Category Archives: Senienos

Viešas atsakymas “vabalams” ir superlinkas

Na negalvojau, kad kada atsakinėsiu į mano blogo aptarimą kokiam nors forume, tačiau kodėl gi to nepadarius? Didžiausias blogo privalumas juk ir yra tame, kad tai yra tavo blogas ir jo rėmus braižai tik tu pats. O panorėjęs gali formatą kaip nori keisti/išplėsti ir nesukti dėl to galvos.

Taigi, čia bus kaip ir atsakymas „vabalams“, nes jų forume atsiradus linkui į šį mano įrašą, paskutinėmis dienomis pagrindinis lankytojų srautas plūsta būtent iš ten.

Tikrai nenoriu, kad šis mano rašymas skambėtų kaip pasiteisinimas, nes teisintis neturiu prieš ką ir dėl ko. Tačiau, atsakyti norisi. Jų forume to padaryti negaliu – neregistruoti vartotojai ten nepageidaujami, o registruotis dėl vieno įrašo nematau prasmės. Taigi, atsakymas bus viešas.

Manau, kad mano skaitytojai yra išsilavinę žmonės ir pilnai suvokia kas tai yra bloginimas su gerosiomis ir blogosiomis pusėmis. Gerąsias yra nagrinėjęs Rokiškis (linkų būtų daug, pateikiu tik į apibendrinimą),  o pagrindinė blogoji yra ta, kad rašytojas, dažniausiai, negali paimti temos taip plačiai, kaip norėtų. Tam trukdo visiškai objektyvi priežastis – laiko trūkumas, nes blogas tai (deja) ne pagrindinė veikla, ir jam gali skirti tik tai, ką pavogei iš šeimos/draugų/kitų užsiėmimų/laisvalaikio/darbo/miego/etc., o tas vagystes reguliariai atlikinėti nėra taip jau paprasta. To pasekoje, kaip ir daug kur gyvenime, tenka eiti į kompromisus – supranti, kad visomis norimomis temomis taip kaip nori neparašysi ir įrašui laiko turi tiek kiek turi. Taigi dažnai postai gimsta nevisiškai išbaigti ir chaotiški. Pats tą suvokiu ir į tai turiu visiškai sveiką požiūrį„kad bus chaotiška ir paviršutiniška perspėjau! Čia tik lengvam paskaitymui kai delfi atsibosta“. Lygiai tokio pačio sveiko požiūrio prašyčiau ir iš savo skaitytojų, nes atsiliepimai „totalus diletanto straipsnis“ ar „turbūt labiau nusišnekėt neįmanoma“ be paaiškinimų skamba juokingai. Gerbiamieji, argumentuokite ir nesikabinėkite prie rašybos ar stiliaus niuansų (o jei aptariate juos, tai taip ir įvardinkite). Jei jau skyrėte laiko perskaityti ir manote, kad šūdas tai parašykite komentarą pas mane – padiskutuosime, pasidalinsime žiniomis/nuomonėmis – bus visiems geriau.

Sutinku, kad čia aš užsiroviau ant šventos karvės, nes kritikuoti mylimą modelį jo fanų rate yra nedėkingas darbas.Tačiau manau, kad net ir didžiausias kažkokio daikto fanas į savo meilės objektą turi žvelgti nuosaikiai. Pvz., aš, savąjį „SLC“ išvis galiu pavadinti iškrypėliu, nes jis sukurtas ant roudsterio „SL“ bazės (tokį eksperimentą „MB“darė tik kartą) su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis, bet tai netrukdo man juo džiaugtis. Arba „Porsche 911“ – jo garsas keistas (oru aušinamo), o pirmųjų modelių vidus tragiškas – nepaisant to aš jį tiesiog dievinu. Todėl manau, jog net ir prisiekęs, bet nesergantis, „vabalo“ fanas neturėtų galvoti jog jo automobilis yra nuostabiausias pasaulyje. Juk nepaisant viso kulto, tai tik vienas iš daugelio automobilių istorijai nusipelniusių modelių (na ir kas, kad tiražuotas 21 mln.). Ir kas jau kas, bet “vabalų” gerbėjai tikrai žino, kad „VW“ istorija įdomiomis mašinomis neblizga (juk „Karmann Ghia“ ir „T1“ tai stipriai modifikuoti „vabalai“) – gamos ekspansija realiai pasidėjo tik nuo „Golf“. Lygiai taip pat neblizga ir pvz. koks „Renault“ (be „R16“ iki 1972 m. „R5“ pas juos modeliai vienas už kitą baisesni), bet nemanau, kad „R8“ klubo entuziastai dėl to mažiau džiaugiasi savaisiais „Gordini“. Istorija yra tokia kokia yra ir nieko čia nepadarysi (man „VW“ realijos visiškai netrukdo žavėtis ir norėti „Karmann Ghia“ arba „T1“).

Kaip minėjau – nenoriu, kad tai skambėtų kaip pasiteisinimas. Jei mano įrašą patalpintų koks delfis, tikrai nevargčiau atsakinėdamas komentatoriams, bet autoentuziastai tai visai kitas lygis. Pats aktyviai skaitau oldtimer (šiuo metu užlinkęs, bet žada, kad tuoj atsigaus), o ir „vabaluose“ praleidęs laiko esu nemažai. Kas žino, gal, kada senatvėj su kokiu prikeltu „Karmann“ ir į „vabalų“ mytus važinėsiu.

O superlinkas? Jis iš tų pačių „vabalų“. Daugelį berniukų nuo mažens turbūt žavėjo visokios paslėptų lobių istorijos ir aš buvau ne išimtis. Paaugus, vaizduotę audrino ir visokios tautinės legendos apie paslėptas brangenybes. Ir labai smagu, kad vienas automobilinis lobis nesenai buvo atrastas ir pas mus. Linkas kažkodėl nenusikopina, kelias toks  – www.vabalai.lt / Forumas / Jūsų augintinis / Prieškario Vabalas (Arūnas).

Automobilio gėris tame, kad jis nepavaldus laikmečiui ar santvarkai

P.S. Pertrauka tarp Kanų šį kartą bus kiek ilgesnė, nes ne vien tik automobilinėmis reklamomis pasaulis gyvas.

Tagged , , ,

Kitos Kalėdos bus elektrinės!

Savo abejones dėl viską išgelbėsiančios automobilių elektrifikacijos esu išreiškęs pirmame savo įraše.  Nuomonės, iš esmės, nepakeičiau ir galėčiau išvardinti daugybę priežasčių kodėl elektra nėra panacėja. Tačiau jos pivalumus išnaudoti reikia, tik apie tai kiek vėliau.

Yra viena markė, kuri man visada patiko novatoriškumu, tai “Renault”. Taip, tamsių dėmių savo autoistorijoje ji turi (apie jas Grumlinas, manau, galėtų pasakoti ilgai), nes kaip dalinai valstybinė kompanija ji galbūt buvo per daug subsidijuojama ir kartais leisdavo sau negražiai paplagijuoti (R4 yra 2CV kopija). O kur dar WW2 laikų Louis Renault biznis su naciais, už kurį jis gavo pasėdėti kalėjime…

Tačiau nepaisant visko kompanija mėgsta eksperimentuoti ir tas man patinka. Šį kartą nesigilinsiu į technines jų inovacijas, o trumpai apžvelgiu įsimintinesnės išvazdos jų modelius:

Renault 16

Gal ir nešokiruojančio, bet subalansuoto dizaino, lyg kaip ir pirmasis hečbekas (nors dėl to galima ginčytis) – nesenai prasisuko presrelyzas apie jo jubiliejų.

Renault 5

Man gražūs tik pirmieji, originalūs 1972 m. dviejų durų variantai, vėliau jis stipriai išbjaurėjo. Ko vertas vien prancūziškas avantiūrizmas prastumti mašiną amerikiečiams seksovu pavadinimu “Le car”.

Renault Espace

Taip, tai ne “Renault” idėja, bet jiems pliusas už tai kad priėmė “Matra” po savo sparnu. “Peugeot” nepriėmė ir ilgai verkė (sorry, kad nuotrauka vidaus, juk apsiskelbiau, kad renku modelius pagal išorę).

Renault Twingo

Pirmoji karta buvo bomba. Kitokia negu visi ir žymiai erdvesnė nei atrodytų. O kur dar begalinis limituotų serijų skaičius. Naujas ne toks dailus, bet užtat reklamuojamas vykusiai – 1, 2, 3, 4 (paskutinį net uždraudė).

Renault Kangoo

Įrodymas, kad ir “kablukas” gali būti nenuobodus, reklamos irgi geros, o topų topas yra mano su sūnumi herojų Wallace&Gromit limituota versija (naująjį “Kangoo II” reklamavo Simpsonai).

Renault Avantime

Funktionalus ir erdvus kupė. Ar taip gali būti? Taip. Superinis komfortas ir matomumas keturiems keleiviams. Kaip kažkas rašė – “vienintelis koncepcinis automobilis, kuris buvo gamintas serijomis”.

Renault Vel Satis

Ne šedevras, tačiau galantiškas.

Renault Mégane II

Kas kitas iš gamintojų išdrįstų savo bene geriausiai perkamam modeliui uždėti tokį gražų užpakalį?

Sutinku, eksperimentai tiek išvaizdoje, tiek techninėje dalyje dažnai privesdavo ir prie kokybės problemų. Turbūt juodžiausias kokybinis periodas buvo 2001-2005 m. modeliuose ir tai stipriai pagadino “Renault” vardą daugelio akyse. Pas mus tas šleifas vilksis dar ilgiau, nes 2001-2005 m. automobiliai, mūsų masteliais, galima sakyti, beveik nauji.

Kaip ten bebūtų kompanija kokybines bėdas išsprendė ir tai jau pradeda matytis visokiose ataskaitose, kuriose “Renault” tradiciškai vilkdavosi dugne. Bėda, tik ta, kad kai jie neformaliai paskelbė, kad lygiuosis į “Toyota”, maniau, kad jie turėjo omenyje tik kokybę, o ne išvaizdą… Po 2002 m. išleistos “Megane II” nieko įdomesnio prancūzai taip ir nepagamino. Nuo to laiko modeliai vis labiau vienodėjo ir pilkėjo. Kad ir naujasis “Latitude”, taip, jis negrynakraujis “Renault”, o “Samsung” kūrinys, tačiau paženklinus jį “Toyota” ženklu amerikiečiai net nesumotų kad perka ne “Camry”.

Sutinku, komerciniu požiūriu eksperimentavimas su dizainu ir technologijomis dažnai nepasiteisina, bet man “Renault” asociuojasi būtent su inovacijomis ir paskutiniu metu man jų trūksta. Taip, puikusis “Renault Sport” padalinys dirba iš peties, bet aš kalbu apie tikras inovacijas, kurios supurtytų nusistovėjusią tvarką.

Apie plačius “Renault Nissan” užmojus pirmauti elektromobilių fronte čia nerašysiu, tačiau vienas tų užmojų vaisius mane tikrai veža (tikiuosi, kad kažkada veš ir iš tikrųjų).

Automobilio bėda yra tame, kad jis perdaug universalus. Juk žinome seną patarlę, kad universalus daiktas geras niekad nebūna. Juk realiai su visais automobiliais važinėjančiais Vilniuje jūs galite sėkmingai nuvažiuoti pvz. iki Viduržemio jūros. Taip, su vienais tą pavyktų padaryti komfortiškiau, greičiau ir kitaip “-iau”, bet tikslą pasiektų visi.  O juk ilgų ir trumpų atstumų tokios transporto priemonės, kaip laivai ar lėktuvai, skiriasi stipriai. Suprantu, difersifikuoti automobilį bus sunku. Daugelis šeimų juk turi tik vieną, taigi, jis turi būti kiek įmanoma universalesnis.

Tačiau, imu, kad ir savo pavyzdį. Iki darbo man 5 km. Darbo reikalais važinėju su darbe esančiu automobiliu. Į darbą važiuoju ir grįžtu vienas (žmona turi įprastą automobilį, kuriuo veža vaiką ir laisvalaikiu keliaujam kartu). Taip, “SLC” kiekvieną mano kelionę į darbą pavers kaifu, tačiau, žiūrint, kad ir iš banalios ekonominės pusės man labiau tikrų “Smart” (beje, jis man labai patinka). Bėda, kad “Smart” toks, sakyčiau irgi kompromisas. Jis visai ne inovatyvus – pagamintas įprastais automobilių pramonei būdais su visomis iš to išplaukiančiomis pasėmėmis – sunkus ir ne toks jau ekonomiškas kaip galėtų būti. Šioje klasėje reikia kažko kito. Nu tipo “Segway” su 4 ratais ir kėbulu, kad neaplytų. Juk elektra lengvame mikroautomobilyje atsiskleidžia visu gražumu, čia tikrai galima gauti nerealų naudingumo koeficientą ir keliauti už centus tiesiogine prasme (kalbu apie išlaidas energijai, o ne mašinai).

Taigi. Supratę, kad po automobilių pasaulio geležinio žmogaus priežiūra savo esamoje modelių gamoje revoliucijų nepadarys, “Renault” inžinieriai ėmėsi unikalaus projekto, sakyčiau, elektrinės kėdės. Pati idėja ne originali (linkas labai geras, tai juk “Top Gear”!), tačiau elektrifikuota masinėje gamyboje kaip ir nebuvo. O “Renault Twizy” bus visiškai serijinis produktas – marketingistai jau ėmėsi ir tyzinės komunikacijos.

Taip, čia tik kėdė su kiautu, bet juk aš ir kalbu apie keliones mieste. Jei jau jis tiktų man Lietuvoje, tai įsivaizduokit Paryžiaus ar Romos gyventoją su jų senamiesčių gatvelėmis. Mieste važinėji su tokiu, o jei norisi palakstyti serpantinais, savaitgaliui išsinuomoji “Lotus” ar “BMW Z4”. Reikia kelionės su chebra į užsienį – nuomoji “Espace” arba “Multivan”.

Taip, problema yra. Tai saugumas. Tačiau, jei vis daugiau megamiestų gyventojų važinės su tokias elektriniais kibirais ji išsispręs. Juokas juokais, bet manau, kad kvailai nuskambėjęs Prancūzų projektas uždrausti džipams įvažiuoti į Paryžių greitai bus prisimintas. Jau dabar jis vienaip ar kitaip egzistuoja CO2 mokesčio formoje, o ir iš tiesų, ko važiuoti su džipu į Paryžių? Su kokiu “Hummer” ten strigtum pirmame senamiesčio posūkyje.

Taigi, laukti liko ne ilgai, o ta proga ir Kalėdinis sveikinimas Jums!

Gerų švenčių!

Tagged , , , , , , , , , ,

Vintažas šiuolaikiškai arba Here I Go Again

Man patinka seni daiktai. Gerai oldtimer forume yra parašęs Zenonas Langaitis* – “Jei daiktui nėra 50 metų – jis man kelia įtarimą”. Aš nesu toks kategoriškas, bet senienas myliu. Nors Jerome K. Jerome iš dalies buvo teisus. Iš net neįpusėtos (paliktos ateičiai) amžinųjų tiesų audioknygos (labai geras daiktas, nes akys nuo kompo ir taip išvarvėję) “Trise valtimi (neskaitant šuns)” prisimenu porcelianinę šuniuko skulptūrėlę – dabar jas pigiai pardavinėja ant kiekvieno kampo, o po kokių 200 metų jos kainuos beprotiškus pinigus ir žmonės gėrėsis jomis kaip didžiausiu menu (CHAPTER VI. – ten kur šuniukas, nors ta senobinė anglų kalba nelengvai susikremta).

Šiaip ar taip, seni daiktai geri tuo, kad jų yra tiek kiek yra ir niekada nebus daugiau. Ir dar tuo, kad geba atspindėti laikmetį. Gali net nežinoti, kokios šalys po WW2 papuolė į Rytų bloką, tačiau pamatęs pastatus iškart sumosi kokia santvarka juos iškėlė.

Seniems automobiliams apibūdinti dažniausiai vartojamas jau kaip ir tarptautinis žodis “oldtimer”, o sena audiotechnika krikštijama “vintage”. Nepailstantys mūsų tautiškumo sergėtojai skuba analizuoti ar legalus tas vintažas, o man žodžio skambesys patinka. Skamba jis kažkaip žavingai paslaptingai, kaip koks dekupažas ar forsažas. Vintažinės audio sistemos apsukę galvas ne mažesniam kiekiui ligonių nei seni automobiliai. Šie fanatai be perstojo atradinėja/nagrinėja nuostabaus skambesio senus grotuvus ir juos perka/parduoda beprotiškomis kainomis – ačiū dievuliui, kad man užtenka sveiko proto ten nesivelti, nes šeimos biudžetas ir taip neperteklinis. Vis dėl to visai nuošalyje išlikti negaliu.

Audio sistemos automobiliuose yra atskira istorija ir jos nesiruošiu čia nagrinėti. Viskas prasidėjo nuo radijų, buvo net ir plokštelių grotuvai (!), bet mane labiausiai domina kasetės ir CD. Dėl pastarųjų nesijuokit, pirmieji CD pasirodė 1984 m. ir pagal nerašytas taisykles (<25 m.) jau galėtų būti priskirti senienoms, be to ir pats CD standartas jau miršta. Bet, grįžkim prie kasečių. Amerikoje nuo 1960 m. labai populiarus buvo šis standartas**, tačiau, Europą jis aplenkė – čia nuo 1970 m. į automobilio vidų jau skynėsi kelią įprasta kasetė. Tie, 1970–ųjų, 1980–ųjų kasetiniai grotuvai mane ypač žavi. Jie pilni grynos, preciziškai veikiančios mechanikos ir pagal konstrukcijos sudėtingumą turbūt lenktų ir patį automobilį. Šiaip ar taip audio sistema automobiliuose tada dar buvo prabanga (kainuojanti labai nemažai lyginant su pačia mašina), o lyderiaujantis gamintojas Europos premiumui buvo galima sakyti vienas – vokiečių „Becker“***

Taigi, grįžtant prie klasikinių mašinų. Esu labai jautrus oldtaimerių audio sistemoms. Jautrus ne muzikinės kokybės, o originalumo prasme. Negaliu žiūrėt, kai į seną, kolekcinį, automobilį įkišamas koks pionierius su delfinais. Suprantu jei senas automobilis yra daromas Custom stiliumi – tada viskas OK, LCD ekranų pas jį gali būti daugiau nei cilindrų ir niekas nepasakys kad kažkas ne taip. Tačiau, į  restauruotą ar gerai išlaikytą senieną kišamas pigus DVD grotuvas jau savaime parodo savininko požiūrį į savo turtą. Savąjį “SLC” (turbūt jau užknisau apie jį užsimindamas, bet tebūnie) pirkau impulsyviai ir pagrindinis (!) teigiamai nusvėręs argumentas buvo tas, kad automobilyje spindėjo „Becker Mexico“, kuris išriedėjo iš gamyklos kartu su mašina****. Pagalvojau, jei jau savininkas nesudarkė “SLC” visokiais pionieriais tai gal ir pačią mašiną vertino ir atitinkamai prižiūrėjo. Šiaip, 1960-1980 m. „Becker“ grotuvų vokiečių ebayuje yra apsčiai, tačiau ir kainos atitinkamos – be 200-300Eur nelabai ką ir nupirksi…

Taigi, originalumas veža, tačiau puikiai žinau kokiame amžiuje mes gyvename. Su MP3 didelės problemos kaip ir nėra, nes per linijinį įėjimą ar FM transmiterį MP3 gali klausyti per bet ką, tačiau navigacija kelia rimtesnių bėdų. Navigaciją laikau labai geru išradimu ir neįsivaizduoju tolimesnės (Lietuvoj gyvenant bet kuri tolimesnė kelionė juk reiškia sienos kirtimą) kelionės be jos. Be abejo, visada galima kažką prisilipinti, bet gerai išlaikytam oldtimeriui man tas GPS lipdymas ant stiklo ne ką geriau nei šitos šlykštynės.

Bet rinkos ekonomika tuo ir gera, kad jei yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. Jau prieš trejus metus visiems šiuolaikinių hi-fi sistemų galimybių pasiilgusiems oldtimer fanams tas pats „Becker“ paruošė dovanėlę. Į klasikinio (nemirtingo) „Mexico“ kevalą vokiečiai sukišo viską kas buvo geriausio įmanoma tai dienai – bluetooth + gudrią laisvų rankų įrangą, GPS su TMC antena, kortelių skaitytuvus ir t.t (dėl garso kokybės manau irgi galime būti ramūs, nes tai „Becker“). Gavosi tikras šedevras tiek dizaino, tiek techninių savybių prasme – „Becker Mexico 7948“.

Na taip, jo ekranas nedidelis ir vizualios informacijos jo navigacija daug nepateiks, tačiau, žinant, kad jis nesudarkys jūsų oldtimer salono, į tokius kompromisus leistis galima. Be kompromisų yra tik kaina – 1.500 Eur. Net ir įvertinus jo intelektą bei visą grožį suma, sakyčiau, didoka. Taip, ją galima pagrįsti, nes tai tai „Becker“ (jis niekad nebuvo pigus), o ir pats modelis unikalus, konkurencijos jam kaip ir nėra*****. Be to, tokius grotuvus turbūt pirks tik oldtimerių (ar kokios egzotikos) turėtojai, juos greitai pakeisti neskubės, ko pasekoje, antrinėje rinkoje pigiai surasti “7948” kažin ar pavyks.

O aš, panašu, kad liksiu prie senuko “Becker Mexico”. Jei kada ir prireiks navigacijos, tai už trečdalį “7948” pinigų nusipirksiu smartphouną su GPS ir problema bus dalinai išspręsta. Nors, kryžiaus, visam laikui nededu. Kažkuo žavi mane tokie gryno, paprasto dizaino daiktai su hi-tech viduriais. Juk po kokių 10 metų technologijos bus pažengę ir tas “7948” kainuos panašiai (labai tikiuosi) kaip dabar koks pirmos kartos “Becker Traffic Pro” (tarp kitko labai įspūdingas aparatas), va tada ir reikės pirkti!

Svarbiausia juk viską pirkti teisingu laiku.

* – šis dėdė turi ir skrupulingai pildo savo ir taip nerealią radijų kolekciją. Jo turimi egzemplioriai tiek kiekio, tiek derėjimo prasme verti muziejaus statuso, o kur dar Zenono pasakojimai, kuriuose galima paskęsti… Kolekcija ne vieša, bet besidomintiems durys bus atidarytos. Mano favoritas (dėl dizaino) čia – būtinai įsigysiu, jei pavyks rasti už protingą kainą (bėda ta, kad tos kainos tik didėja…).

** – būdamas vaikas turėjau tokią, tai buvo vienas iš nedaugelio amerikietiškų daiktų namuose (kitas buvo “Texas Instruments” skaičiavimo mašinėlė). Tiesa, nebuvo kur jos paklausyti, tačiau užrašas „Chicago“ jaudino. Labai pergyvenau, kai vėliau ji kažkur pranyko, bet dabar nusiraminau – Ebayuje pilna po kelis dolerius.

*** – kaip kažkur skaičiau „Becker istorija tai beveik automobilinės audio įrangos istorija“. Gamintojas turi labai gilias tradicijas ir nuo seno tiekia savo sistemas „MB“, „BMW“, „Porsche“, „Ferrari“ ir kitiems gamintojams – jų techninės savybės ir grynas dizainas nepriekaištingas ir nesenstantis. Info čia ir čia.

**** – grotuvas nuostabus, jis turi automatizuotą (pusiau mechaninę!) radijo stočių paiešką (kuri, tiesa, neveikia taip kaip turėtų – bet tai pataisoma). Bet, savąjį grotuvą, aprašinėsiu vėliau, kartu su mašina.

****** – “Porsche” turėtojams yra toks daiktas, bajerių pas jį gal ir mažiau, bet ir kaina draugiškesnė, be to, ekranas normalus.

Tagged , , , , , , ,

Geriausias 1970 m. sportinis kupė iš… Japonijos!

Apie pilkos vidutinybės kultą japoniškuose automobiliuose buvo šiek tiek diskutuota šioje mano temoje. Nenuostabu, kad bandydamas rasti japoną, kuris galėtų atstovauti savo šalį manąjame “5000€ svajonių garaže” susiduriu su visišku vakuumu. Bėda tame, kad japonai į pasaulinę autorinką atėjo vėlai (~1970 m.) ir be jokio backgroundo (daugelio Europos gamintojų ištakos mena dar 19a.), taigi kažko originalaus ir negalėjo pasiūlyti. Jiems teko pasirinkti planą “pigus ir patikimas automobilis kiekvienam”, kuris komercine prasme pasiteisino visu 100 proc.* Prie “pigus ir patikimas” pridėčiau ir “bjaurus” (ir tai ne koks tikslingas menkinimas, spėkit koks buvo pirmojo “Subaru 360” reklaminis lozungas JAV?**).

Taip, išimčių (patvirtinančių taisyklę) yra – “Mazdarotoriai, “Toyota” superkaras (kuris buvo tiražuotas tik kelias šimtais ir dėl to nevertas rimto vertinimo japoniškam fone) ir dar vienas. O prie to vieno prikibti negaliu, net norėdamas. Jis paprasto, bet techniškai gryno dizaino, solidžių techninių duomenų bei puikios kokybės. Būtent jis ir pradėjo protingai įkainoto sportiško japoniško automobilio madą, kurią vėliau palaikė visokie “Toyota Celica” ar  “Mazda MX-5” (geriausiai parduodamas roudsteris pasaulyje ir šiaip sakyčiau geriausias roudsteris už tokią kainą). Be abejo, aš kalbu apie 1969 m. (kai “Nissan” dar buvo labiau “Datsun”) “Datsun 240Z”, dar žinomą kaip “Nissan Fairlady Z”. Automobilis buvo kurtas JAV rinkai, ten pristatytas netgi mėnesiu anksčiau nei gimtojoje Japonijoje ir tik pasirodęs Jungtinėse Valstijose sukėlė užsakymų audrą. Amerikiečiai greit sumojo, kad pinigus, skirtus primityvokam anglui “MGB GT” geriau išleisti ant “240Z”, kuris buvo visais atžvilgiais pranašesnis – greitesnis, talpesnis, žymiai komfortiškesnis, be to su gera šildymo ir ventiliacijos sistema (kas tais laikais, dar nebuvo norma, kaip dabar). O kur dar teisingas dizainas, gera pagaminimo kokybė ir svarbiausia, pavydėtina dinamika – maksimalus greitis 200 km/h, iki šimtinės per 8s (tų laikų superkarų masteliai). Be to, važiuojant ramiai, su “Z” galėdavai pasiekti ir 9-10l/100 km sąnaudas, kas išvis buvo fantastika tokiam automobiliui (ir juokingi centai amerikiečių kišenei su jų kuro kainomis).

Kas dėl dizaino tai pagarba dar ir tame, kad tai nėra autorinis Albrecht Goertz kūrinys, kaip daug kur buvo teigiama. Vokiečio indėlis čia buvo tik epizodinis – “Z” tėvais pripažystami japonai – Yutaka Katayama ir Yoshihiko Matsuo – tai akivaizdus įrodymas, kad japonai irgi žmonės ir supranta kas yra gražu (išsamesnę istoriją apie “Z” gimimą galite rasti čia). Taip, teiginiai, kad “zetkė” buvo “Jaguar E-Type” ir “Porsche 911” miksas (atseit E-taipas devyni vienuolikto dimensijose) , gal ir turi pagrindo, tačiau buko plagiato bruožų pas “240Z” nėra. Greičiausiai jei minėti modeliai ir buvo kopijuojami tai tik idėjiniam lygmeny (pagal konstrukciją “zetkė” lyg ir panaši į “E-Type”) – juk reikia lygiuotis į geriausius!

Gėris ir tame, kad šių mašinų vien per pirmus tris pardavimo metus amerikiečiai prisipirko 150 tūkstančių, taigi, nors gerų pigiai niekas neparduoda, dėl didelio kiekio yra iš ko pasirinkti. Vėliau (1974 m.) pasirodė “260Z”, kuris buvo galimas ir prailgintoje 2+2 versijoje (šiaip automobilis dvivietis), o epopėją pabaigė paskutinis samurajus “280ZX” – jis nors ir techniškai gerokai skyrėsi nuo pirmojo “240Z” vistik išlaikė tą pačią dvasią – po jo pasirodęs “300ZX” jau buvo iš kitos eros.

Tiesa, už mano minėtus 5000€ jau teks gerokai pasukti galvą norint sėsti į gerą “zetkę”. Europoje jų buvo parduota mažai, tagi gerų egzempliorių kainos viršija 10kEur. Už Atlanto pasirinkimo daugiau, nors visokiais debiliškais (atleiskit, bet tai tiesa) V-8 implantais nesugadinti egzemplioriai kainuoja. Brangiausi pirmųjų laidų 1969-1973 m. “240Z”***, į juos ir reiktų žvalgytis traktuojant pirkinį kaip investiciją. Aišku jie ir brangesni, nei vėlesni kiek pabaisėję ir suletėję “260” ar “280” – nors aš nespjaučiau ir į juos (tiesa, geri “280” egzemplioriai už dyką nesimėto – lygių lygis čia).

Kaip skelbia įvairūs buying guide modelis techniškai patikimas ir didesnių bėdų prižiūrėtose mašinose gali kilti tik dėl korozijos (tuo metu “Nissan” tikrai nesitikėjo, kad už 40 metų bus toks kiekis dundukų svaigstančių dėl 1970 m. pagamintos “zenkės”). Bet korozija tai jau force majeure, visiems metaliniams seniems daiktams jos poveikis akivaizdus (in rust we trust) ir nieko čia nepadarysi.

Džiugu, kad ant Lietuvėlės yra keletas/keliolika šių mašinų (sakyčiau meninės fotkės čia), be to, dėl tvarių tautiečių ryšių ir nutiestų jūros tiltų automobiliniam tranzitui iš JAV, “240/260/280” kiekis turėtų tik didėti – mes juk neabėjingi geroms mašinoms.
Benderiškai galėčiau net pasvajoti, kaip Lietuva tampa “zetkių” importo iš JAV centru. Juk šių mašinų poreikis Europoje didelis, o beveik visos pagamintos yra nusėdę JAV. Apsukrieji lietuviai pigiai atveža šiuos nuostabius kupė, protingai (kiekvienas tegul sprendžia pats, kas slepiasi po šiuo žodžiu) išmuitina, padoria kaina suremontuoja/atrestauruoja**** ir parduoda laimingiems Vakarų Europos automobilių mėgėjams. Vėliau, net patys amerikiečiai plaukia į Lietuvą pirkti “zetkių”, nes čia didesnis pasirinkimas… (parduosiu šias eilutes konservatoriams kai jie rašys planą “Lietuva 2031”)

O šiaip, pats netikėjau, kad vos trečiąjame savo šios temos įraše užkabinsiu japoną (ir nesvarbu, kas jis, ko gero, bus vienintelis japonas čia).
Ne tokie beviltiški tie japonai. Ir ne vien tik šviesos greičiu lekiančias godzilas moka gaminti.

* – šiuo metu Japonijos gamintojai yra tarp didžiausių pasaulyje, štai pvz. ypatingai masinei automobilių gamybai nusipelniusi “Toyota” lemiamą konkurencinį pranašumą įgavo, kai tokius pat modelius sugebėdavo pagaminti per 3 kartus (!) trumpesnį laiką, nei JAV gamintojai (“Toyotos” gamybos filosofija iki šiol garbinama kaip Jėzaus mokymai, apie ją ir begalės knygų prirašyta, nors, kaip bet kokia, vienareikšmiškai į produktyvumą orientuota, sistema, ji toli gražu ne ideali). Kaip ten bebūtų masinių automobilių kokybei japonų nuopelnas neabejotinas, nėra išsamių to meto duomenų, tačiau iki japonų invazijos, mašinų kokybė variuodavo kaip Lietuvos politinių partijų reitingai, o japonai įvedė savotiškus standartus, kurių visi nori nenori turėjo paisyti. Kad sistema “neįmantru, bet pigu ir patikima” veikia įrodė ir pietų Korėjos “Hyundai/Kia”, kurie per 20 metų, iš esmės nuo nulio pakilo iki megagamintojo pasaulyje patenkančio į penketuką! Pavyzdžių galima rasti ir Europoje, čia motininių gamintojų rimtai imtos valdyti markės taipogi ima viršų – pvz. “VW” jau dirbtinai stabdo “Škodą”, kad nepjautų šakos ant kurios sėdi, o “Renault” valdoma “Dacia” keliose Europos rinkose jau lenkia/greit aplenks patį “Renault” (šiek tiek info paskutinėse pastraipose). Vieša paslaptis, kad kiti didieji gamintojai (ir ta pati “Toyota”) apžavėti “Dacia” sėkmės, konstruoja kažką panašaus.

** – “cheap and ugly does it”

*** – kaip nekeista, vėlesni “260” ir “280” buvo lėtesni už pirmataką “240” – juos pridusino griežtos JAV ekologinės normos bei didesnis svoris. Europiniai “260” yra greitesni, bet jų ir pagaminta gerokai mažiau (atitinkamos ir kainos)

**** – norėjau rašyti, kad ir įregistruoja, nes tai labai sunku padaryti kitose šalyse (jei automobilis iš JAV), dėja visose normaliose šalyse oldtimeriams daromos išimtys, o Lietuvoje tuo požiūriu visiška anarchija – savajam “SLC” pagal dabartines normas turėsiu šoninius posūkius sparnuose lipdyti, nors gamykla net į europinius jų nedėjo…

Nuotraukos: “Nissan”

Tagged , , , , , , , , , , , ,

“Volkswagen l’auto”

Volkswagenui” mušant automobilių pardavimo rekordus ir rodant ambicijas tapti Nr. 1 pasaulyje atėjo laikas pakalbėti ir apie šio “liaudies” gamintojo vietą istorijoje. O štai čia ir nelabai turiu ką pasakyti apie „VW“. Jei tokių masinių gamintojų kaip „Citroen“, „Peugeot“, „Fiat“ ar net „Opel“* istorijose rastume po keliolika nuostabių automobilių, tai „VW“ šiuo požiūriu pilkas kaip sovietinė mokyklos diskoteka (čia iš Užkalnio nufyrinau apibūdinimą, nors jis raše kažkaip kitaip) ir šlykštus, kad pamačius belieka tik apsivemti (kaip sakė Grumlinas mūsų trumpo susitikimo metu kalbant apie „Citroen“ ir auto istoriją – vimdantys pavyzdžiai čia ir čia).

Šiuolaikiniai „VW“ modeliai be savo nuobodaus interjero ir eksterjero man mažai imponuoja būtent dėl to, kad neturi jokios padorios istorijos. Pas daugelį gamintojų modelių istorines sąsajas gali brėžti nuo XX a. pradžios ir to dėka kai kurie modeliai pasirodo visai kitoje šviesoje**. O pas “VW” be “Scirocco” linijos, iš kurios man patinka visi modeliai ir dabartinis taipogi, daugiau vertų dėmesio modelio epopėjų nelabai ir yra. Na, pusėtinai atrodė “VW Golf I”, kurio dėka atsirado be konkurencijos geriausias visų laikų „VW“ – “VW Golf I GTI”, tačiau vėlesni „Golfai“ buvo baisesni vienas už kitą.

Bet grįžkim prie ištakų. “VW” ilgai kentė “vabalo” palikimą, realiai koncernas iki pat aštuntojo dešimtmečio, kai išleido “Golf I”, neturėjo pinigų jokiems didesniems eksperimentams. Taigi teko suktis su “vabalo” baze, taip 1950 m. gimė hipių numylėtinis “Type 2 T1”, kurį, vienintelį iš busiukų, aš visai norėčiau turėti savo svajonių garaže. O “hipis” į mano šią temą netelpa nei per kur – už 5000 Eur galima įpirkti tik griaučius, kuriems reikės pilnos restauracijos, o kultinė “Samba” versija gali kainuoti ir dešimtkart tiek – ir tai už vabalą su busiko kėbulu! Labai norėčiau, kad milijonai žmonių pasaulyje taip nesvaigtų dėl jo ir jojo kaina būtų mažesnė… Pigiau kainuoja vėlesnis modelis “T2”, bet jam toli toli iki savo pirmtako grožio ir dvasios.

Beje, tas pats “vabalas”, kurį už mano temos pinigus galima nupirkti labai neblogo stovio (neskaitant retesnių versijų) manęs neveža. Ir net ne dėl techninių dalykų. Vabalas man yra inžinerinis masinio automobilio grynuolis – pigus, patikimas, paprastas ir visai padoriai atrodantis. Be to, tai juk Ferdinando Porsche (pirmas linkas į save patį – yes, yes, yes) kūrinys! Tačiau tie 21,529,464*** pagaminti vienetai stipriai gadina reikalą – jis tiesiog perdėm populiarus, kad butų vertas mano dėmesio. Išskirčiau nebent kabrioletus – jie gaminti kitos įmonės “Karmann” gamykloje, kuri pasižymi puikia kokybe (ir tą sulankstomą stogą sukonstravo – “Karmann” iki šiol daugeliui kabrioletų gamina stogus ir ne tik juos). “Vabalų” be stogo buvo pagaminta tik (lyginant su įprastu “vabalu”) 330.000, taigi jie šio to verti – tiek paveldo, tiek pinigine prasme.

Tačiau aš ne apie kabrio “vabalą”. 1950 m. turėdami “vabalą” ir “vabalą busą” savo gamoje vokiečiai suprato, kad toli nenueis – pelnus šie gaminiai generuoti gali, tačiau markės įvaizdžio nepakels ir svaigstančių apie “VW” kiekio nepadidins. Juk pokarinėje JAV “VW” buvo biedniausiųjų mašina (kainavo tris kart mažiau nei pigiausias amerikietiškas auto), ir važinėjantys “vabalu” sulaukdavo nemažai pašaipų – tik vėliau prasidėjus hipių erai “vabalas” ir “vabalas busas” išgyveno atgimimą, nes buvo tarsi atsvara kapitalizmo banginių gaminamiems modeliams. Taigi, vokiečiai susikooperavo su italais (juk jei nepavyko užkariauti pasaulio, galima bandyti laimėti bent autofrontą). Kėbulų ateljė “Ghia” papaišė dizainą ir ant vabalo kūno gimė gulbė gražuolė “VW Karmann Ghia” (automobilius gamino tas pats “Karmann”).

Neišsiplėsiu čia apie tą “Karmann Ghia”, kiekvienas juk mokame google naudotis, tačiau automobilis fantastiškai gražus. Net sunku patikėti, kad prieškarinio primityvo pagrindu buvo galima sukurti tokios nuostabios išvaizdos automobilį.

Taip, jis visai nesportinis, kaip galbūt teigtų to meto “VW “brošiūros, ir “vabališkai” asketiškas viduje, tačiau dizainas nustelbia viską. Pats ilgai svaigau dėl “Ghios” ir tik paskutiniu metu svarstyklės pasisuko į “MB” pusę – norėjosi kažko labiau tinkamo kasdieniniam važinėjimui ir tiek. Už tuos 5000Eur Europoje gal ir ne fontanai, bet iš JAV galima atsiplukdyti pusėtiną (dėja,ne ledinį, padirbėti teks, bet už tokį gražuolį tai labai nedaug) automobilį ir labai džiugu kad Lietuvoje jų daugėja (gal jau bus ir kokie 5 – Užupio šerifas vienu važinėjo/važinėja, turtingas dėdė iš Kauno turi padovanotą, o ir “vabalų” klubo forume vienas kitas pasirodo).

P.S. buvo ir “Ghios” įpėdinis -”Type 34” – bet jis tik blankus šedevro atspindys…

* – pvz. “Opel GT” arba “Lotus Omega” (nors tai ir ne tikras „Opel“), kuria, pasak legendos, šiurpino Lietuvos kelius Valinskas, o paskui pardavė šį žvėrį Marijonui… O kur dar “Opel” gražuoliai –  „Record“, „Kadett“ (kupė versijos), arba postsovietinės lietuvių svajonės – „Monza“, „Manta“, „Commodore“.

** – kad ir šlykštusis „Peugeot 206CC“ – be to, kad buvo pirmasis prieinamas kabrioletas su kietu sudedamu stogu jis neturi nei vienos geros savybės, tačiau kai žinai kad prieš 70 metų buvo tokie (linkas ne visai tikslus, kam tikrai įdomu, nueikit ant “production” ir pažiūrėkit kada “Peugeot” pradėjo gaminti kabrio su kietais sudedamais stogais) aparatai viskas atrodo kitaip.

*** – vokiečiai pagamino 15,5 mln. (įsivaizduokit tokį kiekį “vabalų”!), kiti buvo surinkti Brazilijoje ir dar velniai žino kur.

Tagged , , , , , , , , , , ,

Besvaigstant apie “E-Type”

Iki šiolei savo bloge nebuvau užkabinęs britų. O juk jie, kartu su vokiečiais, prancūzais ir italais yra automobilizmo pradininkai. Taip, šiai dienai savo autonepriklausomybę jie yra praradę (ir kažin ar kada susigrąžins), bet, negali sakyti, kad ir patys prie to neprisidėjo su savo neefektyvia gamyba ir apgailėtina daugelio modelių kokybe. Bet britų autoindustrija nebus šio įrašo tema, nes jos bėdos reikalauja gilesnės analizės.

Bandant įsivaizduoti britų automobilį-simbolį man į galvą ateina tik du pretendentai – “Jaguar E-Type” ir “Mini”. Apie “Mini” būtinai reikės kažkada parašyti, be to ir “BMW” iniciuojama markės evoliucija man visai patinka (bent jau kol kas). O apie “Jaguar” – trumpai šiandien. “E-Type” buvo netikėta markės sekmė, išleistas 1961 m., jis buvo nelabai brangus ir labai greitas – deklaruotas 150mph* maksimalus greitis tuo metu varė visus iš proto ir vertė pasitempti tokius grandus kaip “Ferrari” ar “Aston Martin”.

Dizainas irgi buvo stiprioji pusė, nors aš dėl jo taip nesvaigstu, kaip kiti. Man jis per daug neproporcingas – vizualiai atrodo, kad variklio daingtis užima 2/3 automobilio ilgio. Nors tai nėra blogai, nes sudaro vaizdą, kad “Jag” pačią paskutinę minutę pridėjo dar keletą dešimčių cm tik tam, kad specialiai Jums po kapotu įspraustų kuo didesnį variklį. Dar man “E-Type” kažkuo neakivaizdžiai primena antro pasaulinio karo laikų britiškus naikintuvus – nenustebčiau sužinojęs, kad prie jo dirbo kas nors iš aviacijos.

Deja, be visų pliusų “E-Type” turi vieną didžiulį “minusą” – į dabartinę pardavimo kainą yra įskaičiuojama didelė priemoka už britiško simbolio rolę. Populiariausių (mažiausiai vertinamų) komplektacijų kainos lengvai viršija 100 kLt, o retesnės kainuoja ir virš 100k £, neskaitant aliumininių, kurių buvo pagaminta tik 12 ir už kuriuos šaukia po milijoną £. Manau, tuo (žinant mano šios temos rėmus) apie “£-Type” galima ir pabaigti…

Bet. Nėra viskas taip blogai. Aristokratiškai atrodantis “XJS”, kuris yra tiesioginis “E-Type” įpėdinis, lyginant su pastaruoju, nekainuoja nieko. Ir nors “XJS” neturi tokios auros, kaip “E-Type” (ir niekad neturės) jis yra automobilis, reprezentuojantis “GT” erą, kuri tesėsi nuo 8 iki 10 dešimtmečio**, o šios eros mašinos jau pamažu tampa moderniąja klasika.

Nežinantiems - čia ne "XJS", neapsigaukit, čia "E-Type"

Turint kantrybės iš kokio JAV aukciono manau tikrai būtų galima nupirkti padorų “XJS” už mano jau minėtą sumą. Be to, šiame “Jag” Jūs galite turėti “V-12”, o tai jau kaip falo prailginimas kiekvienam vyrui visu 12 centimetrų (gaila, nerandu žodžių, kaip apibūdinti “V-12” reikšmę moterims).

Taigi, cituojant “Top Gear”, šio vakaro “Top Tip” yra toks: svaigsti apie “E-Type”?, – pirk “XJS”.

* – nors, kaip vėliau tyrė įvairūs žurnalistai, tas 150mph* buvo reklaminė antis ir nežinia kokiomis sąlygomis pirmieji “E-Type” tokį greitį galėjo pasiekti – realus buvo kažkur apie 140mph, tačiau net ir tie 140mph tiems laikams buvo kosminiai

** – pavyzdinis šios eros atstovas yra “Porsche 928”, kuris buvo gaminamas 1978-1995 ir tikrai susilauks savo aprašymo šioje temoje

O čia jau "XJS"

Nuotraukos: “Jaguar”.

Tagged , , ,

Mašinos, kurias verta pirkti

Šioje temoje dalinsiuosi savo mintimis apie klasikines mašinas, kurias verta pirkti. Aišku, už kokius 30 mil. $ verta pirkti ir “Bugatti Atlantic”, bet, turėdamas omenyje vidutinio lietuvaičio (ir savo) finansinius išteklius, orientuosiuosi į maždaug 5.000€ – turbūt panašiai kiek šiuo metu autopliuse kainuoja vidutinis naudotas automobilis. Kriterijai, kuriais bandysiu vadovautis atrankoje bus šie: modelio retumas (dažniausiai sąlyginis, nes ir kaina atitinkama), techninės ypatybes bei dizainas. Šių kriterijų samplaika turėtų reikšti, kad mano pasirinkti modeliai galės būti traktuojami ir kaip savotiška investicija. Bandysiu parinkti tuos, kurių kainos galimai jau pasiekė žemiausią tašką ir ateityje turėtų tik kilti (investicinis faktorius labai svarbus norint pramušti tokį pirkinį šeimos biudžeto svarstyme).

Žiūrėsiu, kad į minėtą sumą tilptų vartotini automobiliai, nes už tuos 5.000€ galima nupirkti gal ir kokį “Aston Martin”, tačiau jam bus reikalinga pilna restauracija, o ji, net ir kukliausiais skaičiavimais, lengvai pasiekia keturių € nulių zoną. Taigi, tokių variantų čia nenagrinėsiu. “Klasikos” apibrėžimas šioje temoje daugmaž atitiks standartus, aprašomi automobiliai bus virš 25 metų amžiaus, nors, gali būti, kad pasitaikys vienas kitas ir naujesnis.

Taigi, tuojau pat, ne už ilgo, pirmasis šios temos automobilis (ne šitas, kur nuotraukoje – čia tik šiaip temos iliustracija).

"Mercedes SLC" 1971 m. Paryžiaus automobilių parodoje. Šaltinis "Mercedes".

Tagged ,

Tributas “Maserati Biturbo”

Man patinka anglų kalba, čia daug gerų žodžių, kuriais galima labai tinkamai apibūdinti įvairias situacijas. Mano bėda, dar ir ta, kad daug skaitau angliškai, taigi vis dažniau pirmas galvoje iššokantis žodis būna angliškas – ypač kalbant apie marketingą ar pardavimus. Gal tai ir blogai, bet nieko negaliu su savim padaryti, belieka tik mintyse prabalsuoti – “globaliZAcija” – “ZA!”*.

"Maserati 200S"

Taigi, tributas, man šiuo atveju, puikiai tinka ir nelabai randu lietuviško atitikmens, kuris apimtų visas, mano įsivaizduojamas, tributo reikšmes. Kaip, kad ir analizuojant visokius grafikus pirmiausia peršasi žodis trendas, o tik po to kryptis, tendencija ar pan. Ir, nors, modeliui apie kurį rašysiu tributo šiaip nelabai ir yra už ką atiduoti, aš bandysiu į jį pažvelgti kitaip.

Prekės ženklas automobilių pramonėje yra išskirtinai vertingas dalykas. Taip, visoje technikoje, jis svarbus, bet automobiliuose ypač. Juk jei aš paklausčiau ką jums sako koks “Samsung” (kuris iš namų elektronikos gamintojų reitinguojamas turbūt auksčiausiai), jūs kalbėtumėte apie tai, ką jie padarė prieš kelis metus ar daro dabar. O kuo žymūs buvo “Samsung” prieš 20 metų, nepaskaitęs internete, turbūt nepasakytų niekas. Su automobiliais (ypač prestižiniais) viskas atvirkščiai – “Mercedes” vien todėl ir papuola į pasaulinių brandų dešimtuką (vienintelis iš autogamintojų), kad turi tokią istoriją, kurios neturi niekas.

1954 m. "Maserati A6G/54 Zagato"

Nesupraskit neteisingai, nenuvertinu aš dabartinių “Mercedes” modelių, bet jų visi taip trokšta tikrai ne dėl techninių savybių, o dėl to, kad jie turi trikampę aureolę, kuri susiformavo dėka istorijos.

Dėl šios priežasties nauji automobilių brandai atsiranda išskirtinai retai, dažniausiai yra reanimuojami seni (turintys padorią istoriją), o nauji kuriami tik JAV rinkai, kurios vartotojus lengviau paįtakoti reklama (na kad ir dirbtinai sukurtas “Lexus”, kuris Europoje yra nykštukas, o JAV pagal pardavimus stovi šalia “MB”, “BMW” ar “Audi”). Prekės ženklas yra ir turtas ir įsipareigojimas kartu – premium gamintojams visada norisi (pasinaudojus savo ženkliuku) uždirbti lengvų pinigų prištampuojant gausybę prieinamų modelių. Bet tai daryti reikia neprarandant sveiko proto, nes gali nutikti kažkas panašaus kaip mano šiandieniniam herojui.

Plačiai žinomus automobilių gamintojus grubiai galima suskirstyti į tris rūšis – masinių, prestižinių ir egzotikos/avantgardo atstovus. Pirmajai priklausytų visokie “Ford”, “Toyota” ir panašūs, antrąja pasauliniu mastu valdo vokiečių trejetas, o trečiajai priskiriami vardai jau virpina širdį – “Maserati”, “Ferrari”, “Lamborghini”, “Bentley”, “Rolls-Royce”, Aston Martin” ir pan. Be abejo, visos šios markės yra savaip specifinės ir apie kiekvienos istorines peripetijas būtų galima diskutuoti be galo, bet “Maserati” tarp jų tenka ypatinga rolė. Ypatinga tuo, kad tai yra labiausiai prieinama markė iš visų mano išvardintų, ir būtent dėl to egzotinių mašinų dileriai (kurie dažnai po vienu stogu pardavinėja 3-4 brandus) ją laiko labai svarbia. Tai lyg įperkamas (sąlyginai, aišku) bilietas į automobilinio elito vakarėlį. Palyginimui – “Maserati GranTurismo Coupe” Anglijoje (žurnalo “What Car?” duomenimis) kainuoja 79.900 svarų, kai “Ferrari California” prasideda nuo 143.000, o “Lamborghini Gallardo” nuo 150.000. Žinant, kad kaina skiriasi dvigubai, “Maserati” atrodo lyg bargainas (tebūnie šiandien anglizmų diena), nes nemanau, kad “Maserati”  vardas sukelia dvigubai mažiau emocijų nei minėtieji du italai, be to “GranTurismo” atrodo ir važiuoja deramai.

Bet aš ne apie “GranTurismo”, kad ir koks gražus jis bebūtų. Aš apie modelį, kuris turbūt stipriai prisidėjo prie to, kad dabar “Maserati” yra pigiausias egzotinis brandas. Šiaip “Maserati” turi senesnę istoriją nei “Ferrari” ir yra išleidusi nemažai unikalių mašinų, tačiau firmos kelias gana vingiuotas – buvo ir “Citroen” era ir De Tomaso valdymas, prie kurio ir atsirado šio įrašo herojus – 1980 m. “Maserati Biturbo”.

Nebandysiu jo girti. Jis buvo per daug masinis (ir, vien dėl to, stipriai pagadino “Maserati”, kaip išskirtinio gamintojo įvaizdį), nepatikimas ir, turbūt ne be reikalo papuola į visokius blogiausių mašinų topus (nors apie jų rimtumą būtų galima stipriai pasiginčyti**).

"Maserati GranTurismo"

Nepavadinčiau jo ir gerai atrodančiu – jis nėra tragiškas, bet iki šedevro jam labai toli – kažkoks stilizuotas sportbatis. Pagal technines charakteristikas ilgainiui “Biturbo” evoliucionavo į visai padorų “Maserati” ir iš jo išsivystė “Shamal” ir “Ghibli II”, kurie jau netoli superkarų, tačiau dėl (masinio) “Biturbo” palikimo “Maserati” kenčia ir kentės dar ilgai. Tai ir yra turbūt pagrindinis trukdis, neleidžiantis šiuo metu kaip lygus su lygiu stovėti šalia “Ferrari” ar “Lamborghini”.

O tai vardan ko tada šis tributas?
Nesu prabangių prekės ženklų vergas, ir man visokie “Armani” ar “Hugo Boss” nekelia absoliučiai jokių jausmų. Tačiau su automobiliais kiek kitaip. Čia, jei už vardo stovi solidi istorija, man jis kažką reiškia.
“Biturbo” gerumas tame ir yra, kad jis įperkamas.
Ar jūs galite turėti “Ferrari”? (pigiausias mobile.de 16.900 Eur.)
“Lamborghini”? (nuo 19.500 Eur pagal mobile.de)
“Maserati Biturbo” – laužai po 1.000 Eur, o už kokius 5.000-6.000 Eur jau gal ir visai pusėtinas egzempliorius išeitų. Juk pasakyti, kad turi “Maserati” tai jau šis tas. Pripažinkit.

"Maserati Biturbo"

* – kažkaip prisiminiau Jelcino laikų Rusijos socialinę reklamą – “PrivatiZAcija” – “ZA!”

** – man nepatinka tie visi blogiausiųjų ar geriausiųjų topai, kaip ir bet kurie kiti topai, o tai, kad anglai blogiausiu išrinko vabalą nestebina. Po karo “VW” gamykla britams atiteko kaip trofėjus ir jie laisviausiai galėjo imtis štampuoti vabalus, tačiau, kažkoks autoritetingas dėdė nusprendė, kad tokio nevykusio ir archajiško automobilio jiems nereikia ir leido su “VW” tvarkytis patiems vokiečiams. Ilgai turbūt paskui griaužė nagus anglai stebėdami, kaip sukasi pagamintų vabalų milijoninis skaitliukas

Nuotraukos autoriaus ir “Maserati”

Tagged , , , , , ,

Štutgartas #2⅓: Jarmarkas

Na štai ir paskutinė Štutgarto trilogijos dalis, atskiro numerio, lyginant su pirmomis dvejomis, ji neverta, taigi bus #2⅓.

Ketvirtoji mūsų diena Štutgarte meteorologiniu požiūriu buvo nuostabi. Žiūrint į dabartinį lietuvišką dangų net sunku patikėti, kad vos prieš dvi savaites mes buvome ne taip jau ir toli nuo gimtinės ir ten buvo 20 laipsnių šilumos. Išties, kaip paskui pasidomėjau, tų vietovių klimatas visai dėkingas – mūsiškai suprantamos tikros žiemos ten nelabai ir būna – tiesa, neaišku kaip bus ateity, nes visi matėm kaip gamta šposyja paskutiniu metu.  Taigi, tą šiltą dieną vaikščiojau beveik su marškiniais ir su pavydu stebėjau pro šalį zvimbiančius motociklininkus. Jų sezonas, dėl jau minėtų sąlygų, čia trunka ilgiau, o man patiko dar ir tai, kad nei vieno baikerio nemačiau apsirengusio belekaip – visų aprangos rimtos ir pilnai sukomplektuotos (bepigu tiems vokiečiams su jų pajamom ir „Louis“ ar „Polo“ parduotuvėmis ant kiekvieno kampo).

Manekenai užkniso juodai...

Daug laiko tą dieną neturėjom. Oro uoste reikėjo būti apie 18 val., o iki jo dar geros 2 valandos, taigi mūsų paskutiniam kelionės tikslui – dar vienam muziejui – laiko teko ne tiek ir daug. Atsisveikinę su mūsų 3 naktų pastogės šeimininku, kuris, kaip nekeista, buvo prancūzas* (ir iš kur jis galėjo atsirasti tokiam vokiškumo centre kaip Štutgartas?) ir prižadėję, kad kažkada sugrįšim, susėdom į savo nuostabų Das Auto** ir besivadovaudami Algiuko blevyzgomis patraukėme į kelią.

Į tą muziejų nelabai ir veržėmės, jis nebuvo kelionės plano dalis ir šiaip apie jį sužinojome tik važiuodami į priekį, kai pamatėm “Konkordo” nosį. Kadangi “Konkordai” paprastai patvoriuose nesimėto, nusprendėm, kad ten visai gal ir verta nuvaryti. Muziejus, apie kurį kalbu yra šis ir jis nėra blogas, bet į mūsų kelionę kažkaip neįsiklijavo. Tiesa, gerumas buvo tame, kad jis buvo visiškai pakeliui, taigi neužsukti į jį butų buvę tiesiog negražu.

„DeLorean DMC-12“ – automobilis įdomus ir retas, bet eksponavimas...

Sinsheimą vertinti gamyklinių muziejų fone yra sunku. Gamykliniai muziejai jų savininkams yra tarsi vizitinė kortelė ir netikiu, kad ten trūks plyš siekiama daryti biznį. „MB“ ar „Porsche“ muziejų statyba ir esamos ekspozicijos kainavo/kainuoja šimtus milijonų Eur ir nemanau, kad tie 8 Eur už bilietą (kad ir esant geriems lankytojų srautams) padengia kažką daugiau nei veiklos sąnaudas. Tikrasis gamintojo biznis yra legendos kurstymas (tik ji garantuoja ilgalaikį premium markės pelningumą), taigi muziejaus rentabilumą šiam tikslui galima ir paaukoti. Be to, gamintojai yra tiesiogiai suinteresuoti kuo geriau save pristatyti, taigi ir eksponatų pateikimas būna atitinkamas.

„Cord 812“

Sinsheime viskas kitaip. Jei Merso ar Poršo įstaigas galima vadinti muziejais iš didžiosios raidės, tai Sinsheimas primena disneilendą su mašinomis ir lėktuvais vietoj pilių ir mikimauzų. Čia biznis yra svarbiausia, taigi bilietas kainuoja jau visus 13 Eur (jei norit į 3D kiną teks dar primokėti), o apie ekspozicijos meninį lygį geriau nekalbėti…

Mums žiauriai nepasisekė, kad savo turą pradėjome nuo lieviausios salės. Čia buvo visa krūva šešto ir septinto dešimtmečio amerikietiškų lainerių, kurių polinkį į kičą dvigubai sustiprino aplink chaotiškai sumėtyti manekenai ir visokie nežinia iš kur sutempti rakandai. Net ir visai puikūs automobiliai, kaip „DeLorean“, „Cord“ ar „Auburn“ šioje nešvarioje stilių maišalynėje atrodė baisiai. Paskui prasidėjo visokia karinė technika su dar baisesniais manekenais ir man visa tai pradėjo ne juokais gadinti nuotaiką…

Karinė technika man visai graži ir tokios būsenos

Bet, situaciją gelbėjo antroji salė, kur buvo fantastiškų mašinų – beveik visi unikalesni „Ferrari“, speciali „Rolls-Royce“ ekspozicija, „De Tomaso“, „Lamborghini Miura“ (dievas ją nupaišė), nacių Mersedesai, plius gausybė kitų (vertų dėmesio!) aparatų ir parodos vinis – „Bugatti“ stendas. Viso šio gėrio sutalpinimas po vienu stogu jau savaime nusipelno pagarbos. Užkniso tik stendų nevientisumas – lyg ir teminė „Ferrari“ parodėlė, bet tarp jų įsitrynęs „Countach“, prie „Bugatti“ nežinia iš kur nukritęs „E-Type“ ir panašiai. Ech, jei duotum visą šį turtą „Porsche“ ar „MB“ muziejų architektams – gautųsi tikras automobilizmo Tadž Mahalas… Na taip, tą chaotiškumo įspūdi mums sustiprino ir tai, kad laiko jau beveik neturėjome, taigi pro paskutinius (įdomiausius) eksponatus bėgome tekini (skubėti reikėjo ne tik dėl lėktuvo – kaip tikri keliauninkai, lauktuvėms pirkti pasilikome paskutinę minutę visai pamiršę, kad normaliose šalyse prekybcentriai sekmadieniais nedirba…).

TSRS civilinės aviacijos viršūnė „Tu-144“

Bet vieną kozerinį tūzą Sinsheimas turi. Čia vienintelė vieta pasaulyje, kur galima kartu pamatyti nutrūktgalviškų keleivinės aviacijos metų šedevrus – „Concorde“ ir „Tu-144“. Jie yra neginčijama šios vietos pažiba, beje visada naudojama muziejaus reklamose (be to, ir iškelti labai aukštai, kad matytųsi nuo šalia einančio autobano). Galima įeiti į abiejų vidų, tik gali tekti palaukti, nes įleidžiamas ribotas skaičius žmonių. Gaila, “Konkordo” nuotraukos nepadariau, nes per visą kelionę nekrautas fotikas atidavinėjo galus, bet tiek jau to – ir “Konkorde” ir “Tūškei” pabuvau, o tai jau įvykis, kurį senatvėj galėsiu pasakoti anūkams. Tokio techninio džiazo šiais laikais aš pasigendu… Na ir kas, kad tie lėktuvai buvo nesvietiškai brangūs gaminti, neekonomiški eksploatuoti ir nepatikimi reguliariems reisams. Tai buvo techninis šuolis, aukščiau kurio civilinė aviacija turbūt iššoks dar negreitai…

„Tu-144“ priborai


„Tu-144“ vidus

„Tyrrell P34“ - turbūt keisčiausias paukštis „F-1“ istorijoje

Ir dar. Sinsheimo dukterinis muziejus (esantis netoliese) turi “Buraną”, kuriuo skraidė Lietuvos aviacijos legenda Rimantas Stankevičius. Tai sužinojęs pasijutau keistai. Vos prieš kelias dienas teko pabuvoti a.a. Rimanto sūnaus Algimanto kelionės pristatymo vakarėlyje (Algimantas žadėjo, kad bus atskiras puslapis šiai kelionei, bet kol kas jo neradau, tai duodu pirmą rastą linką). Kelionės metu jis su žmona nuvažiavo 10.000 km ir aplankė visus „Buran“, tame tarpe ir šį, Vokietijoje. Ir štai, aš, nieko neplanavęs, esu visai netoli to “Burano”, apie kurį klausiau ištempęs ausis prieš kelias dienas. Pasaulis iš tiesų pilnas sutapimų. Tačiau, “Burano” dėl laiko stokos neaplankėme. Tebūnie tai neatliktas darbas (kaip ir “MB” muziejuje neapžiūrėtas “SL”), kuris trauks kažkada, kad ir gilioje senatvėje, vėl čia atvykti.

P.S. Didžiausias neatliktas darbas liko nesudalyvavimas Oktoberfest, kuri taip ir nesupratom ar kažkur Štutgarte vyko ar jau buvo pasibaigus… Na, bet mes, vakarais prie teliko, kultivavom savąjį šventės variantą apsirūpinę alumi iš prekybos centrų.

Speciali „Bugatti“ ekspozicija

* – nuvylėm mes tą prancūzą. Nuomos automobilį kažkodėl gavom su „FR“ numeriais, taigi tas iš vakaro nužiūrėjęs, ryte puolė mus prancūziškai kalbinti. Sunkiai mes jam išaiškinom kas per daiktas tas Lietuva, o ir mūsų kelionės tikslu jis turbūt nelabai patikėjo. „Tai atvažiavot čia mašinų pirkti?“ – mestelėjo jis, turbūt taip mandagiai užšifravęs žinutę – “tai prekiaujat narkotikais?”.

Lyg ir būtų teminis „Ferrari“ stendas, bet tarp jų įsimaišę „MB“ ir „Lambo“, apačioje matosi greičio rekordų šturmuotojas „Blue Flame“

** – tūkstantį kartų ačiū „Hertz“ automobilių nuomos darbuotojui, kuris vietoj mūsų rezervuoto benzininio „Kia Rio“ už simbolinę priemoką įsiūlė dyzelinį „VW Polo“. Aišku, mes tikri lietuviai gudragalviai, naiviai tikėjomės, kad rezervavę pigiausią mašiną gausim geresnę (taip pakankamai dažnai nutinka). Taigi tą „VW“ gal ir taip būtume gavę, bet ne griekas buvo ir primokėti – automobilis mus visus maloniai nustebino ir realiai, neradome prie ko jame prikibti (o taip retesnis už kamuolinį žaibą atvėjis, nes visi dirbame su naujais automobiliais ir sukritikuoti galime beveik bet ką). Gal ir neveltui šiam Das Auto atiteko dvi svarbiausios karūnos – 1, 2.

Tagged , , , , , ,

Štutgartas #2: Die Porsche Saga

Kažkaip dažnokai man pavadinimai gaunasi ne lietuviški. Na ir tebūnie. Nematau aš tame nieko blogo, nors koks VLKK turbūt matytų. Įdomu kaip tas pats VLKK reaguotų jei kokia įmonė savo reklaminę kampaniją vykdytų su anglišku šūkiu? Įsivaizduoju kiek laiko tokios įmonės vadovas praleistų su mūsų kalbos sergėtojais… O, kad ir tie patys vokiečiai nemato tame jokių problemų, čia užtektinai angliškų sloganų. Kaip teigė mano kolega iš šios kelionės į Štutgartą, vokiečiai paskutiniu metu yra labai suamerikonėję. Kažkiek blogo gal tame yra, bet jei jau pasaulis pasuko globalizacijos keliu tai nieko čia nepakeisi – belieka su tuo susitaikyti. Taigi ir savo ne lietuviškuose postų pavadinimuose nieko blogo nematau. Nors šiaip šis pavadinimas turi savo vietą mūsų kelionėje, bet apie tai vėliau.

“356” prototipas Nr. 01

Taigi, pirmają dieną pasvaigę dėl “Mercedes”, antrąją paskyrėm “Porsche”. Man “Porsche” yra labai ypatinga markė. Gal dėl to, kad dar mažas būdamas kažkokiu būdu gavau vokišką žurnalą, kuriame buvo išsamus straipsnis apie “911”. Gal dėl to, kad tas pats “911” turį fantastišką formą, kuri beveik nesikeičia jau 50 metų. O gal ir dėl to, kad už visko stovi tikras inžinerijos genijus Ferdinand Porsche (daktaro laipsnį jis gavo net nestudijavęs) ir dabartinis “911” būtent ir yra tęstinė jo sportinio automobilio vizija.

Už tokią nuotrauką belieka tik atsiprašyti...

Čia nepaminėjau dar ir techninės automobilių pusės, kuri pas “Porsche” visuomet yra nušlifuota iki tobulybės ir sąlygoja tai, kad “Porsche 911” yra vienas iš nedaugelio tikrų sportinių automobilių tinkančių važinėti kiekvieną dieną. Pažiūrėkit, kad ir į TUV ataskaitas – čia “911” ir “Boxster” nesitraukia iš pirmo trejetuko turbūt nuo duomenų rinkimo pradžios*. Aišku, prie to prisideda ir etaloninė mašinų surinkimo kokybė, kurios kiti panašūs gamintojai niekaip nesugeba pasivyti.

“Type 64” - atrodo, kad jis gali skristi

Yra ir kitas geras dalykas. Nors dėl puikios kokybės “911” išlaiko labai aukštą vertę**, kai kurias, ne taip vertinamas (na, pvz. kad ir “912” ar vėlesnes “Targa”), versijas dar gali iki senatvės taupęs ir įsigyti, ko nepasakytum apie “Ferrari” ar “Lamborghini”. Sutinku, “Porsche” labiau masinis brandas, nei tie italai ir pasigadino savo reputaciją su “Cayenne” (nežinia, kiek pasigadins dar, nes žada gaminti mažesnį SUV). Bet jei tokie pelningi modeliai jiems leis stipriau stovėti ant kojų ir toliau gaminti puikiuosius “911” tai tebūnie – kaip mes sakom “gyvent tai reikia”.

Elektros variklis rate jokia ne naujiena

Tai tiek įžangos (netrumpa čia gavosi). Bent jau man, iš mūsų trijulės, “Porsche” muziejus buvo galutinis kelionės į Štutgartą tikslas. Kad Štutgarte yra geras Merso muziejus žinojau jau senokai, bet vien jo traukos neužteko. O kai šiais metais pamačiau ką atidarė “Porsche” tai dvejonių neliko – “čia būtinai reikia nuvažiuoti ir kuo greičiau!”.

“356A Speedster”

Sakyčiau, gerai padarėm, kad pirma pasirinkom Mersą. Taip, “Mercedes” muziejus pasiutusiai geras ir didelis, bet etalonu statyčiau “Porsche”. Jei Mersas išgarsėjo kaip didelių, komfortiškų, limuzinų gamintojas ir tai galbūt bandė atspindėti savo muziejaus projekte, tai “Porsche” laikosi savo kredo – superdizainas, visiška estetika ir išbaigtumas. Muziejuje radau prisikabinti tik prie dviejų dalykų – tualetų (Merse jie man pasirodė geresni, bet gal pas Poršą tiesiog per daug tikėjausi) ir įtrūkusio špakliaus dviejuose eksponuojamuose “356” (ir kaip niekas iš darbuotojų iki šiol nepamatė?!). Bet tai smulkmenos. Visa kita buvo pasakiškai gerai ir net neįsivaizduoju ar kur pasaulyje dar pamatysiu tokį lygį…

“356 SL Coupe” - aerodinamika gali daug, vos su 46AG varikliu šis automobilis laimėjo Le Mano lenktynes savo klasėje (vid. gretis apie 120 km/h)

Bet apie viską iš pradžių. Muziejaus dizainas tikras etaloninis “Porsche” (gamintojas turi “Porsche Design” liniją – kuri kuria viską – šratinukus, rūbus, dviračius, roges ir pan.), tik pats pastatas įsispradęs į nedidelę erdvę, taigi padaryti padorios nuotraukos su savo paprastu “Canon” negalėjau. Kažkur lyg skaičiau, kad kai šis projektas laimėjo konkursą statytojai turėjo gerokai pasukti galvas, kaip visa tai perkelti iš kompiuterio ant motulės žemės.

Lenktyniniai “Porsche 718 RS 60 Spyder”, šiemet “Porsche” pasiskelbė, kad gamins savotišką įpėdinį - “918 Spyder”, gaila, bet mes atvažiavome dviem dienom per vėlai ir naujasis “918” jau buvo kažkur iškeliavęs

Pradžios ir pabaigos kodas visur čia aišku yra Ferdinand Porsche, kurio inžinierinės idėjos ir leido sukurti pradžią legendiniam “911”. Kas domisi automobiliais tikrai ras kur pasiskaityti apie šį genialų autoišradėją, taigi aš copy/paste iš interneto čia tikrai nedarysiu. Muziejaus ekspozicijos pradžioje yra keletas jo darbų – sportiniai “Mercedes”, elektros variklis rate***, sportiški automobiliai konstruoti pagal privačius užsakymus, nepakartojamas “vabalas”**** ir pan.

Moderniosios eros pradžia – 1964 m. “911”

Bet tikroji ekspozicijos pradžia prasideda nuo materializuotos Fernando sportinio automobilio vizijos. Tai 1939 m. kūrinys žinomas kaip “Type 64”. Iš esmės tai buvo tas pats “vabalas”, bet su galingesniu varikliu ir itin aptakiu aliumininiu (rankomis išmuštu) kėbulu. Aptakus kėbulas leido net ir su palyginti silpnu varikliu pasiekti apie 150 km/h, kas tais laikais buvo solidu. Ferdinandas automobilį kūrė lenktynėms Berlynas-Roma, o dizaino panašumą su “vabalu” galima aiškinti keleriopai – gal dėl to, kad agregatų komponuotė buvo tokia kaip “VW”, gal dėl to, kad to pačio “vabalo” konstrukciją Ferdinandas laikė idealia, o gal čia veikė ir kažkokio lygio marketingas – panašaus į “vabalą” automobilio pergalės lenktynėse juk teigiamai būtų įtakoję pirkėjų pasirinkimą ir taip glostę Adolfo savimeilę.

“Porsche 911 2.7 RS” - kažin ar kas buvo tobulesnio 1973 metais

Tiesa, ikikarinė “Porsche” istorija labai menka, iš esmės net pačios markės tada dar nebuvo, o prasidėjus karui ne sportinės mašinos vokiečiams buvo galvoj. Kompanija oficialiai įkurta tik po karo, kai Ferdinando sūnus Ferry, tevui dar besėdint cypėje, sukonstravo “Type 64” įpėdinį “356” (nors dizainas buvo ne jo) ir ėmė šį gaminti mažomis serijomis. Kaip teigė Ferry – “norėjau nusipirkti automobilį sau, bet neradau tinkamo, taigi pagaminau pats”. “Porsche 356” iš esmės buvo tas pats “vabalas”, bet aptakesnis, lengvesnis ir tiksliau valdomas, taigi šiek tiek sportiškos dvasios turėjo. Ferdinand Porsche gryžo iš belangės 1947 m., tačiau tikrojo “Porsche” ar “vabalo” triumfo taip ir nepamatė palikdamas mūsų pasaulį 1951 m. O “Porsche” pirmasis pokario dešimtmetis buvo sunkus – pinigų firma neturėjo, “356” buvo gaminamas mažomis serijomis, taigi daug pelno nenešė. Bet tikslinga veikla davė savo. “356” toli gražu nebuvo galingiausias automobilis žemėje, bet gera aerodinamika ir superpreciziškas (kaip tiems laikams) valdymas davė savo – pirkėjai vertino mašinos dinamines savybes ir “Porsche” po truputį įgavo pagreitį. Ilgainiui “356” buvo tobulinamas vis daugiau “VW” dalių pakeičiant savomis, o paskutiniai “356C” ar specialus modelis “356 Carrera” jau ir šių laikų masteliais buvo greiti. “Porsche” pradėjo dalyvauti sporte (“550 Spyder”), 1960 m. pradėjo eksportą į Ameriką, o serijinė “VW” gamyba irgi ėmė nešti pajamas – ten buvo kažkoks Ferdinand Porsche patentas, taigi už kiekvieną pagamintą “vabalą” “Porsche” gaudavo dividendus. Biznis užsisuko kaip reikalas.

Tikras superkaras “959”

Muziejuje tas techninis šuolis matėsi akivaizdžiai. Į pirmuosius “356” tik iš pagarbos žvelgiau kaip į sportines mašinas, o štai nuo “550 Spyder” ar paskutiniųjų “356” akių negalėjau atplėšti. Na, o nuo 1964 m., galima sakyti, prasidėjo jau modernioji “Porsche” istorija. Tuomet pasirodė Ferry sūnaus (koks tęstinumas, tai tikrai šeimyninė firma!) Ferdinand Alexander sukurtas “911”***** ir prasidėjo devyni vienuoliktų epocha. Muziejuje buvo visi bent kiek įsimintini “911” variantai ir kiekvienas jų vertas atskiro aptarimo, taigi čia vardinti net nepradėsiu. Aišku buvo ir ekstremaliausia versija “959” (manau jį galima laikyti “911” šeimos nariu), su kuria Bill Gates apturėjo įdomią istoriją******. Buvo visa eilė lenktyninių mašinų, nes šiame ringe markė turi kuo pasigirti, o paskui sekė nauji modeliai (“Panamera”, “Boxster Spyder”) ir speciali ekspozicija “60 metų Amerikoje”, kur stovėjo penki turbekai (nuo 1975 m. “930” iki naujo “997”) ir prie vidurinio iš jų, “993 Turbo”*******, mes prasėdėjom kokį pusvalandį.

“Turbo” dinastija, teisingiausias viduryje

Tai, kaip ir buvo muziejaus pabaiga, išeinant užsukome į parduotuvę, kurioje daug labai gražių, bet atitinkamai įkainotų, dalykėlių ir kad galutinai nučiuožtų stogas dar aplankėme šalia esantį “Porsche Stuttgart” autosaloną (spėjų, kad visi muziejaus lankytojai čia užsuka).

“993 Turbo” - paskutinis tikras “Porsche”?

O posto pavadinimas ne šiaip sau. Tą patį vakarą savo kukliame kambarėlyje gilindamiesi į vokiečių aludarių pasiekimus netyčia telike užtaikėm ant “VOX” kanalo. O ten! Speciali išsami dokumentinė laida “Die Porsche Saga”. Net žodžių pritrūko… Geresnio pažintinio “Porsche” turo turbūt įsivaizduoti neįmanoma (na, įmanoma, galėjom tam salone prisiprašyti bent kokio “Boxster” bandomąjam važiavimui). Į laidos galą, gerai pasigilinęs, jau ir vokiečių kalbą ėmiau suprasti, o ir šiaip visi nutarėm, kad daugiau už mus apie “Porsche” turbūt ir ne kiekvienas jų darbuotojas žino. Nors imk ir važiuok į jų ofisą (gamykla šalia muziejaus) darbintis. Taigi, dienelė buvo gera. Nors tos laidos paskutines minutes žiūrėjau jau tik viena akim ir nelabai pamenu kuo jie ten baigė – turbūt apie finansines machinacijas su “VW” ir Piecho (linkas neišsamus) krūtumą – bet čia jau atskira tema. Ką sapnavau nepamenu, bet manau galima įsivaizduoti.

Vietoj oro pradejus naudoti vandens aušinimą (“996”) proporcijos išsikreipė, ir nors dabartinė “911” forma primena 1964 m. originalą, realiai tai gerokai kitaip atrodantis modelis

O ryte laukė kelionė atgal į oro uostą, bet su dar vienu muziejumi! Apie tai kitas įrašas.

* – tai dalinai galima paaiškinti tuo, kad savininkai skrupulingai prižiūri savuosius “911” ir “Boxster”, tačiau modelių kokybės tai nemenkina. Yra juk ir daugiau rūpestingai prižiurimų sportinių mašinų, bet jos TUV ataskaitose neblizga

“Porsche Stuttgart” autosalonas

** – be abejo, prie to stipriai prisideda ir tai, kad modelis yra gerbėjų mistifikuotas, trokštančių jį įsigyti yra begalės, taigi ir kainos išlieka aukštos – pvz. solidžiai pagamintas “928”, neskaitant kai kurių specialių versijų, lyginant su “911” nekainuoja nieko. Bet, ta “911” vertė turi ir pliusą. Nusipirkęs beveik bet kokį “911” pinigų praktiškai neprarasi – nauji nuvertėja labai nedaug, o senesniųjų kainos tik auga

*** – taip, tai jokia ne naujiena, nors dabar jis laikomas automobilizmo ateitimi. “Nauja tai tik gerai pamiršta sena” galioja visur. Dar Ferdinandas ir hibridą lyg yra sukūręs!

**** – tą “vabalo” unikalumą, pastudijavus, manau būtų galima ir užginčyti. Yra šaltinių, kad nemažai ten buvo nukopijuota iš “Tatra” ir “VW”, jau kai kepė vabalus vieną po kito, sumokėjo “Tatrai” riebią kompensaciją. Bet, velniai, ten nematė, man “Porsche” nuo to patinka ne mažiau. Automobilių pasaulyje (kaip ir visoje kitoje pramonėje) viskas persipynę ir dažniausiai labai sunku susekti kas kur kada ką ir nuo ko nukopijavo (išimtis aišku sovietai ir dabartiniai kinai). Apie Ferdinand Porsche draugystę su Hitleriu (kurio užsakymu ir buvo sukurtas “vabalas”) čia irgi nerašiau. Dėl tos draugystės turėjo Ferdinandas ir juodesnių dėmių savo biografijoje, už ką po karo ir kalėjime buvo gavęs pasėdėti – bet tai tema verta atskiro rašinio

***** – tikras modelio pavadinimas buvo “901”, bet kai mašiną atvežė į Paryžiaus parodą užprotestavo “Peugeot” – šie kažkaip buvo gavę patentą išskirtinai tik savo modelius žymėti trijų skaičių kombinacija su nuliu viduryje. Pavadinimą teko pakeisti, nors jau buvo pagaminta keliolika ar net keliasdešimt “901” (nebandau net įsivaizduoti, kiek tokie “klaidingi” egzemplioriai gali kainuoti šiandien). Panaši istorija ne taip jau senai buvo nutikus ir “Volvo”, kurie pristatė “S4”, bet dėl “Audi” pretenzijų, greitai pervadino į “S40”

****** – norint JAV pardavinėti automobilius, keletą ar net keliolika jų reikia padovanoti vietinėms tarnyboms, kad jos atliktų saugumo ir kitokius testus. Bepigu duoti kokius kibirus, bet “Porsche” paaukoti keturis “959” (viso pagaminta nepilni 300) atsisakė, nes kiekvienas tuomet (9 dešimtmetis) kainavo po 420.000 markių. To pasekoje, “959” Amerikoje buvo nelegalus ir Bill Gates įsigijęs tokį važinėti juo negalėjo. Tik vėliau, matyt, ne be turtuolių (“959” turėjo ir Jerry Seinfeld, kuris yra “Porsche” kolekcionierius bei kiti JAV veikėjai) pastangų buvo priimtas “show and display” įstatymas leidžiantis atskira tvarka įregistruoti išskirtinius mažomis serijomis gamintus automobilius

******* – kai kurių specų nuomone “997 Turbo” buvo paskutinis tikras “Porsche”, nes buvo aušinamas oru. Ši versija yra tikras superkaras ir yra vertinama gerokai daugiau nei naujesni, vandeniu aušinami, turbo


Tagged , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar