Norėjau įrašą pavadinti „Identiteto krizė“, bet pagalvojau, kad bus per švelnu ir neatspindės realios situacijos. Na tai mąsčiau pastiprinsiu – „Identiteto krizė. Totali“. Bet vis tiek per skysta. Čia ne krizė, čia tikra apokalipsė.
Apie Michael Jordan kažkada buvo pasakyta - "yra jis ir visi kiti". Kvaila adaptuoti šį pasakymą čia, bet išties - yra "DS" ir visi kiti...
Aš niekaip nesuprantu vieno. Lyginant su šiais laikais ankstesnieji autodizaineriai juk buvo, galima sakyti, surištomis rankomis. Vienintelė jų bendravimo forma su inžinieriais (kurie ruoš automobilį gamybai) tebuvo popieriaus lapas su brėžiniais. Be to, reikėjo stipriai taikytis ir prie tuometinių gamybos technologijų, kurios ribojo formų įvairovę (kalbu apie masinę gamybą). Tačiau visa tai nesutrukdė atsirasti tokiems šedevrams kaip 1955 m. „Citroen DS“.
Dabar dizaineriai turi viską – 3D programas, kuriuose galima modeliuoti ir virtualiai priliesti bet ką. Prototipų iš molio gaminti irgi nereikia, su 3D printeriais juos galima išspausdinti tuojau pat. Gamybos technologija taipogi leidžia beveik viską, o kur dar visokios naujovės (pvz. LED žibintai) leidžiančios iš esmės keisti nusistovėjusias formas. Tačiau, kuomet atrodo, jog vienintelė riba kūryboje yra žmogiškoji vaizduotė, būtent jos ir pritrūksta…
Sutinku, šiuolaikiniai dizaineriai turi stipriai taikytis prie marketingistų užmačių, o šiuolaikiniai inžinieriai turi vykdyti griežtą kompanijos direktorių taupymo politiką, tačiau tai vis tiek nepateisina situacijos, kai visi dabartiniai masiniai automobiliai (su nedidelėmis išimtimis) ne specialistui atrodo vienodi. Sutinku, tas vienodėjimas logiškas, vis daugiau modelių naudoja bendras platformas ir identiškas didžiųjų tiekėjų technologijas, o kur dar saugumo ir aptakumo reikalavimai, kurie niveliuoja mašinų išvaizdą. Tačiau, kad padaryti kažką originalaus galima įrodo, kad ir „Juke“. Kodėl jis man patinka? Todėl, kad atitinka maniškį gero dizaino supratimą – jei gali daikto dizainą atkartoti keliomis linijomis (ir visi atpažins) reiškia jis geras. „Juke“ priekio vaizdą galima nupiešti septyniais (išsiverstume ir su dviem) apskritimais, dviem trikampiais ir keliomis linijomis. Pas tą patį „Nissan“ galime rasti ir priešingą pavyzdį – tikrai nežinau kaip reiktų paprastai nupiešti naująją „Micra“ (o kokia gera buvo senoji…)
Tačiau yra kitas, dar blogesnis už tą vienodėjimą, dalykas. Tai plagiavimas. Apie kiniečių pasiekimus šioje srityje nerašysiu, jie „žvakių neverti“. Tačiau vienas, lyg ir rimtas gamintojas, paskutiniu metu ne juokais sunervino. Na įsivaizduokite. Ateinu aš dirbti dizaineriu į kokį pvz. „AvtoVAZ“, man direktoriai duoda užduoti sukurti naujos “Lados” dizainą, o aš jiems iškart sakau – “chebra, duokit man flamiką, tuoj papiešiu, tikrai žinau, kad Rusijoj toks dizainas eis” ir pavarau:
Turbūt visi įsivaizduojat galimą užsakovų reakciją. O tai kaip tada vertinti naująjį „Ford Focus Electric“? Dar tegul dizaineris pasako, kad jam taip gavosi netyčia ir jis „Astono“ nėra matęs gyvenime (primenu, kad „Aston Martin“ priklausė „Ford“). Vien dėl to panašumo man „Focus Electric“ atrodo nieko vertas, nors technologiškai jis lyg ir visai intelektualus. Užuojauta „Fordui“ dėl jų impotencijos…
Ar tik man vienam čia panašu?
Nors tam pačiam „Aston Martin“ akmenų irgi galiu primėtyti sočiai. Gamintojas, turintis savo istorijoje tokius daiktus kaip „DB4“ turėtų atsakingiau elgtis su savo modelių gama. Nes naujausias jų projektėlis „Cygnet“ („Toyota iQ“ klonas) juokina dar stipriau nei „Focus Electric“. O kur dar tas jų naujas šūkis „Power, Beauty & Soul” žibantis prietaisų skydelyje. Didesnio absurdo sugalvoti turbūt neįmanoma… Identiteto krizė. Totali.
Ką "Toyota" ir "Aston Martin" turi bendro? Nieko. Na, išskyrus bendrą automobilį (spuogą).
