Draugas gerai pastebėjo – “jei jau rašai apie mašinas, tai nieko neatsitiks, jei parašysi ir apie motociklus”. Išties nieko neatsitiks. Netgi priešingai, motociklai man kuo toliau tuo labiau patinka ir ruošiausi parašyti jau senokai. Šis sezonas (atidarytas prieš kokį mėnesį) man yra trečiasis ir važiuodamas motociklu aš vis maloniai atrandu kažką naujo.
Mano patirtis su motociklais savotiška. Taip jau atsitiko, kad iki 2009 metų nebuvau net sėdėjęs ant jokios pyrdos. Net visokie miniakai ir deltos mane taipogi kažkaip stebuklingai aplenkė. Taigi gavosi tokia keista situacija, kad automobiliai, kuriais domiuosi nuo mažų dienų, man buvo pažįstami ir artimi, o motociklas ir motociklininkai buvo visiškai nepažįstama tolima ir egzotiška teritorija. Taip, neatradus šio paralelinio pasaulio, ir būtų slinkę mano dienos jei tais lemtingais 2009-taisiais su tuo pačiu draugu nebūtume išėję išgert alaus. Po keleto bokalų sutarėm, kad reikia pirkti motociklus, o po kelių dienų nusprendėm, kad jei šį kartą “sutarę” nieko nepadarysim (daugelis juk žino kaip baigiasi visi didžiuliai planavimai prie alaus) tai būsim paskutiniai menkystos.
Ir visai neužilgo mano garaže jau stovėjo puikus daiktas pradedančiajam – “Honda CBF600”. Tada kilo natūralus klausimas ką man su ja daryti, nes važiuoti kaip ir nemokėjau. Tiesa, dėdės-ekspertai* iš garažų masyvo nuramino – “jei moki važiuot dviračiu tai mokėsi ir su šituo”. Taigi, teko pasiimti motociklininko atostogų ir šlifuoti vairavimo įgūdžius garažų labirintuose, neapsieinant, aišku, be kasdieninių motociklo prezentacijų dėdėms su paaiškinimais kad čia tikrai viskas “kaip mašinoj” – ir 4 cilindrai, ir vandeninis aušinimas ir t.t. Tiesa, dėdes tekdavo skaudžiai nuvilti su kuro sąnaudomis. Beveik iš visų girdėdavau firminį lietuvišką (Užkalnis TM) “neapsimoka”, kai pareikšdavau, kad “Honda” šimtui km ima ne “tris litrus”, o visus šešis.
Paskui, aišku, dar teko pasidarbuoti gaunant “A” raidelę teisėms ir aš oficialiai tapau motociklininku. Kuo man patinka motociklas? Tuo, kad tu čia iš tikrųjų vairuoji. Automobilyje juk jautiesi kaip akvariume: sėdi už stiklo, turi kokią nori temperatūrą ir gali užsiimti beveik bet kuo – valgyti, gerti, rūkyti ar net žiūrėti TV (taip taip, yra ir tokių draiverių).
Toks inkubatorius aišku gerai jei reikia atvažiuoti švariam ir nesuprakaitavusiam į darbą ar nuvežti vaikus į mokyklą, tačiau sutikite, kad su tikra kelione ir nuotykiais tai neturi nieko bendro. Kad ir kaip banaliai skambėtų, bet su motociklu net ir pats nuobodžiausias maršrutas gali būti nuotykiu jau nekalbant apie vaizdingus kelius, kurių ir mūsų šalelėje yra ne tiek mažai kaip atrodo. “Success is a journey, not a destination” – skelbia kažkurio motyvatoriaus frazė ir važiavimui motociklu tai galioja visu 100%. Na taip, visokie sportiniai automobiliai gali suteikti panašų pojūtį, tačiau važiavimas motociklu skiriasi visa savo esybe. Automobilyje, jei tai ne koks “McLaren F1” ar “Renault Twizy” (geras sugretinimas!) jūs sėdite šone – tai aišku pliusas, nes galima šalia savęs pasodinti blondinę, tačiau tai net iš tolo neprilygsta sėdėjimui ant motociklo, kur jūs esate viso ko centras – sėdite apžergęs variklį ir greitėdami užgulate benzino baką (blondinę juk galima pasodinti ir už savęs).
Be to, jums reiktų išleisti nemažai pinigų automobiliui, kuris pasiektų šimtinę per 4-5s, o toks pagreitis visiškai normalus bet kokiam vidutiniam motociklui (net ir mano pasiekia gal per kokias 4,5 s). Be to, yra labai smagu po truputį tobulinti savo meistriškumą įveikinėjant posūkius. Tik nesupraskite neteisingai, aš čia kalbu apie atsakingą vairavimą, o ne apie skraidymą ant vieno rato mieste 150 km/h greičiu.
Visi kas kada nors vairavo motociklą tikrai supras mano šį motociklinės euforijos kupiną įrašą, o tiems, kurie dar nė karto to nedarėte ir esate panašioj situacijoj kaip aš buvau 2009 m. pateikiu trijų filmukų sąrašą. Jie turėtų išsklaidyti abejones ir dar kartą priminti apie motociklo vairavimo malonumus.
1. Laukiniai šernai. Filmas atitinka visus Holivudo pramoginių filmų plačiai auditorijai kanonus – yra paprastas, nuspėjamas ir visiškai atitolęs nuo tikrovės. Tačiau motociklai, gražūs vaizdai ir žinomi aktoriai gali daug ir filmo tikrai nepavadinčiau prastu. Juk reikia gerai suvokti paskirtį prieš ką nors vertinant – jei norisi lengvos teigiamos pramogos tai būtent tokio ir reikia.
2. Viena savaitė. Vizualus įrodymas, kad Kanada yra labai graži šalis. Filme puikiai išlaikytas balansas tarp rimtumo ir pramogos, o jei Kanados vaizdai jumyse motociklininko nepažadins tai galimybė keliaujant kalnuose sutikti merginą, kuri norės ne tik laužą pakūrenti, tikrai privers viską apmąstyti iš naujo.
3. Motociklininko dienoraštis. Filmą mačiau tik šiam pasirodžius (2004 m.), tačiau įspūdžiai dar gyvi. “Dienoraščio” su kitais dviem mano paminėtais filmais net neišeina lyginti, šis per daug rimtas ir didelis, ir jį drąsiai galima klasifikuoti kaip “epinį” (juk ir iš nuotraukos čia kaip “Titanikas”). Optimizmo kūrinyje gal ir mažoka, bet taip, matyt, norėta parodyti pagrindinio herojaus paveikslą, o jis gi pats Che Guevara. Šiaip filmas toks beveik “must see” sakyčiau, ir ne tik motofanams.
Kas dar iš motofolkloro? Na, kad yra knyga “Dzenas ir motociklo priežiūros menas“. Motociklizmo čia nedaug, viršų ima filosofija, o knyga pas mane iki pusės perskaityta jau guli kelis metus. Gal kada reikės ir pabaigti.
* – ta garažo masyvų fauna verta atskiro tyrimo. Daugelio šių dėdžių gyvenimo svajonė buvo nuosavas garažas “Žiguliams” ir jie iki šiol šį turtą labai brangina ir puoselėja. Be to, yra puikūs visų sričių ekspertai ir visada gali duoti patarimą.
P.S. Jei žinot kokių filmų į temą tai prašau nesidrovėkit ir parašykit į komentarus.
