Blogas Automobiliams

Šiemet nusipirkau “SLC450” (kažkada jis važiuos ir čia įdėsiu nuotraukų). Kad pirkinys lengviau praeitų pro šeimos biudžeto auditą jį pavadinau gimtadienio dovana sau – situaciją gelbėjo ir tai, kad buvo jubiliejus. Gimtadienio baliui užsakau visokių suvenyrų su “SLC” nuotrauka ir užrašu. Užrašą sugalvojau spontaniškai – “Merc forever” (“Merc” – anglakalbiai, ypač britai, taip mėgsta trumpinti “Mercedes” pavadinimą) – ką tuo norėjau pasakyti nežinau, gal kažką panašaus kaip kad “Mersas ir Afrikoj Mersas”. Ir tuomet dar visai nesitikėjau, kad vos po kelių mėnesių teks pabūti vietoje, kuriai šis mano atsitiktinis lozungas tobulai tinka. Taigi, kaip jau turbūt supratote, tas kelias dienas, kol čia nesivaidenau, praleidau Štutgarte. Ir tuo labai džiaugiuosi.

Šiaip Štutgartas man būtų visai neįdomus. Tradicinio Europos turisto pasivaikščiojimo po miesto senamiestį čia nelabai ir atliksi, nes tas senamiestis turbūt ne didesnis nei Kauno, o ir autentiškų pastatų jame išlikę ne ką daugiau. Gyventojų čia panašiai kaip Vilniuje, taigi megamiesto burtų jis taipogi neturi – nepaklaidžiosi čia su autobusu ar metro kaip kokiam Paryžiuj ar Londone. Bet man į tai nusispjauti. Man Štutgartas yra vienas kiečiausių miestų pasaulyje ir tam kietumui paliudyti užtenka vos poros pavadinimų – “Mercedes-Benz” ir “Porsche”.

Išties, žvelgiant į Štutgartą pro Mersiškus akinius (apie “Porsche” bus kitas įrašas) frazė “Merc forever” čia puikiai tinka. Štutgarte įsikūrusi “Daimler AG” (įmonė vadinasi taip, “Mercedes-Benz” tėra tik prekinis ženklas) pirmoji ir iki šiol didžiausia gamykla su visais iš to išplaukiančiais simboliais mieste – besisukančia trikampe žvaigžde ant geležinkelio stoties stogo, “Mercedes-Benz Arena”, kurioje žaidžia vietos futbolo komanda ir Mercedesstraße prospektu, šalia kurio įsikūręs nuostabusis “Mercedes-Benz” muziejus. Būtent muziejai (“Mercedes” ir “Porsche”) ir buvo tas tikslas, dėl kurio mes, trys pačiuožę dėl mašinų bičai, trenkėmės į istorinį Vokietijos autopramonės centrą.

Patekti čia visai paprasta. Iš Kauno viena visiems žinoma pigių skrydžių bendrovė vykdo reguliarus reisus į Frankfurt-Hahn oro uostą, nuo kurio, nuomuotu automobiliu (geriau nuomotis dyzelį, nes Vokietijoj lėtai važiuoti neišeina) Štutgartą pasieksite per kokias 3 val. Iš vakaro paskanavę vokiško alaus ir pernakvoję jums priimtinoje vietoje, ryte sumokėję 8 Eur (labai sąžininga kaina) jau galėsite laukti lifto “Mercedes-Benz” muziejuje.

Gaila, kad buvo apsiniaukę ir negalėjau padaryti gražios pastato išorės nuotraukos, bet tie, kam bus įdomu, tikrai ras internete gerų vaizdelių (ypač gerai muziejus atrodo naktį). O viduje pirmas įspūdis prieštaringas. Vidinė cilindro (pastatas daugmaž tokios formos) dalis yra nuogo betono, o kadangi muziejus aukštas, bendras vaizdas sukelia siurrealistinį viešpataujančios Hitlerinės Vokietijos antžeminio bunkerio vaizdą. Net ir užapvalintas metalo spalvos liftas su mažu pailgu langeliu man kažkuo primena Adolfo architektūrines vizijas. Toks vaizdas, kad jei nacistinė Vokietija būtų išsilaikius iki šiol tai “Mercedes” muziejus ir turėtų atrodyti būtent taip. Sutinku, gal tai mano sapalionės, bet imant istoriškai, visa Vokietijos technikos pramonė prie Hitlerio išgyveno pakilimą, taigi tos asociacijos visai logiškos.

Užkilus į patį viršų, ekspozicija prasideda nuo pirmųjų Karl Benz ir Gottlieb Daimler savaeigių ekipažų apie kuriuos vaikystėje prisiskaičiau knygoje “100 automobilio mįslių” (kuri buvo mano biblija ir šventasis gralis kartu) ir tikrai nežadu čia išsamiau apie juos rašyti – kam bus įdomu tikrai ras kur sužinoti daugiau. Galiu pridurti tik tiek, kad tie automobiliai laikomi pirmaisiais pasaulyje (varomais benzinu), nors tą pirmumą prancūzai ir anglai manau bandytų užginčyti. Bet jei jau “Mercedes” skelbiasi tai matyt turi pakankamai rimtų įrodymų tokiam teiginiui.

Po įvairios technikos (valtys, traukinukai, krovininės mašinos ir net kažkas panašaus į lėktuvą) naudojančios Daimler variklius ekspozicijos leidžiamės aukštu žemiau, kur mūsų laukia jau visai į automobilius (pagal mano supratimą) panašūs eksponatai. Kad ir 1908 m. “Mercedes 75PS Doppelphaeton”, kuris galėjo važiuoti beveik 100 km/h arba “Mercedes Simplex”, kuris buvo pirmas serijinis “Mercedes” modelis ir kaip teigia vokiečiai, buvo pirmas automobilis, kuriuo galėjai tik važiuoti (nes iki tol vairuotojas dirbdavo ir už mechaniką – pirmose mašinose kas kokius 10 km reikėdavo ką nors paveržti ar patepti).

Dar aukštu žemiau patenkame į erą, kurią turbūt reikėtų žymėti svastika, bet dėl visiems suprantamų priežasčių to padaryti negalima. Pats “Mercedes” šiame aukšte naudoja šūkį “didžiųjų pasikeitimų laikai” ir tai matosi. Lėktuvų variklių galia (juos “MB” taipogi gamino) gavus karinius užsakymus išaugo dešimteriopai, o “gatviniai” automobiliai jau pasiekdavo ir virš 160 km/h (serijomis gaminama kompresorinė “Mercedes-Benz 500K” versija galėjo tiek važiuoti, o apie keleriopai didesnius sportinius-propagandinius greičio rekordus kiek vėliau). O kokie tų mašinų vidūs! Man kiekvienos jų salonas vertas meno kūrinio statuso ir ne kitaip. Velniop žmonija išrado tą plastiką…

Vėliau seka pokario metai, kurie Europos gamintojams nebuvo lengvi, bet “Mercedes” lygį išlaikė. Šios epochos aukšto pažiba, be abejo, yra 1955 m. “300SL” su į viršų pakeliamomis “gull-wing” durimis. Į tą automobilį buvo įlipti buvo žiauriai sunku (net vairo kolonėlė tam buvo padaryta reguliuojama), o ir tos durys atsirado ne iš gero gyvenimo – rėminės konstrukcijos kėbulas turėjo labai aukštą slenkstį, taigi kitokio sprendimo neliko. Bet neužilgo, kai Holivudo žvaigždės pradėjo svaigti dėl “300SL”, šios durys tapo savotišku “Mercedes” firminiu ženklu, kuris šiais metais (pagaliau!) atgimė “SLS AMG” modelyje.

Dienos nusivylimu man tapo žinia, kad aukštas, kuriame eksponuojami 1968-1980 m. modeliai uždarytas remontui ir aš nepamatysiu puikiųjų W113 ir R107 (kurio pagrindu padarytas manasis “SLC”) SL klasės modelių. Ką padarysi… Kai paaugs sūnus teks į muziejų atvažiuoti dar kartą, gal net su savuoju bolidu, nes oldtimeriams leidžiama įvažiuoti prie pat muziejaus durų!

Kiekviename muziejaus aukšte dar buvo po specialią ekspoziciją – komercinių, autobusų, specialiosios technikos, supersportinių ir pan. Bet desertas laukė paskutiniąjame, kur ant imituojamos lenktynių trasos stovėjo visi lenktyniniai “Mercedes”. Paguodos prizą gavau – čia buvo lenktyninė “500SLC”versija , kuri ralio pasaulyje per trumpą karjerą spėjo nuskinti kažkiek visai reikšmingų pergalių ir kurios “street legal” variantas dabar kainuoja visai nejuokingus pinigus (jų buvo pagaminta tik ~1500 vnt.). Trasoje stovėjo ir rekordų šturmuotojas “Mercedes-Benz Stromlinienrennwagen W25” (tokio ilgio žodžiai vokiečių inžinierijoje įprasti) galėjęs lėkti 370 km/h. O kiek paėjus (jau ne trasoje) buvo galima pamatyti ir autorinį Adolfo projektą “T80” (ir šis linkas labai įdomus), kuris buvo skirtas propagandiniams greičio rekordams šturmuoti ir turėjo pasiekti virš 600 km/h.

Paskutinis ekspozicijos aukštas (kuris šiaip yra pirmasis) manęs nesužavėjo. Čia buvo eksponuojami konceptai, kuriuos žinojau iš paauglystėje skaitytų žurnalų, bet man jie vienas už kitą baisesni… Taigi, čia ilgai neužsibuvau. Bet tokia smulkmena bendro vaizdo nesugadino – muziejus yra “afigiennai” geras ir ne veltui tai yra lankomiausia vieta Štutgarte (na bent jau taip esu kažkur skaitęs).

Tai tiek apie “MB”, už kelių dienų bus antra Štutgarto serijos dalis, kur įspūdžių ne mažiau.