Jei jūs esate prisiekęs komunistas ir norite ką nors negero padaryti kapitalistiniams vampyrams, negailestingai siurbiantiems kraują iš sąžiningų darbo žmonių, tai visai neblogas variantas būtų Rugpjūčio mėn. nuvykti į Kaliforniją. Čia, Pebble Beach golfo laukuose, kasmet vyksta “Concours d’Elegance”, į kurį suvažiuoja daug gražių (ir labai brangių) mašinų ir, savaime aišku, susirenka gausybė turtingų tetų ir dėdžių.
Šie dėdės ir tetos čia renkasi dar nuo 1950 m., o renginys palaipsniui tapo bene rimčiausiu kasmet vykstančiu klasikinių mašinų sambūriu. Tą netruko pastebėti ir autogamintojai – pastaraisiais metais visokių prototipų ar mažaserijinių prabangių modelių premjerų čia gausu. Be to, kiekvienais metais kuris nors gamintojas gali nusipirkti renginį lydinčios markės vardą ir taip tapti dar labiau matomas – šiemet tokia garbė atiteko “Mercedes-Benz”.
Bet grįžkim prie klasikos. Ten kur aristokratiški dėdės, ten ir daug taisyklių. Automobiliai suskirstyti į 27 (!) grupes, be to, yra įvairūs apribojimai – tas pats automobilis renginyje antrą kartą gali dalyvauti ne anksčiau nei po dešimties metų, nebent jam būtų atlikta pilna restauracija arba pasikeistų savininkai.O savininkai čia labai svarbūs, realiai tai juk uždaras elito vakarėlis (tiesa, paspoksoti prieinamas ir paprastiems žemės gyventojams), taigi prie kiekvieno dalyvaujančio automobilio lygiomis teisėmis nurodoma ir savininko pavardė. O automobilių vardai irgi atitinkami – dauguma mašinų dar iš tų laikų kai kėbulus gamindavo atskiros ateljė ir tai būtinai atsispindėdavo pavadinime. Be to, ir kėbulo tipas dažnai būdavo sudėtinė dalis, taigi 5-6 žodžių pavadinimas tarp Pebble Beach eksponatų yra, galima sakyti, norma, na pvz. – 1931 m. “Packard 845 Deluxe Eight Waterhouse Convertible Victoria”. Be to, kiekvienas dalyvaujantis automobilis turi savo unikalią istoriją ir beveik visada būna vienetinis jei pagamintas prieš karą (tada juk kėbulai buvo gaminami tik pagal individualius užsakymus) arba vienas iš keliolikos jei pagamintas po karo (kai jau ir kėbulistai buvo perėję į “masinę” gamybą). “Normalių” serijinių, gamintų tūkstančiais, čia tik vienas kitas.
Dėka tokios pinigų koncentracijos, šiuose golfo laukuose galima pamatyti išties unikalių daiktų bei išgirsti visokių jau numirusių markių vardus (kurie kažkada buvo autoetalonai), kaip pvz. “Packard”, “Pierce Arrow” ar “Duesenberg”. O visose 27 klasėse yra renkami 3 laureatai, iš kurių nominuojamas vienas festivalio “Grand Prix”. Būtent tas “Grand Prix” man ir kelia šiek tiek įtarimų apie kitą medalio pusę, bet apie tai pabaigoje. O dabar trumpa vogtų ir nevogtų nuotraukų karuselė su mano komentarais.
Konkūrą reklamuojantys plakatai yra atskira tema, jei neklystu, tai šalia automobilių rinkimų yra renkamas ir geriausias plakatas, o čia galite pasigėrėti kasmetiniais laimėtojais.
Dar vienas plakatas.
Legendinis britų draiveris Stirling Moss su mersiuku iš pirmo piešinio. Moss, deja, taip ir nelaimėjo “F-1” čempionato, bet yra pasižymėjęs kaip rekordininkas. Jis dalyvaudavo visose įmanomose lenktynėse (net po kelias į dieną, be to visiškai skirtingo tipo) ir kaip sako anglai – jei kurių lenktynių Stirlingas ir nelaimėdavo tai tik dėl to, kad nespėdavo į jas atvažiuoti iš kitų. Vikipedija skelbia, kad per karjerą jis dalyvavo daugiau nei 500 lenktynių iš kurių laimėjo beveik 200 (nuotrauka iš supercars.net).
Turbūt geriausiai viso festivalio dvasią atspindinti nuotrauka su krūva “Ferrari 250 GTO”. Kokie 15 milijonų $. Kiekvienas.
Toks, sakyčiau, beveik tipinis festivalio dalyvis (vairuotojas irgi) – 1936 m. “Duesenberg SJN Rollston Convertible Coupe”. Markė jau senai pamiršta, nors kažkada buvo ne menkesnis statuso simbolis kaip koks “Rolls-Royce” (nuotrauka iš supercars.net).
Tiesiog graži 20 a. pradžios mersiukų nuotrauka. To meto plokšti statūs radiatoriai buvo išties tinkami ženklinimui.
Įstabiai dailus 1957 m. “Ferrari 250 GT Coupé Speciale” – jų buvo pagaminta tik 2 vnt. (nuotraukos iš supercars.net).
Renginio metu vyksta ir aukcionai – šiame Sheryl Crow parduoda ar perka 1959 m. “Mercedes-Benz 190 SL”. Automobilis, galima sakyti, paprastas Pebble Beach masteliais. Beje, vieną “190 SL” dažnai galima pamatyti ir Lietuvos sąskrydžiuose.
O čia kitas selebritis Jay Leno. Amerikoje jis yra krūtas kažkokio vakarinio TV show vedėjas, o be to TV show dar yra žinomas kaip visiškas petrolhedas.
Taip senovėje atrodė britvos. 1956 m. “MV Agusta 500 CC Grand Prix”.
O čia vienas iš dviejų mano herojų. 1953 m. “Fiat 8V Supersonic” su 2,0 V8 varikliu. Jų pagaminta tik 15 ir be milijono $ tokio nenupirksite… Milijonas už “Fiat” – skamba neblogai (nuotraukos iš supercars.net).
O čia kitas mano herojus, taipogi nepaprastas paprastos markės modelis – 1934 m. “Ford Model 40 Special Speedster”. Henry Ford sūnaus Edsel užsakymu sukurtas ir pagamintas vienetinis egzempliorius. Automobilis buvo dingęs iš akiračio 40 metų ir tik po kruopščios restauracijos vėl pasirodė viešumoje. O su Edsel Ford yra susiję ir daugiau įdomių nutikimų – apie vieną iš jų rašiau kažkada “Istorijose” (pasižadu kažkada iškasti straipsnį iš archyvo ir patalpinti čia).
O dabar apie tai kas blogai. Bėda tame, kad ten kur susiduria daug pasakiškai turtingų žmonių automatiškai atsiranda grėsmė beskonybei. Ir automobilis, kuris šiemet laimėjo, puikiai tą įrodo. Taip, gal jis ir superunikalus bei išskirtinis, bet būtų užtekę jį apdovanoti savo klasėje. Juo labiau keista, kad naujieji rusai lyg ir nedalyvauja vertinant dalyvius. Norisi tikėti, kad tai tik laikina išimtis, nes ligšioliniai laimėtojai buvo “teisingi”. Taigi, jūsų teismui festivalio “Grand Prix”, kičo šedevras, 1934 m. “Voisin C-25 Aerodyne” (interjeras išvis be komentarų – trūksta tik keturių skylių vaire pirštams įkišti).
P.S. Nuotraukas išrinkau chaotiškai – čia pateko tik tie aparatai, kurie man duotuoju momentu pasirodė verčiausi. Konkūre dalyvauja daug mašinų, taigi visų įdėti neįmanoma (būtų labai jau didelė nuotraukų vagystė). Be to, neįdėjau tų, kurios buvo paminėtos bloge anksčiau. Labai išsamus fotoreportažas yra čia. Na ir liko neaptartos naujos mašinos/prototipai, nes jos, mano nuomone, šiam renginiui tik kenkia.
