Rašytojams patekusiems į kūrybinę krizę internete yra aibė patarimų, o pati situacija apibūdinama išsireiškimu “Writer’s block”. Išėjimui iš “Writer’s block” turbūt pagrindinis vaistas yra šis – “tiesiog sėsk ir rašyk”. Nesvarbu, kad atrodo jog neturi ką parašyti, rašyk bet ką kas šauna į galvą – išbraukysi ir pataisysi paskui. Taip, tai kvepia grafomanija, tačiau kas galėtų paneigti, kad tokiu prievartiniu būdų gimė daug reikšmingų kūrinių.
Nežinau ar aš esu rašytojas, bet tarkim, kad kažkas panašaus. Taigi savo neproduktyvumą sprendžiu taip pat – tiesiog sėdu ir rašau. Kas gausis nežinau. Taigi jei šiame įraše ieškosit didelio nuoseklumo, perspėju, kad galite likti nusivylę.
“Power, Beauty & Soul” – apie mano nemeilę šitam “Aston Martin” šūkiui galėjote perskaityti prieš porą savaičių. Juk atrodytų, kad šių savybių “Astonui” tikrai netrūksta, tačiau toks prievartinis deklaravimas priverčia susimastyti – gal firma pati abejoja savo produktu ir klientui apie mašinos gerumą būtinai turi priminti kiekvieną kartą šiam sėdus už vairo… Na, tarkim, tai tiesmuka, primityvi komunikacija, tik įdomu, ką jos kūrėjai sugalvotų pvz. tokiam amišų džiaugsmui kaip “Morgan Roadster”. Gal ”triukšmas, kratymas ir medinė (seniai mirusi) siela”?
Kaip ten bebūtų tokia marketingistų impotencija mane stačiai nervina. Štai pvz. “Jaguar” panašiam produktui “XK” pasirinko gerokai platesnės reikšmės žodį “Gorgeous” (1, 2, 3) ir, aišku, jiems užteko proto nerašyti jo prietaisų skydelyje. “Aston” šūkis man tiesiog kvailas ir tiek, čia tas pats kaip apie “O lia lia pupytes” parašyti “Papai, trumpi sijonai ir šviesūs plaukai” – juk visi tą ir taip žino.
O man išgirdus “Power, Beauty & Soul” kažkodėl kyla asociacija su “Wrangler”. Juk išties jis turi visas šias savybes. Jo galia išreiškiama ne arklio galiomis, bet pravažumu, jis turi gryną techninį grožį (kurio vis mažiau šiuolaikiniuose gaminiuose), o jo siela mena dar antrą pasaulinį karą!
Mano nuomone tik jis ir keletas atgimusių pony car (kaip šitas superponis) dar reprezentuoja tikras amerikietiško automobilizmo tradicijas. Dideli kupė ir sedanai dabar tapo kažkokie išsigimę, lyg ir bandantys atkartoti šlovingo chromo periodo didybę, bet pražūvantys stiliaus nebuvime ir šiuolaikinės kokybės normų ignoravime. Taip, 1960 m. laivai irgi balansavo ant kičo ribos, bet jų vertybės buvo aiškios – „JAV yra kiečiausia pasaulyje, mūsų keliai geriausi, todėl ir mūsų automobiliai ilgiausi, galingiausi, puošniausi ir mums dzin ką jūs apie tai galvojate“. Dėl to, tokie daiktai kaip šie, man visada liks amerikietiškos kultūros simboliais:
1959 m. "Chevrolet Impala" (www.flickr.com/photos/myoldpostcards)
www.flickr.com/photos/autohistorian (fragmentas iš 1962 m. "Ford Galaxie 500XL Sunliner" reklamos)
Superinė 1960 m. "Chrysler 300F" nuotrauka. Atsarginio rato profilis bagažinės dangtyje butaforinis (ratas buvo visai kitur). Kičas? Be abejonės taip visur, bet tik ne 60-tųjų Amerikoje (www.flickr.com/photos/myoldpostcards)
O dabar… Lyg ir bandoma atkartoti buvusią šlovę, bet pražūstama liūdnoje JAV gamintojams realybėje – pirkėjams dabar labiau reikia kokybės nei vien tik amerikietiškos svajonės įsikūnijimo. O kokybinė samprata Detroite savotiška – jų gaminių interjerai Europoje ar Japonijoje nepraeitų nei per kur – suleidimų precizika, medžiagos čia yra visai kitam lygmenyje. Taip ir gaunasi, kad didelius amerikietiškus sedanus ar kupė ten perka tik tie kas neturi pinigų.
"Chrysler 300" - "Milijonierių" dešra varguoliams...
Bet grįžkim prie „Wrangler“ ir kuo jis man patinka. Patinka tuo, kad iš esmės pradėjo šią (visureigių) klasę. Jo WW2 laikų protėvis (o čia viena restauravimo istorija jei prastuminėjate laiką darbe) man yra turbūt gražiausia antro pasaulinio karo sausumos transporto priemonė. Nesu joks karo ekspertas, bet galvą dedu, kad jis buvo vienas iš svarbesnių dalykų, padėjusių laimėti karą Europoje.
"Willys MB" - čia kaip skulptūroje - atimi viską kas nereikalinga ir gaunasi šedevras (militaristinis) (www.flickr.comphotosjohnoram)
Iš esmės “Willys MB” inspiravo kitos bekelės legendos „LR Defender“ atsiradimą. O ateities kartų legenda “Toyota Land Cruiser” (kurios vertę tiesiogiai iliustruoja naudotų egzempliorių kainos antrinėje rinkoje) gimė sukryžiavus “Willys” ir “LR” – “Willys” davė pradžią viskam. Taigi, visus vėliau atsiradusius paprastus visureigius galime laikyti didesnėmis ar mažesnėmis interpretacijomis “Willys MB” tema (tame tarpe, ir mums gerai žinomas “viliukas” “UAZ-469, kurio protėvis turbūt ne ką ten ir skyrėsi nuo “Willys”).
Dabartinis “Wrangler”, aišku su “Willys” neturi beveik nieko bendro, tačiau dvasiškai man jis kažkuo primena WW2 herojų. Na, pažiūrėkit, kad ir į šią nuotrauką – trūksta tik patrankos ant stogo ir gali važiuot užimt Berlyno:
O baigiant šį chaotišką įrašą siūlau peržvelgti nedidelę „Wrangler“ galeriją su trumpais mano komentarais:
Formos grynumas su tinkamais akcentais (nedidelių užapvalintų durų vyriai, išnešti sparnai) sukuria tiesiog tobulo automobilio vaizdą, o kur dar fantastiškai taikliai parinkta spalva
Priekinės grotelės, lempos - tai juk tikrų tikriausias WW2 palikimas!
„Na, gal dar yra pasislėpęs kur nors koks nacis?“
Man penkerių durų automobilis atrodo netgi geriau už tridurį, ko nepasakytum pvz. apie „Defender“
Viduje, dėja, nieko iš WW2 laikų neliko...
Tai tiek šį nelabai saulėtą, bet pavasarišką rytą.
