Tag Archives: suv

This is (not) it!

I

Kas pakels uodegą jei ne pats, kaip sakoma. Kaip jau čia buvau rašęs man mašinos kažkaip prilipo nuo vaikystės. Ir visai nemažai laiko praleisdavau jas piešdamas bei skaitydamas pirmuosius lietuviškus automobilinius žurnalus, kurie puikiai atitiko mano, tuometinio dvylikamečio ar trylikamečio vaikino, poreikius. Ai, tiesa, prieš tai dar buvo pradinių klasių patirtis “šviesoforo” būrelyje. TSRS laikais (o gal ir dar keletą metų po to) buvo tokie saugaus eismo konkursai mokyklinukams ir man teko garbė būti mūsų komandos dailininku. Tai buvo labai rimtas užsiėmimas, nes varžytuvių metu, kol komandos draugai porindavo savo žinias apie eismo saugumą, man reikėdavo nupiešti paveikslą pagal ištrauktą bilietą. Nepamenu kas ten buvo tuose bilietuose, tačiau kažkas panašaus į “pėsčiųjų perėja”, “avarija” ir t.t. Kaip į tuos šviesoforininkus patekau nepamenu, bet  didele iniciatyva netryškau, taigi mano darbuose atsispindėdavo protestas ir anarchija, ir, manau, tie darbai buvo visiškas neformatas bendrame fone. Neprisimenu kaip juos įvertindavo komisija, tačiau kai mūsų komanda kažkuriam konkurse užėmė trečią vietą aš pagalvojau, kad jei ne mano piešinys tai turbūt būtume užėmę pirmą.

Vėlesnėse klasėse kaip tylaus maišto formą irgi naudojau mašinų piešimą į sąsiuvinius (kiek pamenu visiškai nepiešdavau tik per istoriją ir informatiką, nes buvo labai geri mokytojai, ir per lietuvių bei anglų kalbas, nes mokytojos buvo senmergės ir neleisdavo užsiimti panašiomis nesąmonėmis – tiesa, kalbas išmokė neblogai). Mano kūriniai tikrai nebuvo vizualiai kokybiški – piešėjas buvau labai vidutinis ir mano darbai man tarnavo kaip idėjinė, o ne meninė išraiška. Tas idėjas dabar visai maloniai prisimenu, nes bepiešiant kildavo tikrai gerų, netgi pranašiškų, minčių. Taip, aš tų piešinių išsaugojęs neturiu ir jų negaliu jums pateikti, tačiau, kaip minėjau, jų meninė vertė menka, o idėjinę vertę galima ir atpasakoti.

Na pvz. dar tada kai “Land Rover” nebuvo pristatęs “Freelander” aš pamaniau, kad būtų visai smagu jei kas nors gamintų mažą SUV – tokį vidutinės klasės nebrangų džipuką su lengvojo automobilio komfortu, bet padidinta prošvaisa ir visais keturiais varomaisiais ratais. Kiek pamenu, tuomet maniau, kad tokį modelį turėtų gaminti “Fiat” ir nupiešiau kažką panašaus į dabartinį “Fiat Sedici”. Ir sutapk tu man šitaip kad po kokių metų “Toyota” išleido pirmą tokios klasės atstovą “RAV4”, o vėliau tais mažais ir vidutiniais SUV susirgo visi masiniai gamintojai. Kita mano mintis sukosi apie keturdurį “Porsche”, man labai patiko “911” taigi pagalvojau kaip būtų krūta turėti normalų keturvietį (ir keturdurį, nes pro dvejas duris juk laipioti nepatogu) “Porsche”. Juk jis būtų beveiks toks pats geras ir greitas kaip “911”, tačiau galėtų sutalpinti ir tavo draugus! Taigi, paeskizavau tuomet kažką “911” formoje su ketveriom durim ir žiūrėk po kokių 15 metelių sulaukiau savo svajonės išsipildymo. Paskui dar buvo mėginimai paslėpti galinių durų rankenėles, kad keturduris automobilis atrodytu neva kaip dviduris – šią mano idėją irgi pavogė beširdžiai autopramonės gigantai. Na, o paskutinis mano darbas buvo “Citroen” tema. Kažkoks lietuviškas autožurnalas paskelbė konkursą, kuriame reikėjo nupiešti ateities “Citroen”. Ilgai aš tuomet sukau galvą ties tais citrinos ševronais, kol sumaniau, kad jie galėtų būti sudėtinė radiatoriaus “grotelių” dalis. Deja buvau naivus ir netikėjau, kad šią mano idėją žurnalas parduos už milijoną “Citroen” koncernui, kuris ja pasinaudojo tik visai nesenai

 

II

Taip jau atsitiko kad šiandien sukanka lygiai metai kai bloginu. Ir tie metai tikrai buvo velniškai įdomūs. Susiradau virtualių bendraminčių, kurie yra puikūs blogeriai ir geranoriški refereriai mano blogui padėję pasiekti gerus naujus skaitytojus (p. Rokiškiui išvis turbūt esu dėkingas už kokią pusę srauto). Įsitikinau, kad blogosfera gali ne tik, kad pakeisti įprastinę žiniasklaidą, bet priversti ją būti tik pilka generinių naujienų tiekėja, net iš tolo neprimenančia spalvingų blogerių pasakojimų. O ir pats bandžiau kiek įmanoma prisidėti prie blogosferos savo rašliavom, kurios, manau, netgi turės šiokią tokią išliekamąją vertę. Kas dar? Nagi nieko. Nenoriu čia kurti jokių graudžių istorijų, bet panašu, kad šį blogą uždarysiu. Taip, patinka man tos mašinos, bet jaučiu kad šis blogas jau turi daugmaž susiformavusį formatą, kurio man jau ima nepakakti. Juk nesinori rašyti penkias žinutes ne į temą ir vieną teminę… Sutinku, gal skamba kvailai kai jautiesi savo paties blogo įkaitu, bet jei taip iš tikro jautiesi tai reikia kažką keisti. Tą supratau prieš kokius du mėnesius ir nėra čia ko slėpti, kad tą laiką tiesiog simuliavau idant pratempti iki gimtadienio (juk koks čia blogas jei net metus neišgyveno). “Blogas automobiliams” liks kaip pirmoji meilė ir prisiminimai apie jį man visada sukels tik geras emocijas. Be to, jis turėtų kažkaip įsipaišyti ir į mano kuklų portfolio, kas man, kaip potencialiam rašytojui bus tik į naudą (turiu tikslą debiutuoti “Verslo Klasėje” ir jį kažkada vistiek pasieksiu – kodėl būtent ten, na gal “not because they are easy, but because they are hard”).

Kas toliau? Kažko pabaiga visuomet yra kažko kito pradžia. Iki kitų metų turbūt paatostogausiu nuo bloginimo ir apsiribosiu G+ platforma, kur dėka #FF (kas nežinot kas tas yra patys kalti – naudokitės G+) tradicijos turiu visai daug friendų, o paskui bus matyt – gal sugrįšiu į areną ir su kokiu nauju blogu. O įrašą baigiu simboliškai. Lygiai prieš metus paminėjau vieną “bloginantį” didžiavyrį, tai šiandien galiu perfrazuoti ir kito (grįžtančio ant scenos) herojaus pasakymą – “buvusių blogerių nebūna”.

Tagged , , , , , , , , , , , , ,

Kiaulės ir bažnyčia

1955 m. "Ford F-100" (nuotrauka iš "Ford")

Ką bendro turi kiaulės ir bažnyčia sužinosite kiek vėliau (liaudies patarlė čia ne prie ko). O šiandien vėl apie Ameriką. Amerikoje (turiu omenyje JAV) dar nebuvau ir dėl įvairių priežasčių kelionę tenais turbūt teks atidėti iki kokių 2030 m. – kaip mes visi žinome tuomet mūsų šalis bus sumaniausia ir pažangiausia, ko išdavoje kiekvienas lietuvis turės personalinį lėktuvą, kuriuo galės skraidyti kur panorėjęs (konsultantai tik paskutinę minutę įkalbėjo Kubilių to nerašyti puslapyje). Taigi visais JAV gerumais ir kitoniškumais tenka domėtis nuotoliniu būdu – tame tarpe ir jų autoniuansais.

Esu kiek kritiškas jų dabartinei automobilių gamybos kultūrai, tačiau pilnai suprantu, kad nemažai tos kritikos atsiranda žiūrint pro europietiškus akinius – čia juk benzinas kainuoja 5-6 lt, o gatvės miestuose siauros, taigi ir jų automobiliai atrodo keistoki. Tuo tarpu pabandžius pažvelgti iš laisvės statulos perspektyvos viskas stoja į savo vietas – valstijos didelės, taigi ir mašinų reikia atitinkamų.

O štai vienas faktas, kurį sužinojau ne taip jau ir senai tikrai nustebino (tiksliau privertė pasijusi kvailai – juk man atrodė, kad aš bent šį tą žinau apie jų autorinką). Ir kas gi jūsų nuomone yra geriausiai parduodamas automobilis Amerikoje 28 metus iš eilės? Koks nors didelis/vidutinis sedanas, minivenas ar SUV? Visiškai ne mielieji, tai pikapas (kitaip tariant mažas sunkvežimiukas) “FORD F-150”. Nesakau, aišku, kad didmiesčiuose ten kiekvienas važinėja su tokiu (nors ten jie tikrai ne išimtis), tačiau periferijoje tokio tipo automobiliai sudaro turbūt 90 proc. autoparko (kai Europoje jų galima sakyti nėra). Štai jums ir vidutinio amerikiečio supratimas apie automobilį.

O mano minėta “Ford” “F” serija JAV gyventojams reiškia gerokai daugiau nei vien tik automobilį pervežti kroviniams (paskirtis juk atrodytų yra tokia). Gaminama jau dvylikta “F” karta, jos ištakos mena dar 1948 m., o visų versijų jau pagaminta daugiau nei 34 mln.! (ir beveik visi parduoti JAV viduje, tol kol jūs skaitėte šias eilutes amerikiečiai jau turbūt nupirko kokius dvidešimt “F-series”). Dabartinė gama, kaip teigia “Ford”, susideda iš 60 skirtingų variantų (reikia juk įtikti kiekvienam), o paskutiniu metu leidžiamos ir visokios “Harley-Davidson” (6.2l V8 411AG!) ar “Lightning” limituotos versijos (pastaroji dalinosi varikliu su superkaru “Ford GT“) – su šiais sunkvežimukais turint kokį bazinį “Porsche Boxster” tiesiojoje geriau nelenktyniauti.

Ką jie turi bendro nežinau, gal kad į vieną telpa kitas? (nuotrauka iš "Ford")

Taigi, jau žinome kaip jankiai myli pikapus, tačiau “Ford F-sieries” ar kiti panašūs daiktai juk vis vien yra sunkvežimiai. Taip, juose gali būti įrangos daugiau nei kokiam “Mercedes C”, tačiau ką daryti tam, kuris nori grakštaus pikapo, ne sunkvežimio. O štai čia tenka keltis į Australiją ir jau galima prisiminti kiaules bei bažnyčią. Legenda byloja, kad dar 1932 m. Australijos “Ford” padalinys iš ūkininko žmonos gavo tokį laišką-paklausimą – “ar turite automobilį, kuriuo sekmadienį būtų galima važiuoti į bažnyčią, o pirmadienį vežti į turgų kiaules?”. Nepraėjus nei dviems metams “Ford” Australijoje pristatė pirmajį pasaulyje krovininį kupė. Taip taip, būtent krovininį kupė. Šiame bloge esu nekartą aukštinęs kupė kėbulo tipą ir galiu pasakyti kad krovininis kupė mane veža ne mažiau. Ilga bagažinė žiūrint iš šono sukuria tokį siurrealistinį ištampyto normalaus kupė vaizdą ir tai man patinka. Tiesa, apie australų kūrinius neišsiplėsiu, tegaliu paminėti, kad amerikiečių “General Motors” valdoma Australijos markė “Holden” turbūt vienintelė iki šiol dar gamina tokius daiktus. Grįžkime vėl į valstijas.

1957 m. "Ford Ranchero" (paimta iš oldcarmanualproject.com)

Čia pimas krovininis kupė buvo 1957 m. “Ford Ranchero”, o po dviejų metų prisijungė “Chevrolet El Camino” – ir kokie nuostabūs tai buvo kupė! “El Camino” turėjo kosminį “Impala” galą, o ir komfortu abu ne ką tenusileido įprastiems automobiliams. Ir kas pasakė kad kiaulių negalima vežti prabangiai (čia 1981 m. “El Camino” vidus)? Būtent tas sugebėjimas iš bet ko padaryti komfortą man ir patinka pas amerikiečius. Pažiūrėkite, kad ir į jų sunkvežimius (beje, ten sunkvežimių tiuningas visai įprastas dalykas) – juk visai kitaip atrodo fūristo karjera jei gali važinėti po prerijas (ir valgyti kilograminius hamburgerius) su tokiu:

"Freightliner Coronado" - Amerika visame gražume (nuotrauka iš "Freightliner")

Tiesa, “Ranchero” ir “El Camino” aštuntąjame dešimtmetyje savo dienas baigė. Matyt jie tapo per maži tipiniams pikapų pirkėjams – šie ėmė rinktis tik pilnaverčius “pick-up”. Būtų labai gražu įtraukti bent vieną iš jų į mano “5000Eur virtualų garažą”, tačiau tą padaryti jau per vėlu – geri egzemplioriai kainuoja daugiau. Turbūt kitaip ir būti negali – tai juk amerikietiškos “country” kultūros ikonos. O pabaigai dar keletas šių krovininių kupė nuotraukų ir mano favoritas iš “normalių” pikapų 1955-59 m. “Chevrolet Task Force”.

1958 m. "El Camino" (paimta iš "Chevrolet")

Ir jo "impališkas" galas (www.flickr.com/photos/locomotion)

1958 m. "Ranchero" galas - fotografuota Europoje! (commons.wikimedia.org/wikiFile/Ford_Ranchero_1958_backright_2006-04-08_U

1973 m. "El Camino Conquista" - speciali versija (www.flickr.com/photos/autohistorian)

Tiesiog 1957 m. "Task Force" (www.flickr.com/photos/exfordy)

P. S. Kad Europa mažai žino apie JAV autokultūrą įrodo ir ši nesena istorija (nors ir sunku įsivaizduoti kas tarp jų gali būti bendro ir kaip jie gali vienas kitam trukdyti – tiesa, italams vis dėl to teko nusileisti).

Tagged , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Nužudyti 911: Vol. 2 (2/2)

Kaip ir žadėjau vakar, šiandien apie pasikeitimus. Prisipažįstu, apie tai, ką rašysiu, aiškios nuomonės neturiu. Tai bus greičiau pasamprotavimai su kukliomis išvadomis. Temelė: amžina gamintojų kova tarp pelno troškimo ir identiteto išsaugojimo. Pavyzdys iš gyvenimo? Na, kad ir „BMW“.

Ilgus metus prisiekinėję meilę vairuotojui ir dėję ant „Audi“ ar „Mercedes“ dabar bavarai nuo jų nelabai ir skiriasi. Čia tik keletas pavyzdžių, kaip “BMW” pasikeitė:

1. Vos prieš 10-15 metų “BMW” inžinieriai aršiai įrodinėjo kaip jie daugiau niekad negamins turbininių benzininių variklių (šiaip „BMW“ vieni iš pirmųjų įkišo turbiną – 1973 m. „2002 Turbo“), dėl jų netolygios galios ir kitų blogybių. Dabar gamoje sunku rasti neturbininį.

2. Tradicinė, ženkliai į vairuotoją pasukta centrinė konsolė irgi buvo apleidus pozicijas (gerai, kad po truputį grįžta atgal).

3. Pikti liežuviai šneka, kad legendinį savo šešių cilindrų vienoje eilėje variklį dėl kaštų taupymo ir ekologijos „BMW“ kai kuriuose modeliuose bandys keisti 4 cilindrų turbininiu.

4. Ir jei tas keitimas dar nepatvirtintas, tai planai gaminti priekiniais ratais vedamus „BMW“ (!) jau skelbiami viešai.

5. Visureigių, kurie irgi nesiklijuoja su tradiciniu „BMW“ įvaizdžiu, čia net nenagrinėsiu, jau dabar jų keturi („X1“, „X3“, „X5“, „X6“) ir planuose dar du. Dar betrūksta, kad „BMW“ pagamintų kokį miniveną, nors ta kryptimi einama.

Kad „BMW“ jau nevienareikšmiškai orientuotas į vairuotoją liudija ir kompanijos lozungo kaita – kelias dešimtis metų naudotas patrakęs „Ultimate Driving Machine“ išleidžiamas atostogų, o į jo vietą stoja blankiai demokratiškas „Sheer Driving Pleasure“. Panašu, kad už keleto metų tikrų vairuotojo automobilių „BMW“ gamoje reiks gerai paieškoti…

Ta SUV manija aišku verta atskiro įrašo ir čia neišsiplėsiu. Tiesiog traktuokim, kad tai epidemija, kuri užtruks ilgai, nes net stiliaus karaliai ruošia savo atstovus (“Alfa” gal bent jau atrodys pusėtinai). O kai pagalvoji apie „Maserati“ arba „Jaguar“ SUV tai išvis bloga darosi (nesijuokit, abu jau planuojami). Velniop tuos marketingistus, kurie sugebėjo įrodyti „Maserati“ ir „Jaguar“ vadams kaip jų markėms prie gamos trūksta „džipuko“… Ar tik neužlips „Jaguar“ dar kartą ant to pačio „X-Type“ grėblio, kai pagalvojo, kad paskubom sulipdę savąją „Ford Mondeo“ versiją duos į kaulus „BMW 3“ ar „Mercedes C“ (dabar „X-Type“ antrinėje rinkoje turbūt kainuoja mažiau už tą patį „Mondeo“). Gerai kažkur skaičiau – “gali apgaudinėti mažai žmonių ilgą laiką arba daug trumpą laiką, bet negali apgaudinėti visų visą laiką”.

Suprantu, dabartiniai pirkėjai stipriai svaigsta dėl SUV ir gamintojams svarbu neprarasti rinkos dalies, bet žibalą į ugnį pila ir godumas. Panašių gabaritų SUV už įprastą automobilį gamyboje tėra kokiais 10-15 proc. brangesnis, o parduoti jį galima net 50 proc. brangiau. Ir kas gi nenori lengvų pinigų?

Reikia dar kvailos mados (a la SUV) aukų? Na kad ir sportinių automobilių gamintojai – „Aston Martin“, „Lotus“, „Lamborghini“ ar iškrypęs „Bugatti“. Markės su solidžia sportine istorija, bet kai sugalvojo, kad reikia padirbėti ties modeliais su ketveriom durim tai visi. Gerai, kad „Ferrari“ kol kas tenkinasi tik keturiom vietom ir keturiais varančiais ratais.

Dar labai užknisa tas „badge engineering“. Taip, gaminant vienatūrius ar mikroautobusus, kuriems išvaizda yra bene paskutinis faktorius, ženkliukus klijuot gali kokius nori. Bet kai italai džiausmingai pristato apie tokius ar tokius projektukus tai apima visiškas liūdesiukas. Negi markės istorija tikrai nieko neverta?

„Mercedes-Benz“ ar „Audi“ irgi ne šventi – modelių gamą plečia bet kokia kaina. Net tokia gerų emocijų markė kaip „Mini“ rizikuoja, tiesa jis bent jau gerai atrodo. Guodžia dar ir tai, kad kompanijos bosai sutarė, jog joks ateities „Mini“ nebus ilgesnis nei 4 m. Nors, žinant “BMW” pavyzdį, gali būti visko.

Bet „BMW“ tai juokas palyginus su identiteto revoliucijos ir pelno troškimo rekordininkais iš Štutgarto. Jau buvo jie pajuokavę su “914” ir “924”. Tiesa, vėliau “924” stipriai pagerėjo ir paskutinis “968” dar ir kaip buvo vertas “Porsche” vardo. Nėra ko pykti ir ant “Boxster“. Manau, kad tai etaloninis modelis ir jį „vargšų 911“ vadina tie, kuriems nepasiekiamas nei vienas nei kitas, arba tie, kurie patys nežino kodėl nusipirko “911”. Taip, kai „Boxster“ pasirodė abejonių gal ir buvo. Sutikite, už 200AG poršą iš Suomijos blogiau gali būti tik folksporšas su mikroautobuso varikliu (“924”). Tačiau praėjo vos metai ir jis susirinko visus geriausių roudsterių prizus, o dabar išvis yra arti idealo. Neramina kiti dalykai. 2002 m. pasirodęs „Cayenne“ vis dar geria vaistus nuo atmetimo reakcijos (tiesa, naujam modeliui, jei ne dyzelinė versija, vaistų dozės reiktų mažesnės). Prieš porą metų pristatytas keturduris „Porsche Panamera“ irgi sukėlė įvairių minčių. Bet jis dar labai geras, lyginant su tuo kas laukia ateityje. Mažas roudsteris ant Golfo bazės dar puse bėdos, kai pagalvoji, kad “Porsche” gamins “Audi Q5” kloną “Cajun”. Jei taip ir toliau, tai sulauksim ir “Jetta” sedano su “Porsche” ženkliuku ir 2X kainos koeficientu.

Suprantu, norinčių važinėti su „Porsche“ ženklu yra masė ir panorėję vokiečiai iki 2018 m. laisvai pardavinės planuojamus 200.000 (dabar parduoda kiek virš 50.000) vienetų per metus, kurių dauguma turbūt bus „Audi“ ar „VW“ klonai.

Klausimas Nr. 1: kiek geras tas mašinas pavyks padaryti (žr. citatą prie “X-Type”)?

Klausimas Nr. 2: ar kai visi jūsų kaimynai turės “Porsche” jūs dar norėsite “911” ar “Boxster”?

Klausimai Nr. 3: ar tokiam pelningų pardavimų fone „911“ neatrodys kaip nereikalinga relikvija, o dar ir brangi gaminti? O jei bus pataupyta ant “911” ko verta (ilgainiui) taps pati markė?

Scenarijus “Nužudyti 911 Vol. 1” vos neišsipildė 1980 m., kai jau turėdami metų automobilio laureatą ir šiaip puikų Gran Turismo – „928“ vokiečiai rimtai sprendė apie „911“ pabaigą. Maždaug, kam reikalinga tokia archaiška mašina? Tą kartą susiprotėjo, bet ar nebus Vol. 2?

Na taip, iš kitos pusės pažvelgus, tas identitetas dalykas sudėtingas. Na, kad ir prestižo dievas – „Mercedes“. Šimtą devyniasdešimtąjį per visą jo karjerą ant konvejerio lydejo abejonės dėl jo „tinkamumo“ „Mercedes“ gamai. Tik antros kartos „C klasė“ atsikratė nepilnavertiškumo kompekso, o kai kurie žmogėnai dar iki šiol į “C” įtariai žiūri – neva „Mercedes“ turi gaminti tik limuzinus. Nors man “C” tikrų tikriausias Mersas. Arba „BMW“. Ar šitas (išgelbėjo kompaniją nuo bankroto) jums panašus į „Ultimate Driving Machine“? „Audi“ po karo išvis grabus gamino ir tik per paskutinius 15 metų įšoko į premium klasę. Tokių, „nevertų“ kompanijos vardo modelių rastum kiekvieno gamintojo retrospektyvoje.

Bet… Kaip būtų gražu, simboliška ir romantiška, jei “XJ” būtų išsaugojęs tuos dvejus bakus…

Tagged , , , , , , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar