I
Kas pakels uodegą jei ne pats, kaip sakoma. Kaip jau čia buvau rašęs man mašinos kažkaip prilipo nuo vaikystės. Ir visai nemažai laiko praleisdavau jas piešdamas bei skaitydamas pirmuosius lietuviškus automobilinius žurnalus, kurie puikiai atitiko mano, tuometinio dvylikamečio ar trylikamečio vaikino, poreikius. Ai, tiesa, prieš tai dar buvo pradinių klasių patirtis “šviesoforo” būrelyje. TSRS laikais (o gal ir dar keletą metų po to) buvo tokie saugaus eismo konkursai mokyklinukams ir man teko garbė būti mūsų komandos dailininku. Tai buvo labai rimtas užsiėmimas, nes varžytuvių metu, kol komandos draugai porindavo savo žinias apie eismo saugumą, man reikėdavo nupiešti paveikslą pagal ištrauktą bilietą. Nepamenu kas ten buvo tuose bilietuose, tačiau kažkas panašaus į “pėsčiųjų perėja”, “avarija” ir t.t. Kaip į tuos šviesoforininkus patekau nepamenu, bet didele iniciatyva netryškau, taigi mano darbuose atsispindėdavo protestas ir anarchija, ir, manau, tie darbai buvo visiškas neformatas bendrame fone. Neprisimenu kaip juos įvertindavo komisija, tačiau kai mūsų komanda kažkuriam konkurse užėmė trečią vietą aš pagalvojau, kad jei ne mano piešinys tai turbūt būtume užėmę pirmą.
Vėlesnėse klasėse kaip tylaus maišto formą irgi naudojau mašinų piešimą į sąsiuvinius (kiek pamenu visiškai nepiešdavau tik per istoriją ir informatiką, nes buvo labai geri mokytojai, ir per lietuvių bei anglų kalbas, nes mokytojos buvo senmergės ir neleisdavo užsiimti panašiomis nesąmonėmis – tiesa, kalbas išmokė neblogai). Mano kūriniai tikrai nebuvo vizualiai kokybiški – piešėjas buvau labai vidutinis ir mano darbai man tarnavo kaip idėjinė, o ne meninė išraiška. Tas idėjas dabar visai maloniai prisimenu, nes bepiešiant kildavo tikrai gerų, netgi pranašiškų, minčių. Taip, aš tų piešinių išsaugojęs neturiu ir jų negaliu jums pateikti, tačiau, kaip minėjau, jų meninė vertė menka, o idėjinę vertę galima ir atpasakoti.
Na pvz. dar tada kai “Land Rover” nebuvo pristatęs “Freelander” aš pamaniau, kad būtų visai smagu jei kas nors gamintų mažą SUV – tokį vidutinės klasės nebrangų džipuką su lengvojo automobilio komfortu, bet padidinta prošvaisa ir visais keturiais varomaisiais ratais. Kiek pamenu, tuomet maniau, kad tokį modelį turėtų gaminti “Fiat” ir nupiešiau kažką panašaus į dabartinį “Fiat Sedici”. Ir sutapk tu man šitaip kad po kokių metų “Toyota” išleido pirmą tokios klasės atstovą “RAV4”, o vėliau tais mažais ir vidutiniais SUV susirgo visi masiniai gamintojai. Kita mano mintis sukosi apie keturdurį “Porsche”, man labai patiko “911” taigi pagalvojau kaip būtų krūta turėti normalų keturvietį (ir keturdurį, nes pro dvejas duris juk laipioti nepatogu) “Porsche”. Juk jis būtų beveiks toks pats geras ir greitas kaip “911”, tačiau galėtų sutalpinti ir tavo draugus! Taigi, paeskizavau tuomet kažką “911” formoje su ketveriom durim ir žiūrėk po kokių 15 metelių sulaukiau savo svajonės išsipildymo. Paskui dar buvo mėginimai paslėpti galinių durų rankenėles, kad keturduris automobilis atrodytu neva kaip dviduris – šią mano idėją irgi pavogė beširdžiai autopramonės gigantai. Na, o paskutinis mano darbas buvo “Citroen” tema. Kažkoks lietuviškas autožurnalas paskelbė konkursą, kuriame reikėjo nupiešti ateities “Citroen”. Ilgai aš tuomet sukau galvą ties tais citrinos ševronais, kol sumaniau, kad jie galėtų būti sudėtinė radiatoriaus “grotelių” dalis. Deja buvau naivus ir netikėjau, kad šią mano idėją žurnalas parduos už milijoną “Citroen” koncernui, kuris ja pasinaudojo tik visai nesenai…
II
Taip jau atsitiko kad šiandien sukanka lygiai metai kai bloginu. Ir tie metai tikrai buvo velniškai įdomūs. Susiradau virtualių bendraminčių, kurie yra puikūs blogeriai ir geranoriški refereriai mano blogui padėję pasiekti gerus naujus skaitytojus (p. Rokiškiui išvis turbūt esu dėkingas už kokią pusę srauto). Įsitikinau, kad blogosfera gali ne tik, kad pakeisti įprastinę žiniasklaidą, bet priversti ją būti tik pilka generinių naujienų tiekėja, net iš tolo neprimenančia spalvingų blogerių pasakojimų. O ir pats bandžiau kiek įmanoma prisidėti prie blogosferos savo rašliavom, kurios, manau, netgi turės šiokią tokią išliekamąją vertę. Kas dar? Nagi nieko. Nenoriu čia kurti jokių graudžių istorijų, bet panašu, kad šį blogą uždarysiu. Taip, patinka man tos mašinos, bet jaučiu kad šis blogas jau turi daugmaž susiformavusį formatą, kurio man jau ima nepakakti. Juk nesinori rašyti penkias žinutes ne į temą ir vieną teminę… Sutinku, gal skamba kvailai kai jautiesi savo paties blogo įkaitu, bet jei taip iš tikro jautiesi tai reikia kažką keisti. Tą supratau prieš kokius du mėnesius ir nėra čia ko slėpti, kad tą laiką tiesiog simuliavau idant pratempti iki gimtadienio (juk koks čia blogas jei net metus neišgyveno). “Blogas automobiliams” liks kaip pirmoji meilė ir prisiminimai apie jį man visada sukels tik geras emocijas. Be to, jis turėtų kažkaip įsipaišyti ir į mano kuklų portfolio, kas man, kaip potencialiam rašytojui bus tik į naudą (turiu tikslą debiutuoti “Verslo Klasėje” ir jį kažkada vistiek pasieksiu – kodėl būtent ten, na gal “not because they are easy, but because they are hard”).
Kas toliau? Kažko pabaiga visuomet yra kažko kito pradžia. Iki kitų metų turbūt paatostogausiu nuo bloginimo ir apsiribosiu G+ platforma, kur dėka #FF (kas nežinot kas tas yra patys kalti – naudokitės G+) tradicijos turiu visai daug friendų, o paskui bus matyt – gal sugrįšiu į areną ir su kokiu nauju blogu. O įrašą baigiu simboliškai. Lygiai prieš metus paminėjau vieną “bloginantį” didžiavyrį, tai šiandien galiu perfrazuoti ir kito (grįžtančio ant scenos) herojaus pasakymą – “buvusių blogerių nebūna”.
