Tag Archives: Willys

Hanza dienos Kaune

“Ir Kaune galima gyventi”. Tikrai. Šiemetinės “Hanza dienos” tiesiog puikios ir aš esu maloniai nustebintas organizatorių užmojais ir profesionalumu. Tačiau neišsiplėsiu, apie šventę parašys visokie delfiai ir taipogi parašys (o gal jau ir parašė), kažką panašaus į tai –  “santakoje automobilių mėgėjų laukė senoviniai automobiliai ir visi technikos aistruoliai galėjo pasigėrėti šiais XX a. pradžios inžinerijos stebuklais”. Tokio didaktinio, robotinio (ar dar velniai žino kaip jį pavadinti) rašymo stiliaus stačiai nekenčiu ir man labai gaila kad mūsų žiniasklaida vis dar jam vergauja. O priežasčių turbūt reikėtų ieškoti dar mokykliniuose rašinėliuose (nors gal jie jau pasikeitę?). Bet ir ne nužmogėjimas rašiniuose mano šiandieninė tema.

Santakoje išties buvo keletas automobilių. Autokoloną organizavo “Urmo” (ar kaip jie patys save vadina – prekybos miestelis “Urmas”) chebra, o jie yra labai aktyvūs senienų mylėtojai – rengia visokius tarptautinius senturgius, senienų parodėles ir restauruoja visokias senas machinas, nuo “Ford T” iki garinių (!) traktorių. Taigi, eksponatams uždėję mažiausiai 50 metų amžiaus cenzą, jie sukvietė visus į skambiai pavadintą renginį “Hanza dienos 2011 Old Auto Show”. Jis nebuvo gausus, bet buvo visai įdomių dalykų. Taigi kviečiu peržvelgti nedidelę muiline darytą fotogaleriją su mano komentarais.

“Willys” buvo aprašytas visai nesenai, taigi nesikartosiu.  O štai egzempliorius iš dešinės ne mažiau įdomus.

Šį ir kitus serijos filmus galima mėgti arba ne, tačiau tais pasiūlos skurdo laikais jie daug reiškė ir tapo ryškia sovietinio folkloro dalimi. “Где этот чёртов инвалид?” frazės jėga buvo tokia, kad tikro automobilio pavadinimo Sovietų Sąjungoje turbūt nežinojo net ir dauguma “Za ruliom” prenumeratorių. “СМЗ С-3А” teoriškai buvo net ne automobilis, o “motokaliaska” arba kvadriciklas pagal šiuolaikinę klasifikaciją (šitas irgi toks pat). “Invalidkė” arba “Morgunovka”, iš tiesų, buvo skirta invalidams – pagal kažkokią procedūrą ją buvo galima gauti 5 metams panaudai (be pinigų). Skamba gražiai, tačiau “SMZ” buvo labai jau nevykęs transportas ir tie 5 metai turbūt buvo sugalvoti dėl to, kad ilgiau retas kuris egzempliorius ir atlaikydavo. Vieno cilindro “IŽ-49” motociklo variklis turėjo 8AG ir joms teko ne juokais darbuotis genant 500kg (su vairuotoju) svorį. Mažylis galėjo pasiekti 60 km/h greitį, tačiau reikėjo didžiulės drąsos bandant tai įgyvendinti – jo kėbulas buvo surinktas ypač prastai ir važiuojant pamesti duris buvo vienas juokas (dažnas naudotojas tvirtindavo “tiuninginius” kabliukus ant durų).

1959 m. “Cadillac Eldorado” (kupė) yra nuostabus automobilis. Ir jei jums įdomu kodėl amerikiečiai vis dėl to pirmi nuskrido į mėnulį (na, atmeskim visas sąmokslo teorijas, ir tarkim, kad jie ten buvo) tai atsakymas prieš akis – juos prie raketų pratino gerą dešimtmetį. Šis iš Baltarusijos įdomus dar ir tuo, kad turi retą opciją – “išneštą” atsarginį ratą. Automobilio ilgį su šiuo ratu sunku net įsivaizduoti, jis manau bus apie 6,3 m. Būtent šis modelis turėjo aukščiausius “ever” galinius sparnus – 1,07 m nuo žemės, vėliau, net pats gamintojas, matyt, suprato kad persistengė ir sekančiais metais juos 15 cm patrumpino. Tik vienas “bet”. Šios fazės (1959-1966) Kadilakai jau tampa savotiška naujųjų lietuvių mada – maždaug turiu namą, sodybą, jachtą ir reikia nusipirkti oldtimer, nes visi turi, tai jamsiu va tokį va “Eldorado” ir būsiu kietas. Tai mane biškį nervina, nes už tokius pinigus (jų paklausa didelė, tai ir kainos adekvačios) yra ir įdomesnių pasirinkimų. Na, bet čia toks pavydus pabambėjimas – tegul tik daugiau tokių mašinų ant mūsų žemelės būna!

O čia mano parodos favoritas – 1932 m. “DeSoto”. Atvirai pasakius nieko apie jį nežinau, bet sužavėjo fantastiška restauracija, spalva ir, aišku, baltos juostos ant ratų. Na ir šiaip toks, nors plėšti banko važiuok.

Geltonas “Ford T”?. Būna dar ir tokių? Na, spalva, greičiausiai, neoriginali, nes “T” dažė tik juodai (na OK, tai netiesa, bet geltonų lyg nebuvo…). “Dažykite kaip norit, bet kad būtų juoda” atseit sakė Henris Fordas, o juoda spalva kaip pagrindinė buvo parinkta dėl to, kad greičiausiai išdžiūdavo (“T” gi buvo pirmasis tikrai masinis automobilis ir laikas čia tiesiogine prasme reiškė pinigus).

Stabdis tai tas kur dešinėje? Čia ne anekdotas apie blondines, čia tikrai taip. Vidurinis pedalas yra atbulinės eigos. O kairįjį jau bent iš dalies galime pavadinti sankaba – priklausomai nuo rankinės svirties (iš kairės, primena rankinį stabdį) padėties juo galima įjungti neutralią, parkavimo ar vieną iš dviejų pavarų. O gazas? Jis ant vairo po dešine (sorry, nuotraukoje nelabai matosi), tik nesumaišykite su svirtimi kairėje vairo pusėje – ji ankstina arba vėlina degimą (o jo reguliavimą kaip papasakojo vairuotojas reikia “jausti širdimi”)! Va jums ir standartai pagal “Ford T”. Tiesa, kokie ten standartai, tuomet juk ir kelių normalių Amerikoj nebuvo (tai ir ratai pas “T” atitinkami). Kas dar? Na, jis, aišku užvedamas ranka ir sukant rankeną reikia ne tik saugoti ją (lūžusi ranka būdavo vos ne profesinė pirmųjų vairuotojų liga). Reikia dar nepamiršti kokioje pozicijoje yra ta rankinė svirtis, nes “T” jus paprasčiausiai pervažiuos (neretas atvejis pirmiesiems “Ford T” savininkams to meto Amerikoje).

1939 m. “BMW 327” – tikras vokiškos technikos grožis. Ta proga galime prisiminti ir Kauno auksarankių kūrinį (tik kuriems galams tas “Clarion”, ar koks ten, grotuvas?).

Turbūt tik anglai moka gaminti gražius autobusus. Organizatoriai užsiminė, kad keliauja dar du panašūs, bet dviaukščiai. Ir jie lyg važinės kažkokiais parodomaisiais maršrutais Kaune. Šaunu ir tiek.

Dar vienas Kadis. Čia sedanas “De Ville” (iš esmės tas pats “Eldorado” tik 4 durų). Tačiau modelis jau 1960 m. ir tie sparnai išties kiek mažesni.

O čia kito Kadilako savininko manifestas. Kai benzinas kainavo 4 litus bent jau buvo galima skaičiuoti kad kilometras kainuoja litą (aišku, čia tik išlaidos kurui), dabar net taip neišeina…

“Packard”. Aprašymas čia.

Na ir koks gi sąskrydis be “Zim”? Jų buvo bent du, gal vienas Berijos?

 

 

 

 

Tagged , , , , , , , , , , , , , , ,

Power, Beauty & Soul

Rašytojams patekusiems į kūrybinę krizę internete yra aibė patarimų, o pati situacija apibūdinama išsireiškimu “Writer’s block”. Išėjimui iš “Writer’s block” turbūt pagrindinis vaistas yra šis – “tiesiog sėsk ir rašyk”. Nesvarbu, kad atrodo jog neturi ką parašyti, rašyk bet ką kas šauna į galvą – išbraukysi ir pataisysi paskui. Taip, tai kvepia grafomanija, tačiau kas galėtų paneigti, kad tokiu prievartiniu būdų gimė daug reikšmingų kūrinių.

Nežinau ar aš esu rašytojas, bet tarkim, kad kažkas panašaus. Taigi savo neproduktyvumą sprendžiu taip pat – tiesiog sėdu ir rašau. Kas gausis nežinau. Taigi jei  šiame įraše ieškosit didelio nuoseklumo, perspėju, kad galite likti nusivylę.

Power, Beauty & Soul” – apie mano nemeilę šitam “Aston Martin” šūkiui galėjote perskaityti prieš porą savaičių. Juk atrodytų, kad šių savybių “Astonui” tikrai netrūksta, tačiau toks prievartinis deklaravimas priverčia susimastyti – gal firma pati abejoja savo produktu ir klientui apie mašinos gerumą būtinai turi priminti kiekvieną kartą šiam sėdus už vairo… Na, tarkim, tai tiesmuka, primityvi komunikacija, tik įdomu, ką jos kūrėjai sugalvotų pvz. tokiam amišų džiaugsmui kaip “Morgan Roadster”. Gal ”triukšmas, kratymas ir medinė (seniai mirusi) siela”?

Kaip ten bebūtų tokia marketingistų impotencija mane stačiai nervina. Štai pvz. “Jaguar” panašiam produktui “XK” pasirinko gerokai platesnės reikšmės žodį “Gorgeous” (1, 2, 3) ir, aišku, jiems užteko proto nerašyti jo prietaisų skydelyje. “Aston” šūkis man tiesiog kvailas ir tiek, čia tas pats kaip apie “O lia lia pupytes” parašyti “Papai, trumpi sijonai ir šviesūs plaukai” – juk visi tą ir taip žino.

O man išgirdus “Power, Beauty & Soul” kažkodėl kyla asociacija su “Wrangler”. Juk išties jis turi visas šias savybes. Jo galia išreiškiama ne arklio galiomis, bet pravažumu, jis turi gryną techninį grožį (kurio vis mažiau šiuolaikiniuose gaminiuose), o jo siela mena dar antrą pasaulinį karą!

Mano nuomone tik jis ir keletas atgimusių pony car (kaip šitas superponis) dar reprezentuoja tikras amerikietiško automobilizmo tradicijas. Dideli kupė ir sedanai dabar tapo kažkokie išsigimę, lyg ir bandantys atkartoti šlovingo chromo periodo didybę, bet pražūvantys stiliaus nebuvime ir šiuolaikinės kokybės normų ignoravime. Taip, 1960 m. laivai irgi balansavo ant kičo ribos, bet jų vertybės buvo aiškios – „JAV yra kiečiausia pasaulyje, mūsų keliai geriausi, todėl ir mūsų automobiliai ilgiausi, galingiausi, puošniausi ir mums dzin ką jūs apie tai galvojate“. Dėl to, tokie daiktai kaip šie, man visada liks amerikietiškos kultūros simboliais:

1959 m. "Chevrolet Impala" (www.flickr.com/photos/myoldpostcards)

www.flickr.com/photos/autohistorian (fragmentas iš 1962 m. "Ford Galaxie 500XL Sunliner" reklamos)

Superinė 1960 m. "Chrysler 300F" nuotrauka. Atsarginio rato profilis bagažinės dangtyje butaforinis (ratas buvo visai kitur). Kičas? Be abejonės taip visur, bet tik ne 60-tųjų Amerikoje (www.flickr.com/photos/myoldpostcards)

 

O dabar… Lyg ir bandoma atkartoti buvusią šlovę, bet pražūstama liūdnoje JAV gamintojams realybėje – pirkėjams dabar labiau reikia kokybės nei vien tik amerikietiškos svajonės įsikūnijimo. O kokybinė samprata Detroite savotiška – jų gaminių interjerai Europoje ar Japonijoje nepraeitų nei per kur – suleidimų precizika, medžiagos čia yra visai kitam lygmenyje. Taip ir gaunasi, kad didelius amerikietiškus sedanus ar kupė ten perka tik tie kas neturi pinigų.

"Chrysler 300" - "Milijonierių" dešra varguoliams...

Bet grįžkim prie  „Wrangler“ ir kuo jis man patinka. Patinka tuo, kad iš esmės pradėjo šią (visureigių) klasę. Jo WW2 laikų protėvis (o čia viena restauravimo istorija jei prastuminėjate laiką darbe) man yra turbūt gražiausia antro pasaulinio karo sausumos transporto priemonė. Nesu joks karo ekspertas, bet galvą dedu, kad jis buvo vienas iš svarbesnių dalykų, padėjusių laimėti karą Europoje.

"Willys MB" - čia kaip skulptūroje - atimi viską kas nereikalinga ir gaunasi šedevras (militaristinis) (www.flickr.comphotosjohnoram)

Iš esmės “Willys MB” inspiravo kitos bekelės legendos „LR Defender“ atsiradimą. O ateities kartų legenda “Toyota Land Cruiser” (kurios vertę tiesiogiai iliustruoja naudotų egzempliorių kainos antrinėje rinkoje) gimė sukryžiavus “Willys” ir “LR” – “Willys” davė pradžią viskam. Taigi, visus vėliau atsiradusius paprastus visureigius galime laikyti didesnėmis ar mažesnėmis interpretacijomis “Willys MB” tema (tame tarpe, ir mums gerai žinomas “viliukas” “UAZ-469, kurio protėvis turbūt ne ką ten ir skyrėsi nuo “Willys”).

Dabartinis “Wrangler”, aišku su “Willys” neturi beveik nieko bendro, tačiau dvasiškai man jis kažkuo primena WW2 herojų. Na, pažiūrėkit, kad ir į šią nuotrauką – trūksta tik patrankos ant stogo ir gali važiuot užimt Berlyno:

O baigiant šį chaotišką įrašą siūlau peržvelgti nedidelę „Wrangler“ galeriją su trumpais mano komentarais:

Formos grynumas su tinkamais akcentais (nedidelių užapvalintų durų vyriai, išnešti sparnai) sukuria tiesiog tobulo automobilio vaizdą, o kur dar fantastiškai taikliai parinkta spalva

Priekinės grotelės, lempos - tai juk tikrų tikriausias WW2 palikimas!

„Na, gal dar yra pasislėpęs kur nors koks nacis?“

Man penkerių durų automobilis atrodo netgi geriau už tridurį, ko nepasakytum pvz. apie „Defender“

Viduje, dėja, nieko iš WW2 laikų neliko...

Tai tiek šį nelabai saulėtą, bet pavasarišką rytą.

Tagged , , , , , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar