Taigi, ponios ir ponai, iškilmingai pranešu, kad žmogus, kuris visai nesenai gynė MP3, nusipirko plokštelių grotuvą. O šiuo įrašu pabandysiu paaiškinti kodėl tą padariau ir pasidžiaugti.
Vaikystėje ir paauglystėje muzikos klausymas man buvo svarbi gyvenimo dalis. Turbūt dar tik į pradines klases ėjau, kai kai tėvukas įtaisė kasetinę deką „Vilma“ su sensoriniais mygtukais (tuomet tai buvo kažkas tokio). Stiprintuvo tada dar neturėjau, taigi „Kabareto tarp girnų“ programą teko klausyti per ausines, tačiau ausinės buvo „Pioneer“, kas tuometinio sovietinės technikos skurdo fone, buvo galima sakyti hi-end. Vėliau, jau paauglystėje, pavyko susikomplektuoti šiokią tokią separate sistemėlę su „Philips“ CD grotuvu, „Denon“ kasetiniu grotuvu ir lygtais „Teac“ radijo imtuvu – atskiras radijo imtuvas tuomet, kai „M-1“ grojo teisingą muziką (o ne šūdą kaip dabar), buvo labai naudingas daiktas. Gaila tik, kad lemtingoji grandis, stiprintuvas, buvo „nekilmingas“ „Radiotechnika Y-101“ (nors gal ir nebuvo jis toks jau blogas kaip atrodė). Rinkinį vainikavo kolonėlės „Amfiton 35AC“ ir ši sistema visai padoriai grojo. Na, aišku, ir “Kabaretas tarp girnų“ buvo pakeistas į visokius „Queen“, „Pink Floyd“, „Guns&Roses”, “Nirvana” ir pan.
Vėliau reikalai ėmė tik blogėti. Paauglystė ėjo į pabaigą, taigi muzikos klausyti daug smagiau buvo su draugais bare, o ir MP3 standartas stipriai sumaišė kortas – nebuvom kvaili ir supratom, kad kokybe jis neblizga, tačiau patogumas tuomet nugalėjo – į du CD juk galėjau surašyti visą „Queen“ diskografiją ir tai buvo kažkas tokio. O dar vėliau, jau ir beprotiškas MP3 kaupimas (visi turbūt per tai perėjo) ėmė atrodyti beprasmis ir muzikos klausymas namie buvo galutinai apleistas. Sistemėlė buvo iškomplektuota, o ir tėvų namus atėjo laikas palikti.
Dabar, matyt jau senstu, nes pradedu daryti tai, ką patikdavo daryti vaikystėje – galvoju, gal būtų visai įdomu pradėti rinkti kolekcinius automobilių modeliukus (jie mane žavi detalumu, tik gaila kad tas detalumas tiek kainuoja), na ir, aišku, prisiminiau muziką. Kasetės ir CD jau buvo tiek atklausytos, kad antrą kartą bristi į tą pačią upę nenorėjau, o štai vinilas skleidė kažkokią nežinomybės magiją. Taip jau atsitiko, kad plokštelės visiškai mane aplenkė – namuose nebuvo nei patefono, nei jokios plokštelės, kurią bent jau būčiau galėjęs pačiupinėti (nors gal ir logiška, nes besibaigiant 9-ajam dešimtmečiui jos jau buvo laikomos beviltiška seniena).
Taigi, dabar, kai vėl užsimaniau muzikos, nusprendžiau, kad reikia taikyt į vinilą. Be to, man ir šiaip patinka visokios senienos. Tada prasidėjo paieškos. Nesu audiofilas, taigi atskiro plokštelių grotuvo variantą iškart atmečiau, jam juk reikės pirkti stiprintuvą, paskui prisireiks radijos ir t.t.. Nusprendžiau kad reikia ieškoti kažko „all in one“, bet, norėjau, kad tas kažkas dar kažkiek ir grotų („all in one“ ir geras garso atkūrimas juk nelabai dera). Na ir kitas dalykas – reikėjo, kad grotuvas būtų patogus naudoti (pageidautina su distanciniu) ir gerai atrodytų. Šiuos tris kriterijus puikiai atitiko paskutinių kartų „Bang&Olufsen Beocenter” grotuvai, kurie, šiuo metu ir kainuoja nedaug (ateity turėtų brangti, bet čia tik prielaida – labai dar jie nauji, kad būtų kažko daugiau verti).
Taip per visagalį „ebay“ pavyko nupirkti „Beocenter 7007“, kuris buvo originalioje dėžėje (!), su distanciniu, ir netgi su nauja „MMC 5“ adata – geresnio varianto ir būti negali. Deja, adata atvažiavo nulūžusi ir tai gerokai aptemdė mano džiaugsmą. O ir pretenzijų pardavėjas nepriėmė, nes manojo pirkinio „oficialus“ pristatymo adresas buvo Londonas, o iš jo dar laukė “neoficiali” ilga kelionė (tiksliau pasakius 2000 km kratymo) iki Lietuvėlės. Greičiausiai šios kelionės adatėlė ir neišlaikė, nors kažin ar buvo labai sąžiningai įpakuota… Kaip ten bebūtų tai buvo blogiausia kas galėjo atsitikti, nes net ir naudotos adatos kainuoja mažiausiai tiek, kiek aš mokėjau už visą centrą… Dvigubai nagus teko graužtis ir dėl to, kad adata pagal prekės aprašymą buvo nauja! Tiesa, turimą adatą pavyko sutaisyti, tačiau kiek gerai ji groja pasakyti sunku – tikiuosi, kad kai įsigysiu naują skirtumas bus. O naują greičiausiai reiks užsakyti pas dėdes iš Amerikos, kurie vieninteliai gamina „B&O” pakaitalus (pažiūrėkit, kad ir „biudžetinės“ “SMMC3” kainą – ir tai už 2cmX0,5cm daiktą…)
Šiuo metu su sutaisyta adata prasukinėju skolintą „The Beatles“ plokštelę bei ką tik įsigytus „Jerry Lee Lewis” ir „Chuck Berry” rinkinius. Ir ką galiu pasakyti? Tiesiog super! „The Beatles“ dar iš sovietinių laikų, išleista kažkur Balkanuose, tačiau, kaip nekeista skamba išraiškingai, o ir stereo efektas puikus (to visiškai nesitikėjau iš sovietinio leidimo), „Jerry Lee Lewis“ deja mono, bet skamba ne blogiau. Kiek nuvylė tik „Chuck Berry“, ji kaip ir stereo, bet tas stereo dirbtinis (1974 m. elektroninė variacija), o be to, ir pati plokštelė tikriausiai „suklausyta“ – skambesys galėtų būti ir gyvesnis, tačiau viską kompensuoja pavadinimas (“Motorvatin’”), “Kadilako” nuotrauka ir šis gabalas.
Iš „ebay“ dar keliauja dvigubi „Otis Redding“ ir „Eric Clapton“ rinkiniai, taigi tikrai bus su kuo įvertinti “B&O” galimybes. O ir šiaip plokštelės mane kažkuo užbūrė. Neteigsiu, kad jos skamba geriau už CD, tačiau skambesio tikrumo prasme, man jos atrodo pranašesnės. Juo labiau, kad man patinka 1960, 1970-ųjų kūriniai, ir manau, kad vinilas yra geriausias standartas norint išgirsti tų laikų muzikos autentiškumą. Traškesys? Jo labai nedaug ir jis tik prideda “tikrumo”, nors kaip teigiama audiofilų diskusijose gerose sistemose jį beveik pavyksta eliminuoti. Turint patefoną atsiranda ir dar vienas labai smagus hobis kolekcionuoti plokštelės. Jų juk prileista milijonai, o kainos, daugumos, protingos (nežiūrint į visokius kolekcionierių-spekuliantų burbulus). Svarbiausia, kad nusipirkęs plokštelę ir ją paėmęs į rankas aš jaučiuosi gerai – tartum iš tikrųjų įgijęs teisę klausyti šią muziką (ne taip, kaip parsipumpavus terabaitą MP3 iš torentų).
O pabaigai gykiškas mano sistemos video. Tik čia, mielieji, turiu jus nuvilti. Ką jūs girdėsite bus toli nuo to, ką girdžiu aš. Ir man labai gaila, kad šio tikro, analoginio skambesio, aš jums niekaip negaliu perduoti. Pirmiausia jį negrįžtamai sugadins mano visiškai tam reikalui netinkantis fotoaparatas, paskui garsą perkoduos „youtube“, o galutinį variantą dar kartą savaip skaitmeniškai interpretuos jūsų turima garso plokštė… Ko pasekoje, jūs girdėsite tą patį gabalą, bet ne tą patį skambesį. Tačiau primenu, kad patefonų ir plokštelių “ebay’uje” dar liko labai daug.
P.S.1 Garsą sugadino dar ir naminiai gyvūnai – namie gyvena du peliukai ir šuo.
P.S.2 Mano blogas šiuo metu kiek užlinkęs, neveikia meniu, atsiprašau už nepatogumus (tikiuos, kad greitai gerieji popo dėdės sutvarkys).
Kur neveikia meniu? Man tai veikia viskas arba kažko nesupratau. Bet jo, šiandien buvo pargriuvęs Popo.
O dėl stiprintuvų – iš esmės, nelabai ten yra su jais skirtumų didelių, kur koks sovietinis ar kur koks užsieninis. Paprastai visai geros charakteristikos visam diapazone pas visus, bėdų būna nebent žemuose dažniuose, bet tas pasitaiko tik labai jau pigiose schemose, kur pinigus ant ričių pataupo. Arba kai tyčia pamakliavoja kas nors ką nors.
Deja, kiek teko išgirsti, bent jau su naujais modeliais Bang and Olufsen būtent tą ir daro – paguldo frontus, sušvelnina skambesį ir taip taiko į audiofilus, ieškančius specialaus garso. Žodžiu, metalas tada neskamba 🙂
Nesimato meniu “Recent posts”, nors jie yra įdėti.
Iš admino meniu dingo postai http://auto.popo.lt/files/2011/04/popo.jpg
Ir nusmigo RSS http://feeds.feedburner.com/BlogasAutomobiliams
🙁
Dėl stiprintuvų ir kitos elektronikos yra vienas įdomus niuansas – kondensatorių kokybė. Senais laikais japonai sukūrė elektrolitinį kondensatorių. Aišku gamybos technologiją pavogė kinai, bet nepavogė vienos nelabai esminės smulkmenos – priedų neleidžiančių susidaryti dujoms (berods vandenilio), dėl kurių seni kinietiški kondensatoriai po tam tikro laiko išsipučia ir kartais netgi sprogsta. Techninių smulkmenų nepamenu, bet manau, nesunkiai galima susirasti internete.
Truputį paprasčiau su tais kondensatoriais. Ne japoniškas tai išradimas išties, ir nieko ten per daug vogto, bet tikrai tiesa, kad kinai kondensatorius gamina gana nekokybiškai. Tiesiog kinai, nesicackindami tuos pačius kondensatorius žymi dar ir porą kartų aukštesnei įtampai, nei jie realiai galėtų stabiliai atlaikyt, tad jie genda gan sparčiai. Tai viena iš dažniausių gedimų priežasčių šiuolaikinėje elektronikoje, pvz., kompuose neretai po metų-dviejų su jais bėdos prasideda.
Ir po truputį yra, sensta visi kondensatoriai, ir japoniški, ir kinietiški. Einant laikui (paprastai – dešimtmečiais), dėl to elektrolitinių kondensatorių džiūvimo vyksta toks reikalas, kad truputį jų talpa ima mažėti, tad pvz., audio aparatūroje dažninės charakteristikos truputį keičiasi – imami prasčiau atkurdinėt žemi dažniai. Bet tai vyksta ganėtinai lėtai ir nežymiai.
pataisem, buvo viena lentele luzusi. Del Feedburner reiktu paciame Feedburner paziureti, nes lokaliai RSS veike ir pries taisant – http://auto.popo.lt/feed/rss/
Ok, bandysiu ziuret 🙂
galiu paskolinti debesi ploksteliu (su salyga kad grazinsi, kada nors), nuo nzn ko iki modern talking (1989m naujausia plokstele). kabaretas tarp girnu irgi yra…
as tik tolimoj ateity planuoju patefona isigyti, taip, kad man jos kol kas nereikalingos.
P.s. sako cekiski patefonai yra neblogi ir kaina nesikandzioja (~800lt eiles)…
Ok, tik Modernu nepyk, bet neimsiu 🙂 (vaikysteje buvo piereboras)
Geras pirkinys, nežinau dėl skambesio, bet dizaino prasme labai puikus. Man tai plokštelės vienintelis įrašų tipas už kurį verta mokėti pinigus. Kai nusiperki naują vinilą tai jausmas visai kitoks nei nusipirkus kokį CD ar DVD. Ir kitaip jos kažkaip groja… Turiu analogiškus įrašus ir CD ir LP ir vis bandau lyginti kaip čia kas geriau groja. Jeigu greitai pajunginėji tarp CD/LP junti skirtumą, bet nesupranti, kas geriau. Bet paklausius 20 min LP ir tada perjungus į CD, atrodo, kad iš CD kažko labai trūksta ir kažkaip netaip. Smagaus vinilo kolekcionavimo ir klausymo!
Tas “kažkas” manau ir yra vos girdimas traškesys.
Visgi kažkas kita. Nes jai plokštelė nauja ir be dulkių tai netraška visai. Manau pagrindinis dalykas yra geresnis aukštų garsų atkūrimas, kurį labai sudirba CD
Aukštų atkūrimas tikrai kitoks (geresnis), ir dab mane labai teigiamai stebina nuostabi aukštų/žemų dinamika – pas CD ji ne tokia ryški (bent jau man taip atrodo).
Šiaip ar taip esu tikrai patenkintas ir vėl atradau malonumą klausyti muziką.