Tag Archives: Aston Martin

Power, Beauty & Soul

Rašytojams patekusiems į kūrybinę krizę internete yra aibė patarimų, o pati situacija apibūdinama išsireiškimu “Writer’s block”. Išėjimui iš “Writer’s block” turbūt pagrindinis vaistas yra šis – “tiesiog sėsk ir rašyk”. Nesvarbu, kad atrodo jog neturi ką parašyti, rašyk bet ką kas šauna į galvą – išbraukysi ir pataisysi paskui. Taip, tai kvepia grafomanija, tačiau kas galėtų paneigti, kad tokiu prievartiniu būdų gimė daug reikšmingų kūrinių.

Nežinau ar aš esu rašytojas, bet tarkim, kad kažkas panašaus. Taigi savo neproduktyvumą sprendžiu taip pat – tiesiog sėdu ir rašau. Kas gausis nežinau. Taigi jei  šiame įraše ieškosit didelio nuoseklumo, perspėju, kad galite likti nusivylę.

Power, Beauty & Soul” – apie mano nemeilę šitam “Aston Martin” šūkiui galėjote perskaityti prieš porą savaičių. Juk atrodytų, kad šių savybių “Astonui” tikrai netrūksta, tačiau toks prievartinis deklaravimas priverčia susimastyti – gal firma pati abejoja savo produktu ir klientui apie mašinos gerumą būtinai turi priminti kiekvieną kartą šiam sėdus už vairo… Na, tarkim, tai tiesmuka, primityvi komunikacija, tik įdomu, ką jos kūrėjai sugalvotų pvz. tokiam amišų džiaugsmui kaip “Morgan Roadster”. Gal ”triukšmas, kratymas ir medinė (seniai mirusi) siela”?

Kaip ten bebūtų tokia marketingistų impotencija mane stačiai nervina. Štai pvz. “Jaguar” panašiam produktui “XK” pasirinko gerokai platesnės reikšmės žodį “Gorgeous” (1, 2, 3) ir, aišku, jiems užteko proto nerašyti jo prietaisų skydelyje. “Aston” šūkis man tiesiog kvailas ir tiek, čia tas pats kaip apie “O lia lia pupytes” parašyti “Papai, trumpi sijonai ir šviesūs plaukai” – juk visi tą ir taip žino.

O man išgirdus “Power, Beauty & Soul” kažkodėl kyla asociacija su “Wrangler”. Juk išties jis turi visas šias savybes. Jo galia išreiškiama ne arklio galiomis, bet pravažumu, jis turi gryną techninį grožį (kurio vis mažiau šiuolaikiniuose gaminiuose), o jo siela mena dar antrą pasaulinį karą!

Mano nuomone tik jis ir keletas atgimusių pony car (kaip šitas superponis) dar reprezentuoja tikras amerikietiško automobilizmo tradicijas. Dideli kupė ir sedanai dabar tapo kažkokie išsigimę, lyg ir bandantys atkartoti šlovingo chromo periodo didybę, bet pražūvantys stiliaus nebuvime ir šiuolaikinės kokybės normų ignoravime. Taip, 1960 m. laivai irgi balansavo ant kičo ribos, bet jų vertybės buvo aiškios – „JAV yra kiečiausia pasaulyje, mūsų keliai geriausi, todėl ir mūsų automobiliai ilgiausi, galingiausi, puošniausi ir mums dzin ką jūs apie tai galvojate“. Dėl to, tokie daiktai kaip šie, man visada liks amerikietiškos kultūros simboliais:

1959 m. "Chevrolet Impala" (www.flickr.com/photos/myoldpostcards)

www.flickr.com/photos/autohistorian (fragmentas iš 1962 m. "Ford Galaxie 500XL Sunliner" reklamos)

Superinė 1960 m. "Chrysler 300F" nuotrauka. Atsarginio rato profilis bagažinės dangtyje butaforinis (ratas buvo visai kitur). Kičas? Be abejonės taip visur, bet tik ne 60-tųjų Amerikoje (www.flickr.com/photos/myoldpostcards)

 

O dabar… Lyg ir bandoma atkartoti buvusią šlovę, bet pražūstama liūdnoje JAV gamintojams realybėje – pirkėjams dabar labiau reikia kokybės nei vien tik amerikietiškos svajonės įsikūnijimo. O kokybinė samprata Detroite savotiška – jų gaminių interjerai Europoje ar Japonijoje nepraeitų nei per kur – suleidimų precizika, medžiagos čia yra visai kitam lygmenyje. Taip ir gaunasi, kad didelius amerikietiškus sedanus ar kupė ten perka tik tie kas neturi pinigų.

"Chrysler 300" - "Milijonierių" dešra varguoliams...

Bet grįžkim prie  „Wrangler“ ir kuo jis man patinka. Patinka tuo, kad iš esmės pradėjo šią (visureigių) klasę. Jo WW2 laikų protėvis (o čia viena restauravimo istorija jei prastuminėjate laiką darbe) man yra turbūt gražiausia antro pasaulinio karo sausumos transporto priemonė. Nesu joks karo ekspertas, bet galvą dedu, kad jis buvo vienas iš svarbesnių dalykų, padėjusių laimėti karą Europoje.

"Willys MB" - čia kaip skulptūroje - atimi viską kas nereikalinga ir gaunasi šedevras (militaristinis) (www.flickr.comphotosjohnoram)

Iš esmės “Willys MB” inspiravo kitos bekelės legendos „LR Defender“ atsiradimą. O ateities kartų legenda “Toyota Land Cruiser” (kurios vertę tiesiogiai iliustruoja naudotų egzempliorių kainos antrinėje rinkoje) gimė sukryžiavus “Willys” ir “LR” – “Willys” davė pradžią viskam. Taigi, visus vėliau atsiradusius paprastus visureigius galime laikyti didesnėmis ar mažesnėmis interpretacijomis “Willys MB” tema (tame tarpe, ir mums gerai žinomas “viliukas” “UAZ-469, kurio protėvis turbūt ne ką ten ir skyrėsi nuo “Willys”).

Dabartinis “Wrangler”, aišku su “Willys” neturi beveik nieko bendro, tačiau dvasiškai man jis kažkuo primena WW2 herojų. Na, pažiūrėkit, kad ir į šią nuotrauką – trūksta tik patrankos ant stogo ir gali važiuot užimt Berlyno:

O baigiant šį chaotišką įrašą siūlau peržvelgti nedidelę „Wrangler“ galeriją su trumpais mano komentarais:

Formos grynumas su tinkamais akcentais (nedidelių užapvalintų durų vyriai, išnešti sparnai) sukuria tiesiog tobulo automobilio vaizdą, o kur dar fantastiškai taikliai parinkta spalva

Priekinės grotelės, lempos - tai juk tikrų tikriausias WW2 palikimas!

„Na, gal dar yra pasislėpęs kur nors koks nacis?“

Man penkerių durų automobilis atrodo netgi geriau už tridurį, ko nepasakytum pvz. apie „Defender“

Viduje, dėja, nieko iš WW2 laikų neliko...

Tai tiek šį nelabai saulėtą, bet pavasarišką rytą.

Tagged , , , , , , , , , ,

Šių dienų apokalipsė

Norėjau įrašą pavadinti „Identiteto krizė“, bet pagalvojau, kad bus per švelnu ir neatspindės realios situacijos. Na tai mąsčiau pastiprinsiu – „Identiteto krizė. Totali“. Bet vis tiek per skysta. Čia ne krizė, čia tikra apokalipsė.

Apie Michael Jordan kažkada buvo pasakyta - "yra jis ir visi kiti". Kvaila adaptuoti šį pasakymą čia, bet išties - yra "DS" ir visi kiti...

Aš niekaip nesuprantu vieno. Lyginant su šiais laikais ankstesnieji autodizaineriai juk buvo, galima sakyti, surištomis rankomis. Vienintelė jų bendravimo forma su inžinieriais (kurie ruoš automobilį gamybai) tebuvo popieriaus lapas su brėžiniais. Be to, reikėjo stipriai taikytis ir prie tuometinių gamybos technologijų, kurios ribojo formų įvairovę (kalbu apie masinę gamybą). Tačiau visa tai nesutrukdė atsirasti tokiems šedevrams kaip 1955 m. „Citroen DS“.

Dabar dizaineriai turi viską – 3D programas, kuriuose galima modeliuoti ir virtualiai priliesti bet ką. Prototipų iš molio gaminti irgi nereikia, su 3D printeriais juos galima išspausdinti tuojau pat. Gamybos technologija taipogi leidžia beveik viską, o kur dar visokios naujovės (pvz. LED žibintai) leidžiančios iš esmės keisti nusistovėjusias formas. Tačiau, kuomet atrodo, jog vienintelė riba kūryboje yra žmogiškoji vaizduotė, būtent jos ir pritrūksta…

Sutinku, šiuolaikiniai dizaineriai turi stipriai taikytis prie marketingistų užmačių, o šiuolaikiniai inžinieriai turi vykdyti griežtą kompanijos direktorių taupymo politiką, tačiau tai vis tiek nepateisina situacijos, kai visi dabartiniai masiniai automobiliai (su nedidelėmis išimtimis) ne specialistui atrodo vienodi. Sutinku, tas vienodėjimas logiškas, vis daugiau modelių naudoja bendras platformas ir identiškas didžiųjų tiekėjų technologijas, o kur dar saugumo ir aptakumo reikalavimai, kurie niveliuoja mašinų išvaizdą. Tačiau, kad padaryti kažką originalaus galima įrodo, kad ir „Juke“. Kodėl jis man patinka? Todėl, kad atitinka maniškį gero dizaino supratimą – jei gali daikto dizainą atkartoti keliomis linijomis (ir visi atpažins) reiškia jis geras. „Juke“ priekio vaizdą galima nupiešti septyniais (išsiverstume ir su dviem) apskritimais, dviem trikampiais ir keliomis linijomis. Pas tą patį „Nissan“ galime rasti ir priešingą pavyzdį – tikrai nežinau kaip reiktų paprastai nupiešti naująją „Micra“ (o kokia gera buvo senoji…)

Tačiau yra kitas, dar blogesnis už tą vienodėjimą, dalykas. Tai plagiavimas. Apie kiniečių pasiekimus šioje srityje nerašysiu, jie „žvakių neverti“. Tačiau vienas, lyg ir rimtas gamintojas, paskutiniu metu ne juokais sunervino. Na įsivaizduokite. Ateinu aš dirbti dizaineriu į kokį pvz. „AvtoVAZ“, man direktoriai duoda užduoti sukurti naujos “Lados” dizainą, o aš jiems iškart sakau – “chebra, duokit man flamiką, tuoj papiešiu, tikrai žinau, kad Rusijoj toks dizainas eis” ir pavarau:

Turbūt visi įsivaizduojat galimą užsakovų reakciją. O tai kaip tada vertinti naująjį „Ford Focus Electric“? Dar tegul dizaineris pasako, kad jam taip gavosi netyčia ir jis „Astono“ nėra matęs gyvenime (primenu, kad „Aston Martin“ priklausė „Ford“). Vien dėl to panašumo man „Focus Electric“ atrodo nieko vertas, nors technologiškai jis lyg ir visai intelektualus. Užuojauta „Fordui“ dėl jų impotencijos…

Ar tik man vienam čia panašu?

Nors tam pačiam „Aston Martin“ akmenų irgi galiu primėtyti sočiai. Gamintojas, turintis savo istorijoje tokius daiktus kaip „DB4“ turėtų atsakingiau elgtis su savo modelių gama. Nes naujausias jų projektėlis „Cygnet“ („Toyota iQ“ klonas) juokina dar stipriau nei „Focus Electric“. O kur dar tas jų naujas šūkis „Power, Beauty & Soul” žibantis prietaisų skydelyje. Didesnio absurdo sugalvoti turbūt neįmanoma… Identiteto krizė. Totali.

Ką "Toyota" ir "Aston Martin" turi bendro? Nieko. Na, išskyrus bendrą automobilį (spuogą).

Tagged , , , , , , , ,

Mašinos, kurias verta pirkti

Šioje temoje dalinsiuosi savo mintimis apie klasikines mašinas, kurias verta pirkti. Aišku, už kokius 30 mil. $ verta pirkti ir “Bugatti Atlantic”, bet, turėdamas omenyje vidutinio lietuvaičio (ir savo) finansinius išteklius, orientuosiuosi į maždaug 5.000€ – turbūt panašiai kiek šiuo metu autopliuse kainuoja vidutinis naudotas automobilis. Kriterijai, kuriais bandysiu vadovautis atrankoje bus šie: modelio retumas (dažniausiai sąlyginis, nes ir kaina atitinkama), techninės ypatybes bei dizainas. Šių kriterijų samplaika turėtų reikšti, kad mano pasirinkti modeliai galės būti traktuojami ir kaip savotiška investicija. Bandysiu parinkti tuos, kurių kainos galimai jau pasiekė žemiausią tašką ir ateityje turėtų tik kilti (investicinis faktorius labai svarbus norint pramušti tokį pirkinį šeimos biudžeto svarstyme).

Žiūrėsiu, kad į minėtą sumą tilptų vartotini automobiliai, nes už tuos 5.000€ galima nupirkti gal ir kokį “Aston Martin”, tačiau jam bus reikalinga pilna restauracija, o ji, net ir kukliausiais skaičiavimais, lengvai pasiekia keturių € nulių zoną. Taigi, tokių variantų čia nenagrinėsiu. “Klasikos” apibrėžimas šioje temoje daugmaž atitiks standartus, aprašomi automobiliai bus virš 25 metų amžiaus, nors, gali būti, kad pasitaikys vienas kitas ir naujesnis.

Taigi, tuojau pat, ne už ilgo, pirmasis šios temos automobilis (ne šitas, kur nuotraukoje – čia tik šiaip temos iliustracija).

"Mercedes SLC" 1971 m. Paryžiaus automobilių parodoje. Šaltinis "Mercedes".

Tagged ,
Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Skip to toolbar