Man patinka seni daiktai. Gerai oldtimer forume yra parašęs Zenonas Langaitis* – “Jei daiktui nėra 50 metų – jis man kelia įtarimą”. Aš nesu toks kategoriškas, bet senienas myliu. Nors Jerome K. Jerome iš dalies buvo teisus. Iš net neįpusėtos (paliktos ateičiai) amžinųjų tiesų audioknygos (labai geras daiktas, nes akys nuo kompo ir taip išvarvėję) “Trise valtimi (neskaitant šuns)” prisimenu porcelianinę šuniuko skulptūrėlę – dabar jas pigiai pardavinėja ant kiekvieno kampo, o po kokių 200 metų jos kainuos beprotiškus pinigus ir žmonės gėrėsis jomis kaip didžiausiu menu (CHAPTER VI. – ten kur šuniukas, nors ta senobinė anglų kalba nelengvai susikremta).
Šiaip ar taip, seni daiktai geri tuo, kad jų yra tiek kiek yra ir niekada nebus daugiau. Ir dar tuo, kad geba atspindėti laikmetį. Gali net nežinoti, kokios šalys po WW2 papuolė į Rytų bloką, tačiau pamatęs pastatus iškart sumosi kokia santvarka juos iškėlė.
Seniems automobiliams apibūdinti dažniausiai vartojamas jau kaip ir tarptautinis žodis “oldtimer”, o sena audiotechnika krikštijama “vintage”. Nepailstantys mūsų tautiškumo sergėtojai skuba analizuoti ar legalus tas vintažas, o man žodžio skambesys patinka. Skamba jis kažkaip žavingai paslaptingai, kaip koks dekupažas ar forsažas. Vintažinės audio sistemos apsukę galvas ne mažesniam kiekiui ligonių nei seni automobiliai. Šie fanatai be perstojo atradinėja/nagrinėja nuostabaus skambesio senus grotuvus ir juos perka/parduoda beprotiškomis kainomis – ačiū dievuliui, kad man užtenka sveiko proto ten nesivelti, nes šeimos biudžetas ir taip neperteklinis. Vis dėl to visai nuošalyje išlikti negaliu.
Audio sistemos automobiliuose yra atskira istorija ir jos nesiruošiu čia nagrinėti. Viskas prasidėjo nuo radijų, buvo net ir plokštelių grotuvai (!), bet mane labiausiai domina kasetės ir CD. Dėl pastarųjų nesijuokit, pirmieji CD pasirodė 1984 m. ir pagal nerašytas taisykles (<25 m.) jau galėtų būti priskirti senienoms, be to ir pats CD standartas jau miršta. Bet, grįžkim prie kasečių. Amerikoje nuo 1960 m. labai populiarus buvo šis standartas**, tačiau, Europą jis aplenkė – čia nuo 1970 m. į automobilio vidų jau skynėsi kelią įprasta kasetė. Tie, 1970–ųjų, 1980–ųjų kasetiniai grotuvai mane ypač žavi. Jie pilni grynos, preciziškai veikiančios mechanikos ir pagal konstrukcijos sudėtingumą turbūt lenktų ir patį automobilį. Šiaip ar taip audio sistema automobiliuose tada dar buvo prabanga (kainuojanti labai nemažai lyginant su pačia mašina), o lyderiaujantis gamintojas Europos premiumui buvo galima sakyti vienas – vokiečių „Becker“***
Taigi, grįžtant prie klasikinių mašinų. Esu labai jautrus oldtaimerių audio sistemoms. Jautrus ne muzikinės kokybės, o originalumo prasme. Negaliu žiūrėt, kai į seną, kolekcinį, automobilį įkišamas koks pionierius su delfinais. Suprantu jei senas automobilis yra daromas Custom stiliumi – tada viskas OK, LCD ekranų pas jį gali būti daugiau nei cilindrų ir niekas nepasakys kad kažkas ne taip. Tačiau, į restauruotą ar gerai išlaikytą senieną kišamas pigus DVD grotuvas jau savaime parodo savininko požiūrį į savo turtą. Savąjį “SLC” (turbūt jau užknisau apie jį užsimindamas, bet tebūnie) pirkau impulsyviai ir pagrindinis (!) teigiamai nusvėręs argumentas buvo tas, kad automobilyje spindėjo „Becker Mexico“, kuris išriedėjo iš gamyklos kartu su mašina****. Pagalvojau, jei jau savininkas nesudarkė “SLC” visokiais pionieriais tai gal ir pačią mašiną vertino ir atitinkamai prižiūrėjo. Šiaip, 1960-1980 m. „Becker“ grotuvų vokiečių ebayuje yra apsčiai, tačiau ir kainos atitinkamos – be 200-300Eur nelabai ką ir nupirksi…
Taigi, originalumas veža, tačiau puikiai žinau kokiame amžiuje mes gyvename. Su MP3 didelės problemos kaip ir nėra, nes per linijinį įėjimą ar FM transmiterį MP3 gali klausyti per bet ką, tačiau navigacija kelia rimtesnių bėdų. Navigaciją laikau labai geru išradimu ir neįsivaizduoju tolimesnės (Lietuvoj gyvenant bet kuri tolimesnė kelionė juk reiškia sienos kirtimą) kelionės be jos. Be abejo, visada galima kažką prisilipinti, bet gerai išlaikytam oldtimeriui man tas GPS lipdymas ant stiklo ne ką geriau nei šitos šlykštynės.
Bet rinkos ekonomika tuo ir gera, kad jei yra paklausa, atsiranda ir pasiūla. Jau prieš trejus metus visiems šiuolaikinių hi-fi sistemų galimybių pasiilgusiems oldtimer fanams tas pats „Becker“ paruošė dovanėlę. Į klasikinio (nemirtingo) „Mexico“ kevalą vokiečiai sukišo viską kas buvo geriausio įmanoma tai dienai – bluetooth + gudrią laisvų rankų įrangą, GPS su TMC antena, kortelių skaitytuvus ir t.t (dėl garso kokybės manau irgi galime būti ramūs, nes tai „Becker“). Gavosi tikras šedevras tiek dizaino, tiek techninių savybių prasme – „Becker Mexico 7948“.
Na taip, jo ekranas nedidelis ir vizualios informacijos jo navigacija daug nepateiks, tačiau, žinant, kad jis nesudarkys jūsų oldtimer salono, į tokius kompromisus leistis galima. Be kompromisų yra tik kaina – 1.500 Eur. Net ir įvertinus jo intelektą bei visą grožį suma, sakyčiau, didoka. Taip, ją galima pagrįsti, nes tai tai „Becker“ (jis niekad nebuvo pigus), o ir pats modelis unikalus, konkurencijos jam kaip ir nėra*****. Be to, tokius grotuvus turbūt pirks tik oldtimerių (ar kokios egzotikos) turėtojai, juos greitai pakeisti neskubės, ko pasekoje, antrinėje rinkoje pigiai surasti “7948” kažin ar pavyks.
O aš, panašu, kad liksiu prie senuko “Becker Mexico”. Jei kada ir prireiks navigacijos, tai už trečdalį “7948” pinigų nusipirksiu smartphouną su GPS ir problema bus dalinai išspręsta. Nors, kryžiaus, visam laikui nededu. Kažkuo žavi mane tokie gryno, paprasto dizaino daiktai su hi-tech viduriais. Juk po kokių 10 metų technologijos bus pažengę ir tas “7948” kainuos panašiai (labai tikiuosi) kaip dabar koks pirmos kartos “Becker Traffic Pro” (tarp kitko labai įspūdingas aparatas), va tada ir reikės pirkti!
Svarbiausia juk viską pirkti teisingu laiku.
* – šis dėdė turi ir skrupulingai pildo savo ir taip nerealią radijų kolekciją. Jo turimi egzemplioriai tiek kiekio, tiek derėjimo prasme verti muziejaus statuso, o kur dar Zenono pasakojimai, kuriuose galima paskęsti… Kolekcija ne vieša, bet besidomintiems durys bus atidarytos. Mano favoritas (dėl dizaino) čia – būtinai įsigysiu, jei pavyks rasti už protingą kainą (bėda ta, kad tos kainos tik didėja…).
** – būdamas vaikas turėjau tokią, tai buvo vienas iš nedaugelio amerikietiškų daiktų namuose (kitas buvo “Texas Instruments” skaičiavimo mašinėlė). Tiesa, nebuvo kur jos paklausyti, tačiau užrašas „Chicago“ jaudino. Labai pergyvenau, kai vėliau ji kažkur pranyko, bet dabar nusiraminau – Ebayuje pilna po kelis dolerius.
*** – kaip kažkur skaičiau „Becker istorija tai beveik automobilinės audio įrangos istorija“. Gamintojas turi labai gilias tradicijas ir nuo seno tiekia savo sistemas „MB“, „BMW“, „Porsche“, „Ferrari“ ir kitiems gamintojams – jų techninės savybės ir grynas dizainas nepriekaištingas ir nesenstantis. Info čia ir čia.
**** – grotuvas nuostabus, jis turi automatizuotą (pusiau mechaninę!) radijo stočių paiešką (kuri, tiesa, neveikia taip kaip turėtų – bet tai pataisoma). Bet, savąjį grotuvą, aprašinėsiu vėliau, kartu su mašina.
****** – “Porsche” turėtojams yra toks daiktas, bajerių pas jį gal ir mažiau, bet ir kaina draugiškesnė, be to, ekranas normalus.
Gal negražu lįsti į svetimą smėlio dėžę, bet buvo sunku nesusivaldyti, kai taip nuoširdžiai reklamuojamas ir giriamas “marketinginis grėblys”. Kiek net juokinga skaityti eilutes, kurios aukština tokios “dėžutės” muzikines galimybes. Iš principo tokio daikto negalima priskirti aukštos klasės audio technikai. Kodėl? Todėl, kad nieko būdingo rimtiems gaminiams (išskyrus kainą) čia nėra. Pradėkim nuo to, ką jis gali, o vėliau žvilgtelėkim, ko negali, bet turėtų galėti. Tad, kiekvienas bent šiek tiek save gerbiantis ausų nešiotojas patvirtins, kad mp3 neturi nieko bendro su gera garso kokybe. Taip, tai puikus dalykas, bet “gera garso kokybė” ir “mp3” neturėtų būti naudojama viename sakinyje. Na, aišku, negalima teigti, kad CD tėra vienintėlis teisingas būdas klausytis muzikai. Atėjo tokie laikai, kai galime džiaugtis *.flac ar *.ape formatais, deja, Becker’is jų nevalgo… Jis net nevalgo panašaus “faršo” į mp3, tokių formatų kaip wma, aac ar ogg (bent gamintojas to nenurodo). Reikia tik pasidžiaugti, kad prie šio grotuvo galima jungti cd keitiklį, ir bent tokiu būdu priversti ji valgyti bent vieną teisingą muzikos formatą. Na, kitas dalykas, laikmenos. Kai už grotuvą mokama solidi suma, būtų malonu gauti bent nedidelį SSD diską į kurį būtų galima įsirašyti muziką, ne tik kortelių skaitytuvą. O dabar Bluetooth. Jau gana senai (galima sakyti jau vos ne 5 metai) kiekvienas bent kiek “mandresnis” mobilusis telefonas palaiko A2DP protokolą. Šis protokolas skirtas “geros kokybės” garso perdavimui Bluetooth ryšiu (garsas spaudžiamas SBC formatu, kuris panašus į mp3, iki 512 kbit/s). Deja, Becker nemoka bendrauti su tokiais prietaisais (pasikartosiu, bent gamintojas neskelbia tokios galimybės). Negerai… Būtinai reikės laidų… Maža to, yra lyg ir nerašyta taisyklė, kad patys rimčiausi grotuvai neturi integruoto stiprintuvo. Aišku, čia galima daryti išimtį, jei žmogus nori kiek galima mažiau neorginalių prietaisų mašinoje. Na, ir pabaigai, navigacija. Nelabai įsivaizduoju tokios navigacijos naudos. Vistiek reikės šturmano šalia su žemėlapiu, kuris sektu kur navigacija veda. Be to, jei retro, gal iki galo retro? Atsisakyti GPS ir pasikliauti savo galva ir žemėlapiu, kaip senais laikais? Tad, bendrai, pesimistiškai žiūrint, tai tik labai puikus marketingas. Daugiau nieko. Įdomumo dėlei, Pionierius turėjo viena labai neblogą kuris, aišku, neatrodo taip puikiai, bet padoriai atlieka savo funkciją – groja. O ir kainuoja, sąlyginai, centus.
Viskas rinkos ekonomikoje yra marketinginis greblys. Iš mažų gamintojų gaminamų neprotingus pinigus kainuojančių audio sistemų verti dėmesio yra gal kokie 10 proc. (visa kita sėkmingai gyvena dėl marketingo).
Jei tamstai “dėl garso kokybės manau irgi galime būti ramūs, nes tai „Becker“” skamba kaip aukštinimas tai atsiprašau, ramūs galime būti nes neskambės kaip kibiras.
Į standartų karus nesivelsiu, nes ne taip jau senai tame pačiame “gramofone” CD standartas buvo sumaltas į miltus paliekant aureolę tik ant plokštelės.
Dėl MP3 – man jis puikiai tinka, gerai nuripintas su geru bitratio yra visiškai pakankamas nesergantiems audiofilija. O kas dar dėl tų audiofilų, tai labai norėčiau atlikti bandymą – duoti jiems paklausyti tikrų CD ir iš MP3 įrašytų CD ir atspėti kur yra kas. Duodu galvą nukirsti, kad atsakymų tikslumas suktųsi apie 50 proc.
Šio įrašo tema yra grotuvo dizainas ir jo derėjimas su oldtimer.
Dėl GPS, nerašau gi kad ten šedevras, ten kompromisas, pats esu labai toli važiavęs vadovaujantis vien tik balso komandomis ir nebuvo jokių problemų.
Šiap manau, kad audiofilija rimta liga, suprantu, kad geras namų aparatas gali kainuoti 2.000 Eur, na gali ir 10.000 Eur, bet ten kur 100.000 Eur. tai jau prasideda sliekų ieškojimas vienoje vietoje 🙂
Nagi, iš eilės… Visi mes turime galvas ir jas naudodami galime suprasti, kas yra tik “ponas Marketingas”, o kas dar ir šiaip daiktas. Aišku, tam reikia ir papildomų žinių ar bent tam tikrų nuostatų. Supaprastintai, mano teiginys skamba taip: neverta mokėti 5 kilolitų už grotuvą, kurio vienintelis aiškus koziris – dizainas. Toks gaminys skirtas tai žmonių kategorijai, kuri gali pirkti tepalo kamštį už velniai žino kiek, jei tik ant jo yra gražus užrašas, ar “žvaigždžių metalo” tarpblokinius laidus audio sistemai. Pirkdamas grotuvą už tokią kainą taip nenuvertinčiau ir grotuvo pagrindinės funkcijos – kokybiško garso. Apskritai, turint tokia sumą galima ir daug įdomesnių dalykų nuveikti, priklausomai nuo fantazijos. Galima palikti orginalų grotuvą ir po sėdyne, į daiktadėžę ar dar kur nors įkišti paprastą grotuvą, o jį valdyti nuotolinio valdymo pulteliu. Jei fantazija lakesnė, o orginalaus grotuvo negaila, galima ji išsskersti ir į jo vidų sukišti šiuolaikinį (ar seną gerą) grotuvą… Su tokia suma tokioje auksarankių šalyje kaip Lietuva galima tikrai daug nuveikti.
Dabar apie garso kokybę. Taip, negros kaip iš kibiro. Lygiai taip, kaip ir pigiausias “vardinis” grotuvas negroja kaip iš kibiro (neteigiu, kad jis groja geriau). Iš esmes, tik maksimoje galima įsigyti technikos kuri groja kaip iš kibiro. Kiti grotuvai jau daugiau mažiau groja. Tad, vėl grįžtam prie pradinio taško – kainos ir garso kokybės. Jei grotuvas gali (pats, be cd keitiklio) valgyti tik mp3 tai iš principo negalima sakyti, kad jis groja gerai. Priimtinai, pakenčiamai ar dar kaip, bet tik ne gerai. (Čia bent mano nuomonė). Dabar grįžtam prie formatų. Jei grotuvas valgo mp3 tai padaryti, kad jis valgytu ir visus kitus populiaresnius “losssy” formatus nėra sunku. Įdomu kodėl Becker’is patingėjo. Lygiai taip, turėdamas neblogą aparatūrinę dalį (gana spartus procesorius ir nemažai operatyvios atminties) buvo galima nepersunkiausiai priversti grotuvą valgyti populiariausius “lossless” formatus, kas jau būtų didelis žingsnis į tai, kad šį daiktą būtų galima laikyti bent iš dalies grojančiu. Nešiojamas grotuvas kuris sugeba kramtyti visus šiuos formatus kainuoja vos kelias šimtines su visu “marketingu”. Lygiai taip, “ne karvę” kainuoja ir Bluetooth modulis kuris palaiko A2DP standartą (juos juk kiša net į pigius telefonus!). Juk daug maloniau, kai nereikia telefono (ar kito įtaiso) prikabinti laidu. O dabar dėl mp3. Taip, geros kokybės mp3 yra pakankamas kasdieniniam naudojimui, fonas sėdint prie kompiuterio, pasivaikščiojimas mieste užsikišus ausis ausinėmis ir t.t. BET. Bet skirtumas nuo normalios kokybės CD yra akivaizdus. Nereikia tam nei kokios nors stebuklingos garso sistemos, nei stebuklingų ausų, reikia tik muzikos žanro kuriam svarbu garso kokybė ir žmogaus su neiškreiptu garso supratimu.
Drįstu teigti, kad normalus 256 kbps MP3 ne tiek kardinaliai skiriasi nuo CD, kad jį vertėtų nuvertinti. Skiriasi tik tiek, kad kokie 20 procentų žmonių gali atskirti, pakaitom lygindami, o ir tai, tik klausantis rimtesnės muzikos, pvz., heavy metal. Popsui ir pan. muzikai su plokščiomis aranžuotėmis skirtumų dažniausiai neišgirsi ir prie 128 ar netgi 80 kbps.
Dėl aukščiau minėtų atskirų galios stiprintuvų – atskiras stiprintuvas nieko nereiškia. Analoginis stiprinimo traktas atidirbtas tiek seniai, kad bet kas, kas tik negamina visiško fufelio, nuo pradinio iki išėjimo duoda tolygų stiprinimą visame reikalingame diapazone. Esminis taškas, kur išties daug problemų ir kur atsiranda visi gerumai bei blogumai – tai garsiakalbiai – palyginus su jais, MP3 duodami iškraipymai išvis nėra jokia problema.
Ir galų gale, neužmirškim, kad mašinoje iš principo neįmanoma padaryti labai geros akustikos. Jau vien dėl to, kad mašina yra maža dėžė, į kurią įlipus papildomam žmogui, jos tūris ir dažninės charakteristikos pasikeičia pakankamai smarkiai. Jau nekalbant apie visokius paviršius, kurių vieni sugeria, kiti atspindi.
Ir dar daugiau – mašina nėra koncertų salė, kur klausytum muzikos ir kaifuotum. Čia muzika – visada tik fonas. Tad labai išskirtinės kokybės norėti – tiesiog išsidirbinėjimas, nepagrindžiamas realiu poreikiu.
Tad bendrai manyčiau, kad nėra čia tų baisių problemų iš garso kokybės pusės. Nors taip, papildomų formatų brangiam devaisui norėtųsi, kad ir dėl patogumo, o tai, kad jų nėra – tai nekas.
Kažkaip nesusilaikiau… Kaip ir sakiau. mp3 yra mp3. Tai kaip kotletas. Kasdieniniam naudojimui. Skonis daugiau mažiau mėsos, o pigiau nei kepsnys. Savo darbą atlieka puikiai. Lieki sotus. Tik bėda, kad vyrėja, kuri moka kepti tik kotletus, bet yra “labai graži” ir “dera virtuvėje” kainuoja neadekvačiai daug. O dabar apie pačius kotletus. Taip, kotletas nuo kepsnio nesiskiria kaip diena ir naktis, nelendant į kraštitunumus. Visa esmė ir yra, kad kepsnį reikia ne praryti, o ramiai, su pasimėgavimu valgyti, skanauti. Taip ir mp3 – atrodo viskas neblogai, “nei šnypščia, ir žodžiai kuo puikiausiai suprantami”. Bet… Bet “užsimeti” kažką kokybiško… Kai garsas “atsiriša” nuo kolonėlių, kai girdi muzikos subtilumus, smulkmenas: kiekvieną stygą, gali pasakyti kur stovi kiekvienas instrumentas, girdi kai vokalistas nuryja seiles. Va, čia jau Kepsnys! Deja. Vyrėja tik kotletus moka kepti. Ir net pats geriausias kotletas nebus toks skanus kaip kepsnys. Aišku, galima leistis į diskusijas apie šiuolaikinius muzikos įrašus ir jų kokybę, ir visą galą kitų faktorių, bet velniai jų nematė. Reziumė. Graži ir brangi vyrėja turi mokėti ruošti ne tik kotletus.
Vidinis stiprintuvas. Gerai, “apsimeskime”, kad jis iš principo nedarko garso. (nors, taip nėra). Jei galima paaiškinsiu kelis kitus faktorius, kodėl toks daiktas neturėtų būti grotuvo viduje. Pradėkim nuo tokios smulkmenos, kad galinis garso stiprintuvas tėra viena “mikruškė” kuri pasodinta ant juokingai mažo radiatoriaus, o visas šis reikalas įgrūstas į visai nesivėdinančią skylę panelėje. Klausantis muzikos šis mažas džiaugsmelis šildo visą grotuvą, o klausantis garsiau, dar ir kaip šildo. Kadangi, grotuvas iš esmės yra puslaidininkių ir laidininkų krūva, galima drąsiai teigti, kad šiluma įtakoja jų parametrus. Didėjant temperatūrai metalų varža didėja, puslaidininkių mažėja (tikiuosi nepadariau klaidos). Reikėtų neužmiršti, kad dabar yra labai daug puslaidininkinių elementų, ne tik tranzistorių, bet varžų, kondensatorių, diodų ir t.t. Manau aišku, kas iš to “išplaukia”. Visi parametrai plaukia kas kur. Kitas liūdnas dalykas to vargšelio stiprintuvo galimybės. Jis gauna vienpolį 12 V maitinimą. Įtampos keitikliui vietos nėra, o be to, jis tik dar labiau kaitintų tą maža dėžutę. Tad, turint tokį maitinimą, daugiausiai ką galima padaryti – maždaug 20 W į 4 omų apkrovą (yra šiokių tokių išimčių, bet nelabai vykusių) visą tai, kas yra virš tų 20 W tai jau smarkus tyčiojimasis iš garso. Na, ir grįžtant prie teiginio “negadina garso”… Čia labai smarkiai ginčytinas dalykas. Kai pagalvoji, kas iš pradinio garso lieka, kai jis vargšiukas iškenčia ne tik ADC ir DAC keitimus, bet ir visą krūvą kondensatorių ir puslaidininkių savo kelyje… Manau dalykas palyginamas su kotletų istoriją. (aišku, nuo to nepabėgsi, čia jau neišeina kaltinti tik vidinio stiprintuvo)
Su likusiais punktais apie akustiką mašinoje sutinku. Ne pati tinkamiausia erdvė muzikai, bet tikrai ne beviltiška. Turi ir savų pliusų. (pvz, 6 dB/oct žemų dažnių pikas)
Nu, su tais DAC, tai jie ir iš CD yra, o stiprintuvuose į kaitinimą visgi atsižvelgia, juos kurdami. Bet taip, kažkuriose ribose aišku įtakoja.
Tik beje, kur norisi išties gero garso, CD irgi nepaveža. Bet, jei ką, tai ir vinilai neveža (nors su frontais ten gal ir geriau). Hmmm… Ko gero, niekas neveža taip, kaip norėtųsi, iš to, kas paplitę.
Žinau, kas yra geras garsas – kai, užsimerkęs, tiki, kad groja ar kalba šalia – bet tai duoda studijinė, o ne buitinė technika, ir iš visai kito kodavimo.
Ir taip, pikas ant žemų mašinoje – jo, bumčiko mėgėjams jis aktualus.
Ir taip, man rodos, radom bendrą kalbą, nelabai kur yra ginčytis.
Ir dar. Pats terminas “hi-end” yra visiškas marketingas.
nu nu… cia jau ne erezija, o bet taciau slyksti propoganda|:)). man kaip senam audiodebilui yra nesuprantma kas su jusu visu ausimis yra pasidare jei nejauciat skirtumo tarp 128, 256, 320 ar normalaus WAV. nzn ant ko jus tada ta muzika klausotes…
Tu ne ten ieškai sliekų. MP3 koduotė yra kurta, orientuojantis į mažo sudėtingumo muziką (popsas su elektriniu ritmu ir sinusoidę duodančiais vargonėliais), ją koduojant taip, kad mažo išrankumo klausytojas tepastebėtų minimalius iškraipymus. Jei tu kartais esi metaliūga ar koks simfoninės muzikos mylėtojas – tave nuolat kankins bloga MP3 kokybė. Bet ji kažkiek kankins net ir su CD.
Tuo tarpu čia kalba – apie muziką mašinoje, o ne muziką namuose. Reikalavimai kiti. Manau, kad mašinoje tu nepastebėsi skirtumo netgi tarp 80 kbps MP3 ir CD, o kadangi vairuosi, tai išvis ir nebandysi pastebėt.
O ką daryti žmoneliems kurie klausosi “muzikos”, o ne “popsuchos”? Ar jie negali tvirtinti, kad mp3 formatas nėra panacėja, kad jis netinka visiems?
Beje, kas per stebuklinga dėžutė mašina, kad joje niekada negalima atsipalaiduoti ir bent šiek tiek dėmesio skirti muzikai? Tušti užmiesčio keliai, rytiniai kamščiai, ar paprasčiausias ko nors lūkuriavimas mašinoje – nei viena iš šių situacijų nereikalauja 110% susitelkimo vairavimui. Be to, net su vidutine gamykline garso sistema (sakykim kokių 5 metų senumo pigus/vidutinis automobilis) nesunkiai galima jausti kokybės skirtumą. Ir net nereikia nusileisti iki tokiu “žemumų” kaip 80 kbit/s, su tokiu bit’rait’u dažniausiai visa muzika suveliama į kamuolį, kad net graudu…
Kadangi nebeleidžia atsakyti į kitą jūsų žinutę brukštelėsiu čia.
Dėl to atsižvelgimo/neatsižvelgimo galima ginčytis iki pažaliavimo. Paprasčiausias būdas pamatuoti visus parametrus esant normaliai temperatūrai ir tuos skaičius pateikti pirkėjui, bei, nurodyti temperatūrų intervalą, kuriame prietaisas nenumiršta, bet jau nesileisti į plonybes,kaip jis ten funkcionuoja.
Į kitus “postringavimus” apie teisingą garsą galiu atsakyti paprastai: teisingiausia klausyti gyvo garso. Paukščiuko čiulbėjimo, piktos kaimynės burnojimo. Kaip bebūtų keista, studijinė technika nėra kažkoks stebuklas lyginant su namų technika. Būtent “naminėje” technikoje egzistuoja visokie mitai apie “žvaigždžių metalo” tarpblokinius laidus, kaladėles po garso kabeliais ir garsą gerinančius maitinimo kabelius. O studijose tai tėra paprasčiausiai darbo įrankiai be jokių didelių įmantrybių.
Apie žemus dažnius mašinoje – tai yra galimybė, iššūkis. Jis tiek pat naudingas ir “bumčiko” mėgėjams tiek ir teisingai į garsą žiūrintiems, nes suteikia tokių galimybių, kurias labai sunku gauti namuose. Pvz, gauti labai žemus dažnius (20 – 30 hz) su mažais vėlavimais, naudoti mažesnius ž.d. garsiakalbius ir juos montuoti, pavyzdžiui, salone, ar iš vis atsisakyti žemadažnio garsiakalbio.
Sveiki 🙂
Kokia tai labai keistos temos diskusija auto bloge. Aš tai noriu pasidžiaugti geru ir įdomiu įrašu apie garsą automobiliuose, tikrai buvo įdomu pažiūrėti vinilų grotuvą skirtą mašinai. Taip pat ir tie Becker aparatai man labai įdomūs ypač su ta specifine stočių paieška.
Labai lauksiu įrašo apie autoriaus MB. Mane kažkuo tas modelis žavi.
Ir beje autoriaus straipsnius ISTORIJŲ žurnale visada pirmiausiai perskaitydavau, tikri būdavo įdomus ir kokybiški 🙂