Category Archives: Malonumai už 5000€

Išliks tik jie ir tarakonai

Buvau žadėjęs atgaivinti temą, o pažadus reikia tesėti. Šioje temoje papuoliau į savotišką aklavietę – kai prisiskaitai apie tokias kolekcijas tampa sunku blaiviai mąstyti ir pradeda atrodyti, kad už tuos varguoliškus 5000 Eur gali nupirkti dėmesio vertą eksponatą tik 1:18 mastelyje… Na, bet sveikas protas palaipsniui grįžta ir mano misija vėl ima atrodyti prasminga. Kas tai per misija? Tiems kas dar neskaitė šios temos, primenu – siekiu pristatyti jums įdomius klasikinius automobilius (> 25 m. amžiaus), kuriuos už maždaug 5000 Eur galima nupirkti patenkinamoje būklėje. Esu šventai įsitikinęs, kad normalios šalies (kuria Lietuva tampa, nors ir labai pamažu) keliuose turi būti matomas kiekis klasikinių mašinų ir nesutinku kad jos yra tik turtuolių privilegija – taip, jie gali sau leisti turėti visokius “Bugatti Atlantic” (šiaip čia sarkazmas, nes toli gražu ne kiekvienas turtuolis gali turėti tokį – paskutinis sandėris siekė 72 mln. Lt), bet jūsų turimas, mylimas ir prižiūrimas vabalas savaitgalio kelionėje suteiks ne ką mažiau džiaugsmo.

Kas mane žavi senuose automobiliuose net tiksliai negaliu įvardinti. Be abejonės, pirmiausia tai išvaizda, kuri, lyginant su šiuolaikinėmis mašinomis net ir multimilijoninio tiražo vabalą paverčia Mikelandželo “Dovydu”. Bet yra ir kiti dalykai – interjeras su to laikotarpio madingomis ar naujai išrastomis medžiagomis (net ir plastikas ten atrodo dvasingai), kurios visos turi savo kvapą (niekaip negaliu pamiršti “Volvo PV544”test draivo ir jo medžiaginio salono – jis kvepėjo taip pat kaip bulvių maišai pas močiutę kaime). O kur dar visi saviti garsai – džerškėjimai, traškėjimai, dundėjimai. Na, ir aišku svarbiausia – vairavimas. Jis ne mažiau tikras nei visa kita – vairuoti senesnį automobilį yra įgūdžių reikalaujantis užsiėmimas ir tai paverčia jūsų kelionę dar spalvingesne.

Amerikietiški prailginti bamperiai ir kitokie žibintai šį automobilį tik pagražino. Ko negalėčiau pasakyti apie visus kitus Amerikai pritaikytus europiečius.

 

Čia vienas iš keleto kaliforniečių parduodamų per Ebay. Taip, jis kainuoja ne 5000 $ ar Eur, tačiau jo būklė tokia, kad galima tiesiai į gamyklos muziejų Štutgarte statyti. Ir kaip jie ten Kalifornijoje tas mašinas taip išsaugo?

 

Taigi, po tokios ilgokos įžangos reikia jau ir šiandienos herojų įvardinti. Šiandien, sakyčiau, bus tikras hitas lietuviams. Juk visi žinome, kad lietuvio svajonė yra dyzelinis gerai sukomplektuotas džipas su automatine greičių dėže, kurį galėtų pataisyti kiekvieno garažo meistras. Na, nešokinėkite dar iš džiaugsmo, tokių aparatų senovėje nelabai buvo tai vieną savybę – džipą – leidžiu sau pakeisti į man mylimą kupė. Taigi, ponios ir ponai, tik įsivaizduokite (žinau, kaip banalu yra vartoti Ostapo frazes, bet čia tiesiog savaime peršasi “vy tolko predstavtie sebie”) – nuostabaus kėbulo, puikiausiai sukomplektuotas, klasikinis dyzelinis automatinis kupė už 5000 Eur! Na, o tokį apibūdinimą, kiek man žinoma, atitinka tik vienas automobilis pasaulyje. Tai “Mercedes-Benz 300 CD”. Bet apie viską iš pradžių.

Gamyklinėje brošiūroje oda taip neatrodė kaip šioje 30 metų mašinoje. Ir tai jokia ne išimtis - pas daugumą "300 CD" odiniai salonai yra stulbinamai išsilaikę.

1976 m. “Mercedes-Benz” pristato “W123” seriją, kuri ilgainiui taps masinio automobilio etalonu visiems laikams. Taip gerai suprojektuoto ir pagaminto automobilio pasaulis dar buvo nematęs ir turbūt jau niekada nematys. Europoje nuvažiavę n šimtų tūkstančių kilometrų jie yra vis dar labai paklausi prekė Afrikoje, kur net ir prižiūrimi visiškų atgrubnagių, toliau suka kilometrus. Mūsų taksistams ši (ir vėlesnė “W124”) serija irgi turbūt visiems laikams liks automobilizmo viršūne, o tą patį “W123” (mūsų galvočių pakrikštytą “agurku”) vis dar galima pamatyti taksi stotelėse ir galėčiau lažintis kad kas trečias iš jų jau bus perkopęs milijoną km.

Bent jau vizualiai galinės vietos atrodo labai patogios.

Ne mažiau legendų yra prikurta ir apie šių automobilių 3.0 dyzelinius variklius – 100.000 km tokiam varikliui tik “apkatkė”, o tvarkingai prižiūrimi egzemplioriai be jokių rimtesnių variklio remontų pasiekdavo 500.000 km! Geri dyzeliai tapo dar viena priežastimi “W123” sėkmei už Atlanto – ten tuomet siausdavo visokios naftos krizės, taigi dyzelinis mersedesas buvo top pirkinys. Tokia situacija leido atsirasti ir labai unikaliam “Mercedes-Benz” variantui. “W123” buvo gaminamas trijų kėbulo modifikacijų – universalo, sedano ir kupė. Europoje kupė buvo siejama su prabanga ir sportiškumu, taigi apie dyzelinį variantą gamintojui net nekilo minčių (pirmasis dyzelinis “MB” kupė pas mus atsirado tik po 2000 m.), o štai Amerikoje dėl naftos krizės teko išleisti dvidurį dyzelį ir koks fantastiškas tai buvo automobilis!

Štai tąsai "amžinasis variklis".

 

Amerikoje tai buvo brangiausias dyzelinis automobilis tais 1977 m., tačiau jis buvo vertas kiekvieno dolerio. Vokiečiai teisingai nusprendė tiekti į JAV tik geriausiai sukomplektuotas kupė versijas ir dėka to kiekvienas iš iki 1981 m. pagamintų 7502 vnt. “Mercedes-Benz 300CD” yra išskirtinis. Odinis salonas, elektra valdomi visi langai, klimato kontrolė, autopilotas, liukas – nelabai ko trūksta net ir pagal šiuolaikinius komforto standartus. Na taip, 85AG atmosferinis dyzelis nebuvo tai ko iš tikrųjų nusipelnė šis automobilis – 20s iki šimtinės ir 150 km/h maksimalus greitis nebuvo labai džiuginantys parametrai. Nustebinti galėjo nebent nedidelės tokio kalibro mašinai kuro sąnaudos – 8-10 l dyzelio šimtui km net ir siaučiant naftos badui amerikiečiui buvo pigu, be to su 80l kuro baku buvo galima nuvažiuoti beveik dvigubai toliau nei su analogišku benzininiu automobiliu.

O štai ir artėjame prie tikslo. 1981 m. pasirodė turbininė 121AG (125AG nuo 1982.10) versija, kuri šimtinę pasiekdavo per 14s ir galėjo skrieti visais 170 km/h. Negrėsminga, tačiau tai buvo patenkinami duomenys to metu benzininių automobilių fone ir superiniai kaip dyzeliui. “Mercedes-Benz 300 CD Turbodiesel” arba “300 CDT” (vadinama ir taip, ir taip, nors oficialus pavadinimas lyg ir be “T” raidės) iki 1985 m. buvo pagaminta 8007 vnt. ir ji yra mano herojinė versija šiandien. Penkiolika tūkstančių (abi versijos) tai nedidelis kiekis, tačiau pakankamas, kad vyktu reguliari apyvarta – aukcionuose ar ebayuje pastoviai yra bent keletas automobilių. Kainos? Labai norint būtų įmanoma sutilpti ir į mano biudžetą – pusėtino stovio tokie automobiliai ten kainuoja apie 5000$, tačiau jūsų dar laukia transportavimas ir muitas, kurie kainą pakels dar bent pusę tiek. Na ir dar visos lietuviškos nesąmonės su šviesos prietaisų sertifikavimu ir t.t. (oi norėčiau aš išgerti alaus su kuo nors iš susisiekimo ministerijos – gal prašviesėtų jiems galvelės po mano argumentų). Be abejo, taupantys visada gali pirkti daužtą automobilį iš draudimo aukcionų ir tai nėra blogiausias variantas – “agurkų” pas mus dar pakanka, taigi reikiamas detales surasti nebūtų jokių problemų, o ir suremontuoti, kaip minėjau, tokią mašiną gali daugelis. Išties, neįtikėtinai racionali klasika. Na, o turintys atliekamus 10.000-15.000 $ gali nusipirkti “ledinį” beveik naujo (tiesiogine to žodžio prasme) stovio “300 CD” iš Kalifornijos (dauguma jų ten ir nusėdę). Nesakau, kad tai maži pinigai, tačiau naujas “E220 CDI Coupe” kainuoja nuo 150.000 Lt. Taip, visiškai kvaila jį lyginti su 30 m. senumo proseneliu, bet juk moralinė satisfakcija (atmetus pasipuikavimo faktorių) būtų panaši vairuojant tiek vieną, tiek kitą. Be to, “E220” per penkis metus praras mažiausiai 100.000 Lt vertės, o “300 CD” pabrangs ne mažiau nei infliacija. Praverčiau šiandien ebayų – yra taip išlaikytų “300 CD”, kad gali pamanyti jog tuos 30 m. jie praleido garaže užkonservuoti. Padėtį kiek paaiškina kėbulo tipas – jei universalai ar sedanai per tą laiką būna mėtyti ir vėtyti, tai kupė paprastai perkamas ne “drožimui” – dėl to jų ir ridos būna mažesnės, ir stovis geresnis.

Ir kaipgi tais laikais be stoglangio?

 

Be abejo, savo simpatijas atiduodu turbodyzeliniam modeliui, bet nespjaučiau ir į paprastą, tokioje palaimoje tas 20s iki šimtinės reikalo negadintų. Taigi, tautiečiai nesnauskite, dyzeliniai kupė yra rečiausi iš visos “W123” serijos ir kai “W123” taps tikra klasika (kas jau pamažu vyksta), būtent jie ir bus vertingiausi iš visų. Be to, šį automobilį puikiausiai galima naudoti kaip kasdieninį, kas irgi nėra būdinga oldtaimeriams. Nenorintys užsiimti visa ta perturbacija su įvežimu iš JAV gali pasiieškoti “300 CD” ir Europoje – per tuos 30 metų bent keli šimtai čia tikrai sugrįžo, o vieną pernai mačiau net ir autopliuse. Taip, trokštantys sutilpti į dar mažesnį biudžetą, visada gali ieškoti ir benzininio europiečio – tačiau jie retai būna gerai sukomplektuoti (o jų neodiniai salonai per tuos 30 metų pavargsta) ir dėl to praranda didelę dalį savo žavesio. O ir padorų benziną už protingą kainą ne taip lengva surasti. Taigi, jei užsimanėt “W123” kupė geriau ieškokit dyzelio – juk turėti vieną iš 7502 ar 8007 tai kažkas tokio!

O šis vaizdelis turėtų galutinai jus užburti.

 

P.S. Prie ko čia tie tarakonai? Skaičiau kažkada tokią britišką knygelę, kurioje buvo gerai parašyta apie “W123” kokybę – “po atominio karo išliks tik jie ir tarakonai”.

 

 

Tagged , , , , , , , , , , , ,

(Ne) didelė egzotika iš JAV

Pagaliau grįžtu į šią temą ir labai apsidžiaugsiu jei šiandieninis herojus jums nebus žinomas. Kuo jis ypatingas? Na, galiu pasakyti nemažai. Jis prastai sukonstruotas (pats gamintojas tai pripažino), nepatikimas, lėtas, nesaugus, nestabilus, vienu žodžiu tikras nevykėlis. Jis net gali jus nunuodyti (sugedus šildymo sistemai CO skverbiasi į saloną).

Vaizdelis iš 1962 m. pieštinės brošiūros, apie tuos piešinius būtinai dar parašysiu (paimta iš www.oldcarbrochures.com)

Bet man jis patinka. Patinka būtent tuo, kad buvo nepasisekęs – jo nebuvo pagaminta be proto daug, taigi gimtojoje Amerikoje jis nėra mirtinai atsibodęs kaip koks „vabalas“ (nors šokių tokių ryšių su juo turi), o Europoje jį išvis galime laikyti egzotika (Lietuvoje, mano žiniomis, nėra nei vieno). Ir svarbiausia,  su išvaizda, mano subjektyvia nuomone, jam net labai pasisekė.

Taigi, ladies and gentlemen, pristatau naują 5000Eur svajonių garažo dalyvį – „Chevrolet Corvair“. Jo istorija visai neblogai nušviesta mano mėgiamame forume (čia ir čia), na ir aišku čia, o man jis patinka tuo, kad kaip tų laikų amerikietis nebado akių savo dydžiu ir net iš tolo neatsiduoda kiču.

Trumpai apie istoriją. Šeštojo dešimtmečio pačioje pabaigoje, kai amerikiečiai jau ėmė pervargti nuo kosminių laivų gatvėse, Detroito gamintojai nusprendė, kad laikas ir jiems pradėti gaminti „mažus“ automobilis (poreikis jau buvo, o jį, praktiškai be išimčių, patenkindavo importas iš Europos – tas JAV gamintojų tikrai nedžiugino). Taip 1960 m. pardavime atsirado „Ford Falcon“, „Chrysler Valiant“ ir šiandienos žvaigždė „Chevrolet Corvair“. „Ford“ ir „Chrysler“ nuėjo logišku keliu pasirinkdami identišką didesniems modeliams konstrukciją – variklis priekyje, varomi ratai galiniai. Tai įgalino unifikuoti nemažai dalių, o ir naujas pritaikyti paprasčiau, ko pasekoje gamyba buvo pigesnė („Falcon“ vėliau tapo dideliu hitu, o dviejų durų modeliai turi net ir išliekamąją vertę). O „General Motors“ su „Chevrolet“ nusprendė paeksperimentuoti. Nusižiūrėję „vabalo“ konstrukciją („VW“ tuo metu JAV jau turėjo solidžius pardavimus), jų inžinieriai nusprendė, kad nedideliam automobiliui geriausia (oru aušinamo) variklio vieta yra gale, o ir sutaupyti gamyboje, atseit, bus galima, nes nereiks kardano ir kitokių dalykų. Tik taupymas čia gavosi panašus kaip dabartinėje „F-1“*, nes „Chevrolet“ automobilio su varikliu gale gaminusi dar nebuvo, taigi viską teko konstruoti iš naujo, o ir gamybos technologiją reikėjo stipriai pakeisti. O kur dar opozicinis šešių cilindrų oru aušinamas variklis, kurį reikėjo konstruoti nuo nulio ir kuris, dėl to,  gavosi nelabai pavykęs (leido tepalus ir srėbė kurą). Be to, labai spaudė laikas (konkurentai savo variantus jau buvo pristatę), taigi automobilis išėjo konstrukciškai neišbaigtas – 2.7 l 6 cilindrų variklis gale buvo ryškiai per sunkus, kas labai neigiamai veikė automobilio valdymą – esant per mažam galinių padangų slėgiui nulėkti nuo kelio, atseit, buvo labai paprasta. Aišku viską gadino ir primityvi galinė pakaba. O kur dar “GM” ekonomija – standarte nebuvo vos 15 žalių kainuojančio stabilizatoriaus, kuris būtų bent kiek pataisęs padėtį…

Ar tik man vienam senų mašinų vidūs atrodo tobuli? (paimta iš www.flickr.com/photos/myoldpostcards)

Bėdos po vieną nevaikšto. Būtent „Corvair“ užkliuvo jaunam teisininkui Ralph Nader, kuris savo knygoje „Unsafe at Any Speed“ visą skyrių dedikavo būtent jam. Knyga sukėlė didelį ažiotažą ir net inspiravo naujų, griežtai reglamentuojančių automobilių saugumą, įstatymų išleidimą JAV. 1965 m. „GM“ supratę, kad žaidžia su ugnimi, galinę pakabą pakeitė į pilnai nepriklausomą.

Išsodinus gangus nuotrauka būtu ideali. Ta chromuota juostele įforminta galinė dalis tiesiog fantastiška (autorius Berthold Werner, paimta iš commons.wikimedia.org)

Nepaisant visų bėdų “Corvair” nebuvo outsaideris prekyboje. Tik pasirodęs jis tapo vos ne geriausiai parduodamu „Chevrolet“ modeliu ir net laimėjo „Motor Trend“ žurnalo 1960 m. „Car of the Year“ apdovanojimą. Tačiau ilgainiui, pirkėjai praregėjo, ir savo pinigus mieliau išleisdavo „Ford“ ar „Chrysler“ salonuose. 1965 m. nemažas atnaujinimas (tiek dizaine, tiek geležyje) reikalą stipriai pagerino, žmonės vėl ėmė pirkti “Corvair”, tačiau vėl situacija susiklostė nedėkingai – pats “GM” įsivėlęs į kovą su Ralph Nader labai išpopuliarino jo knygą, o ji, kaip žinia, buvo labai nepalanki “Corvair”. O paskutinę vinį kalė “Ford”, jų 1964 m. pasirodęs “Mustang” daugeliui buvo patrauklesnis nei “Corvair” kupė ar kabrio versijos, taigi biudžetinis “Chevrolet” prarado paskutinį kozirį. Šiaip ne taip pratempęs dar keturis metus 1969 m. “Corvair” baigė savo karjerą ant konvejerio.

„Corvair“ pagrindu buvo gaminami 4 durų sedanai, 5 durų universalai, netgi mikroautobusas ir pikapas (!), tačiau, be jokių abejonių, mano favoritai yra dviejų durų kupė ir kabrioletas, kurių karštos „Monza“ versijos netgi buvo komplektuojamos su turbinine 150AG  to pačio (oru aušinamo) variklio versija.

Paimta iš commons.wikimedia.org, prierašas buvo toks " Vegavairbob (talk)Robert Spinello. Original uploader was Vegavairbob at en.wikipedia"

Kupė ir kabrioletai man tiesiog dieviškai gražūs, o maži jie tik to meto amerikietiškais masteliais, pagal mus 4,6 m ilgis apibrėžia jau net didesnį nei vidutinį automobilį. Man „Corvair“ patinka tuo, kad dėka gale esančio variklio, turi kiek kitokias proporcijas nei mašinos su varikliu priekyje – jis žemas (~1,3 m) ir dėl to kupė versijos atrodo labai sportiškai. Deja, kaip ir daugelis jūsų, apie jo grožį galiu spręsti tik iš nuotraukų – gyvo jo matęs nesu ir, bijau, kad artimiausiu metu nepamatysiu… Kaip minėjau, pas mus jis didelė egzotika. Nėra įprasta iš JAV vežti 1960 m. „mažas“ mašinas, visi plukdo to meto lainerius, taigi „Corvair“ mūsų žemyne yra labai retas. Dėl to ir kainos čia atitinkamos, mobile.de šiuo metu yra trys ir visi įkainoti virš 10.000 Eur… Tačiau, JAV jų dar nemažai (juk pagaminta visų versijų buvo 1,786,243 – iš jų kupė ir kabrio tikrai sudarė bent pusę), tiesa daugelis gali būti stipriai aprūdiję, bet šiltose valstijose galima rasti ir padorių egzempliorių. Kainos protingos – už 3.000$ išeina važiuojantis, o už kokius 5000$ manau galima rasti ir visai neblogą.

Išvada. Nuostabus ir nebrangus automobilis, be to labai retas Europoje. Minusai irgi riebūs – konstrukciškai nevykęs, taigi neturint nuosavo garažo su įranga ar gero kontakto su meistru, kuris galėtų padėti visais netradiciniais „Corvair“ reikalais, į šį daiktą geriau net nežiūrėti. Bet, kažką tokio jis tikrai turi. Kažką tokio, dėl ko būtu verta nors ir metų metus prakiurksoti garaže. Tik pažiūrėkite atidžiau ir įsivaizduokite save su tokiu važiuojantį vasarą į Nidą. Ir pasakykite ar jums dar rūpi tie visi netobulumai. Man tikrai ne.

Paimta iš www.flickr.com/photos/thomas-merton

* – prieš keletą metų, kai visos komandos, eilinį kartą pradėjo verkti dėl išlaidų, koncensusas priėjo prie „genialaus plano“ – pakeičiam 3.0 V10 variklius į 2.4 V8 ir taip „sumažinsim išlaidas varikliams visu 20 proc.“ Turbūt net nereikia rašyti, kad iš tokio taupymo „plano“ gavosi šnipštas…

 

Tagged , , , , , , , , ,

Geriausias 1970 m. sportinis kupė iš… Japonijos!

Apie pilkos vidutinybės kultą japoniškuose automobiliuose buvo šiek tiek diskutuota šioje mano temoje. Nenuostabu, kad bandydamas rasti japoną, kuris galėtų atstovauti savo šalį manąjame “5000€ svajonių garaže” susiduriu su visišku vakuumu. Bėda tame, kad japonai į pasaulinę autorinką atėjo vėlai (~1970 m.) ir be jokio backgroundo (daugelio Europos gamintojų ištakos mena dar 19a.), taigi kažko originalaus ir negalėjo pasiūlyti. Jiems teko pasirinkti planą “pigus ir patikimas automobilis kiekvienam”, kuris komercine prasme pasiteisino visu 100 proc.* Prie “pigus ir patikimas” pridėčiau ir “bjaurus” (ir tai ne koks tikslingas menkinimas, spėkit koks buvo pirmojo “Subaru 360” reklaminis lozungas JAV?**).

Taip, išimčių (patvirtinančių taisyklę) yra – “Mazdarotoriai, “Toyota” superkaras (kuris buvo tiražuotas tik kelias šimtais ir dėl to nevertas rimto vertinimo japoniškam fone) ir dar vienas. O prie to vieno prikibti negaliu, net norėdamas. Jis paprasto, bet techniškai gryno dizaino, solidžių techninių duomenų bei puikios kokybės. Būtent jis ir pradėjo protingai įkainoto sportiško japoniško automobilio madą, kurią vėliau palaikė visokie “Toyota Celica” ar  “Mazda MX-5” (geriausiai parduodamas roudsteris pasaulyje ir šiaip sakyčiau geriausias roudsteris už tokią kainą). Be abejo, aš kalbu apie 1969 m. (kai “Nissan” dar buvo labiau “Datsun”) “Datsun 240Z”, dar žinomą kaip “Nissan Fairlady Z”. Automobilis buvo kurtas JAV rinkai, ten pristatytas netgi mėnesiu anksčiau nei gimtojoje Japonijoje ir tik pasirodęs Jungtinėse Valstijose sukėlė užsakymų audrą. Amerikiečiai greit sumojo, kad pinigus, skirtus primityvokam anglui “MGB GT” geriau išleisti ant “240Z”, kuris buvo visais atžvilgiais pranašesnis – greitesnis, talpesnis, žymiai komfortiškesnis, be to su gera šildymo ir ventiliacijos sistema (kas tais laikais, dar nebuvo norma, kaip dabar). O kur dar teisingas dizainas, gera pagaminimo kokybė ir svarbiausia, pavydėtina dinamika – maksimalus greitis 200 km/h, iki šimtinės per 8s (tų laikų superkarų masteliai). Be to, važiuojant ramiai, su “Z” galėdavai pasiekti ir 9-10l/100 km sąnaudas, kas išvis buvo fantastika tokiam automobiliui (ir juokingi centai amerikiečių kišenei su jų kuro kainomis).

Kas dėl dizaino tai pagarba dar ir tame, kad tai nėra autorinis Albrecht Goertz kūrinys, kaip daug kur buvo teigiama. Vokiečio indėlis čia buvo tik epizodinis – “Z” tėvais pripažystami japonai – Yutaka Katayama ir Yoshihiko Matsuo – tai akivaizdus įrodymas, kad japonai irgi žmonės ir supranta kas yra gražu (išsamesnę istoriją apie “Z” gimimą galite rasti čia). Taip, teiginiai, kad “zetkė” buvo “Jaguar E-Type” ir “Porsche 911” miksas (atseit E-taipas devyni vienuolikto dimensijose) , gal ir turi pagrindo, tačiau buko plagiato bruožų pas “240Z” nėra. Greičiausiai jei minėti modeliai ir buvo kopijuojami tai tik idėjiniam lygmeny (pagal konstrukciją “zetkė” lyg ir panaši į “E-Type”) – juk reikia lygiuotis į geriausius!

Gėris ir tame, kad šių mašinų vien per pirmus tris pardavimo metus amerikiečiai prisipirko 150 tūkstančių, taigi, nors gerų pigiai niekas neparduoda, dėl didelio kiekio yra iš ko pasirinkti. Vėliau (1974 m.) pasirodė “260Z”, kuris buvo galimas ir prailgintoje 2+2 versijoje (šiaip automobilis dvivietis), o epopėją pabaigė paskutinis samurajus “280ZX” – jis nors ir techniškai gerokai skyrėsi nuo pirmojo “240Z” vistik išlaikė tą pačią dvasią – po jo pasirodęs “300ZX” jau buvo iš kitos eros.

Tiesa, už mano minėtus 5000€ jau teks gerokai pasukti galvą norint sėsti į gerą “zetkę”. Europoje jų buvo parduota mažai, tagi gerų egzempliorių kainos viršija 10kEur. Už Atlanto pasirinkimo daugiau, nors visokiais debiliškais (atleiskit, bet tai tiesa) V-8 implantais nesugadinti egzemplioriai kainuoja. Brangiausi pirmųjų laidų 1969-1973 m. “240Z”***, į juos ir reiktų žvalgytis traktuojant pirkinį kaip investiciją. Aišku jie ir brangesni, nei vėlesni kiek pabaisėję ir suletėję “260” ar “280” – nors aš nespjaučiau ir į juos (tiesa, geri “280” egzemplioriai už dyką nesimėto – lygių lygis čia).

Kaip skelbia įvairūs buying guide modelis techniškai patikimas ir didesnių bėdų prižiūrėtose mašinose gali kilti tik dėl korozijos (tuo metu “Nissan” tikrai nesitikėjo, kad už 40 metų bus toks kiekis dundukų svaigstančių dėl 1970 m. pagamintos “zenkės”). Bet korozija tai jau force majeure, visiems metaliniams seniems daiktams jos poveikis akivaizdus (in rust we trust) ir nieko čia nepadarysi.

Džiugu, kad ant Lietuvėlės yra keletas/keliolika šių mašinų (sakyčiau meninės fotkės čia), be to, dėl tvarių tautiečių ryšių ir nutiestų jūros tiltų automobiliniam tranzitui iš JAV, “240/260/280” kiekis turėtų tik didėti – mes juk neabėjingi geroms mašinoms.
Benderiškai galėčiau net pasvajoti, kaip Lietuva tampa “zetkių” importo iš JAV centru. Juk šių mašinų poreikis Europoje didelis, o beveik visos pagamintos yra nusėdę JAV. Apsukrieji lietuviai pigiai atveža šiuos nuostabius kupė, protingai (kiekvienas tegul sprendžia pats, kas slepiasi po šiuo žodžiu) išmuitina, padoria kaina suremontuoja/atrestauruoja**** ir parduoda laimingiems Vakarų Europos automobilių mėgėjams. Vėliau, net patys amerikiečiai plaukia į Lietuvą pirkti “zetkių”, nes čia didesnis pasirinkimas… (parduosiu šias eilutes konservatoriams kai jie rašys planą “Lietuva 2031”)

O šiaip, pats netikėjau, kad vos trečiąjame savo šios temos įraše užkabinsiu japoną (ir nesvarbu, kas jis, ko gero, bus vienintelis japonas čia).
Ne tokie beviltiški tie japonai. Ir ne vien tik šviesos greičiu lekiančias godzilas moka gaminti.

* – šiuo metu Japonijos gamintojai yra tarp didžiausių pasaulyje, štai pvz. ypatingai masinei automobilių gamybai nusipelniusi “Toyota” lemiamą konkurencinį pranašumą įgavo, kai tokius pat modelius sugebėdavo pagaminti per 3 kartus (!) trumpesnį laiką, nei JAV gamintojai (“Toyotos” gamybos filosofija iki šiol garbinama kaip Jėzaus mokymai, apie ją ir begalės knygų prirašyta, nors, kaip bet kokia, vienareikšmiškai į produktyvumą orientuota, sistema, ji toli gražu ne ideali). Kaip ten bebūtų masinių automobilių kokybei japonų nuopelnas neabejotinas, nėra išsamių to meto duomenų, tačiau iki japonų invazijos, mašinų kokybė variuodavo kaip Lietuvos politinių partijų reitingai, o japonai įvedė savotiškus standartus, kurių visi nori nenori turėjo paisyti. Kad sistema “neįmantru, bet pigu ir patikima” veikia įrodė ir pietų Korėjos “Hyundai/Kia”, kurie per 20 metų, iš esmės nuo nulio pakilo iki megagamintojo pasaulyje patenkančio į penketuką! Pavyzdžių galima rasti ir Europoje, čia motininių gamintojų rimtai imtos valdyti markės taipogi ima viršų – pvz. “VW” jau dirbtinai stabdo “Škodą”, kad nepjautų šakos ant kurios sėdi, o “Renault” valdoma “Dacia” keliose Europos rinkose jau lenkia/greit aplenks patį “Renault” (šiek tiek info paskutinėse pastraipose). Vieša paslaptis, kad kiti didieji gamintojai (ir ta pati “Toyota”) apžavėti “Dacia” sėkmės, konstruoja kažką panašaus.

** – “cheap and ugly does it”

*** – kaip nekeista, vėlesni “260” ir “280” buvo lėtesni už pirmataką “240” – juos pridusino griežtos JAV ekologinės normos bei didesnis svoris. Europiniai “260” yra greitesni, bet jų ir pagaminta gerokai mažiau (atitinkamos ir kainos)

**** – norėjau rašyti, kad ir įregistruoja, nes tai labai sunku padaryti kitose šalyse (jei automobilis iš JAV), dėja visose normaliose šalyse oldtimeriams daromos išimtys, o Lietuvoje tuo požiūriu visiška anarchija – savajam “SLC” pagal dabartines normas turėsiu šoninius posūkius sparnuose lipdyti, nors gamykla net į europinius jų nedėjo…

Nuotraukos: “Nissan”

Tagged , , , , , , , , , , , ,

“Volkswagen l’auto”

Volkswagenui” mušant automobilių pardavimo rekordus ir rodant ambicijas tapti Nr. 1 pasaulyje atėjo laikas pakalbėti ir apie šio “liaudies” gamintojo vietą istorijoje. O štai čia ir nelabai turiu ką pasakyti apie „VW“. Jei tokių masinių gamintojų kaip „Citroen“, „Peugeot“, „Fiat“ ar net „Opel“* istorijose rastume po keliolika nuostabių automobilių, tai „VW“ šiuo požiūriu pilkas kaip sovietinė mokyklos diskoteka (čia iš Užkalnio nufyrinau apibūdinimą, nors jis raše kažkaip kitaip) ir šlykštus, kad pamačius belieka tik apsivemti (kaip sakė Grumlinas mūsų trumpo susitikimo metu kalbant apie „Citroen“ ir auto istoriją – vimdantys pavyzdžiai čia ir čia).

Šiuolaikiniai „VW“ modeliai be savo nuobodaus interjero ir eksterjero man mažai imponuoja būtent dėl to, kad neturi jokios padorios istorijos. Pas daugelį gamintojų modelių istorines sąsajas gali brėžti nuo XX a. pradžios ir to dėka kai kurie modeliai pasirodo visai kitoje šviesoje**. O pas “VW” be “Scirocco” linijos, iš kurios man patinka visi modeliai ir dabartinis taipogi, daugiau vertų dėmesio modelio epopėjų nelabai ir yra. Na, pusėtinai atrodė “VW Golf I”, kurio dėka atsirado be konkurencijos geriausias visų laikų „VW“ – “VW Golf I GTI”, tačiau vėlesni „Golfai“ buvo baisesni vienas už kitą.

Bet grįžkim prie ištakų. “VW” ilgai kentė “vabalo” palikimą, realiai koncernas iki pat aštuntojo dešimtmečio, kai išleido “Golf I”, neturėjo pinigų jokiems didesniems eksperimentams. Taigi teko suktis su “vabalo” baze, taip 1950 m. gimė hipių numylėtinis “Type 2 T1”, kurį, vienintelį iš busiukų, aš visai norėčiau turėti savo svajonių garaže. O “hipis” į mano šią temą netelpa nei per kur – už 5000 Eur galima įpirkti tik griaučius, kuriems reikės pilnos restauracijos, o kultinė “Samba” versija gali kainuoti ir dešimtkart tiek – ir tai už vabalą su busiko kėbulu! Labai norėčiau, kad milijonai žmonių pasaulyje taip nesvaigtų dėl jo ir jojo kaina būtų mažesnė… Pigiau kainuoja vėlesnis modelis “T2”, bet jam toli toli iki savo pirmtako grožio ir dvasios.

Beje, tas pats “vabalas”, kurį už mano temos pinigus galima nupirkti labai neblogo stovio (neskaitant retesnių versijų) manęs neveža. Ir net ne dėl techninių dalykų. Vabalas man yra inžinerinis masinio automobilio grynuolis – pigus, patikimas, paprastas ir visai padoriai atrodantis. Be to, tai juk Ferdinando Porsche (pirmas linkas į save patį – yes, yes, yes) kūrinys! Tačiau tie 21,529,464*** pagaminti vienetai stipriai gadina reikalą – jis tiesiog perdėm populiarus, kad butų vertas mano dėmesio. Išskirčiau nebent kabrioletus – jie gaminti kitos įmonės “Karmann” gamykloje, kuri pasižymi puikia kokybe (ir tą sulankstomą stogą sukonstravo – “Karmann” iki šiol daugeliui kabrioletų gamina stogus ir ne tik juos). “Vabalų” be stogo buvo pagaminta tik (lyginant su įprastu “vabalu”) 330.000, taigi jie šio to verti – tiek paveldo, tiek pinigine prasme.

Tačiau aš ne apie kabrio “vabalą”. 1950 m. turėdami “vabalą” ir “vabalą busą” savo gamoje vokiečiai suprato, kad toli nenueis – pelnus šie gaminiai generuoti gali, tačiau markės įvaizdžio nepakels ir svaigstančių apie “VW” kiekio nepadidins. Juk pokarinėje JAV “VW” buvo biedniausiųjų mašina (kainavo tris kart mažiau nei pigiausias amerikietiškas auto), ir važinėjantys “vabalu” sulaukdavo nemažai pašaipų – tik vėliau prasidėjus hipių erai “vabalas” ir “vabalas busas” išgyveno atgimimą, nes buvo tarsi atsvara kapitalizmo banginių gaminamiems modeliams. Taigi, vokiečiai susikooperavo su italais (juk jei nepavyko užkariauti pasaulio, galima bandyti laimėti bent autofrontą). Kėbulų ateljė “Ghia” papaišė dizainą ir ant vabalo kūno gimė gulbė gražuolė “VW Karmann Ghia” (automobilius gamino tas pats “Karmann”).

Neišsiplėsiu čia apie tą “Karmann Ghia”, kiekvienas juk mokame google naudotis, tačiau automobilis fantastiškai gražus. Net sunku patikėti, kad prieškarinio primityvo pagrindu buvo galima sukurti tokios nuostabios išvaizdos automobilį.

Taip, jis visai nesportinis, kaip galbūt teigtų to meto “VW “brošiūros, ir “vabališkai” asketiškas viduje, tačiau dizainas nustelbia viską. Pats ilgai svaigau dėl “Ghios” ir tik paskutiniu metu svarstyklės pasisuko į “MB” pusę – norėjosi kažko labiau tinkamo kasdieniniam važinėjimui ir tiek. Už tuos 5000Eur Europoje gal ir ne fontanai, bet iš JAV galima atsiplukdyti pusėtiną (dėja,ne ledinį, padirbėti teks, bet už tokį gražuolį tai labai nedaug) automobilį ir labai džiugu kad Lietuvoje jų daugėja (gal jau bus ir kokie 5 – Užupio šerifas vienu važinėjo/važinėja, turtingas dėdė iš Kauno turi padovanotą, o ir “vabalų” klubo forume vienas kitas pasirodo).

P.S. buvo ir “Ghios” įpėdinis -”Type 34” – bet jis tik blankus šedevro atspindys…

* – pvz. “Opel GT” arba “Lotus Omega” (nors tai ir ne tikras „Opel“), kuria, pasak legendos, šiurpino Lietuvos kelius Valinskas, o paskui pardavė šį žvėrį Marijonui… O kur dar “Opel” gražuoliai –  „Record“, „Kadett“ (kupė versijos), arba postsovietinės lietuvių svajonės – „Monza“, „Manta“, „Commodore“.

** – kad ir šlykštusis „Peugeot 206CC“ – be to, kad buvo pirmasis prieinamas kabrioletas su kietu sudedamu stogu jis neturi nei vienos geros savybės, tačiau kai žinai kad prieš 70 metų buvo tokie (linkas ne visai tikslus, kam tikrai įdomu, nueikit ant “production” ir pažiūrėkit kada “Peugeot” pradėjo gaminti kabrio su kietais sudedamais stogais) aparatai viskas atrodo kitaip.

*** – vokiečiai pagamino 15,5 mln. (įsivaizduokit tokį kiekį “vabalų”!), kiti buvo surinkti Brazilijoje ir dar velniai žino kur.

Tagged , , , , , , , , , , ,

Besvaigstant apie “E-Type”

Iki šiolei savo bloge nebuvau užkabinęs britų. O juk jie, kartu su vokiečiais, prancūzais ir italais yra automobilizmo pradininkai. Taip, šiai dienai savo autonepriklausomybę jie yra praradę (ir kažin ar kada susigrąžins), bet, negali sakyti, kad ir patys prie to neprisidėjo su savo neefektyvia gamyba ir apgailėtina daugelio modelių kokybe. Bet britų autoindustrija nebus šio įrašo tema, nes jos bėdos reikalauja gilesnės analizės.

Bandant įsivaizduoti britų automobilį-simbolį man į galvą ateina tik du pretendentai – “Jaguar E-Type” ir “Mini”. Apie “Mini” būtinai reikės kažkada parašyti, be to ir “BMW” iniciuojama markės evoliucija man visai patinka (bent jau kol kas). O apie “Jaguar” – trumpai šiandien. “E-Type” buvo netikėta markės sekmė, išleistas 1961 m., jis buvo nelabai brangus ir labai greitas – deklaruotas 150mph* maksimalus greitis tuo metu varė visus iš proto ir vertė pasitempti tokius grandus kaip “Ferrari” ar “Aston Martin”.

Dizainas irgi buvo stiprioji pusė, nors aš dėl jo taip nesvaigstu, kaip kiti. Man jis per daug neproporcingas – vizualiai atrodo, kad variklio daingtis užima 2/3 automobilio ilgio. Nors tai nėra blogai, nes sudaro vaizdą, kad “Jag” pačią paskutinę minutę pridėjo dar keletą dešimčių cm tik tam, kad specialiai Jums po kapotu įspraustų kuo didesnį variklį. Dar man “E-Type” kažkuo neakivaizdžiai primena antro pasaulinio karo laikų britiškus naikintuvus – nenustebčiau sužinojęs, kad prie jo dirbo kas nors iš aviacijos.

Deja, be visų pliusų “E-Type” turi vieną didžiulį “minusą” – į dabartinę pardavimo kainą yra įskaičiuojama didelė priemoka už britiško simbolio rolę. Populiariausių (mažiausiai vertinamų) komplektacijų kainos lengvai viršija 100 kLt, o retesnės kainuoja ir virš 100k £, neskaitant aliumininių, kurių buvo pagaminta tik 12 ir už kuriuos šaukia po milijoną £. Manau, tuo (žinant mano šios temos rėmus) apie “£-Type” galima ir pabaigti…

Bet. Nėra viskas taip blogai. Aristokratiškai atrodantis “XJS”, kuris yra tiesioginis “E-Type” įpėdinis, lyginant su pastaruoju, nekainuoja nieko. Ir nors “XJS” neturi tokios auros, kaip “E-Type” (ir niekad neturės) jis yra automobilis, reprezentuojantis “GT” erą, kuri tesėsi nuo 8 iki 10 dešimtmečio**, o šios eros mašinos jau pamažu tampa moderniąja klasika.

Nežinantiems - čia ne "XJS", neapsigaukit, čia "E-Type"

Turint kantrybės iš kokio JAV aukciono manau tikrai būtų galima nupirkti padorų “XJS” už mano jau minėtą sumą. Be to, šiame “Jag” Jūs galite turėti “V-12”, o tai jau kaip falo prailginimas kiekvienam vyrui visu 12 centimetrų (gaila, nerandu žodžių, kaip apibūdinti “V-12” reikšmę moterims).

Taigi, cituojant “Top Gear”, šio vakaro “Top Tip” yra toks: svaigsti apie “E-Type”?, – pirk “XJS”.

* – nors, kaip vėliau tyrė įvairūs žurnalistai, tas 150mph* buvo reklaminė antis ir nežinia kokiomis sąlygomis pirmieji “E-Type” tokį greitį galėjo pasiekti – realus buvo kažkur apie 140mph, tačiau net ir tie 140mph tiems laikams buvo kosminiai

** – pavyzdinis šios eros atstovas yra “Porsche 928”, kuris buvo gaminamas 1978-1995 ir tikrai susilauks savo aprašymo šioje temoje

O čia jau "XJS"

Nuotraukos: “Jaguar”.

Tagged , , ,

Mašinos, kurias verta pirkti

Šioje temoje dalinsiuosi savo mintimis apie klasikines mašinas, kurias verta pirkti. Aišku, už kokius 30 mil. $ verta pirkti ir “Bugatti Atlantic”, bet, turėdamas omenyje vidutinio lietuvaičio (ir savo) finansinius išteklius, orientuosiuosi į maždaug 5.000€ – turbūt panašiai kiek šiuo metu autopliuse kainuoja vidutinis naudotas automobilis. Kriterijai, kuriais bandysiu vadovautis atrankoje bus šie: modelio retumas (dažniausiai sąlyginis, nes ir kaina atitinkama), techninės ypatybes bei dizainas. Šių kriterijų samplaika turėtų reikšti, kad mano pasirinkti modeliai galės būti traktuojami ir kaip savotiška investicija. Bandysiu parinkti tuos, kurių kainos galimai jau pasiekė žemiausią tašką ir ateityje turėtų tik kilti (investicinis faktorius labai svarbus norint pramušti tokį pirkinį šeimos biudžeto svarstyme).

Žiūrėsiu, kad į minėtą sumą tilptų vartotini automobiliai, nes už tuos 5.000€ galima nupirkti gal ir kokį “Aston Martin”, tačiau jam bus reikalinga pilna restauracija, o ji, net ir kukliausiais skaičiavimais, lengvai pasiekia keturių € nulių zoną. Taigi, tokių variantų čia nenagrinėsiu. “Klasikos” apibrėžimas šioje temoje daugmaž atitiks standartus, aprašomi automobiliai bus virš 25 metų amžiaus, nors, gali būti, kad pasitaikys vienas kitas ir naujesnis.

Taigi, tuojau pat, ne už ilgo, pirmasis šios temos automobilis (ne šitas, kur nuotraukoje – čia tik šiaip temos iliustracija).

"Mercedes SLC" 1971 m. Paryžiaus automobilių parodoje. Šaltinis "Mercedes".

Tagged ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar