Volkswagenui” mušant automobilių pardavimo rekordus ir rodant ambicijas tapti Nr. 1 pasaulyje atėjo laikas pakalbėti ir apie šio “liaudies” gamintojo vietą istorijoje. O štai čia ir nelabai turiu ką pasakyti apie „VW“. Jei tokių masinių gamintojų kaip „Citroen“, „Peugeot“, „Fiat“ ar net „Opel“* istorijose rastume po keliolika nuostabių automobilių, tai „VW“ šiuo požiūriu pilkas kaip sovietinė mokyklos diskoteka (čia iš Užkalnio nufyrinau apibūdinimą, nors jis raše kažkaip kitaip) ir šlykštus, kad pamačius belieka tik apsivemti (kaip sakė Grumlinas mūsų trumpo susitikimo metu kalbant apie „Citroen“ ir auto istoriją – vimdantys pavyzdžiai čia ir čia).
Šiuolaikiniai „VW“ modeliai be savo nuobodaus interjero ir eksterjero man mažai imponuoja būtent dėl to, kad neturi jokios padorios istorijos. Pas daugelį gamintojų modelių istorines sąsajas gali brėžti nuo XX a. pradžios ir to dėka kai kurie modeliai pasirodo visai kitoje šviesoje**. O pas “VW” be “Scirocco” linijos, iš kurios man patinka visi modeliai ir dabartinis taipogi, daugiau vertų dėmesio modelio epopėjų nelabai ir yra. Na, pusėtinai atrodė “VW Golf I”, kurio dėka atsirado be konkurencijos geriausias visų laikų „VW“ – “VW Golf I GTI”, tačiau vėlesni „Golfai“ buvo baisesni vienas už kitą.
Bet grįžkim prie ištakų. “VW” ilgai kentė “vabalo” palikimą, realiai koncernas iki pat aštuntojo dešimtmečio, kai išleido “Golf I”, neturėjo pinigų jokiems didesniems eksperimentams. Taigi teko suktis su “vabalo” baze, taip 1950 m. gimė hipių numylėtinis “Type 2 T1”, kurį, vienintelį iš busiukų, aš visai norėčiau turėti savo svajonių garaže. O “hipis” į mano šią temą netelpa nei per kur – už 5000 Eur galima įpirkti tik griaučius, kuriems reikės pilnos restauracijos, o kultinė “Samba” versija gali kainuoti ir dešimtkart tiek – ir tai už vabalą su busiko kėbulu! Labai norėčiau, kad milijonai žmonių pasaulyje taip nesvaigtų dėl jo ir jojo kaina būtų mažesnė… Pigiau kainuoja vėlesnis modelis “T2”, bet jam toli toli iki savo pirmtako grožio ir dvasios.
Beje, tas pats “vabalas”, kurį už mano temos pinigus galima nupirkti labai neblogo stovio (neskaitant retesnių versijų) manęs neveža. Ir net ne dėl techninių dalykų. Vabalas man yra inžinerinis masinio automobilio grynuolis – pigus, patikimas, paprastas ir visai padoriai atrodantis. Be to, tai juk Ferdinando Porsche (pirmas linkas į save patį – yes, yes, yes) kūrinys! Tačiau tie 21,529,464*** pagaminti vienetai stipriai gadina reikalą – jis tiesiog perdėm populiarus, kad butų vertas mano dėmesio. Išskirčiau nebent kabrioletus – jie gaminti kitos įmonės “Karmann” gamykloje, kuri pasižymi puikia kokybe (ir tą sulankstomą stogą sukonstravo – “Karmann” iki šiol daugeliui kabrioletų gamina stogus ir ne tik juos). “Vabalų” be stogo buvo pagaminta tik (lyginant su įprastu “vabalu”) 330.000, taigi jie šio to verti – tiek paveldo, tiek pinigine prasme.
Tačiau aš ne apie kabrio “vabalą”. 1950 m. turėdami “vabalą” ir “vabalą busą” savo gamoje vokiečiai suprato, kad toli nenueis – pelnus šie gaminiai generuoti gali, tačiau markės įvaizdžio nepakels ir svaigstančių apie “VW” kiekio nepadidins. Juk pokarinėje JAV “VW” buvo biedniausiųjų mašina (kainavo tris kart mažiau nei pigiausias amerikietiškas auto), ir važinėjantys “vabalu” sulaukdavo nemažai pašaipų – tik vėliau prasidėjus hipių erai “vabalas” ir “vabalas busas” išgyveno atgimimą, nes buvo tarsi atsvara kapitalizmo banginių gaminamiems modeliams. Taigi, vokiečiai susikooperavo su italais (juk jei nepavyko užkariauti pasaulio, galima bandyti laimėti bent autofrontą). Kėbulų ateljė “Ghia” papaišė dizainą ir ant vabalo kūno gimė gulbė gražuolė “VW Karmann Ghia” (automobilius gamino tas pats “Karmann”).
Neišsiplėsiu čia apie tą “Karmann Ghia”, kiekvienas juk mokame google naudotis, tačiau automobilis fantastiškai gražus. Net sunku patikėti, kad prieškarinio primityvo pagrindu buvo galima sukurti tokios nuostabios išvaizdos automobilį.
Taip, jis visai nesportinis, kaip galbūt teigtų to meto “VW “brošiūros, ir “vabališkai” asketiškas viduje, tačiau dizainas nustelbia viską. Pats ilgai svaigau dėl “Ghios” ir tik paskutiniu metu svarstyklės pasisuko į “MB” pusę – norėjosi kažko labiau tinkamo kasdieniniam važinėjimui ir tiek. Už tuos 5000Eur Europoje gal ir ne fontanai, bet iš JAV galima atsiplukdyti pusėtiną (dėja,ne ledinį, padirbėti teks, bet už tokį gražuolį tai labai nedaug) automobilį ir labai džiugu kad Lietuvoje jų daugėja (gal jau bus ir kokie 5 – Užupio šerifas vienu važinėjo/važinėja, turtingas dėdė iš Kauno turi padovanotą, o ir “vabalų” klubo forume vienas kitas pasirodo).
P.S. buvo ir “Ghios” įpėdinis -”Type 34” – bet jis tik blankus šedevro atspindys…
* – pvz. “Opel GT” arba “Lotus Omega” (nors tai ir ne tikras „Opel“), kuria, pasak legendos, šiurpino Lietuvos kelius Valinskas, o paskui pardavė šį žvėrį Marijonui… O kur dar “Opel” gražuoliai – „Record“, „Kadett“ (kupė versijos), arba postsovietinės lietuvių svajonės – „Monza“, „Manta“, „Commodore“.
** – kad ir šlykštusis „Peugeot 206CC“ – be to, kad buvo pirmasis prieinamas kabrioletas su kietu sudedamu stogu jis neturi nei vienos geros savybės, tačiau kai žinai kad prieš 70 metų buvo tokie (linkas ne visai tikslus, kam tikrai įdomu, nueikit ant “production” ir pažiūrėkit kada “Peugeot” pradėjo gaminti kabrio su kietais sudedamais stogais) aparatai viskas atrodo kitaip.
*** – vokiečiai pagamino 15,5 mln. (įsivaizduokit tokį kiekį “vabalų”!), kiti buvo surinkti Brazilijoje ir dar velniai žino kur.
