Savo simpatijas kupė modeliams buvau išreiškęs viename pirmųjų blogo įrašų. Ir šiandien norėčiau dar kartą pašlovinti šį kėbulo tipą. Kuo jis man patinka? Gal nuskambės keistai, bet savo nepraktiškumu. Praktiškumas, apskritai, naikina daiktuose magiją. Ir aš visai pasiilgstu tų laikų kai automobilis buvo skirtas tik važiuoti, o ne valgyti, gerti, miegoti ar vežti dviračius. Todėl šiandien apie pačius pirmuosius kupė, kurie neturėjo visų šių nereikalingų savybių.
Tų, kas bent kiek domisi automobiliais aišku nenustebinsiu primindamas, kad nemažai kėbulų tipų pavadinimų (sedanas, kupė, kabrioletas ir t.t.) mena dar karietų laikus ir paieškoję kokiam googlės mapse gal net rastume vietas Anglijoje ar Prancūzijoje, kuriose ir buvo gaminamos tokių pavadinimų karietos. Visa tai aišku labai gražu ir galbūt net sudomintų merginas, kurioms nepatinka mašinos, bet patinka žirgai, tačiau bėda tame, kad tie pirmieji automobiliai ir buvo ne kas kita kaip karietos su varikliu vietoje arklio. Na, kad ir “Ford T”.
Deja, man karietos nepatinka, todėl manąjį automobilio apibrėžimą atitinka mašinos, pagamintos nuo ~1930 metų. Būtent nuo ketvirto dešimtmečio automobiliai jau pradėjo įgauti “normalias” proporcijas – nebebuvo siauri ir aukšti, ir jų forma jau spinduliavo kažkuo daugiau nei galėjo išreikšti arklių traukiamas vežimas. Keista tai, kad ta dizaino evoliucija kaip ir įvyko per didžiąją depresiją, nors gal ir logiška – automobilis tada, išskyrus kokį “Ford T”, buvo nemaža prabanga, o per krizes juk labiausiai nukenčia neturtingi (kaip kažkur skaičiau “visada nukenčia tie, kurie nukenčia visada”). Dar reikia paminėti, kad maždaug nuo to meto įvyko ir kitas esminis lūžis – uždari kėbulai pradėjo imti viršų prieš atvirus (sunku įsivaizduoti bet iki kokių 1920 m. 80 proc. visų automobilių buvo atviri).
Na ir aišku iš tų ikikarinių automobilių be konkurencijos galiu išskirti kupė modelius. Savo išvaizda jie man atrodo netgi sportiškesni nei daugelis šiuolaikinių kupė. Jų ratai buvo kampuose (tas optiškai žymiai “pastiprina” automobilį, o iš karietų paveldėti, bet jau žymiai aptakesni, sparnai tam “pastiprinimui” tik padeda), variklio skyrius buvo ilgas (kupė juk turi būti su dideliu varikliu), ir svarbiausia – erdvė žmonėms buvo centre (taip galutinai įtvirtindama idealiais proporcijas), o jos buvo tik tiek kiek reikia vairuotojui ir keleiviui (na ne visai taip, bet apie tai kiek vėliau). O kur dar tas fantastiškas kantelis viršuje priekinio stiklo – turbūt jis ir tie išnešti sparnai yra kaip simboliai skiriantys senovinių ir moderniųjų automobilių eras. O štai ir klasikinis mano aprašytojo kupė pavyzdys “1931 Packard Standard Eight”.
Paimta iš www.oldcarmanualproject.com
Tiesa, jis tuomet buvo panaši prabanga kaip dabar koks “Bentley Brooklands“, tačiau net ir kokius penkis kartus pigesnis “Ford Coupe” turėjo panašiai stiprią “kupė magiją” (čia turbūt Bonnie ir Clyde įamžina savo meilę).
Paimta iš "Ford" media
Tačiau tai dar ne viskas. Paskutinis dalykas, kuris priverčia tiesiog pamesti galvą dėl tuometinių kupė yra taip vadinamos “rumble seat” (amerikoniškai) arba “dickey seat” (anglosaksiškai) užverčiamos sėdynės gale, kurias būdavo galima užsakyti vietoj bagažinės (jei reikdavo bagažinės gelbėjo karietinė dėžė). Jos buvo tikrų tikriausias karietos palikimas (ten sėdėdavo tarnai), tačiau prie kupė dizaino labai tiko.
Paimta iš www.oldcarmanualproject.com
Ir nors jos buvo ankštos ir visai kitaip nepatogios, kai kas atrasdavo ir privalumų (1, 2). O kaip aksesuarą buvo galima nusipirkti net ir stogelį. Šios sėdynės buvo dviejų tipų – kai atsilošdavo tik atkaltė arba mažiau įspūdingos, tačiau tikrai patogesnės su išlendama sėdima dalimi (abu tipai čia – “1938 m. “Opel Super 6 Cabriolet” ir 1912 m. “Opel 512”; paimta iš autoreview.ru).
Savaime aišku, kad ilgai toks sprendimas tempti negalėjo – automobiliai greitėjo, taigi ten sėdėti jau darėsi ne tik nekomfortiška, bet ir katastrofiškai nesaugu (dabar juose vežti žmones galima tik per visokius senovinių automobilių paradus). Iki WW2 jos kaip savotiškas aristokratiškumo akcentas dar buvo montuojamos į prabangesnius kupė, kaip pvz. šie 1936 m. “Plymouth” (atkreipkite dėmesį ir į dizaino evoliuciją – sparnai jau interguoti, apvalaini, ne iš tolo neprimenantys karietos).
Paimta iš www.oldcarmanualproject.com
O po karo tik anglai dar ten kažką pažaidė ir kiek pavyko rasti informacijos 1949 m. “Triumph 2000 Roadster” buvo paskutinis modelis turėjęs tokias sėdynes (britai čia padirbėjo iš peties – atkreipkite dėmesį į apsauginius stiklus!).
Paimta iš www.flickr.com/photos/braintoad
O už kiek dabar galite turėti “rumble seat”? Na štai toks 1931 m. “Ford Model A” (tiesa, čia ne kupė, o roudsteris*, ir tų vietų nesimato, bet labai gerai jis išėjęs šioje nuotraukoje) per ebay Amerikoje nesenai buvo parduotas už 25.000 $. Ir čia turbūt pigiausia ką galima nupirkti su “rumble seat”, nes prabangesnių markių kainos būtų su 2-5 kartų daugikliu. Va jums ir tarnų vietos…
* – sorry, kad jį prisiminiau tik įrašo pabaigoje, juk jis yra kupė vyresnysis brolis – iš esmės tas pats kupė tik be stogo. O kabrioletas? Na jis tas pats roudsteris tik su rimtesniu sudedamu stogu (pas roudsterį mažiukas) ir dažniausiai su dviem “normaliom” (sudedamos nesiskaito) sėdynių eilėm. Nors su tais terminais yra ir niuansų – dabar jie pavirtę beveik marketinginiais ir vadina visi viską kaip kas nori – štai Mersas skelbiasi, kad pirmas padarė “keturdurį kupė”, nors tokio termino kaip ir nėra… O čia mano jau aprašytas “Packard” su roudsterio kėbulu ir vaizdelis kaip atrodė automobilių pardavimo salonas prieš karą (kai kėbulus dar gamindavo atskirose dirbtuvėse).
