Pagaliau grįžtu į šią temą ir labai apsidžiaugsiu jei šiandieninis herojus jums nebus žinomas. Kuo jis ypatingas? Na, galiu pasakyti nemažai. Jis prastai sukonstruotas (pats gamintojas tai pripažino), nepatikimas, lėtas, nesaugus, nestabilus, vienu žodžiu tikras nevykėlis. Jis net gali jus nunuodyti (sugedus šildymo sistemai CO skverbiasi į saloną).
Bet man jis patinka. Patinka būtent tuo, kad buvo nepasisekęs – jo nebuvo pagaminta be proto daug, taigi gimtojoje Amerikoje jis nėra mirtinai atsibodęs kaip koks „vabalas“ (nors šokių tokių ryšių su juo turi), o Europoje jį išvis galime laikyti egzotika (Lietuvoje, mano žiniomis, nėra nei vieno). Ir svarbiausia, su išvaizda, mano subjektyvia nuomone, jam net labai pasisekė.
Taigi, ladies and gentlemen, pristatau naują 5000Eur svajonių garažo dalyvį – „Chevrolet Corvair“. Jo istorija visai neblogai nušviesta mano mėgiamame forume (čia ir čia), na ir aišku čia, o man jis patinka tuo, kad kaip tų laikų amerikietis nebado akių savo dydžiu ir net iš tolo neatsiduoda kiču.
Trumpai apie istoriją. Šeštojo dešimtmečio pačioje pabaigoje, kai amerikiečiai jau ėmė pervargti nuo kosminių laivų gatvėse, Detroito gamintojai nusprendė, kad laikas ir jiems pradėti gaminti „mažus“ automobilis (poreikis jau buvo, o jį, praktiškai be išimčių, patenkindavo importas iš Europos – tas JAV gamintojų tikrai nedžiugino). Taip 1960 m. pardavime atsirado „Ford Falcon“, „Chrysler Valiant“ ir šiandienos žvaigždė „Chevrolet Corvair“. „Ford“ ir „Chrysler“ nuėjo logišku keliu pasirinkdami identišką didesniems modeliams konstrukciją – variklis priekyje, varomi ratai galiniai. Tai įgalino unifikuoti nemažai dalių, o ir naujas pritaikyti paprasčiau, ko pasekoje gamyba buvo pigesnė („Falcon“ vėliau tapo dideliu hitu, o dviejų durų modeliai turi net ir išliekamąją vertę). O „General Motors“ su „Chevrolet“ nusprendė paeksperimentuoti. Nusižiūrėję „vabalo“ konstrukciją („VW“ tuo metu JAV jau turėjo solidžius pardavimus), jų inžinieriai nusprendė, kad nedideliam automobiliui geriausia (oru aušinamo) variklio vieta yra gale, o ir sutaupyti gamyboje, atseit, bus galima, nes nereiks kardano ir kitokių dalykų. Tik taupymas čia gavosi panašus kaip dabartinėje „F-1“*, nes „Chevrolet“ automobilio su varikliu gale gaminusi dar nebuvo, taigi viską teko konstruoti iš naujo, o ir gamybos technologiją reikėjo stipriai pakeisti. O kur dar opozicinis šešių cilindrų oru aušinamas variklis, kurį reikėjo konstruoti nuo nulio ir kuris, dėl to, gavosi nelabai pavykęs (leido tepalus ir srėbė kurą). Be to, labai spaudė laikas (konkurentai savo variantus jau buvo pristatę), taigi automobilis išėjo konstrukciškai neišbaigtas – 2.7 l 6 cilindrų variklis gale buvo ryškiai per sunkus, kas labai neigiamai veikė automobilio valdymą – esant per mažam galinių padangų slėgiui nulėkti nuo kelio, atseit, buvo labai paprasta. Aišku viską gadino ir primityvi galinė pakaba. O kur dar “GM” ekonomija – standarte nebuvo vos 15 žalių kainuojančio stabilizatoriaus, kuris būtų bent kiek pataisęs padėtį…
Bėdos po vieną nevaikšto. Būtent „Corvair“ užkliuvo jaunam teisininkui Ralph Nader, kuris savo knygoje „Unsafe at Any Speed“ visą skyrių dedikavo būtent jam. Knyga sukėlė didelį ažiotažą ir net inspiravo naujų, griežtai reglamentuojančių automobilių saugumą, įstatymų išleidimą JAV. 1965 m. „GM“ supratę, kad žaidžia su ugnimi, galinę pakabą pakeitė į pilnai nepriklausomą.
Nepaisant visų bėdų “Corvair” nebuvo outsaideris prekyboje. Tik pasirodęs jis tapo vos ne geriausiai parduodamu „Chevrolet“ modeliu ir net laimėjo „Motor Trend“ žurnalo 1960 m. „Car of the Year“ apdovanojimą. Tačiau ilgainiui, pirkėjai praregėjo, ir savo pinigus mieliau išleisdavo „Ford“ ar „Chrysler“ salonuose. 1965 m. nemažas atnaujinimas (tiek dizaine, tiek geležyje) reikalą stipriai pagerino, žmonės vėl ėmė pirkti “Corvair”, tačiau vėl situacija susiklostė nedėkingai – pats “GM” įsivėlęs į kovą su Ralph Nader labai išpopuliarino jo knygą, o ji, kaip žinia, buvo labai nepalanki “Corvair”. O paskutinę vinį kalė “Ford”, jų 1964 m. pasirodęs “Mustang” daugeliui buvo patrauklesnis nei “Corvair” kupė ar kabrio versijos, taigi biudžetinis “Chevrolet” prarado paskutinį kozirį. Šiaip ne taip pratempęs dar keturis metus 1969 m. “Corvair” baigė savo karjerą ant konvejerio.
„Corvair“ pagrindu buvo gaminami 4 durų sedanai, 5 durų universalai, netgi mikroautobusas ir pikapas (!), tačiau, be jokių abejonių, mano favoritai yra dviejų durų kupė ir kabrioletas, kurių karštos „Monza“ versijos netgi buvo komplektuojamos su turbinine 150AG to pačio (oru aušinamo) variklio versija.
Kupė ir kabrioletai man tiesiog dieviškai gražūs, o maži jie tik to meto amerikietiškais masteliais, pagal mus 4,6 m ilgis apibrėžia jau net didesnį nei vidutinį automobilį. Man „Corvair“ patinka tuo, kad dėka gale esančio variklio, turi kiek kitokias proporcijas nei mašinos su varikliu priekyje – jis žemas (~1,3 m) ir dėl to kupė versijos atrodo labai sportiškai. Deja, kaip ir daugelis jūsų, apie jo grožį galiu spręsti tik iš nuotraukų – gyvo jo matęs nesu ir, bijau, kad artimiausiu metu nepamatysiu… Kaip minėjau, pas mus jis didelė egzotika. Nėra įprasta iš JAV vežti 1960 m. „mažas“ mašinas, visi plukdo to meto lainerius, taigi „Corvair“ mūsų žemyne yra labai retas. Dėl to ir kainos čia atitinkamos, mobile.de šiuo metu yra trys ir visi įkainoti virš 10.000 Eur… Tačiau, JAV jų dar nemažai (juk pagaminta visų versijų buvo 1,786,243 – iš jų kupė ir kabrio tikrai sudarė bent pusę), tiesa daugelis gali būti stipriai aprūdiję, bet šiltose valstijose galima rasti ir padorių egzempliorių. Kainos protingos – už 3.000$ išeina važiuojantis, o už kokius 5000$ manau galima rasti ir visai neblogą.
Išvada. Nuostabus ir nebrangus automobilis, be to labai retas Europoje. Minusai irgi riebūs – konstrukciškai nevykęs, taigi neturint nuosavo garažo su įranga ar gero kontakto su meistru, kuris galėtų padėti visais netradiciniais „Corvair“ reikalais, į šį daiktą geriau net nežiūrėti. Bet, kažką tokio jis tikrai turi. Kažką tokio, dėl ko būtu verta nors ir metų metus prakiurksoti garaže. Tik pažiūrėkite atidžiau ir įsivaizduokite save su tokiu važiuojantį vasarą į Nidą. Ir pasakykite ar jums dar rūpi tie visi netobulumai. Man tikrai ne.
* – prieš keletą metų, kai visos komandos, eilinį kartą pradėjo verkti dėl išlaidų, koncensusas priėjo prie „genialaus plano“ – pakeičiam 3.0 V10 variklius į 2.4 V8 ir taip „sumažinsim išlaidas varikliams visu 20 proc.“ Turbūt net nereikia rašyti, kad iš tokio taupymo „plano“ gavosi šnipštas…