Šį vakarą apie du įdomius automobilius, kuriuos mūsų šalelėje galite pamatyti dažnai. Netgi labai dažnai. Turbūt net dažniau nei jų gimtinėje. Ir nors tie automobiliai mažiukai, jų, didžiai Lietuvoje mylimi ženklai (ant kapoto) užtiktina jiems visai padorią vietą statistinio lietuvio mašinų shopping liste (nes šiaip, kaip visi žinome, mažų mašinų tautiečiai nemėgsta – nors situacija po truputį gerėja). Tie automobiliai jau penketą metų nebegaminami ir abiejų jų istorijos kažkuo panašios. Ir nors nei viename jų nesu net sėdėjęs mane jie kažkuo žavi. Galbūt tuo, kad kažkuria prasme jie yra mažieji hi-tech ir įdėtos į jų kūrimą pastangos jau savaime nusipelno pagarbos.
Aš kalbu apie „Audi A2“ ir „VW Lupo 3L“. Šis trumpas įrašas bus paskirtas būtent jiems. O sekančiam įraše jau keliausiu toliau nuo Vokietijos, nes kažkaip per daug čia tų vokiškų temų paskutiniu metu gavosi (aišku, dėka kelionės į Štutgartą). Tikrai nesu mūsuose labai būdingo (klaidingo!) supratimo (ačiū Dievui jis keičiasi) atstovas, teigiančio, kad geras mašinas moka gaminti tik vokiečiai, na ir dar kokia „Toyota“. Geras mašinas moka gaminti visi, kas tuo rimtai užsiima ir vokiečiai šiame fronte yra tik vieni iš pagrindinių žaidėjų, bet toli gražu ne vieninteliai.
Už ką šie, lyg ir niekuo neišsiskiriantys, automobiliai nusipelnė mano dėmesio? Sakyčiau už technologijas ir įžvalgas. Taip, jie nebuvo komerciškai sėkmingi, buvo brangūs gaminti, bet savo vietą šiuolaikinės autopramonės istorijoje jie turi. Taigi apie pirmąjį – „Audi A2“.
Pradėtas gaminti 1999 m. gale jis buvo visiškai kitoks nei kiti mažieji automobiliai. Pirmiausia ir svarbiausia – jis buvo pagamintas iš aliuminio bei suvirintas lazeriu! Aliuminis, nepaisant visų privalumų, yra pakankamai egzotinė medžiaga serijinėje automobilių gamyboje. Kad ir šiandien serijinius aliumininius automobilius turbūt būtų galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Ir nors, aliumininių mašinų gamyba yra brangi, tai turėtų būti ateitis. Ekologinių normų prispausti gamintojai nori nenori turės mažinti savo keturračių svorį, nes vien variklių ar dėžių tobulinimo jau nebepakaks. O svorio sumažinimas kokiais 200-300 kg (kas visiškai įmanoma naudojant aliuminį) leis gerokai pagražinti CO2 išmetimą. Lazerinis suvirinimas taipogi prisidės prie našumo (daugelis jį jau naudoja) ir estetikos (nebereikės visokiomis plastmasinėmis juostomis uždenginėti stogo sujungimų su kėbulo šonais). „Audi A2“ taipogi buvo vienas pirmųjų mažiukų, gudriai išnaudojančių salono erdvę – taip vadinamas „sumuštinio“ principas, kaip automobilis turi dvigubą dugną ir susidariusi ertmė išnaudojama įvairiems agregatams talpinti (a la „Mercedes A“). Dabar vis daugiau mažų mašinų bando atkartoti kažką panašaus.
Be to, ekonomiškos „A2 3L“ versijos turėjo robotizuotą „TipTronic“ pavarų dėžę, kuri, nors ir buvo šlykščiai lėta ir negudri (kaip ir visos kitos to meto panašios dėžės) nešė labai gerą idėją – nenaudojant įprastinio automato (kuris atima per daug variklio galios) optimaliau nei vairuotojas perjunginėti pavaras, taip taupant kurą. Šiuo metu tą rolę perėmė sakyčiau tobulos (reiks tik pasekti jų tarnavimo laiką) dvigubos sankabos dėžės, kurios tą patį sumanymą įgyvendina su minimaliausiais įmanomais energijos nuostoliais garantuodamos vairuotojui sklandų ir greitą pavarų keitimą.
O labiausiai pas „Audi A2“ man patiko taip vadinamas „Serviceklappe“. Tepalo bei langų apiplovimo skysčio angas buvo galima pasiekti net neatidarius kapoto (kuris nusiimdavo tik atleidus fiksatorius ar varžtus), o tik nulenkus stilizuotas groteles. Ir tai yra labai puiku. Aš tik švelniai nusišypsau žmonėms, kurie kraipo galvas žvelgdami į šiuolaikinės mašinos variklio skyrių. „Kaip čia viskas sugrūsta, net rankos neįkiši…“,- dejuoja jie, o man taip ir norisi paklausti – „ir ką jūs gerbiamieji patys čia ruošiatės daryt apart to, kad įsipilti langų apiplovimo skysčio, ar, daugų daugiausia, tepalo?“. Automobiliai pasikeitė ir reikia su tuo susitaikyti. Senų mašinų vairuotojo vadovas buvo panašus, kaip dabar serviso meistro automobilių priežiūros (ne remonto) vadovas. Pasaulis nuėjo vartojimo keliu ir automobiliai prie to prisitaikė. Manau reikia tik džiaugtis, kad su šiuolaikiniu automobiliu gali nuvažiuoti kokius 100.000 km realiai tik pildamas benziną ir langų apiplovimo skystį bei kas 20.000-30.000 km atvažiuodamas į servisą atlikti techninio aptarnavimo.
Beje, „Audi A2 1.2 TDI 3L“ („su žalia „I“ raidele, jie yra ekstremalesni nei įprasti 1.2 TDI), kaip skelbia Vikipedija, buvo pagaminta tik keletas tūkstančių, taigi tai jau visai kolekcinis automobilis. Šiandieninis autopliusas nerado nė vieno, o mobile.de yra vos keliasdešimt ir kainos visai nejuokingos… Kita vertus jei jie tikrai vartoja deklaruotus 3-3,5 l/100 km, tai racionalūs vokiečiai pigiai jų neparduos niekada.
Antrasis vakaro herojus „VW Lupo 3L“. Herojinė yra būtent „3L“ versija, nes paprastas „Lupo“ man visiškai neimponuoja – erdvė jame išplanuota idiotiškai ir tuo požiūriu „Twingo“ yra šimtą kartų geresnis. Tačiau negaliu nesižavėti tuo, kaip toli „3L“ nuėjo nuo paprasto „Lupo“ vien tam, kad pasiekti geresnę ekonomiją. Kitas variklis su start/stop sistema, „TipTronic“ dėžė, specialios padangos, baterijos perkėlimas į galą geresniam svorio balansui bei daugumos kėbulo detalių pakeitimas į magnio ar aliuminines reiškė, kad techniškai tai visai kitas automobilis, nors ir panašus į įprastą „Lupo“. Tuomet (o gal ir dabar?) tai buvo ekonomiškiausias serijinis automobilis pasaulyje – taupantys vairuotojai sugebėdavo pasiekti ir tokias vidutines sąnaudas kaip 2,5l/100 km. „Lupo 3L“ ne toks retas paukštis ir mūsų gatvėse, gal aš juos nesąmoningai specialiai stebiu, bet į savaitę bent po 1-2 tikrai pamatau. Ir autopliuse pastoviai bent vienas būna už kokius 10.000 Lt. Be to, man imponuoja jo vidus ir ypač vairas – tai turbūt vienintelis iš naujesnių “VW”, kurio vidus man patinka.
Taip, didelio biznio tos mašinos „VW/Audi“ tikrai neatnešė, greičiau atvirkščiai. „A2“ dėl netipinės gamybos buvo brangus (kainavo turbūt kaip du „VW Golf“), taigi vien dėl ekonomijos mokėti tokią kainą už mažą mašiną pasiryžo nedaugelis – juo labiau, kad pasiūloje buvo žemiškesnis ir pigesnis „Mercedes-Benz A“. „Lupo 3L“ taipogi buvo brangokas ir manau, kad atskirai ši versija buvo nuostolinga (žinant kiek jis skyrėsi nuo įprasto). Veikiausiai čia suveikė mano jau minėto autobanginio (“VW/Audi” vado) Piecho savimeilė. Kai esi vienos didžiausių kompanijų pasaulyje galva norisi po savo sparnu turėti rekordininkų – ekonomiškiausią automobilį („Lupo 3L“), greičiausią automobilį („Bugatti Veyron“ – jį pagaminti turbūt kainuoja dvigubai tiek už kiek parduoda) ar liaudies markės limuziną, kuris kaip lygus su lygiais stovėtų šalia klasės lyderių („VW Phaeton“ – jis irgi nuostolingas). Bet juk tokios avantiūros dažnai ir būna ateities pranašai ir smagu, kad tokių yra. Dėl jų pasaulis tik įdomesnis.
Tai tiek. Lyg ir sirguliuoju, tai ilgąjį savaitgalį bandysiu leisti (dėkui Užkalniui už rekomendaciją) su pakvaišusiais vyrukais. Tikiuosi, kad lūkesčiai nebus per dideli.
