Category Archives: Technolodžy

Biurokratai užknisa

Iš anksto perspėju – tai nebus joks išsamus tyrimas su krūvos medžiagos analize ir visokiais hipotezių įrodymais. Kaip jau ne kartą esu rašęs, blogo formatas tuo ir geras, kad gali rašyti tai kas šauna į galvą ir, be abejo, būti visiškai subjektyvus (ir neišsamus). Savo šiandienine rašliava bandysiu lengvai užkabinti negerą dalyką, kuris jau tampa tendencija ir dėl to ima užknisti. Taigi, šiandieninė tema yra automobilių ekonomija ir ekologija, kuri, kalbant apie naujus automobilius, šiuo metu yra bene svarbesnė už visokias arklio galias, dizainą ar kokybę. Visiškai nenoriu pasakyti, kad ekonomija ir ekologija yra blogi dalykai. Normalių šalių siekis mažinti išmetamą į aplinką CO2 yra labai sveikintinas ir automobiliuose jis yra labai stipriai realizuojamas. Gal net, sakyčiau, per stipriai. Daugumoje ES šalių su CO2 išmetimu yra susieti automobilio registracijos, kelių ar kitokie mokesčiai ir tai atrodytų labai protinga jei ne vienas “bet”.

Štai pvz. Anglijoje automobiliai išmetantys iki 130 g./km CO2 nemoka jokio metinio mokesčio, o išmetantys nuo 151 g/km iki 165 g/km moka papildomus 165 svarus kasmet, nekalbant aišku apie dar didesnius teršėjus. Panašios sistemos galioja ir kitose “išsivysčiusiose” ES šalyse, o mes irgi neilgai būsim “atsilikeliai” – nuo 2016 m. visos ES narės privalės taikyti apmokestinimą pagal CO2. Ir kas čia blogo? Ogi visiškai nieko. Jei jau pasaulio žalieji taip nutarė tai tebūnie. Be to, žinant, kad CO2 išmetimo ir kuro sąnaudų priklausomybė yra beveik linijinė viskas išvis atrodo idealu: jei saugai mūsų planetą ir važinėji su kokiu “Prius” – nemoki nieko, o jei kas dieną į darbą važiuoji su “Hummer” – turi papildomai susimokėti. Lyg ir viskas socialiai teisinga ir t.t. Tačiau, grįžtu prie to “bet”. Kadangi CO2 įtakoja automobilio turėjimo kaštus, natūralu, kad visi gamintojai siekia gaminti kuo mažiau CO2 išmetančius automobilius (ir mažiau degalų vartojančius). Ir, tame aišku, nėra nieko blogo, kol nepradedi kapstyti giliau. O va su sąnaudų (ir CO2) matavimu ir prasideda niuansai. Kaip žinia, kuro sąnaudos automobilyje yra labai abstraktus dalykas. Vien sąnaudos “užmiestyje”, net esant fiksuotam greičiui gali būti labai stipriai įtakojamos įvairių faktorių – oro temperatūros, kelio dangos, kelio aukštingumo, vėjo ir pan. O dar didesnė mįslė yra sąnaudos “mieste”. Mieste tai kokiam? Londone per kamštį ar Rokiškyje, kur yra 3 šviesoforai (niekaip nesiekiu diskriminuoti Rokiškio – šviesoforų ten turbūt yra daugiau, o taip parašiau tik tam, kad palyginimas būtų įtikinamesnis).

Be abejo, kad  išvengti tokių interpretacijų šie testai yra reglamentuoti ir viskas lyg turėtų būti OK. Tačiau kas galėtų paneigti, kad gamintojai kurdami variklius/variklių valdymo programas nesistengia jų adaptuoti būtent tokiam testui, o realios kuro sąnaudos (ir CO2 išmetimas) lieka kažkur nuošaly. Skamba kaip sąmokslo teorija? Tik tol, kol pagalvoji kad tokia adaptacija gali padėti įgauti lemiamą pranašumą prieš konkurentus ir įgalinti parduoti pvz. papildomus 50.000 automobilių Europoje per metus. Visas tas gamintojų gudravimas turi ir apibūdinimą – “cycle beating” – pagūglinus galima rasti ir daugiau info apie tai. O viso ko pasekoje, gaunasi tokia situacija, kad vartotojas nusipirkęs superduperekonomišką mažuliuką “Fiat 500” staiga supranta, kad jis srebia daugiau nei “BMW 530d”.

Yra niuansų ir su oro kondicionieriumi – niekur neradau ar testuojant jis turi būti įjungtas ar ne. O visokių hibridų testai kelia dar didesnius klausimus – juk jei hibridas testą pradeda pilnai įkrautu akumuliatoriumi tai jo sąnaudos bus tikrai mažesnės nei akumuliatoriui esant tuščiam. Arba elektromobilių nulinis CO2 traktavimas. Taip CO2 jie patys neišmeta, bet kas žino kaip ta elektra pagaminta? Kažkur net buvo tyrimas, kad elektrą gaminant iš iškastinio kuro CO2 išmetama panašiai kiek jo išmestų ekonomiškas dyzelinis automobilis.

Ką aš siūlau? Ogi labai paprastą ir genialų sprendimą. Tik, deja, sunkiai realybėje įgyvendinamą. Jei jau CO2 išmetimas priklauso nuo sudeginto kuro kiekio, tai kodėl to mokesčio tiesiog neįskaičiuoti į kuro kainą. Kiek sudeginai kuro, tiek ir sumokėjai. Nes dabar gaunasi kad jei turi kokį baisiai ekologišką automobilį (su mažu CO2 išmetimu) gali su juo nuvažiuoti nors ir kelis šimtus km kas dieną – vistiek CO2 mokesčio nemokėsi. O štai jei turi kokį “Ferrari” ir su juo nuvažiuoji vos 1000 km į metus vis vien turi mokėti 1000  eurų ar svarų siekiantį metinį CO2 mokestį… Bėda tik tame, kad kuro kainos Europoje taip apaugintos visokiais akcizais, kad tokio metodo jos jau nebepakeltų.

O mums, išvis, tas apmokestinimas dar nė motais, bet, kaip minėjau, laukti jau liko nebeilgai. O kas dėl realių sąnaudų, tai pvz. Britanijoje yra visai nebloga iniciatyva – galite ir savo bolidus pasitikrinti (tik susiraskit MPG konverterį).

Nepaisant visko, šio daikto labiau norėčiau nei "530d"

Tagged , , , , , , , , ,

Naujieji laikai

Šis žodžių junginys man visada primins šitą, bet šį kart ne apie tai – jei automobiliai yra mano pagrindinis užsiėmimas ir Nr.1 interesas, tai kiną laikyčiau hobiu, juo domiuosi nereguliariai ir visiškai nesiekiu kažkokio eksperto statuso. Kaip ten bebūtų apie kiną reiks šiais metais būtinai parašyti.

Sveikinu jus, mielieji, su naujaisiais 2011. Kaip nekeista, jų sulaukėm, taigi, manau, sulauksim ir apokaliptinių 2012.

Metų pradžioje, kai visi, tradiciškai pamąstome apie tai kas mūsų laukia ateityje ir kaip pasikeitė pasaulis, ir aš prisiminiau vieną nutikimą.

Kas domisi automobiliais (arba kompiuteriais) turbūt prisimins prieš kiek daugiau nei dešimtį metelių įvykusį žodžių karą tarp “General Motors” ir “Microsoft”. Darau copy/paste iš pirmo pasitaikusio šaltinio (tų šaltinių labai daug, nes istorija yra patekusi į begalės puslapių humoro skiltis):

——————————————————————–

Vienoje kompiuterių mugėje (ComDex) Bill Gates lygindamas kompiuterių ir automobilių pramonę pasakė tokį pareiškimą: Jei “General Motors” taip pat būtų ištobulinę technologijas kaip kompiuterių industrija, tai mes šiandien visi važinėtumėm automobiliais, kurie kainuoja 25 dolerius, o su 1 galonu benzino nuvažiuotų 1000 mylių.

Kaip atsakymą į šį pareiškimą GM vadovas p. Welch astsakė štai taip:

Jei GM būtų išvysčiusi tokias technologijas kaip “Microsoft”, tai mes važinėtumėm automobiliais, kurie pasižymėtų tokiomis savybėmis:

1. Jūsų automobilis be jokios aiškios priežasties dukart į dieną patirtų avarijas.

2. Kiekvieną kartą, kai linijos gatvėse būtų naujai nužymimos, reikėtų pirkti naują automobilį.

3. Kartkartėmis automobilis greitkelyje be jokios priežasties tiesiog užgestų, bet tai butu laikoma normaliu dalyku, variklis būtų užvedamas ir važiuojama toliau.

4. Atliekant tam tikrus manevrus, kaip pvz. posūkį į kairę, automobilis užgestų ir daugiau nebeužsivestų. Reikėtų pirkti naują variklį.

5. Automobilyje būtų galima sėdėti tik vienam žmogui, nebent nusipirktum “Car95” arba “CarNT”. Bet tada reikštų mokėti už kiekvieną sėdynę atskirai.

6. “Macintosh” gamintų automobilius, kurie naudoja saulės energiją, yra patikimi, penkis kartus greitesni ir du kartus lengviau valdomi, tačiau važinėtų tik 5 procentais kelių.

7. Tepalo kontrolės lemputė, perspėjamosios temperatūros ir akumuliatoriaus lemputės būtų pakeistos viena perspėjamąja lempa: “Esminis variklio gedimas”.

8. Naujos sėdynės reikalautų, kad visų keleivių būtų vienodas užpakalio dydis.

9. Oro pagalvė prieš suveikdama paklaustų: “Ar jūs įsitikinęs?”

10. Kartais automobilis be jokios matomos priežasties jus užrakintų viduje. Atsirakinti būtų įmanoma tik panaudojus tokią kombinaciją: vienu metu reikėtų traukti už durelių rankenėlės, sukti degimo raktelį ir viena ranka laikytis už radijo antenos.

11. GM verstų jus kartu su kiekvienu automobiliu pirkti firmos “Rand McNally” (GM dukterinė firma) žemėlapių paketą, net jei jums šitie žemėlapiai nereikalingi ar nepatinka. Jei jūs šitos papildomos įrangos atsisakytumėte, automobilis iškart taptų 50 procentų lėtesnis (arba daugiau). Be to, dėl šios priežasties GM taptų teisminio nagrinėjimo objektu.

12. Kiekvieną kartą, kai GM pristatytų naują automobilį, vairuotojai turėtų iš naujo mokytis vairuoti, kadangi visi įrenginiai ir jungikliai automobilyje būtų visai kitoje vietoje, lyginant su ankstesniais modeliais.

13. Norint užgesinti variklį reikėtų spausti mygtuką “Start”.

——————————————————————–

Be abejo, pranešimas buvo nestokojantis ironijos ir gerokai hiperbolizuotas. Tačiau, stebint tendencijas ima panašėti, kad daugelis punktų, vienaip ar kitaip, artimiausiu metu išsipildys. O kai kurie jau yra ir dabar. Na, pvz Nr. 3 – taip, čia jis paminėtas kaip neigiamas dalykas, tačiau kažkokioj formoj jis egzistuoja jau senokai, o be to yra vis tobulinamas, kad mažinti CO2 išmetimą.

Nr. 7 – visi jau eina link to. Ilgainiui, manau, masiniuose automobiliuose bus tik du pranešimai apie gedimus – “stop” jei negali važiuoti, ir “service” jei važiuoti dar gali, tačiau ASAP turi užsukti į servisą.

Nr. 9 – jei bandytume interpretuoti, tai priekinė keleivio pagalvė daugelyje modelių yra atjungiama (sodinant vaiką kėdutėje prieš važiavimo kryptį). O, įdomiausia, kad saugumo etalonas “Volvo”, laikinai, net buvo išbraukęs priekinę keleivio oro pagalvę iš standartinės įrangos – ir tai įvyko vos prieš kelis metus. Greičiausiai tai nutiko dėl JAV vartotojų kur koks užsimiegojęs amerikietis pasodino vaiką neatjungęs pagalvės, o paskui apkaltino gamintoją ir taip sukėlė teisinį precedentą (nors čia tik mano pamąstymai, reiktų pasikapstyti giliau). Futuramiškai mąstant, ateityje automobilis, išėmus vaiko kėdutę ir atsisėdus keleiviui ims ir paklaus – “ar jūs norėsite naudotis oro pagalve?”

Nr. 11 – juokas juokais, bet GPS jau pradeda kištis į automobilio valdymą – “Satellite navigation influences gear shift strategy”.

Nr. 12 – kiekvienas kas pirmą kartą įsėdo į kokį naują užbumbasintą “S600”, “A8” ar “750” paliudys.

O visų juokingiausias yra Nr. 13. Galėjo p. Welch pasidomėti, nes jau tada šios technologijos buvo, o dabar standartas beveik kiekviename aukštesnės klasės automobilyje.

Panašu, kad ne tik pranašauti, bet ir juokauti reikia atsakingai.

Be to, praėjus vos 10 metų nuo to apsižodžiavimo “Windows” pamažu tampa  automobilių standartine įranga. “Google” automobilyje jau irgi nieko nestebina. Belieka konstatuoti faktą, kad automobilio ir asmeninio kompiuterio jungtuvės jau įvyko. Kas toliau?

Gerų metų visiems!

Tagged , , , , ,

Vintažas šiuolaikiškai arba Here I Go Again

Man patinka seni daiktai. Gerai oldtimer forume yra parašęs Zenonas Langaitis* – “Jei daiktui nėra 50 metų – jis man kelia įtarimą”. Aš nesu toks kategoriškas, bet senienas myliu. Nors Jerome K. Jerome iš dalies buvo teisus. Iš net neįpusėtos (paliktos ateičiai) amžinųjų tiesų audioknygos (labai geras daiktas, nes akys nuo kompo ir taip išvarvėję) “Trise valtimi (neskaitant šuns)” prisimenu porcelianinę šuniuko skulptūrėlę – dabar jas pigiai pardavinėja ant kiekvieno kampo, o po kokių 200 metų jos kainuos beprotiškus pinigus ir žmonės gėrėsis jomis kaip didžiausiu menu (CHAPTER VI. – ten kur šuniukas, nors ta senobinė anglų kalba nelengvai susikremta).

Šiaip ar taip, seni daiktai geri tuo, kad jų yra tiek kiek yra ir niekada nebus daugiau. Ir dar tuo, kad geba atspindėti laikmetį. Gali net nežinoti, kokios šalys po WW2 papuolė į Rytų bloką, tačiau pamatęs pastatus iškart sumosi kokia santvarka juos iškėlė.

Seniems automobiliams apibūdinti dažniausiai vartojamas jau kaip ir tarptautinis žodis “oldtimer”, o sena audiotechnika krikštijama “vintage”. Nepailstantys mūsų tautiškumo sergėtojai skuba analizuoti ar legalus tas vintažas, o man žodžio skambesys patinka. Skamba jis kažkaip žavingai paslaptingai, kaip koks dekupažas ar forsažas. Vintažinės audio sistemos apsukę galvas ne mažesniam kiekiui ligonių nei seni automobiliai. Šie fanatai be perstojo atradinėja/nagrinėja nuostabaus skambesio senus grotuvus ir juos perka/parduoda beprotiškomis kainomis – ačiū dievuliui, kad man užtenka sveiko proto ten nesivelti, nes šeimos biudžetas ir taip neperteklinis. Vis dėl to visai nuošalyje išlikti negaliu.

Audio sistemos automobiliuose yra atskira istorija ir jos nesiruošiu čia nagrinėti. Viskas prasidėjo nuo radijų, buvo net ir plokštelių grotuvai (!), bet mane labiausiai domina kasetės ir CD. Dėl pastarųjų nesijuokit, pirmieji CD pasirodė 1984 m. ir pagal nerašytas taisykles (<25 m.) jau galėtų būti priskirti senienoms, be to ir pats CD standartas jau miršta. Bet, grįžkim prie kasečių. Amerikoje nuo 1960 m. labai populiarus buvo šis standartas**, tačiau, Europą jis aplenkė – čia nuo 1970 m. į automobilio vidų jau skynėsi kelią įprasta kasetė. Tie, 1970–ųjų, 1980–ųjų kasetiniai grotuvai mane ypač žavi. Jie pilni grynos, preciziškai veikiančios mechanikos ir pagal konstrukcijos sudėtingumą turbūt lenktų ir patį automobilį. Šiaip ar taip audio sistema automobiliuose tada dar buvo prabanga (kainuojanti labai nemažai lyginant su pačia mašina), o lyderiaujantis gamintojas Europos premiumui buvo galima sakyti vienas – vokiečių „Becker“***

Taigi, grįžtant prie klasikinių mašinų. Esu labai jautrus oldtaimerių audio sistemoms. Jautrus ne muzikinės kokybės, o originalumo prasme. Negaliu žiūrėt, kai į seną, kolekcinį, automobilį įkišamas koks pionierius su delfinais. Suprantu jei senas automobilis yra daromas Custom stiliumi – tada viskas OK, LCD ekranų pas jį gali būti daugiau nei cilindrų ir niekas nepasakys kad kažkas ne taip. Tačiau, į  restauruotą ar gerai išlaikytą senieną kišamas pigus DVD grotuvas jau savaime parodo savininko požiūrį į savo turtą. Savąjį “SLC” (turbūt jau užknisau apie jį užsimindamas, bet tebūnie) pirkau impulsyviai ir pagrindinis (!) teigiamai nusvėręs argumentas buvo tas, kad automobilyje spindėjo „Becker Mexico“, kuris išriedėjo iš gamyklos kartu su mašina****. Pagalvojau, jei jau savininkas nesudarkė “SLC” visokiais pionieriais tai gal ir pačią mašiną vertino ir atitinkamai prižiūrėjo. Šiaip, 1960-1980 m. „Becker“ grotuvų vokiečių ebayuje yra apsčiai, tačiau ir kainos atitinkamos – be 200-300Eur nelabai ką ir nupirksi…

Taigi, originalumas veža, tačiau puikiai žinau kokiame amžiuje mes gyvename. Su MP3 didelės problemos kaip ir nėra, nes per linijinį įėjimą ar FM transmiterį MP3 gali klausyti per bet ką, tačiau navigacija kelia rimtesnių bėdų. Navigaciją laikau labai geru išradimu ir neįsivaizduoju tolimesnės (Lietuvoj gyvenant bet kuri tolimesnė kelionė juk reiškia sienos kirtimą) kelionės be jos. Be abejo, visada galima kažką prisilipinti, bet gerai išlaikytam oldtimeriui man tas GPS lipdymas ant stiklo ne ką geriau nei šitos šlykštynės.

Bet rinkos ekonomika tuo ir gera, kad jei yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. Jau prieš trejus metus visiems šiuolaikinių hi-fi sistemų galimybių pasiilgusiems oldtimer fanams tas pats „Becker“ paruošė dovanėlę. Į klasikinio (nemirtingo) „Mexico“ kevalą vokiečiai sukišo viską kas buvo geriausio įmanoma tai dienai – bluetooth + gudrią laisvų rankų įrangą, GPS su TMC antena, kortelių skaitytuvus ir t.t (dėl garso kokybės manau irgi galime būti ramūs, nes tai „Becker“). Gavosi tikras šedevras tiek dizaino, tiek techninių savybių prasme – „Becker Mexico 7948“.

Na taip, jo ekranas nedidelis ir vizualios informacijos jo navigacija daug nepateiks, tačiau, žinant, kad jis nesudarkys jūsų oldtimer salono, į tokius kompromisus leistis galima. Be kompromisų yra tik kaina – 1.500 Eur. Net ir įvertinus jo intelektą bei visą grožį suma, sakyčiau, didoka. Taip, ją galima pagrįsti, nes tai tai „Becker“ (jis niekad nebuvo pigus), o ir pats modelis unikalus, konkurencijos jam kaip ir nėra*****. Be to, tokius grotuvus turbūt pirks tik oldtimerių (ar kokios egzotikos) turėtojai, juos greitai pakeisti neskubės, ko pasekoje, antrinėje rinkoje pigiai surasti “7948” kažin ar pavyks.

O aš, panašu, kad liksiu prie senuko “Becker Mexico”. Jei kada ir prireiks navigacijos, tai už trečdalį “7948” pinigų nusipirksiu smartphouną su GPS ir problema bus dalinai išspręsta. Nors, kryžiaus, visam laikui nededu. Kažkuo žavi mane tokie gryno, paprasto dizaino daiktai su hi-tech viduriais. Juk po kokių 10 metų technologijos bus pažengę ir tas “7948” kainuos panašiai (labai tikiuosi) kaip dabar koks pirmos kartos “Becker Traffic Pro” (tarp kitko labai įspūdingas aparatas), va tada ir reikės pirkti!

Svarbiausia juk viską pirkti teisingu laiku.

* – šis dėdė turi ir skrupulingai pildo savo ir taip nerealią radijų kolekciją. Jo turimi egzemplioriai tiek kiekio, tiek derėjimo prasme verti muziejaus statuso, o kur dar Zenono pasakojimai, kuriuose galima paskęsti… Kolekcija ne vieša, bet besidomintiems durys bus atidarytos. Mano favoritas (dėl dizaino) čia – būtinai įsigysiu, jei pavyks rasti už protingą kainą (bėda ta, kad tos kainos tik didėja…).

** – būdamas vaikas turėjau tokią, tai buvo vienas iš nedaugelio amerikietiškų daiktų namuose (kitas buvo “Texas Instruments” skaičiavimo mašinėlė). Tiesa, nebuvo kur jos paklausyti, tačiau užrašas „Chicago“ jaudino. Labai pergyvenau, kai vėliau ji kažkur pranyko, bet dabar nusiraminau – Ebayuje pilna po kelis dolerius.

*** – kaip kažkur skaičiau „Becker istorija tai beveik automobilinės audio įrangos istorija“. Gamintojas turi labai gilias tradicijas ir nuo seno tiekia savo sistemas „MB“, „BMW“, „Porsche“, „Ferrari“ ir kitiems gamintojams – jų techninės savybės ir grynas dizainas nepriekaištingas ir nesenstantis. Info čia ir čia.

**** – grotuvas nuostabus, jis turi automatizuotą (pusiau mechaninę!) radijo stočių paiešką (kuri, tiesa, neveikia taip kaip turėtų – bet tai pataisoma). Bet, savąjį grotuvą, aprašinėsiu vėliau, kartu su mašina.

****** – “Porsche” turėtojams yra toks daiktas, bajerių pas jį gal ir mažiau, bet ir kaina draugiškesnė, be to, ekranas normalus.

Tagged , , , , , , ,

Mažieji haitekai

Šį vakarą apie du įdomius automobilius, kuriuos mūsų šalelėje galite pamatyti dažnai. Netgi labai dažnai. Turbūt net dažniau nei jų gimtinėje. Ir nors tie automobiliai mažiukai, jų, didžiai Lietuvoje mylimi ženklai (ant kapoto) užtiktina jiems visai padorią vietą statistinio lietuvio mašinų shopping liste (nes šiaip, kaip visi žinome, mažų mašinų tautiečiai nemėgsta – nors situacija po truputį gerėja). Tie automobiliai jau penketą metų nebegaminami ir abiejų jų istorijos kažkuo panašios. Ir nors nei viename jų nesu net sėdėjęs mane jie kažkuo žavi. Galbūt tuo, kad kažkuria prasme jie yra mažieji hi-tech ir įdėtos į jų kūrimą pastangos jau savaime nusipelno pagarbos.

Aš kalbu apie „Audi A2“ ir „VW Lupo 3L“. Šis trumpas įrašas bus paskirtas būtent jiems. O sekančiam įraše jau keliausiu toliau nuo Vokietijos, nes kažkaip per daug čia tų vokiškų temų paskutiniu metu gavosi (aišku, dėka kelionės į Štutgartą). Tikrai nesu mūsuose labai būdingo (klaidingo!) supratimo (ačiū Dievui jis keičiasi) atstovas, teigiančio, kad geras mašinas moka gaminti tik vokiečiai, na ir dar kokia „Toyota“. Geras mašinas moka gaminti visi, kas tuo rimtai užsiima ir vokiečiai šiame fronte yra tik vieni iš pagrindinių žaidėjų, bet toli gražu ne vieninteliai.

Už ką šie, lyg ir niekuo neišsiskiriantys, automobiliai nusipelnė mano dėmesio?  Sakyčiau už technologijas ir įžvalgas. Taip, jie nebuvo komerciškai sėkmingi, buvo brangūs gaminti, bet savo vietą šiuolaikinės autopramonės istorijoje jie turi. Taigi apie pirmąjį – „Audi A2“.

Pradėtas gaminti 1999 m. gale jis buvo visiškai kitoks nei kiti mažieji automobiliai. Pirmiausia ir svarbiausia – jis buvo pagamintas iš aliuminio bei suvirintas lazeriu! Aliuminis, nepaisant visų privalumų, yra pakankamai egzotinė medžiaga serijinėje automobilių gamyboje. Kad ir šiandien serijinius aliumininius automobilius turbūt būtų galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Ir nors, aliumininių mašinų gamyba yra brangi, tai turėtų būti ateitis. Ekologinių normų prispausti gamintojai nori nenori turės mažinti savo keturračių svorį, nes vien variklių ar dėžių tobulinimo jau nebepakaks. O svorio sumažinimas kokiais 200-300 kg (kas visiškai įmanoma naudojant aliuminį) leis gerokai pagražinti CO2 išmetimą. Lazerinis suvirinimas taipogi prisidės prie našumo (daugelis jį jau naudoja) ir estetikos (nebereikės visokiomis plastmasinėmis juostomis uždenginėti stogo sujungimų su kėbulo šonais). „Audi A2“ taipogi buvo vienas pirmųjų mažiukų, gudriai išnaudojančių salono erdvę  – taip vadinamas „sumuštinio“ principas, kaip automobilis turi dvigubą dugną ir susidariusi ertmė išnaudojama įvairiems agregatams talpinti (a la „Mercedes A“). Dabar vis daugiau mažų mašinų bando atkartoti kažką panašaus.

Be to, ekonomiškos „A2 3L“ versijos turėjo robotizuotą „TipTronic“ pavarų dėžę, kuri, nors ir buvo šlykščiai lėta ir negudri (kaip ir visos kitos to meto panašios dėžės) nešė labai gerą idėją – nenaudojant įprastinio automato (kuris atima per daug variklio galios) optimaliau nei vairuotojas perjunginėti pavaras, taip taupant kurą. Šiuo metu tą rolę perėmė sakyčiau tobulos (reiks tik pasekti jų tarnavimo laiką) dvigubos sankabos dėžės, kurios tą patį sumanymą įgyvendina su minimaliausiais įmanomais energijos nuostoliais garantuodamos vairuotojui sklandų ir greitą pavarų keitimą.

O labiausiai pas „Audi A2“ man patiko taip vadinamas „Serviceklappe“. Tepalo bei langų apiplovimo skysčio angas buvo galima pasiekti net neatidarius kapoto (kuris nusiimdavo tik atleidus fiksatorius ar varžtus), o tik nulenkus stilizuotas groteles. Ir tai yra labai puiku. Aš tik švelniai nusišypsau žmonėms, kurie kraipo galvas žvelgdami į šiuolaikinės mašinos variklio skyrių. „Kaip čia viskas sugrūsta, net rankos neįkiši…“,-  dejuoja jie, o man taip ir norisi paklausti – „ir ką jūs gerbiamieji patys čia ruošiatės daryt apart to, kad įsipilti langų apiplovimo skysčio, ar, daugų daugiausia, tepalo?“. Automobiliai pasikeitė ir reikia su tuo susitaikyti. Senų mašinų vairuotojo vadovas buvo panašus, kaip dabar serviso meistro automobilių priežiūros (ne remonto) vadovas. Pasaulis nuėjo vartojimo keliu ir automobiliai prie to prisitaikė. Manau reikia tik džiaugtis, kad su šiuolaikiniu automobiliu gali nuvažiuoti kokius 100.000 km realiai tik pildamas benziną ir langų apiplovimo skystį bei kas 20.000-30.000 km atvažiuodamas į servisą atlikti techninio aptarnavimo.

Beje, „Audi A2 1.2 TDI 3L“ („su žalia „I“ raidele, jie yra ekstremalesni nei įprasti 1.2 TDI), kaip skelbia Vikipedija, buvo pagaminta tik keletas tūkstančių, taigi tai jau visai kolekcinis automobilis. Šiandieninis autopliusas nerado nė vieno, o mobile.de yra vos keliasdešimt ir kainos visai nejuokingos… Kita vertus jei jie tikrai vartoja deklaruotus 3-3,5 l/100 km, tai racionalūs vokiečiai pigiai jų neparduos niekada.

Antrasis vakaro herojus „VW Lupo 3L“. Herojinė yra būtent „3L“ versija, nes paprastas „Lupo“ man visiškai neimponuoja – erdvė jame išplanuota idiotiškai ir tuo požiūriu „Twingo“ yra šimtą kartų geresnis. Tačiau negaliu nesižavėti tuo, kaip toli „3L“ nuėjo nuo paprasto „Lupo“ vien tam, kad pasiekti geresnę ekonomiją. Kitas variklis su start/stop sistema, „TipTronic“ dėžė, specialios padangos, baterijos perkėlimas į galą geresniam svorio balansui bei daugumos kėbulo detalių pakeitimas į magnio ar aliuminines reiškė, kad techniškai tai visai kitas automobilis, nors ir panašus į įprastą „Lupo“. Tuomet (o gal ir dabar?) tai buvo ekonomiškiausias serijinis automobilis pasaulyje – taupantys vairuotojai sugebėdavo pasiekti ir tokias vidutines sąnaudas kaip 2,5l/100 km. „Lupo 3L“ ne toks retas paukštis ir mūsų gatvėse, gal aš juos nesąmoningai specialiai stebiu, bet į savaitę bent po 1-2 tikrai pamatau. Ir autopliuse pastoviai bent vienas būna už kokius 10.000 Lt. Be to, man imponuoja jo vidus ir ypač vairas – tai turbūt vienintelis iš naujesnių “VW”, kurio vidus man patinka.

Taip, didelio biznio tos mašinos „VW/Audi“ tikrai neatnešė, greičiau atvirkščiai. „A2“ dėl netipinės gamybos buvo brangus (kainavo turbūt kaip du „VW Golf“), taigi vien dėl ekonomijos mokėti tokią kainą už mažą mašiną pasiryžo nedaugelis – juo labiau, kad pasiūloje buvo žemiškesnis ir pigesnis „Mercedes-Benz A“. „Lupo 3L“ taipogi buvo brangokas ir manau, kad atskirai ši versija buvo nuostolinga (žinant kiek jis skyrėsi nuo įprasto). Veikiausiai čia suveikė mano jau minėto autobanginio (“VW/Audi” vado) Piecho savimeilė. Kai esi vienos didžiausių kompanijų pasaulyje galva norisi po savo sparnu turėti rekordininkų – ekonomiškiausią automobilį („Lupo 3L“), greičiausią automobilį („Bugatti Veyron“ – jį pagaminti turbūt kainuoja dvigubai tiek už kiek parduoda) ar liaudies markės limuziną, kuris kaip lygus su lygiais stovėtų šalia klasės lyderių („VW Phaeton“ – jis irgi nuostolingas). Bet juk tokios avantiūros dažnai ir būna ateities pranašai ir smagu, kad tokių yra. Dėl jų pasaulis tik įdomesnis.

Tai tiek. Lyg ir sirguliuoju, tai ilgąjį savaitgalį bandysiu leisti (dėkui Užkalniui už rekomendaciją) su pakvaišusiais vyrukais. Tikiuosi, kad lūkesčiai nebus per dideli.

Tagged , ,

Electro-pop

Kai jau esi apsisprendęs, kad rašysi blogą, labai sunku nesureikšminti pačios tos „Pradžios“. Atrodo, kad pradėti, reikia, na taip „su trenksmu“ – galingai, įdomiai, kad paskui ant tos pirmos bangos pasispyręs plauktum greičiau ir aukščiau. Nerašysi juk pirmam įraše, kad koks automobilių gamintojas pradėjo savo modelius dažyti nauja spalva ar pristatė 20AG galingesnę kurio nors variklio versiją. Ir turiu prisipažinti, kad ta pirmoji tema man ilgokai nedavė ramybės, bet, manau, kad pasirinkau teisingai.

Jau keletą metų, o ypač pastaraisiais, dėl to kibirkščiuoja viso pasaulio automėgėjai (nekenčiu to sovietinio mėgėjas, nes anuomet visus kažkuo besidominčius greitai pakrikštindavo mėgėjais, bet man jis čia tinka) ir manau, kad tai neduos ramybės dar keletą (keliolika) metų, kol pamažu neatsistos į savo tikrąją vietą. O, man tas kibirkščiavimas jau dabar atrodo betikslis. Tikrai nesu pranašas, bet, manau, kad pakankamai teisingai įsivaizduoju būsimą scenarijų.

Ir apie ką gi aš čia – aišku, kad apie electro-pop, kuris prieš 30 metų susuko galvas visiems muzikos mylėtojams, o dabar svaigina automobilių pasaulį. Nepatinka man tas furoras, nors tu ką. Nebūsiu originalus pasakęs, kad žmonijai pastoviai reikia triukšmingų naujienų apie bręstančias revoliucijas kurioje nors srityje. Tas pats dabar dedasi ir su elektra automobilių fronte. Girdi, benzininės ar dyzelinės mašinos jau beviltiškai pasenę ir tuoj tuoj jas visiškai išstums modernūs ir pigiai eksploatuojami elektromobiliai (Europa teigia, kad tai įvyks per 20 metų, o Lietuva, kadangi visada priekyje, kad per 10 – „Naujieji Vasiukai“ patys prašosi cituojami, nors iki šios konferencijos man Masiulis ir Kreivys kitų fone visai padorūs ministrai atrodė… ypač man patiko Masiulio „tai nėra vien tik plika barono Miunhauzeno svajonė“). „Ekspertai“ prie viso to dar suskumba pridurti, kad elektromobiliai (turbūt kokio sąmokslo dėka) buvo nepelnytai pamiršti dar prieš 100 metų ir jei visą tą laiką jie būtų buvę tobulinami tai dabar turbūt skraidytų ir pan.

Tik nesuklyskit mielieji. Nesu progreso priešininkas, kaip tik manau, kad elektromobilis yra labai labai geras dalykas, bet tegul meta į mane akmenį tas, kuris teigs, kad elektromobilis gali būti toks pats universalus kaip kurą deginantis jo brolis ir pilnai jį pakeisti. Manau, kad elektra bus efektyvus vaistas perpildytų megamiestų transportui ir ne kurioms specifinėms sritims, bet ne daugiau. Megamiestuose elektromobilių madą jau pradėjo politikai, įvedę aibę lengvatų jų vairuotojams (nemokamas parkavimas, akumuliatoriaus įkrovimas, atleidimas nuo kelių mokesčių ir t.t.), tačiau net ir tokios gausios vaišės kol kas sunkiai prisišaukia naujų narių į elektros mylėtojų būrį. Taip, jau pasirodo visai pakenčiamų „električkų“ – „Nissan Leaf“, „Mitsubishi MiEV“, bet vistiek jos dar nepadoriai brangios, kad priverstų rimtai svarstyti apie įsigijimą. Labai abejoju ar daug kas norės sumokėti 130.000-150.000 Lt už „Golf“ klasės automobilį vien dėl to, kad sutaupytų 15 Lt šimto kilometrų ridai – Didžiojoje Britanijoje „Mitsubishi“ jau pasimokė, kad su kaina nepajuokausi.  Aišku situacija keisis, elektromobiliai taps vis labiau įperkami (tik abejoju ar jie taps pigūs, nes akumuliatoriai sudaro didelę dalį jų kainos ir, manau, yra linkę tik brangti), bet revoliucijos greitai nebus, nes daug klausimų, kurie apspręs tikrąją eksploatacijos kainą vis dar lieka neatsakyti – likutinė vertė, akumuliatorių talpa ir jų įkrovimo bei tarnavimo laikas, eksploatavimas šalto klimato šalyse ir pan.

Be įprasto benzino ar dyzelino jau ir dabar yra alternatyvų – suspaustos CNG ar suskystintos LPG dujos, biodegalai (etanolis senesnis išradimas nei benzinas) ar net vandenilis. Taigi elektra geriausiu atveju lygiom proporcijom įsilies į šia draugiją (prisiminkim kad ir dyzelį, kuris šiuo metu dominuoja Europoje, nors dar prieš 30 metų lengvoms mašinoms buvo ne ką mažesnė egzotika nei dabar elektra). Tiesa, moksliniu požiūriu, jus, gerbiamieji, čia kiek suklaidinau sustatydamas elektrą šalia deginamų kuro tipų – elektra pati savaime nėra energijos šaltinis, o tik energijos perdavimo būdas, bet tikiuos jūs mane supratot. Prie to pačio – kiek keistai atrodo elektromobilių nulinis CO2 vertinimas, kai toli gražu ne visa elektra išgaunama iš „žalių“ šaltinių.

O mano „įsivaizduojamas būsimas scenarijus“ (kuriuo galbūt suintrigavau pradžioje) yra maždaug toks. Išsivysčiusių šalių autoparkas po kokių 15 metų (biodegalų čia neišskiriu, ten kur rašau benzinas bus ir etanolis, o kur dyzelis – biodyzelis):

Maži miesto automobiliai. Apylygėm proporcijom – elektra; vis dar benzinas (dėka modernių 2 cilindrų variklių, apie kuriuos dar reiks parašyti ir kurių atgimimo pradininkas galbūt bus “Fiat”); dyzelinas (tačiau dyzelio dalis turėtų mažėti dėl sunkiai pasiekiamų ekologinių normų) ir LPG (šalyse, kur yra LPG tradicijos).

Vidutiniai automobiliai, vienatūriai. Tas pats, tik prisidės hibridai (kuriais aš kažkodėl netikiu) ir dyzelio dalis bus didesnė.

Vidutiniai, dideli prestižiniai automobiliai, visureigiai. Visko po biškį, bet valdys dyzelis – pasižiūrėkit kad ir dabartines dyzelinių variklių charakteristikas vokiečių premiume. Tiesa, čia bus ir hibridų (dėl mados ir kad atitiktų griežtas CO2 normas – apie šį atitikimą kituose įrašuose) bei turėtų atsirasti ir vienas kitas avangardas a la vandenilis ar pan.

Lengvieji mažieji komerciniai. Panašiai kaip vidutiniai, tik nebus hibridų, nes ne tokie jie efektyvūs kaip gamintojai teigia, o elektra čia bus – ypač pas tuos, kurie važiuoja mažais atstumais. Jau tuoj bus galima įsigyti.

Lengvieji vidutiniai komerciniai, dideli komerciniai. Dyzelis ir dar kartą dyzelis, nes čia reikia efektyvumo, o ne tuščių kalbų (nebent nukreizėjusių politikų šutvė pramuš kokioj Europos šaly elektrinių sunkvežimių projektą). Na dar gal kažkiek CNG. Tiesa, miesto transporte elektra kažkokioj formoj egzistuos (turiu omeny ne troleibusus, tramvajus ar metro), bet labiau dėl deklaruojamos ekologijos nei realios naudos.

Superautomobiliai. Vis dar senas geras benzinas, tačiau vis dažniau su galimybe naudoti etanolį (kuris įgalina pasiekti didesnę galią). Nors elektra čia gali gerokai sudrumsti vandenį – tiek poroje su vidaus degimo varikliais, tiek viena atskirai. Superautomobiliai yra brangūs, taigi čia gamintojai turės erdvės eksperimentuoti su brangiais (ir, savaime aišku, efektyviais) akumuliatoriais, įvairiomis KERS sistemomis ir panašiomis technologijoms, kurios duos realios naudos. Pavyzdys kad ir čia. Nereikia pamiršti, kad elektrinį progresą labai paskatins ir griežtos CO2 normos, nes sportinės mašinos yra amžinos CO2 rekordininkės.

Tai tiek.

Tagged , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar