Esu žiauriai prieš visokius video, kuriuose dundukai, užsidėję kameras ant transporto priemonių, demonstruoja savo narsą miesto gatvėse. Linkų čia nepateiksiu, į Youtube įvedus bent kelis raktinius žodžius vaizdelių pasipils gausybė. Kiek pamenu, bent jau mano laikais (gerai skamba!), kai jutūbės dar nebuvo ir vaizdeliai keliaudavo tik įrašytų CD arba išmontuoto hardo pavidalu, kiečiausias buvo “Getaway in Stockholm”. Jis, iš tikrųjų, buvo visai neblogas, o apsukrūs kūrėjai aplink jį greitai sustatė versliuką, kurį suka iki dabar.
Taip, tokiuose vaizdeliuose adrenalino netrūksta ir daugelis iš jų fantastiškai prikausto dėmesį. Tačiau, kai tau jau virš trisdešimt, kai turi vaikų, ir žodis “atsakomybė” nėra tik eilinis žodis su neaiškia reikšme, imi į viską žiūrėti kitaip. Gatvėse tokioms nesąmonėms tikrai ne vieta, nes, gerokai per didelis rizikos procentas tenka (niekuo dėtiems) aplinkiniams. Tų “draiverių” fone, man net vairavimas lengvai išgėrus (kuriam šiaip esu labai kategoriškas) atrodo pateisinamas.
Tačiau gyvenime taip jau yra, kad skirstyti visko į juodą ar baltą neišeina. Štai šiandien su jumis noriu pasidalinti nerealia nuoroda. Tai dar gyvo prancūzų režisieriaus Claude Lelouch 1976 m. trumpametražis filmukas “C’était un rendez-vous” (“Tai buvo pasimatymas” ar kažkas panašaus). Nepaisant to, kad iš esmės, jis niekuo nesiskiria nuo kitų panašių bukagalviškų vaizdelių, jis yra stipriai kitoks. Jis buvo turbūt pirmas tokio tipo kūrinys ir dėl visų subtilybių jį galima vadinti menu (prancūzai moka balansuoti ant meno ir šlamšto ribos, ir jiems kažkaip pavyksta svarstykles persverti į pirmojo pusę). Ir panašu, kad tokios prabos turbūt nepasieks nei vienas panašus vaizdelis. Tų subtilybių, sukuriančių mistifikuotą aureolę, išties užtenka. Veiksmas vyko senai, režisierius (kuris pats ir vairavo automobilį), matyt, nebuvo kalbus, taigi filmas, ilgainiui apaugo visokiom legendom. Kalbama, kad po filmo pristatymo, jo kūrėjas, atseit, buvo uždarytas į areštinę (kuo aš visiškai nesistebiu), nesutariama ar filmas visiškai autentiškas, o visokie gykai/frykai net sukūrė forumą, kuriame analizuoja galimą automobilio greitį (kuris irgi apaugęs mitais). O kur dar diskusijos apie žinomas Paryžiaus vietas/pastatus, kurie matomi šiame klipe.
Kiek man pavyko išsiaiškinti (pagrinde šio puikaus puslapio pagalba), tai filmavimui buvo naudotas “Mercedes-Benz 450SEL 6.9“, o trasa dar kartą buvo apvažiuota su “Ferrari 275GTB“, kurio variklis būtent ir baubia filmo garso takelyje (“MB” garsas, matyt, pasirodė per tylus, taigi teko panaudoti “GTB” – dėl to garso nesutapimo turbūt ir kilo diskusijos apie filmo autentiškumą). Abu automobiliai daugiau nei įspūdingi. Net neįsivaizduoju iš kur juos ištraukė tas prancūzas – tai juk buvo (ir tebėra) vieni brangiausių ir rečiausių automobilių pasaulyje (“MB” savo unikalumu man netgi labiau imponuoja nei “Ferrari”). Tačiau, apie šiuos automobilius nerašysiu, tiek jau to. Ne tokia juk ir šio trumpo įrašo tema, taigi kviečiu surasti laisvas 10 min. ir patogiai įsitaisyti prieš ekraną.
