Blogas Automobiliams

Apie šį terminą („american dream“) būtų galima diskutuoti ilgai (o ir mokslinių darbų turbūt yra prirašyta begalės). Nėra sutariama ir dėl aiškios frazės reikšmės – žmonės ją suvokia skirtingai, o patys amerikiečiai netgi bando įrodyti (taip ir patikėjau), kad tai visai nesusiję su materialinėmis gėrybėmis.

O man tikrai nereiktų mokslinio darbo apimties apibūdinant “amerikietiškąją svajonę”, nereiktų net jokių papildomų žodžių. Užtektų vos keleto lapų su piešiniais – iš bėdos net ir vieno piešinio. Ir toks apibūdinimas būtų taiklesnis už visus mokslinius tyrimus. Bet apie viską iš pradžių.

Savo bloge esu keletą kartų prisižadėjęs apie ką nors parašyti, bet taip ir neparašiau. Sąžinę griaužia dėl tokio neatsakingumo (blogas tai juk ne kokios politinės partijos programa), taigi skubu pažadus tęsėt.  Šį kart tesėsiu patį paskutinį pažadą parašyti apie pieštines automobilių reklamas. Na, tiksliau, apie vieno (na, ok, dviejų) autorių kūrinius – ir to visiškai užteks, nes autorius (-iai) reprezentuoja šį žanrą taip pat gerai kaip Picasso kubizmą.

Žanro dievas tėvas yra jau 90-uosius metus einantis Art Fitzpatrick. Kad šio jaunuolio laukia gera autopiešėjo karjera paaiškėjo dar prieš 70 metų, kai jis būdamas vos devyniolikos su kolega nupiešė “Darrin Packard” – ši patirtis (tikro automobilio, o ne tik reklamos piešimas) vėliau jam labai pravertė. WW2 metu, automobilių pramonė JAV buvo paskutinėje vietoje (išskyrus, aišku, karinius modelius), taigi Artui teko padirbėti kariniame jūrų laivyne – jis ten iliustravo kažkokias instrukcijas. O vėliau vėl grįžo prie mašinų – įsidarbino reklamų piešėju pas „General Motors“ ir iki didžiojo sprogimo buvo likę vos keletas metų.

Didysis reklamos sprogimas įvyko 1959 m., kai „Pontiac“ nusprendė supurtyti rinką naujaisiais „wide track“ automobiliais. „Wide track“ reiškė, kad visų šios linijos modelių tarpvėžė yra praplatinta 5 coliais (atitinkamai, panašiu dydžiu, praplatėjo ir pats automobilis) ir JAV tokia žinutė puikiai veikė (jų supratimu juk gerumas tiesiogiai priklauso nuo dydžio). Koks tas plotis? Nei daug, nei mažai – 80 colių arba 203 cm. Palyginimui, dabartinis S klasės „Mercedes“ turi 187 cm (norėčiau įdėti šypsenėlę, bet esu sau prisiekęs, kad panašių simbolių savo bloge nevartosiu). Nenuostabu, kad tuometiniai „Pontiac Bonneville“ ar „Catalina“ turėjo 172 cm pločio galinę sėdynę (o koks jūsų sofos sėdimosios dalies plotis?), o pačio automobilio ilgis siekė 5,6m (tas pats „Mercedes-Benz S600“ visu pusmetriu trumpesnis) – „think big“ kaip sakoma (nors tai dar ne rekordai, buvo ir šešiametrinių kadilakų).

Tačiau tuometinėje Amerikoje reklama jau buvo galingas ginklas (tą labai gražiai parodo ir „Mad Men“ – jis jau pasiekė ir mūsų televiziją!) ir vien tik skambios frazės „wide track“ nepakako. Reikėjo tai įvilkti į kažkokį „amerikietiškos svajonės“ rūbą ir ištransliuoti į spaudą. Va tuomet ir išmušė mūsų herojaus valanda. Art jau buvo užsirekomendavęs kaip geras dailininkas (piešė reklamas kitoms „GM“ markėms), taigi „wide track“ įvaizdis buvo patikėtas jam su švelnia užuomina, kad naujas lozungas reklamose turėtų matytis.

Tiesa, čia, jau atėjo laikas pristatyti ir kitą žanro ikoną Van Kaufman. Van buvo spėjęs padirbėti animatoriumi pas patį Walt Disney. Jie su Art Fitzpatrick buvo geri draugai ir kolegos darbe, o dėl didelės užsakymų gausos ėmė kiek specializuotis – Art piešdavo tik automobilį, o Van dirbdavo ties fonu. Nors to, ką piešė Van „fonu“ net negalima vadinti. Jo kuriama aplinka buvo ne mažesnės detalizacijos nei automobilio piešinys, o kartais, techniškai, turbūt, net ir sudėtingesnė. Kaip minėjau, darbo buvo daug, nes korifėjai piešė ne tik reklamas, bet ir modelių brošiūras (pabandykite įsivaizduoti ką tai reiškia iliustruoti brošiūrą su įvairių kampų automobilio vaizdais visokiose aplinkose, pavaizduoti skirtingas spalvas, įrangą, kėbulo tipų gausą ar interjero variantus), taigi dažnai ties ta pačia reklama kolegos dirbdavo net nesusitikę. Tik galutinius štrichus tekdavo sudėti kartu, nes ant automobilio kėbulo juk atsispindėdavo aplinka.

Taip ir gimė fantastiška, net 12 metų trukusi „Pontiac wide track“ pieštinių reklamų serija, kuri dabar vertinama kaip viena geriausių reklaminių kampanijų apskritai ir be konkurencijos geriausia pieštinė. Per 12 metų buvo nupiešti 285 „Pontiac“ vaizdeliai ir kiekvienas jų reklamščikams yra tarsi „Mona Liza“. Juo labiau, kad ir idėjiškai čia buvo padirbėta – „Pontiac“ puikavosi ne prie kokių makdonaldų, o įspūdingose Paryžiaus, Nicos ar Italijos vietose. Dailininkai specialiai važiuodavo į Europą fotografuoti gražių vaizdų, į kuriuos paskui įkomponuodavo automobilį. Ir nors idėja apie didelę amerikietišką geldą siaurame Venecijos skersgatvyje skamba prieštaringai, įgyvendinimas buvo super aukšto lygio ir reklama tikrai spinduliavo svajone – „žmonės nori matyti automobilius vietose, kurias jie trokšta aplankyti, o ne savo kieme“, sakė Art ir jis buvo šimtą kartų teisus.

Atsakau ir į klausimą. Jums šie automobiliai atrodo neproporcingai platūs? Man taip pat. Kaip minėjau, reklaminė idėja buvo „wide track“, taigi reikėjo tą parodyti. O ir pats Art kaip dalininkas puikiai apsigynė – „aš piešiu ne automobilį, o savo įspūdį apie automobilį, auditorija, taipogi viską mato savaip“. Nors nebuvo viskas taip paprasta. Kažkokie senato funkcionieriai, kovojantys prieš visokius dirbtinius padidinimus reklamose, spaudė „GM“, taigi „GM“ marketingo vadas ėmė spausti Art. Šis nepasimetė ir nufotografavo keletą nuotraukų, iš kurių 1:1 perpiešė automobilio proporcijas, ir, taipogi, perpiešė vieną iš savo darbų. Tada visus variantus atidavė marketingisto teismui. Šiam, deja, nepasisekė, nes net iš dviejų bandymų jis nesugebėjo parodyti, kurio eskizo proporcijos perpieštos iš piešinio – taip tyrimas ir baigėsi. Vėliau, viename iš interviu Art sakė, kad jo piešiniuose naudota perspektyva yra maždaug tai ką gautume 35mm objektyvu darytoje fotografijoje (nes šiaip naudojami ilgesni objektyvai). Kiek čia teisybės neaišku, bet man tas platumas akių nebado – tokia buvo idėja ir būtent taip ir turėjo atrodyti jos realizacija.

Dar teko skaityti, kad, neva, kažkam iš „GM“ bosų užkliuvo, kad reklamose yra per daug Europos – juk automobiliai tai amerikietiški. Tačiau ir šioje situacijoje viskas baigėsi panašiai. Amerikietiškumo saugotojui buvo pateikti keli pavyzdžiai ir liepta parodyti kur yra Europa, o šis matyt, atėjo nepasiruošęs ir išsirinko New York bei Chicago gatvių vaizdus…

Deja, viskas kas gerai kažkada baigiasi. 1959 m. „wide track“ įvedimo metais, pieštinė reklama buvo vienintelis kokybiškas būdas reklamuoti produktą – tuometinė fotografija buvo, švelniai tariant, nevizuali. Tačiau, technika tobulėjo ir jau po penketo metų reklamos kompanijų vadybininkai beldėsi į autogamintojų duris siūlydami fotografiją kaip ne ką prastesnį variantą, o be to, žymiai pigesnį (piešiniai, vis dėl to, kainavo). Kaštų taupymas bet kokioje įmonėje visuomet sulaukia dėmesio taigi ir „GM“ užlipo ant grėblio. Iš pradžių fotografiją naudojo pigesnių modelių promoucijai, brangesniuosius išskirtinai paliekant Fitzpatrick ir Kaufman rankoms. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje jau ir jie negalėjo nieko nustebinti, o gal ir reklamos mados pasikeitė – visiems reikėjo kažko realesnio. Taip 1971 m. baigėsi pieštinė „Pontiac“ era. Nors, kaip vėliau pasirodė, kokybiška fotografija buvo netgi brangesnė. Tiesa, draugai be darbo neliko, juos keleriems metams prisiviliojo „Opel“.

Būtų labai gražu jei „Pontiac“ dabar sugrįžtų su kokia pieštine brošiūra, manau, kad žmonių akys to pasiilgę ir labai šiltai priimtų tokias iliustracijas. Būtų juk galima išleisti kokį specialų brošiūros leidimą, kuris eitų lygiagrečiai šalia normalios. Tik, kad „Pontiac“ modeliai dabar labai baisūs… Na, bet yra kitos „GM“ markės, ten tikrai būtų galima kažką atrasti. Papiešti būtų galima duoti, kad ir tam pačiam Art, jis dar aktyviai dirba (tiesa, jau „ant“ kompiuterio), prieš penketą metų išleista jo pašto ženklų serija „America on the Move:50s Sporting Cars“ buvo tiesiog išgraibstyta. Art, kaip konsultantą samdė ir „Pixar“ kurdami savo autoanimacijos šedevrą „Cars“ (vasarą bus ir antra dalis, reiks būtinai apie ją parašyti – ups, vėl pažadas).

Ir pabaigai. Man piešinys reiškia labai daug. Netgi daugiau nei žodis. Į beveik bet kurį iš 700 (!) Art darbų galiu žiūrėti ilgai ir ten atrasti kažką naujo. Ir iki šiol nesuprantu kodėl automobilio piešinys negali būti laikomas menu, nes man tai tikrų tikriausias menas. Na ok, šiuolaikinis menas, ok, šlovinantis vartojimą, bet vis vien menas. Juk net pačio autoriaus vardas Art, jam tiesiog buvo lemta piešti automobilinį meną arba amerikietiškąją svajonę – vadinkit kaip norit.

P.S. o čia vaizdelis iš mano jau minėto „Mad Men“ – šiuo metu esu 4 sezono viduryje ir noriu kad jis nesibaigtų.

P.S.2. Pasimečiau atrinkinėdamas tas iliustracijas, buvau atrinkęs daug, bet čia jos netilpo, teko atrinkinėti dar kelis kartus ir liko tik maža dalis, taigi jei susidomėjote galite tęsti susipažinimą čia.