Jau esu atlikęs net virš 20 įrašų, tai save, nedrąsiai galiu vadinti “tikru” blogeriu. Ir, kadangi, blogo pavadinime yra žodžiai “ir ne tik”, jaučiu, kad jau “turiu teisę” parašyti apie kažką visiškai nesusijusio su automobiliais.
Prisipažinsiu, tai, kad šiuo metu esu įkalęs kokius 100 gr. “Trejų devynerių” (nes tipo taip saugausi nuo aplink siaučiančių virusų) man, kaip rašytojui, garbės nedaro (bent jau man rašymas išgėrus nėra įprastas). Tačiau, mano pažiūros alchoholiui nepavaldžios, taigi didelės bėdos tame nematau. Didesnė bėda, gali kilti su spellingu, nes sąvajame linuxiniame blogerių ginkle “Asus eee” kalbos tikrinimo dar neinstaliavau (ne taip lengva tas instaliacijas atlikinėti linuxe), taigi, yra tikimybė pridaryti vaikiškų klaidų. Ir dar “Asus” žiauriai užknisa savo lėtumu, o aš tik nesenai sužinojau (man tai tikrai buvo atradimas), kad išgirtasis SSD diskas turi savybę lėtėti, ir bijau, kad mano draugas jau greitai taps netinkamas net naršymui. Naiviai tikiuosi, kad mane gelbės sąžiningai išmokta lietuvių kalbos gramatika už kurią gavau neįtikėtiną, bet visiškai atitinkamą dešimtuką devintos klasės egzamine (vėliau, deja, įvertinimai prastėjo, nes “mokyklinių rašinėlių” subtilybių taip ir neįvaldžiau, ir tuo labai džiaugiuosi). Nors, kaip žinia, būtent rišlumui alchoholis ir turi, turbūt, didžiausią įtaką.
Šis įrašas yra visiškai chaotiškas ir netgi išprovokuotas, bet kažkiek bandysiu sutalpinti jį į temą. Tema yra nuorodų apsikeitimo savaitė, ir nors ji jau kaip ir pasibaigė, manau, kad pasidalinti geromis nuorodomis blogo laiko nėra. Bet apie tai kiek vėliau.
Grįžtu prie provokacijos. Jos autorius – Algirdas Paleckis. Įvairiais politiniais klausimais savo nuomonę turiu, tačiau, šio blogo paskirtis ne ta ir tikrai nesiruošiu čia daug apie tai rašyti. Bet šiandien tiesiog nesusilaikiau. Gali ponas Algirdas kritikuoti ką nori – santvarką, ekonominę situaciją, dabartinę valdžią ar dar velniai žino ką – man visiškai dzin. Kiekvienas juk turi savo nuomonę ir gali ją atvirai reikšti. Bet jo naujausi pareiškimai apie Sausio 13 (linkų neduodu, manau, kad daugelį jo pezalai vienaip ar kitaip pasiekė) ne juokais supykdė. Kaip nekeista, netgi labai norėčiau tikėti, kad tai buvo jo mintys (jei serga žmogus tai serga), tačiau, panašu, kad už to stovi kažkokie raudonos spalvos motyvatoriai… Ir jei žmogus jiems parsiduoda tai nieko nėra šlykštesnio…
Ir kaip čia neprisiminsi istorijos. Ir nors, aš esu šventai įsitikinęs, kad vaikai už savo tėvus ar senelius atsakyti neprivalo, ir gali visiškai atsiriboti nuo jų pažiūrų net ir žinodami, kad yra jų tiesioginiai palikuonys, panašu, kad obuolys nuo obels išties netoli rieda…
O nuoroda? Tai lyg ne blogas, bet kodėl jo nepavadinus ir taip, juk spausdintinėj formoj išleistas nebuvo. Superinė, gyva, labai istoriška, netgi optimistiška, ir svarbiausia, tikro (neliguisto) Lietuvos patrioto Leono Čerškaus autobiografija “Lietuvos kario atsiminimai” . Ją absoliučiai rekomenduoju perskaityti visiems, bent kiek besidomintiems, Lietuvos istorija. Ir lai jūsų nesuklaidina, kvaila “sociologinė apklausa” pirmame puslapyje. Bala jos nematė. Autobiografija tikrai stipri, sakyčiau, galėtų netgi būti įtraukta į mokyklos kursą. Pasvaigstant netgi įsivaizduoju kokį gerą filmą pagal tokį scenarijų būtų galima susukti. Autoriui išbandymų gyvenimas tikrai nepagailėjo ir džiugu, kad bent jau jam pačiam, jie pasibaigė laimingai.
Man, kaip kauniečiui, ypač smagu, kad atsiminimuose daug dėmesio skirta mano gimtąjam miestui, kurio ikikarinė istorija mane ima vis labiau dominti (nebijokit, rožinių akinių neturiu, Smetonos režimui kritikos strėlių prilaidyčiau be pabaigos, bet jei jau buvo lemta Lietuvai būt nepriklausomai, tai sutikim, kad Kauno – laikinosios sostinės – vieta istorijoje nemenka).
O prie ko čia Paleckis? Autoriui teko ne kartą susidurti su Justu ir tai išsamiai atpasokata šiame skyriuje . Subjektyvumo čia gal ir yra, bet, manau, jei man būtų buvę lemta atsidurti autoriaus vietoje tai būčiau viską matęs panašiai. O labiausia patiko skyriaus pabaiga (tikiuosi, autorius nepyks už citatą):
– Ir kuriems galams, Justinai, tu parašei šią knygeliūkštę? Pas mus, žurnalistus, turėjai gerą vardą, o dabar daugelis keikia tave, o per tave ir man tenka,- aiškiai užklausė Blazas.
– Matai, Henrikai, reikia mokėti gyventi – atsakė J.Paleckis, ir papasakojo Blazui šios knygos atsiradimo istoriją.
Žurnalistų ekskursijai Maskvoje besibaigiant, Paleckį pasikvietė vieno laikraščio (berods “Literaturnaja gazeta”) leidėjai į savo rūmus atsisveikinimui. Ten buvo paruošta gera vakarienė su tauriais gėrimais. Gerokai užkandus, šeimininkai pradėjo kalbėti, kad jie nei kiek neabejoja, kad Paleckis lietuviškoje spaudoje parašys savo įspūdžius. Bet jie labai norėtų, kad jis parašytų savo pastebėjimus ir jų spaudai. Paleckis sutiko tuos įspūdžius parašyti ir atsiųsti. Bet šeimininkai tvirtino, kad jiems labai svarbu šiuos rašinius gauti tuč tuojau. Norėdami sutaupyti laiką ir svečio darbą, jie yra jau paruošę rašinius ir Paleckiui belieka tik juos pasirašyti ir sutikti, kad jie būtų jo vardu paskelbti. Ir čia pat padėjo ant stalo pluoštą rankraščių. Paleckis, paskaitęs šiuos jau paruoštus rankraščius, nieko ypatingo ten nerado ir sutiko juos pasirašyti. Tada šeimininkai jam pareiškė, kad jų laikraščiai yra leidžiami valdžios, ir bendradarbiams mokami geri honorarai. Ir čia pat Paleckiui įteikė grynais pinigais 1000 litų. Dar kiek pasivaišinus, šeimininkai pradėjo kalbinti svečią, kad jis, sugrįžęs atgal į Lietuvą, parašytų ir knygą apie Sov. S-gą. Ir honoraro sąskaiton Paleckiui paklojo dar 5000 litų. Žinoma, tais laikais eiliniam Lietuvos žurnalistui tai buvo pasakiškos honorarų sumos. Rusai Paleckiui pasakė, kad knygos rankraštį jis nuneštų į Sov. S-gos pasiuntinybę ir ten literatūros specialistai susitars su juo dėl galimų pataisymų. Ir, jeigu Paleckis prisikalbins bent kokią žinomesnę knygų leidyklą šią knygą išleisti, tai pasiuntinybė jam dar papildomai išmokės 10.000 litų honoraro.
Kai Paleckis nunešė rankraštį į pasiuntinybę, jie nieko daug nepakeitė, tik prirašė pačią knygos pabaigą, kuri tuo metu Justinui neatrodė jau taip nepriimtina. Berods knygą išleido Spaudos Fondas, ir Paleckiui buvo išmokėtas pažadėtas honoraras. H. Blazo nuomone, šis honoraras ir įpainiojo Paleckį į bolševikų pinkles, iš kurių jis jau nebegalėjo išsinarplioti. O gal jau vėliau ir nebenorėjo?. <…>”
