Man patinka anglų kalba, čia daug gerų žodžių, kuriais galima labai tinkamai apibūdinti įvairias situacijas. Mano bėda, dar ir ta, kad daug skaitau angliškai, taigi vis dažniau pirmas galvoje iššokantis žodis būna angliškas – ypač kalbant apie marketingą ar pardavimus. Gal tai ir blogai, bet nieko negaliu su savim padaryti, belieka tik mintyse prabalsuoti – “globaliZAcija” – “ZA!”*.
"Maserati 200S"
Taigi, tributas, man šiuo atveju, puikiai tinka ir nelabai randu lietuviško atitikmens, kuris apimtų visas, mano įsivaizduojamas, tributo reikšmes. Kaip, kad ir analizuojant visokius grafikus pirmiausia peršasi žodis trendas, o tik po to kryptis, tendencija ar pan. Ir, nors, modeliui apie kurį rašysiu tributo šiaip nelabai ir yra už ką atiduoti, aš bandysiu į jį pažvelgti kitaip.
Prekės ženklas automobilių pramonėje yra išskirtinai vertingas dalykas. Taip, visoje technikoje, jis svarbus, bet automobiliuose ypač. Juk jei aš paklausčiau ką jums sako koks “Samsung” (kuris iš namų elektronikos gamintojų reitinguojamas turbūt auksčiausiai), jūs kalbėtumėte apie tai, ką jie padarė prieš kelis metus ar daro dabar. O kuo žymūs buvo “Samsung” prieš 20 metų, nepaskaitęs internete, turbūt nepasakytų niekas. Su automobiliais (ypač prestižiniais) viskas atvirkščiai – “Mercedes” vien todėl ir papuola į pasaulinių brandų dešimtuką (vienintelis iš autogamintojų), kad turi tokią istoriją, kurios neturi niekas.
1954 m. "Maserati A6G/54 Zagato"
Nesupraskit neteisingai, nenuvertinu aš dabartinių “Mercedes” modelių, bet jų visi taip trokšta tikrai ne dėl techninių savybių, o dėl to, kad jie turi trikampę aureolę, kuri susiformavo dėka istorijos.
Dėl šios priežasties nauji automobilių brandai atsiranda išskirtinai retai, dažniausiai yra reanimuojami seni (turintys padorią istoriją), o nauji kuriami tik JAV rinkai, kurios vartotojus lengviau paįtakoti reklama (na kad ir dirbtinai sukurtas “Lexus”, kuris Europoje yra nykštukas, o JAV pagal pardavimus stovi šalia “MB”, “BMW” ar “Audi”). Prekės ženklas yra ir turtas ir įsipareigojimas kartu – premium gamintojams visada norisi (pasinaudojus savo ženkliuku) uždirbti lengvų pinigų prištampuojant gausybę prieinamų modelių. Bet tai daryti reikia neprarandant sveiko proto, nes gali nutikti kažkas panašaus kaip mano šiandieniniam herojui.
Plačiai žinomus automobilių gamintojus grubiai galima suskirstyti į tris rūšis – masinių, prestižinių ir egzotikos/avantgardo atstovus. Pirmajai priklausytų visokie “Ford”, “Toyota” ir panašūs, antrąja pasauliniu mastu valdo vokiečių trejetas, o trečiajai priskiriami vardai jau virpina širdį – “Maserati”, “Ferrari”, “Lamborghini”, “Bentley”, “Rolls-Royce”, Aston Martin” ir pan. Be abejo, visos šios markės yra savaip specifinės ir apie kiekvienos istorines peripetijas būtų galima diskutuoti be galo, bet “Maserati” tarp jų tenka ypatinga rolė. Ypatinga tuo, kad tai yra labiausiai prieinama markė iš visų mano išvardintų, ir būtent dėl to egzotinių mašinų dileriai (kurie dažnai po vienu stogu pardavinėja 3-4 brandus) ją laiko labai svarbia. Tai lyg įperkamas (sąlyginai, aišku) bilietas į automobilinio elito vakarėlį. Palyginimui – “Maserati GranTurismo Coupe” Anglijoje (žurnalo “What Car?” duomenimis) kainuoja 79.900 svarų, kai “Ferrari California” prasideda nuo 143.000, o “Lamborghini Gallardo” nuo 150.000. Žinant, kad kaina skiriasi dvigubai, “Maserati” atrodo lyg bargainas (tebūnie šiandien anglizmų diena), nes nemanau, kad “Maserati” vardas sukelia dvigubai mažiau emocijų nei minėtieji du italai, be to “GranTurismo” atrodo ir važiuoja deramai.
Bet aš ne apie “GranTurismo”, kad ir koks gražus jis bebūtų. Aš apie modelį, kuris turbūt stipriai prisidėjo prie to, kad dabar “Maserati” yra pigiausias egzotinis brandas. Šiaip “Maserati” turi senesnę istoriją nei “Ferrari” ir yra išleidusi nemažai unikalių mašinų, tačiau firmos kelias gana vingiuotas – buvo ir “Citroen” era ir De Tomaso valdymas, prie kurio ir atsirado šio įrašo herojus – 1980 m. “Maserati Biturbo”.
Nebandysiu jo girti. Jis buvo per daug masinis (ir, vien dėl to, stipriai pagadino “Maserati”, kaip išskirtinio gamintojo įvaizdį), nepatikimas ir, turbūt ne be reikalo papuola į visokius blogiausių mašinų topus (nors apie jų rimtumą būtų galima stipriai pasiginčyti**).
"Maserati GranTurismo"
Nepavadinčiau jo ir gerai atrodančiu – jis nėra tragiškas, bet iki šedevro jam labai toli – kažkoks stilizuotas sportbatis. Pagal technines charakteristikas ilgainiui “Biturbo” evoliucionavo į visai padorų “Maserati” ir iš jo išsivystė “Shamal” ir “Ghibli II”, kurie jau netoli superkarų, tačiau dėl (masinio) “Biturbo” palikimo “Maserati” kenčia ir kentės dar ilgai. Tai ir yra turbūt pagrindinis trukdis, neleidžiantis šiuo metu kaip lygus su lygiu stovėti šalia “Ferrari” ar “Lamborghini”.
O tai vardan ko tada šis tributas?
Nesu prabangių prekės ženklų vergas, ir man visokie “Armani” ar “Hugo Boss” nekelia absoliučiai jokių jausmų. Tačiau su automobiliais kiek kitaip. Čia, jei už vardo stovi solidi istorija, man jis kažką reiškia.
“Biturbo” gerumas tame ir yra, kad jis įperkamas.
Ar jūs galite turėti “Ferrari”? (pigiausias mobile.de 16.900 Eur.)
“Lamborghini”? (nuo 19.500 Eur pagal mobile.de)
“Maserati Biturbo” – laužai po 1.000 Eur, o už kokius 5.000-6.000 Eur jau gal ir visai pusėtinas egzempliorius išeitų. Juk pasakyti, kad turi “Maserati” tai jau šis tas. Pripažinkit.
"Maserati Biturbo"
* – kažkaip prisiminiau Jelcino laikų Rusijos socialinę reklamą – “PrivatiZAcija” – “ZA!”
** – man nepatinka tie visi blogiausiųjų ar geriausiųjų topai, kaip ir bet kurie kiti topai, o tai, kad anglai blogiausiu išrinko vabalą nestebina. Po karo “VW” gamykla britams atiteko kaip trofėjus ir jie laisviausiai galėjo imtis štampuoti vabalus, tačiau, kažkoks autoritetingas dėdė nusprendė, kad tokio nevykusio ir archajiško automobilio jiems nereikia ir leido su “VW” tvarkytis patiems vokiečiams. Ilgai turbūt paskui griaužė nagus anglai stebėdami, kaip sukasi pagamintų vabalų milijoninis skaitliukas
Nuotraukos autoriaus ir “Maserati”
