSTRALIA Advertising Agency: DDB Sydney, AUSTRALIA

http://www.canneslions.com/work/film/entry.cfm?entryid=20500&award=4

Gražu, vaizdinga, bet turbūt reikia būti australiečiu kad suprastum…

Category: Cars Title: OLD LADY Advertiser/Client: PON’S AUTOMOBIELHANDEL Product/Service: VW GOLF Entrant Company: DDB AMSTERDAM, THE NETHERLANDS Advertising Agency: DDB AMSTERDAM, THE NETHERLANDS

http://www.canneslions.com/work/film/entry.cfm?entryid=18415&award=4

Visi (tautiečiai) galim gerai pažvengti, tačiau juokiamės patys iš savęs – mūsų turguose frazės ir legendos “nedaužta”, “tikra rida”, “važinėjo tik senukas sekmadienį į bažnyčią” dar puikiai veikia… Labai norėčiau, kad ridos (tai juk esminė naudoto automobilio charakteristika) atsukimas būtų įtrauktas į kriminalinių nusikaltimų sąrašą.

Category: Cars Title: MILK RUN Advertiser/Client: VOLKSWAGEN Product/Service: VW Entrant Company: DDB GROUP NEW ZEALAND Auckland, NEW ZEALAND Advertising Agency: DDB GROUP NEW ZEALAND Auckland, NEW ZEALAND

http://www.canneslions.com/work/film/entry.cfm?entryid=11593&award=4

Idėja silpnoka, įgyvendinimas kiek geresnis – vidutinis banalios reklamos pavyzdys.

 

2011 sidabras:

Category: Cars Title: PATHOLOGICAL LIAR; DIRTY COPS Advertiser/Client: LAND ROVER Product/Service: LAND ROVER LR4 Entrant Company: Y&R New York, USA Advertising Agency: Y&R New York, USA

http://www.canneslions.com/work/film/entry.cfm?entryid=24266&award=3

Viso du tos pačios kampanijos klipai. Paprasta, bet man patinka. Be to, labai taikliai atskleidžiamos produkto savybės. “LR” ir anksčiau jau panašiai darė.

Category: Cars Title: TRANSLATOR Advertiser/Client: VOLKSWAGEN Product/Service: TIGUAN Entrant Company: ALMAPBBDO São Paulo, BRAZIL Advertising Agency: ALMAPBBDO São Paulo, BRAZIL

http://www.canneslions.com/work/film/entry.cfm?entryid=20477&award=3

Esu jau sakęs ankstesnėse Kanų apžvalgose, bet pasikartosiu – Pietų Amerikoje gimsta daug idėjiškai stiprių reklamų. Įgyvendinimas pas juos dažnai paveda, bet idėja viską atperka su kaupu, kaip ir šioje.

Type of Entry: Product & Service Category: Other Vehicles, Auto Products & Services Title: I LOVE YOU; BOSS; SON, YOU’RE ADORABLE; IT´S NOT YOU Advertiser/Client: VOLKSWAGEN Product/Service: ORIGINAL PARTS Entrant Company: ALMAPBBDO São Paulo, BRAZIL Advertising Agency: ALMAPBBDO São Paulo, BRAZIL

http://www.canneslions.com/work/film/entry.cfm?entryid=20478&award=3

Viso keturi kampanijos klipai. Vėl Brazilai sužibėjo ir vėl pasikartosiu – mane veža tokios reklamos kurioms įgyvendinti realiai užteko kelių šimtų $. Jų visa jėga ir vertė yra idėjoje ir tai yra tiesiog super. Ir vėl “VW” su gera reklama (tą “VW” fenomeną esu paminėjęs šito pabaigoje).

Category: Other Vehicles, Auto Products & Services Title: LOVE STORY Advertiser/Client: CAR ONE Product/Service: USED CARS Entrant Company: LEO BURNETT ARGENTINA Buenos Aires, ARGENTINA Advertising Agency: LEO BURNETT ARGENTINA Buenos Aires, ARGENTINA

http://www.canneslions.com/work/film/entry.cfm?entryid=21824&award=3

“CAR ONE” pernai buvo ir auksą gavę. Šiais metais kiek silpniau, bet irgi neblogai.

 

2011 auksas:

Category: Cars Title: FORCE Advertiser/Client: VOLKSWAGEN Product/Service: VW PASSAT Entrant Company: DEUTSCH INC. Los Angeles, USA Advertising Agency: DEUTSCH INC. Los Angeles, USA

http://www.canneslions.com/work/film/entry.cfm?entryid=6396&award=2

Komisijoje garantuotai buvo vienas ar keli “Star Wars” fanai, taigi nenuostabu kodėl auksas. Kadangi dėl “Star Wars” pamišęs nesu tai ir klipas man pasirodė “neauksinis”.

Category: Cars Title: BORN OF FIRE Advertiser/Client: CHRYSLER Product/Service: CHRYSLER 200 Entrant Company: WIEDEN+KENNEDY Portland, USA Advertising Agency: WIEDEN+KENNEDY Portland, USA

http://www.canneslions.com/work/film/entry.cfm?entryid=13031&award=2

Turi būti tam tikro socialinio sluoksnio amerikietis kad užvežtų – tiesa, “Chrysler” būtent į tokius ir taiko. Klipas specifinis – buvo parodytas tik kartą per “Super Bowl” finalą, kai visi galynėjasi kas geresnę reklamą parodys (ir kai minutė eterio kainuoja n milijonų $).

Štai ir viskas. Visi kiti laimėtojai, tame tarpe ir “Grand Prix” patalpinti ir aprašyti “Cannes Lions” puslapyje ir labai rekomenduoju ten nueiti – tikrai geriau nei beprasmiškai blūdinti po kokį delfį (nors nemanau kad šio blogo skaitytojai tuo piktnaudžiauja).

Tagged , , , , , , ,

Bauska laukia mūsų!

Šį savaitgalį su draugais motomanais išsiruošėm į kelionę po Latvijos apačią ir Lietuvos viršų. Įspūdžių daug ir jie labai teigiami, tačiau šiandien ne apie tai (nenoriu užknisti su tais motociklais), na tik keletas pastebėjimų:

– Lietuvoje keliai, lyginant su Latvija yra tiesiog super aukšto lygio. Pas braliukus teko važiuoti ir žvyrkeliu, nors GPS susidėjom kad jų vengtume – matyt ES pinigai jau senokai paimti tik asfaltas vis dar nespėtas pakloti…

– Lietuva, bet jau tame regione, atrodo keistai tuščia. Biržai, Rokiškis, o ypač Zarasai kaip po kokios epidemijos – miesteliai gražūs, o žmonių vienas kitas. Nors ten turbūt visada taip, ir nežinau ar čia gerai ar blogai

– Keliukas iki Stelmužės ąžuolo turėtų būti kiekvieno motociklininko “must do” sąraše. Tik jei turite šeimą prieš važiuojant dėl viso pikto apsidrauskite gyvybę.

– Norinčius pamatyti kas per daiktas yra motomanų kelionė kviečiu apsilankyti čia (tik gali tekti prisiregistruoti jei norėsite matyti nuotraukas, nors lyg yra linkas į albumą). Ponas Vanagas tikrai moka rašyti linksmai, o tai aš laikau dideliu talentu. Mes bandėm pakartoti kažką panašaus tik su gerokai mažesniu kiekiu kilometrų bei alaus. Na, bet užtat ir lietaus mažiau gavom.

O dabar apie tai ko mes važiavom į Latviją. Taip jau susiklostė, kad mūsų kaimynai yra truputėlį labiau autošalis nei mes. Taip, Lietuvoje mažomis serijomis buvo surinkinėjami autobusai ir sunkvežimai, be to turėjome Brunzos sportinius šedevrus, tačiau masine gamyba tai pavadinti sunku. O latvių RAF buvo nors ir smulki, bet vis tik žuvis SSRS autopramonėje. Autosporte jie irgi galva aukščiau – jei į ralius Lietuvoje atvažiuoja jų geriausieji, mūsiškiai dažniausiai gauna į kaulus (o ir savo ralio mašiną “OSCar” yra padarę). Be to, senų automobilių judėjimas ten dar Tarybų laikais buvo visai kitame lygmenyje – braliukai turėjo ir daugiau, ir įdomesnių eksponatų. Dėl to Rygos automuziejus yra bene vienintelis “normalus” tokio tipo muziejus Pabaltyje.  Ir jei į Rygą kelionė atrodo reikalaujanti pasiruošimo, tai į Bauską (nežinau kaip tiksliai lietuviškai, gal Bauskė) jūs galite nuvažiuoti tiesiog šiaip sau. Ten yra Rygos automuziejaus filialas ir, atvirai pasakius, ten nėra nieko gero. Nieko gero jei važiuoti specialiai (nebent esate didelis autofanas), tačiau jei važiuojate pakeliui arba dalyvaujate šitame, į Bauską užsukti tiesiog būtina. Be to, ten dirba geriausias gidas kokį man teko sutikti (iki šiol gailiuosi, kad nepaklausiau jo vardo) ir jo pasakojimai, iš pažiūros skurdžią, ekspoziciją pakelia į megamuziejaus lygį.

O čia glausta apžvalga su mano komentarais (dauguma faktų/minčių iš gido).

1928 m. “Fiat 503” fragmentas. Tai seniausias muziejaus automobilis ir lygtais dar net nerestauruotas (savininkas, jį atseit turi jau labai ilgą laiką ir skrupulingai prižiūri).

1938 m. “Adler 2EV”. Dailus to meto kūrinys su priekiniais varomaisiais ratais (naujovė tada) ir “Karmann” kėbulu.

1930 m. “Ford A” – antrasis masinis “Ford” automobilis po “T”. Spalva neoriginali ir šlykšti, bet įspūdį kiek pataiso mano jau apdainuota “rumble seat“.

1928 m. “Buick Six” (taipogi labai tiktų į mano prieš tai paskelbtą nuorodą apie kupė). Nuostabus ir visiškai autentiškas, važiuojantis (!) kabrioletas su mediniais ratlankiais (paskutiniai metai kai darė tokius). Savininkas net nežada daryti pilnos restauracijos ir aš tam labai pritariu – jei daiktui 80+ metų tai jis turi taip ir atrodyti. Beje, pirmoje nuotraukoje matosi ir mūsų herojinis gidas.

Angaro vaizdelis ir fantastiško stovio ZIM’as.

Labai retas ir man nematytas daiktas – 1961 m. “ZIL 111G”. Jei “ZIM”, nors ir buvo orientuotas partijai, realiai buvo naudojamas ir liaudies reikmėms (taksi, greitoji pagalba ir pan.), tai šitie buvo išskirtinai daromi tik politbiuro veikėjams. Viso “111” serijos pagaminta virš šimto ir visi kažkuo skyrėsi. Dizainas, be abejo, inspiruotas amerikiečių, o dydis užburiantis (nuotraukoje to nesijaučia). Pvz., padangos buvo naudojamos tik dviejų tipų mašinoms – šitam ir dar kažkokiam autobusui. O plieno storis turbūt ne ką mažesnis nei pas “T-34” – nors šarvuotų jų nebuvo, vyko “atšilimas”, taigi ir bijoti nebuvo ko.

“Moskvič-400/420A” – pirmasis sovietinis masinis automobilis ir turbūt masiškiausias kabrioletas (tiesa, labiau, kaip rusai vadina “kabriolimuzinas”, nes rėmas aplink langus yra). Kaip ir 1:1 trofėjinė “Opel Kadett” kopija, bet nevisai. Pasirodo “Opel” surinkimo linijos buvo trys ar keturios ir iš jų tik viena gamino 4 durų versijas – kitos dvidures. Rusai parsivežė pastarąją liniją, tačiau Stalinas liepė gaminti 4 durų mašinas, taigi teko pakeitimus daryti vietoje (dabar aišku kodėl tie galinių durų vyriai taip nesižiūri).

Rusiškas “Vilis” (paminėtas čia) 1951 m. “GAZ 67B”, superpreciziškai restauruotas 1954 m. “GAZ 51A” ir pirmasis rusiškas sunkvežimis (šis, raudonas patapęs gaisrine) 1936 m. “GAZ AA” (“polutarka”) – “Ford AA” licenzinė versija (oi gerą bizniuką darė tais laikais Henris Fordas). “GAZ 51A” priklauso kažkam iš latvių “OSCar” chebros (ambicijų jie turi, dabar daro elektrinę ralio mašiną su kuria važiuos 2012 Dakare!) ir puikiai patvirtina restauracijos apibrėžimą, kad restauracija tai automobilio atstatymas į būklę kai jis išriedėjo iš gamyklos arba geresnę. Restauracijoje, aišku, svarbiausia autentiškumas  – gidas dar paminėjo, kad savininkas labai pergyveno jog teks dėti posūkius (originale nebuvo).

Netikiu aš sovietine technika nors tu ką, bet gidas privertė į viską pažvelgti kiek kitaip. Jo mintis, kad SSRS autopramonėje kokius 20 metų po karo vyko unikalūs dalykai pasirodė įdomi (tik nežinia kaip tai paaiškinti, ar “atšilimu”, ar tuo, kad senus inžinierius iššaudė ir atėjo nauji, ar tiesiog taip gavosi) Juk, kad ir ta pati “Pobieda” buvo kaip ir ne kopija, ir lyg pirma masinė mašina pasaulyje su integruotais sparnais. Kitas unikalumo įrodymas šie 4X4 automobiliai: 1957 m. “GAZ M72” ir 1958 m. “Moskvič 410N” – vėl lyg pirmieji pasaulyje “4X4” su normaliu, lengvos mašinos, kėbulu. Taip išeina, kad rusai sukūrė SUV – gal dėl to taip mėgsta visokius “BMW X5”?

Čia “M72” vidus su nurodymais kokiais greičiais galima važiuoti įsijungus visus vedamuosius ratus.

Na ir aišku, kaip gi be “RAF Latvijos”. Tai juk buvo vienintelis padorus mikroautobusas visoje SSRS. O paprasti žmonės pretenduoti jį įsigyti galėjo tik turėdami penkis vaikus. Po SSRS kolapso lietuviai lyg bandė moderniai perdirbti (buvo kiek keičiamas dizainas, montuojami “devintuko” žibintai, durų rankenos ir pan.) ir pardavinėti Skandinavijoje ar Vokietijoje.

Apžvalgą baigiu, bet tai ne visa muziejaus ekspozicija –  dar keletas įdomybių Bauskoje tikrai yra. O čia paskutinės dvi kelionės nuotraukos iš Rokiškio bei Jūžintų. Jūžintuose laukė kiek pasitrynusi žvaigždė, o Rokiškyje – spindintis bareljefas.

 

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Kiaulės ir bažnyčia

1955 m. "Ford F-100" (nuotrauka iš "Ford")

Ką bendro turi kiaulės ir bažnyčia sužinosite kiek vėliau (liaudies patarlė čia ne prie ko). O šiandien vėl apie Ameriką. Amerikoje (turiu omenyje JAV) dar nebuvau ir dėl įvairių priežasčių kelionę tenais turbūt teks atidėti iki kokių 2030 m. – kaip mes visi žinome tuomet mūsų šalis bus sumaniausia ir pažangiausia, ko išdavoje kiekvienas lietuvis turės personalinį lėktuvą, kuriuo galės skraidyti kur panorėjęs (konsultantai tik paskutinę minutę įkalbėjo Kubilių to nerašyti puslapyje). Taigi visais JAV gerumais ir kitoniškumais tenka domėtis nuotoliniu būdu – tame tarpe ir jų autoniuansais.

Esu kiek kritiškas jų dabartinei automobilių gamybos kultūrai, tačiau pilnai suprantu, kad nemažai tos kritikos atsiranda žiūrint pro europietiškus akinius – čia juk benzinas kainuoja 5-6 lt, o gatvės miestuose siauros, taigi ir jų automobiliai atrodo keistoki. Tuo tarpu pabandžius pažvelgti iš laisvės statulos perspektyvos viskas stoja į savo vietas – valstijos didelės, taigi ir mašinų reikia atitinkamų.

O štai vienas faktas, kurį sužinojau ne taip jau ir senai tikrai nustebino (tiksliau privertė pasijusi kvailai – juk man atrodė, kad aš bent šį tą žinau apie jų autorinką). Ir kas gi jūsų nuomone yra geriausiai parduodamas automobilis Amerikoje 28 metus iš eilės? Koks nors didelis/vidutinis sedanas, minivenas ar SUV? Visiškai ne mielieji, tai pikapas (kitaip tariant mažas sunkvežimiukas) “FORD F-150”. Nesakau, aišku, kad didmiesčiuose ten kiekvienas važinėja su tokiu (nors ten jie tikrai ne išimtis), tačiau periferijoje tokio tipo automobiliai sudaro turbūt 90 proc. autoparko (kai Europoje jų galima sakyti nėra). Štai jums ir vidutinio amerikiečio supratimas apie automobilį.

O mano minėta “Ford” “F” serija JAV gyventojams reiškia gerokai daugiau nei vien tik automobilį pervežti kroviniams (paskirtis juk atrodytų yra tokia). Gaminama jau dvylikta “F” karta, jos ištakos mena dar 1948 m., o visų versijų jau pagaminta daugiau nei 34 mln.! (ir beveik visi parduoti JAV viduje, tol kol jūs skaitėte šias eilutes amerikiečiai jau turbūt nupirko kokius dvidešimt “F-series”). Dabartinė gama, kaip teigia “Ford”, susideda iš 60 skirtingų variantų (reikia juk įtikti kiekvienam), o paskutiniu metu leidžiamos ir visokios “Harley-Davidson” (6.2l V8 411AG!) ar “Lightning” limituotos versijos (pastaroji dalinosi varikliu su superkaru “Ford GT“) – su šiais sunkvežimukais turint kokį bazinį “Porsche Boxster” tiesiojoje geriau nelenktyniauti.

Ką jie turi bendro nežinau, gal kad į vieną telpa kitas? (nuotrauka iš "Ford")

Taigi, jau žinome kaip jankiai myli pikapus, tačiau “Ford F-sieries” ar kiti panašūs daiktai juk vis vien yra sunkvežimiai. Taip, juose gali būti įrangos daugiau nei kokiam “Mercedes C”, tačiau ką daryti tam, kuris nori grakštaus pikapo, ne sunkvežimio. O štai čia tenka keltis į Australiją ir jau galima prisiminti kiaules bei bažnyčią. Legenda byloja, kad dar 1932 m. Australijos “Ford” padalinys iš ūkininko žmonos gavo tokį laišką-paklausimą – “ar turite automobilį, kuriuo sekmadienį būtų galima važiuoti į bažnyčią, o pirmadienį vežti į turgų kiaules?”. Nepraėjus nei dviems metams “Ford” Australijoje pristatė pirmajį pasaulyje krovininį kupė. Taip taip, būtent krovininį kupė. Šiame bloge esu nekartą aukštinęs kupė kėbulo tipą ir galiu pasakyti kad krovininis kupė mane veža ne mažiau. Ilga bagažinė žiūrint iš šono sukuria tokį siurrealistinį ištampyto normalaus kupė vaizdą ir tai man patinka. Tiesa, apie australų kūrinius neišsiplėsiu, tegaliu paminėti, kad amerikiečių “General Motors” valdoma Australijos markė “Holden” turbūt vienintelė iki šiol dar gamina tokius daiktus. Grįžkime vėl į valstijas.

1957 m. "Ford Ranchero" (paimta iš oldcarmanualproject.com)

Čia pimas krovininis kupė buvo 1957 m. “Ford Ranchero”, o po dviejų metų prisijungė “Chevrolet El Camino” – ir kokie nuostabūs tai buvo kupė! “El Camino” turėjo kosminį “Impala” galą, o ir komfortu abu ne ką tenusileido įprastiems automobiliams. Ir kas pasakė kad kiaulių negalima vežti prabangiai (čia 1981 m. “El Camino” vidus)? Būtent tas sugebėjimas iš bet ko padaryti komfortą man ir patinka pas amerikiečius. Pažiūrėkite, kad ir į jų sunkvežimius (beje, ten sunkvežimių tiuningas visai įprastas dalykas) – juk visai kitaip atrodo fūristo karjera jei gali važinėti po prerijas (ir valgyti kilograminius hamburgerius) su tokiu:

"Freightliner Coronado" - Amerika visame gražume (nuotrauka iš "Freightliner")

Tiesa, “Ranchero” ir “El Camino” aštuntąjame dešimtmetyje savo dienas baigė. Matyt jie tapo per maži tipiniams pikapų pirkėjams – šie ėmė rinktis tik pilnaverčius “pick-up”. Būtų labai gražu įtraukti bent vieną iš jų į mano “5000Eur virtualų garažą”, tačiau tą padaryti jau per vėlu – geri egzemplioriai kainuoja daugiau. Turbūt kitaip ir būti negali – tai juk amerikietiškos “country” kultūros ikonos. O pabaigai dar keletas šių krovininių kupė nuotraukų ir mano favoritas iš “normalių” pikapų 1955-59 m. “Chevrolet Task Force”.

1958 m. "El Camino" (paimta iš "Chevrolet")

Ir jo "impališkas" galas (www.flickr.com/photos/locomotion)

1958 m. "Ranchero" galas - fotografuota Europoje! (commons.wikimedia.org/wikiFile/Ford_Ranchero_1958_backright_2006-04-08_U

1973 m. "El Camino Conquista" - speciali versija (www.flickr.com/photos/autohistorian)

Tiesiog 1957 m. "Task Force" (www.flickr.com/photos/exfordy)

P. S. Kad Europa mažai žino apie JAV autokultūrą įrodo ir ši nesena istorija (nors ir sunku įsivaizduoti kas tarp jų gali būti bendro ir kaip jie gali vienas kitam trukdyti – tiesa, italams vis dėl to teko nusileisti).

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Open Season 3

Draugas gerai pastebėjo – “jei jau rašai apie mašinas, tai nieko neatsitiks, jei parašysi ir apie motociklus”. Išties nieko neatsitiks. Netgi priešingai, motociklai man kuo toliau tuo labiau patinka ir ruošiausi parašyti jau senokai. Šis sezonas (atidarytas prieš kokį mėnesį) man yra trečiasis ir važiuodamas motociklu aš vis maloniai atrandu kažką naujo.

Mano patirtis su motociklais savotiška. Taip jau atsitiko, kad iki 2009 metų nebuvau net sėdėjęs ant jokios pyrdos. Net visokie miniakai ir deltos mane taipogi kažkaip stebuklingai aplenkė. Taigi gavosi tokia keista situacija, kad automobiliai, kuriais domiuosi nuo mažų dienų, man buvo pažįstami ir artimi, o motociklas ir motociklininkai buvo visiškai nepažįstama tolima ir egzotiška teritorija. Taip, neatradus šio paralelinio pasaulio, ir būtų slinkę mano dienos jei tais lemtingais 2009-taisiais su tuo pačiu draugu nebūtume išėję išgert alaus. Po keleto bokalų sutarėm, kad reikia pirkti motociklus, o po kelių dienų nusprendėm, kad jei šį kartą “sutarę” nieko nepadarysim (daugelis juk žino kaip baigiasi visi didžiuliai planavimai prie alaus) tai būsim paskutiniai menkystos.

Ir visai neužilgo mano garaže jau stovėjo puikus daiktas pradedančiajam – “Honda CBF600”. Tada kilo natūralus klausimas ką man su ja daryti, nes važiuoti kaip ir nemokėjau. Tiesa, dėdės-ekspertai* iš garažų masyvo nuramino – “jei moki važiuot dviračiu tai mokėsi ir su šituo”. Taigi, teko pasiimti motociklininko atostogų ir šlifuoti vairavimo įgūdžius garažų labirintuose, neapsieinant, aišku, be kasdieninių motociklo prezentacijų dėdėms su paaiškinimais kad čia tikrai viskas “kaip mašinoj” – ir 4 cilindrai, ir vandeninis aušinimas ir t.t. Tiesa, dėdes tekdavo skaudžiai nuvilti su kuro sąnaudomis. Beveik iš visų girdėdavau firminį lietuvišką (Užkalnis TM) “neapsimoka”, kai pareikšdavau, kad “Honda” šimtui km ima ne “tris litrus”, o visus šešis.

Paskui, aišku, dar teko pasidarbuoti gaunant “A” raidelę teisėms ir aš oficialiai tapau motociklininku. Kuo man patinka motociklas? Tuo, kad tu čia iš tikrųjų vairuoji. Automobilyje juk jautiesi kaip akvariume: sėdi už stiklo, turi kokią nori temperatūrą ir gali užsiimti beveik bet kuo – valgyti, gerti, rūkyti ar net žiūrėti TV (taip taip, yra ir tokių draiverių).

Toks inkubatorius aišku gerai jei reikia atvažiuoti švariam ir nesuprakaitavusiam į darbą ar nuvežti vaikus į mokyklą, tačiau sutikite, kad su tikra kelione ir nuotykiais tai neturi nieko bendro. Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet su motociklu net ir pats nuobodžiausias maršrutas gali būti nuotykiu jau nekalbant apie vaizdingus kelius, kurių ir mūsų šalelėje yra ne tiek mažai kaip atrodo. “Success is a journey, not a destination” – skelbia kažkurio motyvatoriaus frazė ir važiavimui motociklu tai galioja visu 100%. Na taip, visokie sportiniai automobiliai gali suteikti panašų pojūtį, tačiau važiavimas motociklu skiriasi visa savo esybe. Automobilyje, jei tai ne koks “McLaren F1” ar “Renault Twizy” (geras sugretinimas!) jūs sėdite šone – tai aišku pliusas, nes galima šalia savęs pasodinti blondinę, tačiau tai net iš tolo neprilygsta sėdėjimui ant motociklo, kur jūs esate viso ko centras – sėdite apžergęs variklį ir greitėdami užgulate benzino baką (blondinę juk galima pasodinti ir už savęs).

Be to, jums reiktų išleisti nemažai pinigų automobiliui, kuris pasiektų šimtinę per 4-5s, o toks pagreitis visiškai normalus bet kokiam vidutiniam motociklui (net ir mano pasiekia gal per kokias 4,5 s). Be to, yra labai smagu po truputį tobulinti savo meistriškumą įveikinėjant posūkius. Tik nesupraskite neteisingai, aš čia kalbu apie atsakingą vairavimą, o ne apie skraidymą ant vieno rato mieste 150 km/h greičiu.

Visi kas kada nors vairavo motociklą tikrai supras mano šį motociklinės euforijos kupiną įrašą, o tiems, kurie dar nė karto to nedarėte ir esate panašioj situacijoj kaip aš buvau 2009 m. pateikiu trijų filmukų sąrašą. Jie turėtų išsklaidyti abejones ir dar kartą priminti apie motociklo vairavimo malonumus.

1. Laukiniai šernai. Filmas atitinka visus Holivudo pramoginių filmų plačiai auditorijai kanonus – yra paprastas, nuspėjamas ir visiškai atitolęs nuo tikrovės. Tačiau motociklai, gražūs vaizdai ir žinomi aktoriai gali daug ir filmo tikrai nepavadinčiau prastu. Juk reikia gerai suvokti paskirtį prieš ką nors vertinant – jei norisi lengvos teigiamos pramogos tai būtent tokio ir reikia.

2. Viena savaitė. Vizualus įrodymas, kad Kanada yra labai graži šalis. Filme puikiai išlaikytas balansas tarp rimtumo ir pramogos, o jei Kanados vaizdai jumyse motociklininko nepažadins tai galimybė keliaujant kalnuose sutikti merginą, kuri norės ne tik laužą pakūrenti, tikrai privers viską apmąstyti iš naujo.

3. Motociklininko dienoraštis. Filmą mačiau tik šiam pasirodžius (2004 m.), tačiau įspūdžiai dar gyvi. “Dienoraščio” su kitais dviem mano paminėtais filmais net neišeina lyginti, šis per daug rimtas ir didelis, ir jį drąsiai galima klasifikuoti kaip “epinį” (juk ir iš nuotraukos čia kaip “Titanikas”). Optimizmo kūrinyje gal ir mažoka, bet taip, matyt, norėta parodyti pagrindinio herojaus paveikslą, o jis gi pats Che Guevara. Šiaip filmas toks beveik “must see” sakyčiau, ir ne tik motofanams.

Kas dar iš motofolkloro? Na, kad yra knyga “Dzenas ir motociklo priežiūros menas“. Motociklizmo čia nedaug, viršų ima filosofija, o knyga pas mane iki pusės perskaityta jau guli kelis metus. Gal kada reikės ir pabaigti.

 

* – ta garažo masyvų fauna verta atskiro tyrimo. Daugelio šių dėdžių gyvenimo svajonė buvo nuosavas garažas “Žiguliams” ir jie iki šiol šį turtą labai brangina ir puoselėja. Be to, yra puikūs visų sričių ekspertai ir visada gali duoti patarimą.

P.S. Jei žinot kokių filmų į temą tai prašau nesidrovėkit ir parašykit į komentarus.

Tagged , , , , , , , , , , ,

Hanza dienos Kaune

“Ir Kaune galima gyventi”. Tikrai. Šiemetinės “Hanza dienos” tiesiog puikios ir aš esu maloniai nustebintas organizatorių užmojais ir profesionalumu. Tačiau neišsiplėsiu, apie šventę parašys visokie delfiai ir taipogi parašys (o gal jau ir parašė), kažką panašaus į tai –  “santakoje automobilių mėgėjų laukė senoviniai automobiliai ir visi technikos aistruoliai galėjo pasigėrėti šiais XX a. pradžios inžinerijos stebuklais”. Tokio didaktinio, robotinio (ar dar velniai žino kaip jį pavadinti) rašymo stiliaus stačiai nekenčiu ir man labai gaila kad mūsų žiniasklaida vis dar jam vergauja. O priežasčių turbūt reikėtų ieškoti dar mokykliniuose rašinėliuose (nors gal jie jau pasikeitę?). Bet ir ne nužmogėjimas rašiniuose mano šiandieninė tema.

Santakoje išties buvo keletas automobilių. Autokoloną organizavo “Urmo” (ar kaip jie patys save vadina – prekybos miestelis “Urmas”) chebra, o jie yra labai aktyvūs senienų mylėtojai – rengia visokius tarptautinius senturgius, senienų parodėles ir restauruoja visokias senas machinas, nuo “Ford T” iki garinių (!) traktorių. Taigi, eksponatams uždėję mažiausiai 50 metų amžiaus cenzą, jie sukvietė visus į skambiai pavadintą renginį “Hanza dienos 2011 Old Auto Show”. Jis nebuvo gausus, bet buvo visai įdomių dalykų. Taigi kviečiu peržvelgti nedidelę muiline darytą fotogaleriją su mano komentarais.

“Willys” buvo aprašytas visai nesenai, taigi nesikartosiu.  O štai egzempliorius iš dešinės ne mažiau įdomus.

Šį ir kitus serijos filmus galima mėgti arba ne, tačiau tais pasiūlos skurdo laikais jie daug reiškė ir tapo ryškia sovietinio folkloro dalimi. “Где этот чёртов инвалид?” frazės jėga buvo tokia, kad tikro automobilio pavadinimo Sovietų Sąjungoje turbūt nežinojo net ir dauguma “Za ruliom” prenumeratorių. “СМЗ С-3А” teoriškai buvo net ne automobilis, o “motokaliaska” arba kvadriciklas pagal šiuolaikinę klasifikaciją (šitas irgi toks pat). “Invalidkė” arba “Morgunovka”, iš tiesų, buvo skirta invalidams – pagal kažkokią procedūrą ją buvo galima gauti 5 metams panaudai (be pinigų). Skamba gražiai, tačiau “SMZ” buvo labai jau nevykęs transportas ir tie 5 metai turbūt buvo sugalvoti dėl to, kad ilgiau retas kuris egzempliorius ir atlaikydavo. Vieno cilindro “IŽ-49” motociklo variklis turėjo 8AG ir joms teko ne juokais darbuotis genant 500kg (su vairuotoju) svorį. Mažylis galėjo pasiekti 60 km/h greitį, tačiau reikėjo didžiulės drąsos bandant tai įgyvendinti – jo kėbulas buvo surinktas ypač prastai ir važiuojant pamesti duris buvo vienas juokas (dažnas naudotojas tvirtindavo “tiuninginius” kabliukus ant durų).

1959 m. “Cadillac Eldorado” (kupė) yra nuostabus automobilis. Ir jei jums įdomu kodėl amerikiečiai vis dėl to pirmi nuskrido į mėnulį (na, atmeskim visas sąmokslo teorijas, ir tarkim, kad jie ten buvo) tai atsakymas prieš akis – juos prie raketų pratino gerą dešimtmetį. Šis iš Baltarusijos įdomus dar ir tuo, kad turi retą opciją – “išneštą” atsarginį ratą. Automobilio ilgį su šiuo ratu sunku net įsivaizduoti, jis manau bus apie 6,3 m. Būtent šis modelis turėjo aukščiausius “ever” galinius sparnus – 1,07 m nuo žemės, vėliau, net pats gamintojas, matyt, suprato kad persistengė ir sekančiais metais juos 15 cm patrumpino. Tik vienas “bet”. Šios fazės (1959-1966) Kadilakai jau tampa savotiška naujųjų lietuvių mada – maždaug turiu namą, sodybą, jachtą ir reikia nusipirkti oldtimer, nes visi turi, tai jamsiu va tokį va “Eldorado” ir būsiu kietas. Tai mane biškį nervina, nes už tokius pinigus (jų paklausa didelė, tai ir kainos adekvačios) yra ir įdomesnių pasirinkimų. Na, bet čia toks pavydus pabambėjimas – tegul tik daugiau tokių mašinų ant mūsų žemelės būna!

O čia mano parodos favoritas – 1932 m. “DeSoto”. Atvirai pasakius nieko apie jį nežinau, bet sužavėjo fantastiška restauracija, spalva ir, aišku, baltos juostos ant ratų. Na ir šiaip toks, nors plėšti banko važiuok.

Geltonas “Ford T”?. Būna dar ir tokių? Na, spalva, greičiausiai, neoriginali, nes “T” dažė tik juodai (na OK, tai netiesa, bet geltonų lyg nebuvo…). “Dažykite kaip norit, bet kad būtų juoda” atseit sakė Henris Fordas, o juoda spalva kaip pagrindinė buvo parinkta dėl to, kad greičiausiai išdžiūdavo (“T” gi buvo pirmasis tikrai masinis automobilis ir laikas čia tiesiogine prasme reiškė pinigus).

Stabdis tai tas kur dešinėje? Čia ne anekdotas apie blondines, čia tikrai taip. Vidurinis pedalas yra atbulinės eigos. O kairįjį jau bent iš dalies galime pavadinti sankaba – priklausomai nuo rankinės svirties (iš kairės, primena rankinį stabdį) padėties juo galima įjungti neutralią, parkavimo ar vieną iš dviejų pavarų. O gazas? Jis ant vairo po dešine (sorry, nuotraukoje nelabai matosi), tik nesumaišykite su svirtimi kairėje vairo pusėje – ji ankstina arba vėlina degimą (o jo reguliavimą kaip papasakojo vairuotojas reikia “jausti širdimi”)! Va jums ir standartai pagal “Ford T”. Tiesa, kokie ten standartai, tuomet juk ir kelių normalių Amerikoj nebuvo (tai ir ratai pas “T” atitinkami). Kas dar? Na, jis, aišku užvedamas ranka ir sukant rankeną reikia ne tik saugoti ją (lūžusi ranka būdavo vos ne profesinė pirmųjų vairuotojų liga). Reikia dar nepamiršti kokioje pozicijoje yra ta rankinė svirtis, nes “T” jus paprasčiausiai pervažiuos (neretas atvejis pirmiesiems “Ford T” savininkams to meto Amerikoje).

1939 m. “BMW 327” – tikras vokiškos technikos grožis. Ta proga galime prisiminti ir Kauno auksarankių kūrinį (tik kuriems galams tas “Clarion”, ar koks ten, grotuvas?).

Turbūt tik anglai moka gaminti gražius autobusus. Organizatoriai užsiminė, kad keliauja dar du panašūs, bet dviaukščiai. Ir jie lyg važinės kažkokiais parodomaisiais maršrutais Kaune. Šaunu ir tiek.

Dar vienas Kadis. Čia sedanas “De Ville” (iš esmės tas pats “Eldorado” tik 4 durų). Tačiau modelis jau 1960 m. ir tie sparnai išties kiek mažesni.

O čia kito Kadilako savininko manifestas. Kai benzinas kainavo 4 litus bent jau buvo galima skaičiuoti kad kilometras kainuoja litą (aišku, čia tik išlaidos kurui), dabar net taip neišeina…

“Packard”. Aprašymas čia.

Na ir koks gi sąskrydis be “Zim”? Jų buvo bent du, gal vienas Berijos?

 

 

 

 

Tagged , , , , , , , , , , , , , , ,

Dar šiek tiek apie kupė magiją

Savo simpatijas kupė modeliams buvau išreiškęs viename pirmųjų blogo įrašų. Ir šiandien norėčiau dar kartą pašlovinti šį kėbulo tipą. Kuo jis man patinka? Gal nuskambės keistai, bet savo nepraktiškumu. Praktiškumas, apskritai, naikina daiktuose magiją. Ir aš visai pasiilgstu tų laikų kai automobilis buvo skirtas tik važiuoti, o ne valgyti, gerti, miegoti ar vežti dviračius. Todėl šiandien apie pačius pirmuosius kupė, kurie neturėjo visų šių nereikalingų savybių.

Tų, kas bent kiek domisi automobiliais aišku nenustebinsiu primindamas, kad nemažai kėbulų tipų pavadinimų (sedanas, kupė, kabrioletas ir t.t.) mena dar karietų laikus ir paieškoję kokiam googlės mapse gal net rastume vietas Anglijoje ar Prancūzijoje, kuriose ir buvo gaminamos tokių pavadinimų karietos. Visa tai aišku labai gražu ir galbūt net sudomintų merginas, kurioms nepatinka mašinos, bet patinka žirgai, tačiau bėda tame, kad tie pirmieji automobiliai ir buvo ne kas kita kaip karietos su varikliu vietoje arklio. Na, kad ir “Ford T”.

Deja, man karietos nepatinka, todėl manąjį automobilio apibrėžimą atitinka mašinos, pagamintos nuo ~1930 metų. Būtent nuo ketvirto dešimtmečio automobiliai jau pradėjo įgauti “normalias” proporcijas – nebebuvo siauri ir aukšti, ir jų forma jau spinduliavo kažkuo daugiau nei galėjo išreikšti arklių traukiamas vežimas. Keista tai, kad ta dizaino evoliucija kaip ir įvyko per didžiąją depresiją, nors gal ir logiška – automobilis tada, išskyrus kokį “Ford T”, buvo nemaža prabanga, o per krizes juk labiausiai nukenčia neturtingi (kaip kažkur skaičiau “visada nukenčia tie, kurie nukenčia visada”). Dar reikia paminėti, kad maždaug nuo to meto įvyko ir kitas esminis lūžis – uždari kėbulai pradėjo imti viršų prieš atvirus (sunku įsivaizduoti bet iki kokių 1920 m. 80 proc. visų automobilių buvo atviri).

Na ir aišku iš tų ikikarinių automobilių be konkurencijos galiu išskirti kupė modelius. Savo išvaizda jie man atrodo netgi sportiškesni nei daugelis šiuolaikinių kupė. Jų ratai buvo kampuose (tas optiškai žymiai “pastiprina” automobilį, o iš karietų paveldėti, bet jau žymiai aptakesni, sparnai tam “pastiprinimui” tik padeda), variklio skyrius buvo ilgas (kupė juk turi būti su dideliu varikliu), ir svarbiausia – erdvė žmonėms buvo centre (taip galutinai įtvirtindama idealiais proporcijas), o jos buvo tik tiek kiek reikia vairuotojui ir keleiviui (na ne visai taip, bet apie tai kiek vėliau). O kur dar tas fantastiškas kantelis viršuje priekinio stiklo – turbūt jis ir tie išnešti sparnai yra kaip simboliai skiriantys senovinių ir moderniųjų automobilių eras. O štai ir klasikinis mano aprašytojo kupė pavyzdys “1931 Packard Standard Eight”.

Paimta iš www.oldcarmanualproject.com

Tiesa, jis tuomet buvo panaši prabanga kaip dabar koks “Bentley Brooklands“, tačiau net ir kokius penkis kartus pigesnis “Ford Coupe” turėjo panašiai stiprią “kupė magiją” (čia turbūt Bonnie ir Clyde įamžina savo meilę).

Paimta iš "Ford" media

Tačiau tai dar ne viskas. Paskutinis dalykas, kuris priverčia tiesiog pamesti galvą dėl tuometinių kupė yra taip vadinamos “rumble seat” (amerikoniškai) arba “dickey seat” (anglosaksiškai) užverčiamos sėdynės gale, kurias būdavo galima užsakyti vietoj bagažinės (jei reikdavo bagažinės gelbėjo karietinė dėžė). Jos buvo tikrų tikriausias karietos palikimas (ten sėdėdavo tarnai), tačiau prie kupė dizaino labai tiko.

Paimta iš www.oldcarmanualproject.com

Ir nors jos buvo ankštos ir visai kitaip nepatogios, kai kas atrasdavo ir privalumų (1, 2). O kaip aksesuarą buvo galima nusipirkti net ir stogelį. Šios sėdynės buvo dviejų tipų – kai atsilošdavo tik atkaltė arba mažiau įspūdingos, tačiau tikrai patogesnės su išlendama sėdima dalimi (abu tipai čia – “1938 m. “Opel Super 6 Cabriolet” ir 1912 m. “Opel 512”; paimta iš autoreview.ru).

Savaime aišku, kad ilgai toks sprendimas tempti negalėjo – automobiliai greitėjo, taigi ten sėdėti jau darėsi ne tik nekomfortiška, bet ir katastrofiškai nesaugu (dabar juose vežti žmones galima tik per visokius senovinių automobilių paradus). Iki WW2 jos kaip savotiškas aristokratiškumo akcentas dar buvo montuojamos į prabangesnius kupė, kaip pvz. šie 1936 m. “Plymouth” (atkreipkite dėmesį ir į dizaino evoliuciją – sparnai jau interguoti, apvalaini, ne iš tolo neprimenantys karietos).

Paimta iš www.oldcarmanualproject.com

O po karo tik anglai dar ten kažką pažaidė ir kiek pavyko rasti informacijos 1949 m. “Triumph 2000 Roadster” buvo paskutinis modelis turėjęs tokias sėdynes (britai čia padirbėjo iš peties – atkreipkite dėmesį į apsauginius stiklus!).

Paimta iš www.flickr.com/photos/braintoad

O už kiek dabar galite turėti “rumble seat”? Na štai toks 1931 m. “Ford Model A” (tiesa, čia ne kupė, o roudsteris*, ir tų vietų nesimato, bet labai gerai jis išėjęs šioje nuotraukoje) per ebay Amerikoje nesenai buvo parduotas už 25.000 $. Ir čia turbūt pigiausia ką galima nupirkti su “rumble seat”, nes prabangesnių markių kainos būtų su 2-5 kartų daugikliu. Va jums ir tarnų vietos…

* – sorry, kad jį prisiminiau tik įrašo pabaigoje, juk jis yra kupė vyresnysis brolis – iš esmės tas pats kupė tik be stogo. O  kabrioletas? Na jis tas pats roudsteris tik su rimtesniu sudedamu stogu (pas roudsterį mažiukas) ir dažniausiai su dviem “normaliom” (sudedamos nesiskaito) sėdynių eilėm. Nors su tais terminais yra ir niuansų – dabar jie pavirtę beveik marketinginiais ir vadina visi viską kaip kas nori – štai Mersas skelbiasi, kad pirmas padarė “keturdurį kupė”, nors tokio termino kaip ir nėra… O čia mano jau aprašytas “Packard” su roudsterio kėbulu ir vaizdelis kaip atrodė automobilių pardavimo salonas prieš karą (kai kėbulus dar gamindavo atskirose dirbtuvėse).

Tagged , , , , , , , , , , ,

Jau geriau alaus įkALT’2011

“Litexpo” parodų rūmuose (skamba rimtai, nors jie to “rūmai” lyg jau ir nenaudoja) dar vyksta “ALT’2011” ir aš net pats nežinau kodėl apie tai rašau. Juk mano blogo tikslas tikrai nėra monitorinti visokias naujienas (žiauru kai tuo pragaištingu generinio monitoringo keliu nuėjo beveik visi, net ir anksčiau buvę rimti, portalai – ir ne tik Lietuvoje). Bet šio mano įrašo tikslas kilnus ir šventas. Aš noriu jus apsaugoti.

Pats tikrai nebūčiau specialiai važiavęs į šią parodą, bet taip jau atsitiko, kad teko ten pabūti. Apskritai manau, kad į autoparodas Lietuvoje normalūs žmonės nelabai eina (juk pas mus ekspozicijos dažniausiai labai primityvios – apie visokius interactivities čia belieka tik pasvajoti), bet šiais metais, kaip niekad, organizatoriai  balansuoja ant auditorijos pakantumo ribos. Aš nuoširdžiai tikiu, kad net trys prasčiausio alaus bambaliai būtų žymiai geresnė investicija nei tie 10 Lt išleisti bilietui į parodą. Žinau, kad mano blogas nėra jokia galinga automedia (o dar savaitgalis), tačiau jei bent vienam skaitytojui išgelbėsiu sekmadienį, tai skaitysiu, kad padariau labai daug. Nes, net ir laiką praleistą prie TV žiūrint kokius “Žvaigždžių duetus” laikyčiau visai turiningu, lyginant su šiemetiniu “ALT”.

Taip, man labai patinka automobiliai ir logiška, kad tokia paroda man turėtų labai laukiamas įvykis, tačiau už tą laukimą aš noriu kažką ir gauti. Kažką daugiau nei tai, ką kas dieną galima išvysti Akropolyje ar autosalonuose Ukmergės ir Ozo gatvėse. Sutinku organizatorių užduotis nelengva – mes juk maži ir gamintojai čia jokios realios rinkos nemato, o kur dar vietinių dilerių situacija, kai du metus svarbiausias tikslas buvo išgyventi. Tačiau Lietuvoje dažnai pasigendu moto, kad gal geriau iš viso nedaryti nei daryti bilekaip.

Nes, kaip nekeista, lankytojų ši paroda sulaukė daug ir man dėl jų nesmagu. Ypač žinant organizatorių “derybų” su dileriais taktiką – “einam pas x ir pasakysim, kad visi kiti jau dalyvauja, tada eisim pas xx ir pasakysim, kad jam liko tik vienintelė laisva erdvė, o tada, dar nieko nesutarę, paskelbsim presrelyzą, kad x ir xx dalyvauja ir jie neturės kur dėtis”. Ir visa tai aišku už nekuklų mokestį.

O jei jau daroma kaimo lygio paroda, tai gal galima išleisti kad ir keliasdešimt tūkstančių litų bet atsivežti pvz. kokią žvaigždę “Bugatti Veyron” ar pan. – vien dėl jos tie sumokėti 10 Lt atrodytų visai kitaip… Nenuostabu, kad gavosi taip, jog dalyvaujančius brandus lengviau suskaičiuoti nei nedalyvaujančius, o likusios vietos yra arba bauginančiai tuščios arba okupuotos gariūnų lygio stendais, prekiaujančiais kinietišku šlamštu (būčiau visai nenustebęs jei ten būčiau išvydęs ir bobutes su “gaideliais”) – ir visa tai vos už kelių metrų nuo “Alfa Romeo” ekspozicijos! Tiesa, tokia ten ir ekspozicija – liūdinti viena “Džiuljeta”.

Bet, kaip sakoma always look on the bright side of life. Nebūna juk viskas vien tik juoda, taigi dabar apie teigiamas išimtis:

1. “Peugeot RCZ”. Pirmoje vietoje del velniškai geros išvaizdos. Taip, vidus, lyginant su išore, prastas (reikia gi taupyti gamintojams, tai verčiasi su tuo ką turi – unifikuoja viską kiek įmanoma), bet galinė dalis ir tas išformuotas langas tiesiog užburia. Pirma vieta dar ir dėl unikumo – eksponatas greičiausiai atvežtas specialiai parodai, o jei ir ne, tai dileriams taps galvos skausmu – tokio greit neparduosi, nebent kaip loterijoj laimėjimo sulauktum visiškai netipinio mūsų šaliai pirkėjo.

2. “Saab 9-5”. Realiai, tokia čia ir išimtis. O aš jį net norėjau į pirmą vietą statyti… Na, mąsčiau taip – na jei jau atsitiktų, kad parodoje turėčiau išsirinkti ir nusipirkti sau mašiną (ir nelabai skaičiuočiau pinigus), tai imčiau tik “9-5”. Žinau, kad jis tėra tik pagerintas opelis, o ir melsvos spalvos galiniai žibintai yra reto šlykštumo. Bet jis turi visiškai sabišką priekinės panelės formą su firminėm ortakių grotelėm – jos yra toks pat “SAAB” identitetas kaip mersedeso trikampė žvaigždė ir sakyti, kad sabas jau nebe toks galėsime tik tada kai tų grotelių nebus. Vien šios grotelės ir netikėtai patogios gražiai apmuštos sėdynės yra vertos tų 185.000 Lt (!) už 300AG “Aero” (taipogi “SAAB” treidmarkas) versiją. Užuojauta ir “SAAB” atstovams, ilgai jiems teks tampytis su šia mašina – turintys be proto daug pinigų ras ir didesnės egzotikos, o skaičiuojantys pirks tiek pat kainuojantį “BMW 530d” arba “Audi A6 3.0 TDi” ir trijų metų eksploatacijoje sutaupys kokius 50.000 Lt (dėl likutinės vertės). O aš tas grotas rasčiau ir keletą tūkstančių litų kainuojančiame “900”…

3. “Mini Countryman”. Gyvas jis dar geresnis nei nuotraukose. Be to, yra ir 5 vietų versija (o taip jau norėjau prisikabinti). Kaina, aišku, didelė, bet ir likutinė vertė turėtų būti gera. Sakyčiau tobulas daiktas jei ne vienas “bet”. Nežinau kodėl, bet esu šventai įsitikinęs, kad 90% “Mini” pirkėjų ir turbūt visas 100% pasirinkusių “Countryman” turi “iPhone” ir “iPad”. Nes man “Countryman” tai yra yra automobilinė “iPad” versija – daiktas gal ir geras, bet jo mistifikacija jau ima užknisti. Dėl to aš niekad neturėsiu nei “Countryman”, nei “iPad”, nei “Crocs” (nežinau prie ko jie čia, bet irgi užknisa). Sorry guys.

4. “Alfa Romeo Giulietta” – absoliučiai teisingas automobilis, tik neteisingos baltos spalvos ir su lievais ratais. Va ką jums reikėjo atvežti chebryte! Vien dėl tų ratų galima spjaut į tai, kad po trijų metų jūsų “Alfa” nekainuos nieko…

5. “Electric Dreams”. Lietuvių eksperimentai su elektra manau bus plačiai aprašyti, taigi neišsiplėsiu. O man visai patiko “Zero” motociklai. Nelabai tikiu elektriniais automobiliais, bet miesto motociklas tai visai kas kita. Su juo važiuoji nedaug, o ir laikai jį garaže taigi elektra kaip ir makes sence. Bėda kita – aš pakankamai skrupulingai skaičiuoju kiek šeimai kainuoja automobilis, bet man visiškai dzin kiek man kainuoja motociklas. Man jis reikalingas for fun ir aš net nežinau kiek jis ryja benzino. O kur dar riaumojantis variklis, duslintuvai ir visa kita, kurie vien patys iš savęs suteikia daug malonumo motociklistui. Taigi elektra technoligiškai čia gal ir tiktų, bet kaifo iš jos lygiai nulis. O kur dar 80 km maksimalus važiavimo atstumas ir 100 km maksimalus greitis… Taip, pardavėjai sako, kad čia tik pradžia, vėliau bus daug geriau, bet ar daug kas norės būti bandomaisiais triušiais? Mes visi numanom, kad ateityje galbūt skraidysim į darbą, bet ar dėl to jūs dabar pirktumėte asmeninį lėktuvą?

Vidus, dėl kurio verta sumokėti 185.000 Lt (gaila tos grotelės nelabai matosi - atkreipkite dėmesį jos ištisinės!)

Tagged , , , , , , , ,

Viskas, ką jūs norėjote žinoti apie amerikietiškąją svajonę, bet nedrįsote paklausti

Apie šį terminą („american dream“) būtų galima diskutuoti ilgai (o ir mokslinių darbų turbūt yra prirašyta begalės). Nėra sutariama ir dėl aiškios frazės reikšmės – žmonės ją suvokia skirtingai, o patys amerikiečiai netgi bando įrodyti (taip ir patikėjau), kad tai visai nesusiję su materialinėmis gėrybėmis.

O man tikrai nereiktų mokslinio darbo apimties apibūdinant “amerikietiškąją svajonę”, nereiktų net jokių papildomų žodžių. Užtektų vos keleto lapų su piešiniais – iš bėdos net ir vieno piešinio. Ir toks apibūdinimas būtų taiklesnis už visus mokslinius tyrimus. Bet apie viską iš pradžių.

Savo bloge esu keletą kartų prisižadėjęs apie ką nors parašyti, bet taip ir neparašiau. Sąžinę griaužia dėl tokio neatsakingumo (blogas tai juk ne kokios politinės partijos programa), taigi skubu pažadus tęsėt.  Šį kart tesėsiu patį paskutinį pažadą parašyti apie pieštines automobilių reklamas. Na, tiksliau, apie vieno (na, ok, dviejų) autorių kūrinius – ir to visiškai užteks, nes autorius (-iai) reprezentuoja šį žanrą taip pat gerai kaip Picasso kubizmą.

Žanro dievas tėvas yra jau 90-uosius metus einantis Art Fitzpatrick. Kad šio jaunuolio laukia gera autopiešėjo karjera paaiškėjo dar prieš 70 metų, kai jis būdamas vos devyniolikos su kolega nupiešė “Darrin Packard” – ši patirtis (tikro automobilio, o ne tik reklamos piešimas) vėliau jam labai pravertė. WW2 metu, automobilių pramonė JAV buvo paskutinėje vietoje (išskyrus, aišku, karinius modelius), taigi Artui teko padirbėti kariniame jūrų laivyne – jis ten iliustravo kažkokias instrukcijas. O vėliau vėl grįžo prie mašinų – įsidarbino reklamų piešėju pas „General Motors“ ir iki didžiojo sprogimo buvo likę vos keletas metų.

Didysis reklamos sprogimas įvyko 1959 m., kai „Pontiac“ nusprendė supurtyti rinką naujaisiais „wide track“ automobiliais. „Wide track“ reiškė, kad visų šios linijos modelių tarpvėžė yra praplatinta 5 coliais (atitinkamai, panašiu dydžiu, praplatėjo ir pats automobilis) ir JAV tokia žinutė puikiai veikė (jų supratimu juk gerumas tiesiogiai priklauso nuo dydžio). Koks tas plotis? Nei daug, nei mažai – 80 colių arba 203 cm. Palyginimui, dabartinis S klasės „Mercedes“ turi 187 cm (norėčiau įdėti šypsenėlę, bet esu sau prisiekęs, kad panašių simbolių savo bloge nevartosiu). Nenuostabu, kad tuometiniai „Pontiac Bonneville“ ar „Catalina“ turėjo 172 cm pločio galinę sėdynę (o koks jūsų sofos sėdimosios dalies plotis?), o pačio automobilio ilgis siekė 5,6m (tas pats „Mercedes-Benz S600“ visu pusmetriu trumpesnis) – „think big“ kaip sakoma (nors tai dar ne rekordai, buvo ir šešiametrinių kadilakų).

Tačiau tuometinėje Amerikoje reklama jau buvo galingas ginklas (tą labai gražiai parodo ir „Mad Men“ – jis jau pasiekė ir mūsų televiziją!) ir vien tik skambios frazės „wide track“ nepakako. Reikėjo tai įvilkti į kažkokį „amerikietiškos svajonės“ rūbą ir ištransliuoti į spaudą. Va tuomet ir išmušė mūsų herojaus valanda. Art jau buvo užsirekomendavęs kaip geras dailininkas (piešė reklamas kitoms „GM“ markėms), taigi „wide track“ įvaizdis buvo patikėtas jam su švelnia užuomina, kad naujas lozungas reklamose turėtų matytis.

Tiesa, čia, jau atėjo laikas pristatyti ir kitą žanro ikoną Van Kaufman. Van buvo spėjęs padirbėti animatoriumi pas patį Walt Disney. Jie su Art Fitzpatrick buvo geri draugai ir kolegos darbe, o dėl didelės užsakymų gausos ėmė kiek specializuotis – Art piešdavo tik automobilį, o Van dirbdavo ties fonu. Nors to, ką piešė Van „fonu“ net negalima vadinti. Jo kuriama aplinka buvo ne mažesnės detalizacijos nei automobilio piešinys, o kartais, techniškai, turbūt, net ir sudėtingesnė. Kaip minėjau, darbo buvo daug, nes korifėjai piešė ne tik reklamas, bet ir modelių brošiūras (pabandykite įsivaizduoti ką tai reiškia iliustruoti brošiūrą su įvairių kampų automobilio vaizdais visokiose aplinkose, pavaizduoti skirtingas spalvas, įrangą, kėbulo tipų gausą ar interjero variantus), taigi dažnai ties ta pačia reklama kolegos dirbdavo net nesusitikę. Tik galutinius štrichus tekdavo sudėti kartu, nes ant automobilio kėbulo juk atsispindėdavo aplinka.

Taip ir gimė fantastiška, net 12 metų trukusi „Pontiac wide track“ pieštinių reklamų serija, kuri dabar vertinama kaip viena geriausių reklaminių kampanijų apskritai ir be konkurencijos geriausia pieštinė. Per 12 metų buvo nupiešti 285 „Pontiac“ vaizdeliai ir kiekvienas jų reklamščikams yra tarsi „Mona Liza“. Juo labiau, kad ir idėjiškai čia buvo padirbėta – „Pontiac“ puikavosi ne prie kokių makdonaldų, o įspūdingose Paryžiaus, Nicos ar Italijos vietose. Dailininkai specialiai važiuodavo į Europą fotografuoti gražių vaizdų, į kuriuos paskui įkomponuodavo automobilį. Ir nors idėja apie didelę amerikietišką geldą siaurame Venecijos skersgatvyje skamba prieštaringai, įgyvendinimas buvo super aukšto lygio ir reklama tikrai spinduliavo svajone – „žmonės nori matyti automobilius vietose, kurias jie trokšta aplankyti, o ne savo kieme“, sakė Art ir jis buvo šimtą kartų teisus.

Atsakau ir į klausimą. Jums šie automobiliai atrodo neproporcingai platūs? Man taip pat. Kaip minėjau, reklaminė idėja buvo „wide track“, taigi reikėjo tą parodyti. O ir pats Art kaip dalininkas puikiai apsigynė – „aš piešiu ne automobilį, o savo įspūdį apie automobilį, auditorija, taipogi viską mato savaip“. Nors nebuvo viskas taip paprasta. Kažkokie senato funkcionieriai, kovojantys prieš visokius dirbtinius padidinimus reklamose, spaudė „GM“, taigi „GM“ marketingo vadas ėmė spausti Art. Šis nepasimetė ir nufotografavo keletą nuotraukų, iš kurių 1:1 perpiešė automobilio proporcijas, ir, taipogi, perpiešė vieną iš savo darbų. Tada visus variantus atidavė marketingisto teismui. Šiam, deja, nepasisekė, nes net iš dviejų bandymų jis nesugebėjo parodyti, kurio eskizo proporcijos perpieštos iš piešinio – taip tyrimas ir baigėsi. Vėliau, viename iš interviu Art sakė, kad jo piešiniuose naudota perspektyva yra maždaug tai ką gautume 35mm objektyvu darytoje fotografijoje (nes šiaip naudojami ilgesni objektyvai). Kiek čia teisybės neaišku, bet man tas platumas akių nebado – tokia buvo idėja ir būtent taip ir turėjo atrodyti jos realizacija.

Dar teko skaityti, kad, neva, kažkam iš „GM“ bosų užkliuvo, kad reklamose yra per daug Europos – juk automobiliai tai amerikietiški. Tačiau ir šioje situacijoje viskas baigėsi panašiai. Amerikietiškumo saugotojui buvo pateikti keli pavyzdžiai ir liepta parodyti kur yra Europa, o šis matyt, atėjo nepasiruošęs ir išsirinko New York bei Chicago gatvių vaizdus…

Deja, viskas kas gerai kažkada baigiasi. 1959 m. „wide track“ įvedimo metais, pieštinė reklama buvo vienintelis kokybiškas būdas reklamuoti produktą – tuometinė fotografija buvo, švelniai tariant, nevizuali. Tačiau, technika tobulėjo ir jau po penketo metų reklamos kompanijų vadybininkai beldėsi į autogamintojų duris siūlydami fotografiją kaip ne ką prastesnį variantą, o be to, žymiai pigesnį (piešiniai, vis dėl to, kainavo). Kaštų taupymas bet kokioje įmonėje visuomet sulaukia dėmesio taigi ir „GM“ užlipo ant grėblio. Iš pradžių fotografiją naudojo pigesnių modelių promoucijai, brangesniuosius išskirtinai paliekant Fitzpatrick ir Kaufman rankoms. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje jau ir jie negalėjo nieko nustebinti, o gal ir reklamos mados pasikeitė – visiems reikėjo kažko realesnio. Taip 1971 m. baigėsi pieštinė „Pontiac“ era. Nors, kaip vėliau pasirodė, kokybiška fotografija buvo netgi brangesnė. Tiesa, draugai be darbo neliko, juos keleriems metams prisiviliojo „Opel“.

Būtų labai gražu jei „Pontiac“ dabar sugrįžtų su kokia pieštine brošiūra, manau, kad žmonių akys to pasiilgę ir labai šiltai priimtų tokias iliustracijas. Būtų juk galima išleisti kokį specialų brošiūros leidimą, kuris eitų lygiagrečiai šalia normalios. Tik, kad „Pontiac“ modeliai dabar labai baisūs… Na, bet yra kitos „GM“ markės, ten tikrai būtų galima kažką atrasti. Papiešti būtų galima duoti, kad ir tam pačiam Art, jis dar aktyviai dirba (tiesa, jau „ant“ kompiuterio), prieš penketą metų išleista jo pašto ženklų serija „America on the Move:50s Sporting Cars“ buvo tiesiog išgraibstyta. Art, kaip konsultantą samdė ir „Pixar“ kurdami savo autoanimacijos šedevrą „Cars“ (vasarą bus ir antra dalis, reiks būtinai apie ją parašyti – ups, vėl pažadas).

Ir pabaigai. Man piešinys reiškia labai daug. Netgi daugiau nei žodis. Į beveik bet kurį iš 700 (!) Art darbų galiu žiūrėti ilgai ir ten atrasti kažką naujo. Ir iki šiol nesuprantu kodėl automobilio piešinys negali būti laikomas menu, nes man tai tikrų tikriausias menas. Na ok, šiuolaikinis menas, ok, šlovinantis vartojimą, bet vis vien menas. Juk net pačio autoriaus vardas Art, jam tiesiog buvo lemta piešti automobilinį meną arba amerikietiškąją svajonę – vadinkit kaip norit.

 

P.S. o čia vaizdelis iš mano jau minėto „Mad Men“ – šiuo metu esu 4 sezono viduryje ir noriu kad jis nesibaigtų.

P.S.2. Pasimečiau atrinkinėdamas tas iliustracijas, buvau atrinkęs daug, bet čia jos netilpo, teko atrinkinėti dar kelis kartus ir liko tik maža dalis, taigi jei susidomėjote galite tęsti susipažinimą čia.

 

Tagged , , , , , , , , , , , , ,

Psalmė vinilui ir “B&O”

Taigi, ponios ir ponai, iškilmingai pranešu, kad žmogus, kuris visai nesenai gynė MP3, nusipirko plokštelių grotuvą. O šiuo įrašu pabandysiu paaiškinti kodėl tą padariau ir pasidžiaugti.

Vaikystėje ir paauglystėje muzikos klausymas man buvo svarbi gyvenimo dalis. Turbūt dar tik į pradines klases ėjau, kai kai tėvukas įtaisė kasetinę deką „Vilma“ su sensoriniais mygtukais (tuomet tai buvo kažkas tokio). Stiprintuvo tada dar neturėjau, taigi „Kabareto tarp girnų“ programą teko klausyti per ausines, tačiau ausinės buvo „Pioneer“, kas tuometinio sovietinės technikos skurdo fone, buvo galima sakyti hi-end. Vėliau, jau paauglystėje, pavyko susikomplektuoti šiokią tokią separate sistemėlę su „Philips“ CD grotuvu, „Denon“ kasetiniu grotuvu ir lygtais „Teac“ radijo imtuvu – atskiras radijo imtuvas tuomet, kai „M-1“ grojo teisingą muziką (o ne šūdą kaip dabar), buvo labai naudingas daiktas. Gaila tik, kad lemtingoji grandis, stiprintuvas, buvo „nekilmingas“ „Radiotechnika Y-101“ (nors gal ir nebuvo jis toks jau blogas kaip atrodė). Rinkinį vainikavo kolonėlės „Amfiton 35AC“ ir ši sistema visai padoriai grojo. Na, aišku, ir “Kabaretas tarp girnų“ buvo pakeistas į visokius „Queen“, „Pink Floyd“, „Guns&Roses”, “Nirvana” ir pan.

Vėliau reikalai ėmė tik blogėti. Paauglystė ėjo į pabaigą, taigi muzikos klausyti daug smagiau buvo su draugais bare, o ir MP3 standartas stipriai sumaišė kortas – nebuvom kvaili ir supratom, kad kokybe jis neblizga, tačiau patogumas tuomet nugalėjo – į du CD juk galėjau surašyti visą „Queen“ diskografiją ir tai buvo kažkas tokio. O dar vėliau, jau ir beprotiškas MP3 kaupimas (visi turbūt per tai perėjo) ėmė atrodyti beprasmis ir muzikos klausymas namie buvo galutinai apleistas. Sistemėlė buvo iškomplektuota, o ir tėvų namus atėjo laikas palikti.

Dabar, matyt jau senstu, nes pradedu daryti tai, ką patikdavo daryti vaikystėje – galvoju, gal būtų visai įdomu pradėti rinkti kolekcinius automobilių modeliukus (jie mane žavi detalumu, tik gaila kad tas detalumas tiek kainuoja), na ir, aišku, prisiminiau muziką. Kasetės ir CD jau buvo tiek atklausytos, kad antrą kartą bristi į tą pačią upę nenorėjau, o štai vinilas skleidė kažkokią nežinomybės magiją. Taip jau atsitiko, kad plokštelės visiškai mane aplenkė – namuose nebuvo nei patefono, nei jokios plokštelės, kurią bent jau būčiau galėjęs pačiupinėti (nors gal ir logiška, nes besibaigiant 9-ajam dešimtmečiui jos jau buvo laikomos beviltiška seniena).

Taigi, dabar, kai vėl užsimaniau muzikos, nusprendžiau, kad reikia taikyt į vinilą. Be to, man ir šiaip patinka visokios senienos. Tada prasidėjo paieškos. Nesu audiofilas, taigi atskiro plokštelių grotuvo variantą iškart atmečiau, jam juk reikės pirkti stiprintuvą, paskui prisireiks radijos ir t.t.. Nusprendžiau kad reikia ieškoti kažko „all in one“, bet, norėjau, kad tas kažkas dar kažkiek ir grotų („all in one“ ir geras garso atkūrimas juk nelabai dera). Na ir kitas dalykas – reikėjo, kad grotuvas būtų patogus naudoti (pageidautina su distanciniu) ir gerai atrodytų. Šiuos tris kriterijus puikiai atitiko paskutinių kartų „Bang&Olufsen Beocenter” grotuvai, kurie, šiuo metu ir kainuoja nedaug (ateity turėtų brangti, bet čia tik prielaida – labai dar jie nauji, kad būtų kažko daugiau verti).

Taip per visagalį „ebay“ pavyko nupirkti „Beocenter 7007“, kuris buvo originalioje dėžėje (!), su distanciniu, ir netgi su nauja „MMC 5“ adata – geresnio varianto ir būti negali. Deja, adata atvažiavo nulūžusi ir tai gerokai aptemdė mano džiaugsmą. O ir pretenzijų pardavėjas nepriėmė, nes manojo pirkinio „oficialus“ pristatymo adresas buvo Londonas, o iš jo dar laukė “neoficiali” ilga kelionė (tiksliau pasakius 2000 km kratymo) iki Lietuvėlės. Greičiausiai šios kelionės adatėlė ir neišlaikė, nors kažin ar buvo labai sąžiningai įpakuota… Kaip ten bebūtų tai buvo blogiausia kas galėjo atsitikti, nes net ir naudotos adatos kainuoja mažiausiai tiek, kiek aš mokėjau už visą centrą… Dvigubai nagus teko graužtis ir dėl to, kad adata pagal prekės aprašymą buvo nauja! Tiesa, turimą adatą pavyko sutaisyti, tačiau kiek gerai ji groja pasakyti sunku – tikiuosi, kad kai įsigysiu naują skirtumas bus. O naują greičiausiai reiks užsakyti pas dėdes iš Amerikos, kurie vieninteliai gamina „B&O” pakaitalus (pažiūrėkit, kad ir „biudžetinės“ “SMMC3” kainą – ir tai už 2cmX0,5cm daiktą…)

Mano modernaus vintažo kampelis (televizorius "Loewe Xelos", kolonėlės "B&O S30")

Šiuo metu su sutaisyta adata prasukinėju skolintą „The Beatles“ plokštelę bei ką tik įsigytus „Jerry Lee Lewis” ir „Chuck Berry” rinkinius. Ir ką galiu pasakyti? Tiesiog super! „The Beatles“ dar iš sovietinių laikų, išleista kažkur Balkanuose, tačiau, kaip nekeista skamba išraiškingai, o ir stereo efektas puikus (to visiškai nesitikėjau iš sovietinio leidimo), „Jerry Lee Lewis“ deja mono, bet skamba ne blogiau. Kiek nuvylė tik „Chuck Berry“, ji kaip ir stereo, bet tas stereo dirbtinis (1974 m. elektroninė variacija), o be to, ir pati plokštelė tikriausiai „suklausyta“ – skambesys galėtų būti ir gyvesnis, tačiau viską kompensuoja pavadinimas (“Motorvatin’”), “Kadilako” nuotrauka ir šis gabalas.

Iš „ebay“ dar keliauja dvigubi „Otis Redding“ ir „Eric Clapton“ rinkiniai, taigi tikrai bus su kuo įvertinti “B&O” galimybes. O ir šiaip plokštelės mane kažkuo užbūrė. Neteigsiu, kad jos skamba geriau už CD, tačiau skambesio tikrumo prasme, man jos atrodo pranašesnės. Juo labiau, kad man patinka 1960, 1970-ųjų kūriniai, ir manau, kad vinilas yra geriausias standartas norint išgirsti tų laikų muzikos autentiškumą. Traškesys? Jo labai nedaug ir jis tik prideda “tikrumo”, nors kaip teigiama audiofilų diskusijose gerose sistemose jį beveik pavyksta eliminuoti. Turint patefoną atsiranda ir dar vienas labai smagus hobis kolekcionuoti plokštelės. Jų juk prileista milijonai, o kainos, daugumos, protingos (nežiūrint į visokius kolekcionierių-spekuliantų burbulus). Svarbiausia, kad nusipirkęs plokštelę ir ją paėmęs į rankas aš jaučiuosi gerai – tartum iš tikrųjų įgijęs teisę klausyti šią muziką (ne taip, kaip parsipumpavus terabaitą MP3 iš torentų).

O pabaigai gykiškas mano sistemos video. Tik čia, mielieji, turiu jus nuvilti. Ką jūs girdėsite bus toli nuo to, ką girdžiu aš. Ir man labai gaila, kad šio tikro, analoginio skambesio, aš jums niekaip negaliu perduoti. Pirmiausia jį negrįžtamai sugadins mano visiškai tam reikalui netinkantis fotoaparatas, paskui garsą perkoduos „youtube“, o galutinį variantą dar kartą savaip skaitmeniškai interpretuos jūsų turima garso plokštė… Ko pasekoje, jūs girdėsite tą patį gabalą, bet ne tą patį skambesį. Tačiau primenu, kad patefonų ir plokštelių “ebay’uje” dar liko labai daug.

P.S.1 Garsą sugadino dar ir naminiai gyvūnai – namie gyvena du peliukai ir šuo.

P.S.2 Mano blogas šiuo metu kiek užlinkęs, neveikia meniu, atsiprašau už nepatogumus (tikiuos, kad greitai gerieji popo dėdės sutvarkys).

Tagged , , , , , , , , , , ,

Power, Beauty & Soul

Rašytojams patekusiems į kūrybinę krizę internete yra aibė patarimų, o pati situacija apibūdinama išsireiškimu “Writer’s block”. Išėjimui iš “Writer’s block” turbūt pagrindinis vaistas yra šis – “tiesiog sėsk ir rašyk”. Nesvarbu, kad atrodo jog neturi ką parašyti, rašyk bet ką kas šauna į galvą – išbraukysi ir pataisysi paskui. Taip, tai kvepia grafomanija, tačiau kas galėtų paneigti, kad tokiu prievartiniu būdų gimė daug reikšmingų kūrinių.

Nežinau ar aš esu rašytojas, bet tarkim, kad kažkas panašaus. Taigi savo neproduktyvumą sprendžiu taip pat – tiesiog sėdu ir rašau. Kas gausis nežinau. Taigi jei  šiame įraše ieškosit didelio nuoseklumo, perspėju, kad galite likti nusivylę.

Power, Beauty & Soul” – apie mano nemeilę šitam “Aston Martin” šūkiui galėjote perskaityti prieš porą savaičių. Juk atrodytų, kad šių savybių “Astonui” tikrai netrūksta, tačiau toks prievartinis deklaravimas priverčia susimastyti – gal firma pati abejoja savo produktu ir klientui apie mašinos gerumą būtinai turi priminti kiekvieną kartą šiam sėdus už vairo… Na, tarkim, tai tiesmuka, primityvi komunikacija, tik įdomu, ką jos kūrėjai sugalvotų pvz. tokiam amišų džiaugsmui kaip “Morgan Roadster”. Gal ”triukšmas, kratymas ir medinė (seniai mirusi) siela”?

Kaip ten bebūtų tokia marketingistų impotencija mane stačiai nervina. Štai pvz. “Jaguar” panašiam produktui “XK” pasirinko gerokai platesnės reikšmės žodį “Gorgeous” (1, 2, 3) ir, aišku, jiems užteko proto nerašyti jo prietaisų skydelyje. “Aston” šūkis man tiesiog kvailas ir tiek, čia tas pats kaip apie “O lia lia pupytes” parašyti “Papai, trumpi sijonai ir šviesūs plaukai” – juk visi tą ir taip žino.

O man išgirdus “Power, Beauty & Soul” kažkodėl kyla asociacija su “Wrangler”. Juk išties jis turi visas šias savybes. Jo galia išreiškiama ne arklio galiomis, bet pravažumu, jis turi gryną techninį grožį (kurio vis mažiau šiuolaikiniuose gaminiuose), o jo siela mena dar antrą pasaulinį karą!

Mano nuomone tik jis ir keletas atgimusių pony car (kaip šitas superponis) dar reprezentuoja tikras amerikietiško automobilizmo tradicijas. Dideli kupė ir sedanai dabar tapo kažkokie išsigimę, lyg ir bandantys atkartoti šlovingo chromo periodo didybę, bet pražūvantys stiliaus nebuvime ir šiuolaikinės kokybės normų ignoravime. Taip, 1960 m. laivai irgi balansavo ant kičo ribos, bet jų vertybės buvo aiškios – „JAV yra kiečiausia pasaulyje, mūsų keliai geriausi, todėl ir mūsų automobiliai ilgiausi, galingiausi, puošniausi ir mums dzin ką jūs apie tai galvojate“. Dėl to, tokie daiktai kaip šie, man visada liks amerikietiškos kultūros simboliais:

1959 m. "Chevrolet Impala" (www.flickr.com/photos/myoldpostcards)

www.flickr.com/photos/autohistorian (fragmentas iš 1962 m. "Ford Galaxie 500XL Sunliner" reklamos)

Superinė 1960 m. "Chrysler 300F" nuotrauka. Atsarginio rato profilis bagažinės dangtyje butaforinis (ratas buvo visai kitur). Kičas? Be abejonės taip visur, bet tik ne 60-tųjų Amerikoje (www.flickr.com/photos/myoldpostcards)

 

O dabar… Lyg ir bandoma atkartoti buvusią šlovę, bet pražūstama liūdnoje JAV gamintojams realybėje – pirkėjams dabar labiau reikia kokybės nei vien tik amerikietiškos svajonės įsikūnijimo. O kokybinė samprata Detroite savotiška – jų gaminių interjerai Europoje ar Japonijoje nepraeitų nei per kur – suleidimų precizika, medžiagos čia yra visai kitam lygmenyje. Taip ir gaunasi, kad didelius amerikietiškus sedanus ar kupė ten perka tik tie kas neturi pinigų.

"Chrysler 300" - "Milijonierių" dešra varguoliams...

Bet grįžkim prie  „Wrangler“ ir kuo jis man patinka. Patinka tuo, kad iš esmės pradėjo šią (visureigių) klasę. Jo WW2 laikų protėvis (o čia viena restauravimo istorija jei prastuminėjate laiką darbe) man yra turbūt gražiausia antro pasaulinio karo sausumos transporto priemonė. Nesu joks karo ekspertas, bet galvą dedu, kad jis buvo vienas iš svarbesnių dalykų, padėjusių laimėti karą Europoje.

"Willys MB" - čia kaip skulptūroje - atimi viską kas nereikalinga ir gaunasi šedevras (militaristinis) (www.flickr.comphotosjohnoram)

Iš esmės “Willys MB” inspiravo kitos bekelės legendos „LR Defender“ atsiradimą. O ateities kartų legenda “Toyota Land Cruiser” (kurios vertę tiesiogiai iliustruoja naudotų egzempliorių kainos antrinėje rinkoje) gimė sukryžiavus “Willys” ir “LR” – “Willys” davė pradžią viskam. Taigi, visus vėliau atsiradusius paprastus visureigius galime laikyti didesnėmis ar mažesnėmis interpretacijomis “Willys MB” tema (tame tarpe, ir mums gerai žinomas “viliukas” “UAZ-469, kurio protėvis turbūt ne ką ten ir skyrėsi nuo “Willys”).

Dabartinis “Wrangler”, aišku su “Willys” neturi beveik nieko bendro, tačiau dvasiškai man jis kažkuo primena WW2 herojų. Na, pažiūrėkit, kad ir į šią nuotrauką – trūksta tik patrankos ant stogo ir gali važiuot užimt Berlyno:

O baigiant šį chaotišką įrašą siūlau peržvelgti nedidelę „Wrangler“ galeriją su trumpais mano komentarais:

Formos grynumas su tinkamais akcentais (nedidelių užapvalintų durų vyriai, išnešti sparnai) sukuria tiesiog tobulo automobilio vaizdą, o kur dar fantastiškai taikliai parinkta spalva

Priekinės grotelės, lempos - tai juk tikrų tikriausias WW2 palikimas!

„Na, gal dar yra pasislėpęs kur nors koks nacis?“

Man penkerių durų automobilis atrodo netgi geriau už tridurį, ko nepasakytum pvz. apie „Defender“

Viduje, dėja, nieko iš WW2 laikų neliko...

Tai tiek šį nelabai saulėtą, bet pavasarišką rytą.

Tagged , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar