Monthly Archives: November 2010

“Volkswagen l’auto”

Volkswagenui” mušant automobilių pardavimo rekordus ir rodant ambicijas tapti Nr. 1 pasaulyje atėjo laikas pakalbėti ir apie šio “liaudies” gamintojo vietą istorijoje. O štai čia ir nelabai turiu ką pasakyti apie „VW“. Jei tokių masinių gamintojų kaip „Citroen“, „Peugeot“, „Fiat“ ar net „Opel“* istorijose rastume po keliolika nuostabių automobilių, tai „VW“ šiuo požiūriu pilkas kaip sovietinė mokyklos diskoteka (čia iš Užkalnio nufyrinau apibūdinimą, nors jis raše kažkaip kitaip) ir šlykštus, kad pamačius belieka tik apsivemti (kaip sakė Grumlinas mūsų trumpo susitikimo metu kalbant apie „Citroen“ ir auto istoriją – vimdantys pavyzdžiai čia ir čia).

Šiuolaikiniai „VW“ modeliai be savo nuobodaus interjero ir eksterjero man mažai imponuoja būtent dėl to, kad neturi jokios padorios istorijos. Pas daugelį gamintojų modelių istorines sąsajas gali brėžti nuo XX a. pradžios ir to dėka kai kurie modeliai pasirodo visai kitoje šviesoje**. O pas “VW” be “Scirocco” linijos, iš kurios man patinka visi modeliai ir dabartinis taipogi, daugiau vertų dėmesio modelio epopėjų nelabai ir yra. Na, pusėtinai atrodė “VW Golf I”, kurio dėka atsirado be konkurencijos geriausias visų laikų „VW“ – “VW Golf I GTI”, tačiau vėlesni „Golfai“ buvo baisesni vienas už kitą.

Bet grįžkim prie ištakų. “VW” ilgai kentė “vabalo” palikimą, realiai koncernas iki pat aštuntojo dešimtmečio, kai išleido “Golf I”, neturėjo pinigų jokiems didesniems eksperimentams. Taigi teko suktis su “vabalo” baze, taip 1950 m. gimė hipių numylėtinis “Type 2 T1”, kurį, vienintelį iš busiukų, aš visai norėčiau turėti savo svajonių garaže. O “hipis” į mano šią temą netelpa nei per kur – už 5000 Eur galima įpirkti tik griaučius, kuriems reikės pilnos restauracijos, o kultinė “Samba” versija gali kainuoti ir dešimtkart tiek – ir tai už vabalą su busiko kėbulu! Labai norėčiau, kad milijonai žmonių pasaulyje taip nesvaigtų dėl jo ir jojo kaina būtų mažesnė… Pigiau kainuoja vėlesnis modelis “T2”, bet jam toli toli iki savo pirmtako grožio ir dvasios.

Beje, tas pats “vabalas”, kurį už mano temos pinigus galima nupirkti labai neblogo stovio (neskaitant retesnių versijų) manęs neveža. Ir net ne dėl techninių dalykų. Vabalas man yra inžinerinis masinio automobilio grynuolis – pigus, patikimas, paprastas ir visai padoriai atrodantis. Be to, tai juk Ferdinando Porsche (pirmas linkas į save patį – yes, yes, yes) kūrinys! Tačiau tie 21,529,464*** pagaminti vienetai stipriai gadina reikalą – jis tiesiog perdėm populiarus, kad butų vertas mano dėmesio. Išskirčiau nebent kabrioletus – jie gaminti kitos įmonės “Karmann” gamykloje, kuri pasižymi puikia kokybe (ir tą sulankstomą stogą sukonstravo – “Karmann” iki šiol daugeliui kabrioletų gamina stogus ir ne tik juos). “Vabalų” be stogo buvo pagaminta tik (lyginant su įprastu “vabalu”) 330.000, taigi jie šio to verti – tiek paveldo, tiek pinigine prasme.

Tačiau aš ne apie kabrio “vabalą”. 1950 m. turėdami “vabalą” ir “vabalą busą” savo gamoje vokiečiai suprato, kad toli nenueis – pelnus šie gaminiai generuoti gali, tačiau markės įvaizdžio nepakels ir svaigstančių apie “VW” kiekio nepadidins. Juk pokarinėje JAV “VW” buvo biedniausiųjų mašina (kainavo tris kart mažiau nei pigiausias amerikietiškas auto), ir važinėjantys “vabalu” sulaukdavo nemažai pašaipų – tik vėliau prasidėjus hipių erai “vabalas” ir “vabalas busas” išgyveno atgimimą, nes buvo tarsi atsvara kapitalizmo banginių gaminamiems modeliams. Taigi, vokiečiai susikooperavo su italais (juk jei nepavyko užkariauti pasaulio, galima bandyti laimėti bent autofrontą). Kėbulų ateljė “Ghia” papaišė dizainą ir ant vabalo kūno gimė gulbė gražuolė “VW Karmann Ghia” (automobilius gamino tas pats “Karmann”).

Neišsiplėsiu čia apie tą “Karmann Ghia”, kiekvienas juk mokame google naudotis, tačiau automobilis fantastiškai gražus. Net sunku patikėti, kad prieškarinio primityvo pagrindu buvo galima sukurti tokios nuostabios išvaizdos automobilį.

Taip, jis visai nesportinis, kaip galbūt teigtų to meto “VW “brošiūros, ir “vabališkai” asketiškas viduje, tačiau dizainas nustelbia viską. Pats ilgai svaigau dėl “Ghios” ir tik paskutiniu metu svarstyklės pasisuko į “MB” pusę – norėjosi kažko labiau tinkamo kasdieniniam važinėjimui ir tiek. Už tuos 5000Eur Europoje gal ir ne fontanai, bet iš JAV galima atsiplukdyti pusėtiną (dėja,ne ledinį, padirbėti teks, bet už tokį gražuolį tai labai nedaug) automobilį ir labai džiugu kad Lietuvoje jų daugėja (gal jau bus ir kokie 5 – Užupio šerifas vienu važinėjo/važinėja, turtingas dėdė iš Kauno turi padovanotą, o ir “vabalų” klubo forume vienas kitas pasirodo).

P.S. buvo ir “Ghios” įpėdinis -”Type 34” – bet jis tik blankus šedevro atspindys…

* – pvz. “Opel GT” arba “Lotus Omega” (nors tai ir ne tikras „Opel“), kuria, pasak legendos, šiurpino Lietuvos kelius Valinskas, o paskui pardavė šį žvėrį Marijonui… O kur dar “Opel” gražuoliai –  „Record“, „Kadett“ (kupė versijos), arba postsovietinės lietuvių svajonės – „Monza“, „Manta“, „Commodore“.

** – kad ir šlykštusis „Peugeot 206CC“ – be to, kad buvo pirmasis prieinamas kabrioletas su kietu sudedamu stogu jis neturi nei vienos geros savybės, tačiau kai žinai kad prieš 70 metų buvo tokie (linkas ne visai tikslus, kam tikrai įdomu, nueikit ant “production” ir pažiūrėkit kada “Peugeot” pradėjo gaminti kabrio su kietais sudedamais stogais) aparatai viskas atrodo kitaip.

*** – vokiečiai pagamino 15,5 mln. (įsivaizduokit tokį kiekį “vabalų”!), kiti buvo surinkti Brazilijoje ir dar velniai žino kur.

Tagged , , , , , , , , , , ,

What’s wrong with you people? (arba 62.500,- Lt už cilindrą)

Nesakau, kad automobilių taršos nereikia mažinti. Bet, panašu, kad lazda tampa jau gerokai perlenkta. Neimsiu ieškoti visokių duomenų, bet, kiek atsimenu iš įvairių atsitiktinai matytų grafikų, automobiliai tikrai nėra pagrindiniai CO2 teršėjai pasaulyje. Juk yra pramonė, laivai, lėktuvai, o kažkur girdėjau, kad vien galvijai pribezda daugiau CO2 nei automobiliai.

Galėjo Europa su EURO4 normom ir pabaigti, o nuo kitų metų jau bus EURO5, dėl kurios gamintojai priversti gerokai pasukti galvas ir net užlenkti kai kuriuos „karštus“ modelius (vien už tai eurobiurokratai degs pragare). Neilgai trukus bus ir EURO6, o tai reikš, kad dyzelinio automobilio pirkėjas kokius 20%* automobilio kainos turės atseikėti vien už ekologiją.

O blogiausia ir yra tai, kad tokie reguliavimai jau pradėjo gerokai per stipriai įtakoti gamintojų produkciją – stabdyti esamų modelių gamybą arba priversti juos gaminti nesąmones. Būtent paskutinė nesąmonė mane ir paskatino parašyti šį įrašą. Pirmas signalas buvo prieš kelis metus kai „Volvo“ nusprendė į savo reprezentacinius modelius “S80” ir “V70” montuoti 1.6 109Ag dyzelį. Suprantu, kad deklaruojamos 4,5l/100 km sąnaudos „Volvo S80“ skamba įspūdingai, bet įsibėgėjimas iki 100 km/h per 12,4s („V70“ – 12,7s) tikrai nedžiugina… Juo labiau, automobiliui, kuris kainuoja virš 100.000 Lt. Na, bet „Volvo“ dar galima suprasti. Švedai pradėjo rūpintis ekologija dar tada kai tai buvo visiškai nemadinga, o kiti gamintojai garsiai triūbino apie savo pristatomus V-12 motorus**. Be to, “S80” yra klase žemiau nei „Mercedes-Benz S“ ar „BMW 7“, taigi tas 1.6 „psichologiškai“ jam dar puse velnio. Juo labiau, kad „Volvo“ šiais metais į „S80“ pradėjo montuoti naują turbobenzininį 1.6 180Ag motorą, kuris šį didelį sedaną iki 100 km/h įgena tik per 8s.

Žinia, kuri mane nuliūdino, apskriejo autonaujienų puslapius visai nesenai. „Mercedes“ iškilmingai pristatė savąjį “Mercedes-Benz S 250 CDI BlueEFFICIENCY” (varomą 2,2l 4 cilindrų dyzelio) kaip „taupiausią prabangų sedaną pasaulyje“. Negaliu kabinėtis prie šios mašinos techninių charakteristikų, nes jos visai padorios – 204AG galia, 500Nm (!) sukimo momentas, iš to išplaukianti 8,2 s 0-100 km/h akseleracija ir 240 km/h maksimalus greitis. Na ir aiškų įspūdingos deklaruojamos 5,7l/100 km vidutinės degalų sąnaudos.

Tačiau, „MB“ džiaugsmingai pranešama naujiena apie „pirmą kartą S-klasėje panaudotą 4 cilindrų variklį“ manęs neužkabino. Visų pirma, labai abejotinas yra „Mercedes-Benz S“ pirkėjo nenumaldomas noras sutaupyti kuro, žinant, kad automobilis kainuoja nuo 250.000 Lt (prailgintos bazės nuo 280.000 Lt). Norintiems taupyti jau senokai buvo geras pasiūlymas – „S 350 BlueTEC“ su 3,0l V6 dyzeliu, kuris tik 15.000 Lt (vargani 6% nuo aut. kainos) brangesnis už „S 250 CDI“ – ir srebia ne ką ten daugiau. O ir šiaip, pats faktas – „S klasė su 4 cilindrų varikliu“ man skamba kažkaip iškrypusiai. Juk be dinaminių charakteristikų dar yra toks dalykas kaip variklio darbo kultūra, kuri pas V6 ar V8 yra nepalyginama su 4 cilindrais. O kur dar garsas (na ir kas, kad „S“ klasėje tiek ten jo ir girdisi) ir savininko savimeilės paglostymas (tik nesakykit, kad už 250.000 Lt to nesinori).

Kodėl šį atvejį pavadinau nesąmone? Labai abejoju, ar spaudos pranešimuose deklaruojama frazė „taupiausias prabangus sedanas pasaulyje“ buvo tikroji „MB“ siekiamybė kuriant „S 250 CDI“. „Mercedes-Benz S“ yra geriausiai parduodamas tokios klasės automobilis pasaulyje ir matyt „Mercedes“ analitikai pastebėjo besiartinančią grėsmę. Grėsmės vardas CO2, o ji pasireiškia tuo, kad beveik visi stambesni pasaulio koncernai yra įvedę CO2 apribojimus savo tarnautojų automobiliams. Be abejo, yra ir biudžeto ribos, priklausančios pagal darbuotojo rangą, tačiau šalia visada eina ir CO2 lygis. Taigi, gali būti, kad ir stambiems firmų šulams buvo uždėti CO2 limitai renkantis limuzinus (visi dideli koncernai juk dabar labai mėgsta pasirodyti kaip jie myli gamtą). Šiuo atveju „S 250 CDI BlueEFFICIENCY“ įtelpa į 149 g/km ir tai gali tapti išsigelbėjimu kokiam nors CEO***, kuris pagal kompanijos politiką gali važinėti bet kuo… neviršijančiu 150 g/km. O kur dar valstybiniai reprezentacinių limuzinų pirkimai (valstybiniame, diplomatiniame sektoriuje “MB” stiprus), kurioms visos Europos šalys bus uždėję CO2 lubas… Taigi, tas „S 250 CDI“ greičiausiai buvo marketinginė, o ne inžinierinė, idėja, norint išsaugoti/užimti kuo daugiau rinkos.

Na taip, toks CO2 mažinimas tikrai nėra blogas dalykas, bet, kaip minėjau, manau, kad lazda jau perlenkta. Paskaičiavus kiek visi tie stambūs vadovai praskraido lėktuvais, ir kiek tiek lėktuvai išmeta CO2, tas 150 g/km ar 220 g/km (kuriuos išmeta pvz. „S500“) manau, toli gražu, nesudaro lemiamo skirtumo. Be to, tų pačių generolų vadovaujamose megagamyklose, pakeitus keletą technologinių operacijų, CO2 išmetimą per parą būtų galima sumažinti tonomis o ne gramais…

Taip ir norisi klausti,  what’s wrong with you people?

P.S. Apie elektromobilius ir jų išmetamą “nulinį CO2” čia nerašiau – nulinis jis bus tik tada kai visa, arba bent jau didžioji dalis elektros energijos bus išgaunama iš atsinaujinančių šaltinių

* – procentai įrašyti “iš lempos” ir nepagrįsti jokiais skaičiavimais – jie skirti tik iliustruoti per didelę ekologijos kainą automobiliuose. Manau, paknaisiojus gūglėje būtų galima rasti ir tikslesnių skaičiavimų, tačiau ne tai šio rašinio tema. Kas tiek kainuoja? Visa gausybė dalykų – dalelių filtras, katalizatorius, EGR (atidirbusių dujų pakartotiniam panaudojimui) sistema, start/stop sistema, įvairios mišinio liesinimo sistemos ir pan. Pateisinti galima nebent tuos dalykus, kurie vartotojui duoda realią naudą – dvigubos sankabos dėžė (greitesnis pavarų perjungimas) arba turbina (gyvesnis variklis, bet čia irgi yra niuansų).

** – 1987 m. „BMW“ savo „7“ serijai pristatė V-12, „MB“ negalėjo atsilikti ir 1991 m. į „S“ taipogi įkišo V-12.

*** – čia šiaip ne į temą. Nesenai peržiūrėjau “The Social Network” – taip, tai grynai holivudinis produktas (nieko kito ir nesitikėjau), bet man visai patiko. Ypač patiko dabartinio IT napoleono Mark Zuckerberg naudotas užrašas ant vizitkės – “I’m CEO, Bitch”.

Vargšiškas 4 cilindrų dyzelis S-klasėje, šaltinis: "Mercedes"

Tagged , , , , , ,

Aukštuomenės damos išgelbėtos!

Visi žinom sėkmingų verslininkų pomėgį savo žmonas ar/ir drauges pamaloninti automobiliais. Taip jau yra, kad visi įsivaizduoja jog tokioms ponioms labiausiai tinka koks ale džipukas – tipo ir matomumas geresnis ir saugesnis ir t.t.. Taigi, paprastos ponios gauna kokį “Toyota RAV4”, o labiau nusipelniusios gali pretenduoti ir į prestižinį segmentą, nes premium gamintojai šia nišą greitai užpildė – “BMW X1/X3”, “Audi Q5”, “Mercedes-Benz GLK” ir panašiai.

Yra ir dar bent viena įdomi markė. Ji niekuo ne geresnė/brangesnė, nei mano išvardinti vokiečiai, bet turi šiokią tokią egzotikos aureolę. Panašiai, kaip kažkada JAV milionierius ekscentrikas Howard Hughes (“Aviatorius” – apie jį) nusipirko „Daimler DS420“ (kuris buvo retas, bet Howardo masteliais nebuvo brangus) manydamas, kad tai yra išskirtinis, tik karaliams gaminamas automobilis*, taip kai kurie prakutę pirkėjai labai vertina “Range Rover” ar “Jaguar” statydami juos gerokai aukščiau “mainstreemo” “BMW”, “Audi” ar “MB”. Nesakau, kad tame nėra bent dalelės tiesos. Aš ir pats labai džiaugiuosi kad vokiečių premium banginiams yra alternatyvų, nes pasaulis būtų per daug nuobodus jei būtu tik jie – bet šis įrašas ne apie tai.

Taigi, tai koks turtingas dėdė nuspręsdavo savo meilei nupirkti “Range Rover”, iškart atsidurdavo aklavietėje. “Range Rover Sport” šiaip ar taip brangokas, nežinia kaip ten su ta meile paskui bus ir iškart kildavo klaustukas ar ji verta tokios investicijos…

Tada “Range Rover” staigiai sumojo turinti didelę skylę savo modelių gamoje ir išleido “Evoque”. Bet tas gi triduris… O juk visi jau žinom, kad į, nusipelniusiųjų tokios mašinos, draugių/žmonų pareigas įeina ir vaikų vežiojimas. O kaip čia juos susodinsi per tas vienerias šonines duris…

O, “Range Rover” pačioje pradžioje dar teigė, kad “Evoque” (pagal “Land Rover LRX” konceptą) sumanytas tik kaip triduris ir viskas. Paskiau, matyt susiprotėjo, paanalizavę kas yra tokių mašinų pirkėjai ir kokia tokių mašinų paskirtis, ir pradėjo slapčia daryti 5 durų versiją, vis dar neigdami tai ir aiškindami, kad jei ji ir bus tai tik negreitai ir pan.

Bet kur čia lauksi, kai konkurentai rinką jau baigia išsidalinti, gali ir nesuspėt į traukinį…

Taigi, neilgai trukus, sulaukėm ir penkiadurio!

Aukštuomenės damos išgelbėtos!

* – iš tiesų, nemažai “Daimler DS420” priklausė karališkosioms šeimoms, tačiau automobilį galėjo nusipirkti bet kas. Labai geras puslapis apie šį “Daimler”, kuriame yra ir Howardo automobilis (su tualetu!), 1984 m. ofisas ant ratų (velniškai įspūdingas!) ir daugybė kitokios info.

Tagged , , , , , , ,

Besvaigstant apie “E-Type”

Iki šiolei savo bloge nebuvau užkabinęs britų. O juk jie, kartu su vokiečiais, prancūzais ir italais yra automobilizmo pradininkai. Taip, šiai dienai savo autonepriklausomybę jie yra praradę (ir kažin ar kada susigrąžins), bet, negali sakyti, kad ir patys prie to neprisidėjo su savo neefektyvia gamyba ir apgailėtina daugelio modelių kokybe. Bet britų autoindustrija nebus šio įrašo tema, nes jos bėdos reikalauja gilesnės analizės.

Bandant įsivaizduoti britų automobilį-simbolį man į galvą ateina tik du pretendentai – “Jaguar E-Type” ir “Mini”. Apie “Mini” būtinai reikės kažkada parašyti, be to ir “BMW” iniciuojama markės evoliucija man visai patinka (bent jau kol kas). O apie “Jaguar” – trumpai šiandien. “E-Type” buvo netikėta markės sekmė, išleistas 1961 m., jis buvo nelabai brangus ir labai greitas – deklaruotas 150mph* maksimalus greitis tuo metu varė visus iš proto ir vertė pasitempti tokius grandus kaip “Ferrari” ar “Aston Martin”.

Dizainas irgi buvo stiprioji pusė, nors aš dėl jo taip nesvaigstu, kaip kiti. Man jis per daug neproporcingas – vizualiai atrodo, kad variklio daingtis užima 2/3 automobilio ilgio. Nors tai nėra blogai, nes sudaro vaizdą, kad “Jag” pačią paskutinę minutę pridėjo dar keletą dešimčių cm tik tam, kad specialiai Jums po kapotu įspraustų kuo didesnį variklį. Dar man “E-Type” kažkuo neakivaizdžiai primena antro pasaulinio karo laikų britiškus naikintuvus – nenustebčiau sužinojęs, kad prie jo dirbo kas nors iš aviacijos.

Deja, be visų pliusų “E-Type” turi vieną didžiulį “minusą” – į dabartinę pardavimo kainą yra įskaičiuojama didelė priemoka už britiško simbolio rolę. Populiariausių (mažiausiai vertinamų) komplektacijų kainos lengvai viršija 100 kLt, o retesnės kainuoja ir virš 100k £, neskaitant aliumininių, kurių buvo pagaminta tik 12 ir už kuriuos šaukia po milijoną £. Manau, tuo (žinant mano šios temos rėmus) apie “£-Type” galima ir pabaigti…

Bet. Nėra viskas taip blogai. Aristokratiškai atrodantis “XJS”, kuris yra tiesioginis “E-Type” įpėdinis, lyginant su pastaruoju, nekainuoja nieko. Ir nors “XJS” neturi tokios auros, kaip “E-Type” (ir niekad neturės) jis yra automobilis, reprezentuojantis “GT” erą, kuri tesėsi nuo 8 iki 10 dešimtmečio**, o šios eros mašinos jau pamažu tampa moderniąja klasika.

Nežinantiems - čia ne "XJS", neapsigaukit, čia "E-Type"

Turint kantrybės iš kokio JAV aukciono manau tikrai būtų galima nupirkti padorų “XJS” už mano jau minėtą sumą. Be to, šiame “Jag” Jūs galite turėti “V-12”, o tai jau kaip falo prailginimas kiekvienam vyrui visu 12 centimetrų (gaila, nerandu žodžių, kaip apibūdinti “V-12” reikšmę moterims).

Taigi, cituojant “Top Gear”, šio vakaro “Top Tip” yra toks: svaigsti apie “E-Type”?, – pirk “XJS”.

* – nors, kaip vėliau tyrė įvairūs žurnalistai, tas 150mph* buvo reklaminė antis ir nežinia kokiomis sąlygomis pirmieji “E-Type” tokį greitį galėjo pasiekti – realus buvo kažkur apie 140mph, tačiau net ir tie 140mph tiems laikams buvo kosminiai

** – pavyzdinis šios eros atstovas yra “Porsche 928”, kuris buvo gaminamas 1978-1995 ir tikrai susilauks savo aprašymo šioje temoje

O čia jau "XJS"

Nuotraukos: “Jaguar”.

Tagged , , ,

Mašinos, kurias verta pirkti

Šioje temoje dalinsiuosi savo mintimis apie klasikines mašinas, kurias verta pirkti. Aišku, už kokius 30 mil. $ verta pirkti ir “Bugatti Atlantic”, bet, turėdamas omenyje vidutinio lietuvaičio (ir savo) finansinius išteklius, orientuosiuosi į maždaug 5.000€ – turbūt panašiai kiek šiuo metu autopliuse kainuoja vidutinis naudotas automobilis. Kriterijai, kuriais bandysiu vadovautis atrankoje bus šie: modelio retumas (dažniausiai sąlyginis, nes ir kaina atitinkama), techninės ypatybes bei dizainas. Šių kriterijų samplaika turėtų reikšti, kad mano pasirinkti modeliai galės būti traktuojami ir kaip savotiška investicija. Bandysiu parinkti tuos, kurių kainos galimai jau pasiekė žemiausią tašką ir ateityje turėtų tik kilti (investicinis faktorius labai svarbus norint pramušti tokį pirkinį šeimos biudžeto svarstyme).

Žiūrėsiu, kad į minėtą sumą tilptų vartotini automobiliai, nes už tuos 5.000€ galima nupirkti gal ir kokį “Aston Martin”, tačiau jam bus reikalinga pilna restauracija, o ji, net ir kukliausiais skaičiavimais, lengvai pasiekia keturių € nulių zoną. Taigi, tokių variantų čia nenagrinėsiu. “Klasikos” apibrėžimas šioje temoje daugmaž atitiks standartus, aprašomi automobiliai bus virš 25 metų amžiaus, nors, gali būti, kad pasitaikys vienas kitas ir naujesnis.

Taigi, tuojau pat, ne už ilgo, pirmasis šios temos automobilis (ne šitas, kur nuotraukoje – čia tik šiaip temos iliustracija).

"Mercedes SLC" 1971 m. Paryžiaus automobilių parodoje. Šaltinis "Mercedes".

Tagged ,

Tributas “Maserati Biturbo”

Man patinka anglų kalba, čia daug gerų žodžių, kuriais galima labai tinkamai apibūdinti įvairias situacijas. Mano bėda, dar ir ta, kad daug skaitau angliškai, taigi vis dažniau pirmas galvoje iššokantis žodis būna angliškas – ypač kalbant apie marketingą ar pardavimus. Gal tai ir blogai, bet nieko negaliu su savim padaryti, belieka tik mintyse prabalsuoti – “globaliZAcija” – “ZA!”*.

"Maserati 200S"

Taigi, tributas, man šiuo atveju, puikiai tinka ir nelabai randu lietuviško atitikmens, kuris apimtų visas, mano įsivaizduojamas, tributo reikšmes. Kaip, kad ir analizuojant visokius grafikus pirmiausia peršasi žodis trendas, o tik po to kryptis, tendencija ar pan. Ir, nors, modeliui apie kurį rašysiu tributo šiaip nelabai ir yra už ką atiduoti, aš bandysiu į jį pažvelgti kitaip.

Prekės ženklas automobilių pramonėje yra išskirtinai vertingas dalykas. Taip, visoje technikoje, jis svarbus, bet automobiliuose ypač. Juk jei aš paklausčiau ką jums sako koks “Samsung” (kuris iš namų elektronikos gamintojų reitinguojamas turbūt auksčiausiai), jūs kalbėtumėte apie tai, ką jie padarė prieš kelis metus ar daro dabar. O kuo žymūs buvo “Samsung” prieš 20 metų, nepaskaitęs internete, turbūt nepasakytų niekas. Su automobiliais (ypač prestižiniais) viskas atvirkščiai – “Mercedes” vien todėl ir papuola į pasaulinių brandų dešimtuką (vienintelis iš autogamintojų), kad turi tokią istoriją, kurios neturi niekas.

1954 m. "Maserati A6G/54 Zagato"

Nesupraskit neteisingai, nenuvertinu aš dabartinių “Mercedes” modelių, bet jų visi taip trokšta tikrai ne dėl techninių savybių, o dėl to, kad jie turi trikampę aureolę, kuri susiformavo dėka istorijos.

Dėl šios priežasties nauji automobilių brandai atsiranda išskirtinai retai, dažniausiai yra reanimuojami seni (turintys padorią istoriją), o nauji kuriami tik JAV rinkai, kurios vartotojus lengviau paįtakoti reklama (na kad ir dirbtinai sukurtas “Lexus”, kuris Europoje yra nykštukas, o JAV pagal pardavimus stovi šalia “MB”, “BMW” ar “Audi”). Prekės ženklas yra ir turtas ir įsipareigojimas kartu – premium gamintojams visada norisi (pasinaudojus savo ženkliuku) uždirbti lengvų pinigų prištampuojant gausybę prieinamų modelių. Bet tai daryti reikia neprarandant sveiko proto, nes gali nutikti kažkas panašaus kaip mano šiandieniniam herojui.

Plačiai žinomus automobilių gamintojus grubiai galima suskirstyti į tris rūšis – masinių, prestižinių ir egzotikos/avantgardo atstovus. Pirmajai priklausytų visokie “Ford”, “Toyota” ir panašūs, antrąja pasauliniu mastu valdo vokiečių trejetas, o trečiajai priskiriami vardai jau virpina širdį – “Maserati”, “Ferrari”, “Lamborghini”, “Bentley”, “Rolls-Royce”, Aston Martin” ir pan. Be abejo, visos šios markės yra savaip specifinės ir apie kiekvienos istorines peripetijas būtų galima diskutuoti be galo, bet “Maserati” tarp jų tenka ypatinga rolė. Ypatinga tuo, kad tai yra labiausiai prieinama markė iš visų mano išvardintų, ir būtent dėl to egzotinių mašinų dileriai (kurie dažnai po vienu stogu pardavinėja 3-4 brandus) ją laiko labai svarbia. Tai lyg įperkamas (sąlyginai, aišku) bilietas į automobilinio elito vakarėlį. Palyginimui – “Maserati GranTurismo Coupe” Anglijoje (žurnalo “What Car?” duomenimis) kainuoja 79.900 svarų, kai “Ferrari California” prasideda nuo 143.000, o “Lamborghini Gallardo” nuo 150.000. Žinant, kad kaina skiriasi dvigubai, “Maserati” atrodo lyg bargainas (tebūnie šiandien anglizmų diena), nes nemanau, kad “Maserati”  vardas sukelia dvigubai mažiau emocijų nei minėtieji du italai, be to “GranTurismo” atrodo ir važiuoja deramai.

Bet aš ne apie “GranTurismo”, kad ir koks gražus jis bebūtų. Aš apie modelį, kuris turbūt stipriai prisidėjo prie to, kad dabar “Maserati” yra pigiausias egzotinis brandas. Šiaip “Maserati” turi senesnę istoriją nei “Ferrari” ir yra išleidusi nemažai unikalių mašinų, tačiau firmos kelias gana vingiuotas – buvo ir “Citroen” era ir De Tomaso valdymas, prie kurio ir atsirado šio įrašo herojus – 1980 m. “Maserati Biturbo”.

Nebandysiu jo girti. Jis buvo per daug masinis (ir, vien dėl to, stipriai pagadino “Maserati”, kaip išskirtinio gamintojo įvaizdį), nepatikimas ir, turbūt ne be reikalo papuola į visokius blogiausių mašinų topus (nors apie jų rimtumą būtų galima stipriai pasiginčyti**).

"Maserati GranTurismo"

Nepavadinčiau jo ir gerai atrodančiu – jis nėra tragiškas, bet iki šedevro jam labai toli – kažkoks stilizuotas sportbatis. Pagal technines charakteristikas ilgainiui “Biturbo” evoliucionavo į visai padorų “Maserati” ir iš jo išsivystė “Shamal” ir “Ghibli II”, kurie jau netoli superkarų, tačiau dėl (masinio) “Biturbo” palikimo “Maserati” kenčia ir kentės dar ilgai. Tai ir yra turbūt pagrindinis trukdis, neleidžiantis šiuo metu kaip lygus su lygiu stovėti šalia “Ferrari” ar “Lamborghini”.

O tai vardan ko tada šis tributas?
Nesu prabangių prekės ženklų vergas, ir man visokie “Armani” ar “Hugo Boss” nekelia absoliučiai jokių jausmų. Tačiau su automobiliais kiek kitaip. Čia, jei už vardo stovi solidi istorija, man jis kažką reiškia.
“Biturbo” gerumas tame ir yra, kad jis įperkamas.
Ar jūs galite turėti “Ferrari”? (pigiausias mobile.de 16.900 Eur.)
“Lamborghini”? (nuo 19.500 Eur pagal mobile.de)
“Maserati Biturbo” – laužai po 1.000 Eur, o už kokius 5.000-6.000 Eur jau gal ir visai pusėtinas egzempliorius išeitų. Juk pasakyti, kad turi “Maserati” tai jau šis tas. Pripažinkit.

"Maserati Biturbo"

* – kažkaip prisiminiau Jelcino laikų Rusijos socialinę reklamą – “PrivatiZAcija” – “ZA!”

** – man nepatinka tie visi blogiausiųjų ar geriausiųjų topai, kaip ir bet kurie kiti topai, o tai, kad anglai blogiausiu išrinko vabalą nestebina. Po karo “VW” gamykla britams atiteko kaip trofėjus ir jie laisviausiai galėjo imtis štampuoti vabalus, tačiau, kažkoks autoritetingas dėdė nusprendė, kad tokio nevykusio ir archajiško automobilio jiems nereikia ir leido su “VW” tvarkytis patiems vokiečiams. Ilgai turbūt paskui griaužė nagus anglai stebėdami, kaip sukasi pagamintų vabalų milijoninis skaitliukas

Nuotraukos autoriaus ir “Maserati”

Tagged , , , , , ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar